- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-04
- Bylos Nr.
- eI3-1005-860/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02830-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- R. M., E. T., J. K.
- Kategorijos
- 20.1Civilinės atsakomybės samprata
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.7Kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui R. V.,
žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. M., E. T. ir J. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai R. M., E. T. ir J. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo:
1) pareiškėjui R. M. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 25 000 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos; pareiškėjui E. T. - 20 000 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos; pareiškėjui J. K. - 20 000 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos;
2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) pakeitimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2015 m. kovo 1 d. ir galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d., 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, kurioje buvo nustatyta, jog pataisos pareigūnas, išskyrus pataisos pareigūną, priimtą į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, į to paties lygio pareigas gali būti perkeltas, kai panaikinama pareigybė, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Ministras) 2018 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1R-57 „Dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybų reorganizavimo“ visos buvusios apygardų probacijos tarnybos buvo reorganizuotos į vieną juridinį asmenį – Lietuvos probacijos tarnybą, kuriai teko visų apygardų probacijos tarnybų teisės ir pareigos, ir kurios vienasmeniu valdymo organu yra direktorius, todėl apygardų probacijos tarnybų direktorių pareigybės panaikintos ir nustatyta, jog įstaigai vadovauja vienas direktorius. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP01/4-46 „Siūlymas eiti pareigas“ pareiškėjui R. M. pasiūlė eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat informavo, kad atsisakius siūlomų pareigų Lietuvos probacijos tarnyboje, turi teisę pretenduoti į kitas laisvas, kvalifikaciją atitinkančias, naikinamai pareigybei lygiavertes arba žemesnes pataisos pareigūno pareigas Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) ar kitoje jam pavaldžioje įstaigoje. Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-113 „Dėl R. M. perkėlimo į Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas“ (toliau – ir Įsakymas dėl R. M.) nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. perkėlė pareiškėją R. M. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus (įstaigos vadovo, statutinio valstybės tarnautojo) pareigų į Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (statutinis valstybės tarnautojas), nustatant pareiškėjo pareiginės algos koeficientą (baziniais dydžiais) – 10 bei suteikiant pataisos vyresniojo pareigūno I rangą. Tuo tarpu einant (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus pareigas, pareiškėjui buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) – 15 bei suteiktas pataisos vyriausiojo pareigūno rangas. Taip pat pareiškėjui buvo pateiktas pasiūlymas eiti kitas pareigas Kalėjimų departamente ar pavaldžiose įstaigose, jei atitinka pareigybių specialiuosius reikalavimus. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP01/4-49 „Siūlymas eiti pareigas“ pareiškėjui E. T. pasiūlė eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat informavo, kad atsisakius siūlomų pareigų Lietuvos probacijos tarnyboje, turi teisę pretenduoti į kitas laisvas, kvalifikaciją atitinkančias, naikinamai pareigybei lygiavertes arba žemesnes pataisos pareigūno pareigas Kalėjimų departamente ar kitoje jam pavaldžioje įstaigoje. Pareiškėjas atsisakė eiti siūlomas pareigas, todėl Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-111 „Dėl E. T. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl E. T.) atleido pareiškėją E. T. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus pareigų nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Taip pat pareiškėjui buvo pateiktas pasiūlymas eiti kitas pareigas Kalėjimų departamente ar pavaldžiose įstaigose, jei atitinka pareigybių specialiuosius reikalavimus. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP01/4-48 „Siūlymas eiti pareigas“ J. K. pasiūlė eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat informavo, kad atsisakius siūlomų pareigų Lietuvos probacijos tarnyboje, turi teisę pretenduoti į kitas laisvas, kvalifikaciją atitinkančias, naikinamai pareigybei lygiavertes arba žemesnes pataisos pareigūno pareigas Kalėjimų departamente ar kitoje jam pavaldžioje įstaigoje. Pareiškėjas atsisakė eiti siūlomas pareigas, todėl Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-112 „Dėl J. K. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas dėl J. K.) atleido pareiškėją J. K. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus pareigų nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Taip pat pareiškėjui buvo pateiktas pasiūlymas eiti kitas pareigas Kalėjimų departamente ar pavaldžiose įstaigose, jei atitinka pareigybių specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjai kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydami pateikti informaciją apie laisvas pareiškėjų eitoms pareigoms lygiavertes pareigybes Kalėjimų departamento sistemoje. Kalėjimų departamentas, pareiškėjams atsakė, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. bausmių vykdymo sistemoje buvo laisvos šios pareiškėjų eitoms pareigoms lygiavertės pareigos: Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus, Alytaus pataisos namų direktoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus, Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus, Kalėjimų departamento Mokymo centro direktoriaus, Kybartų pataisos namų direktoriaus. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Statuto 16 straipsnio 10 dalimi, lygiavertėmis pareiškėjų eitoms pareigoms buvo laikomos Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų direktorių pareigos (pareigybės). Nurodė, kad vadovaujantis iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 36 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjams negalėjo būti siūlomos laisvos lygiavertės pareigos pareiškėjų eitoms pareigoms. Priimant pareiškėjus į direktorių pareigas, galiojusi Statuto redakcija (2000 m. balandžio 18 d. Nr. VIII-1631) nustatė galimybę atleisti iš tarnybos pareigūną, kai sumažinamas pareiginių etatų skaičius dėl darbo organizavimo pakeitimų (32 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tik jeigu nėra galimybės perkelti pareigūną jo sutikimu į tolygias arba žemesnes pareigas (35 straipsnio 3 dalis). Paskyrimo į pareigas momentu buvo nustatytos aiškios sąlygos, kad įvykus struktūriniams pokyčiams yra užtikrinta teisė būti perkeltam į tolygias pareigas (esant galimybei). Šios sąlygos suteikė saugumo, dėl savo tarnybinės ateities, lūkestį. Pareiškėjų atleidimo iš tarnybos ir perkėlimo į žemesnes pareigas pagrindas Statuto (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1447 redakcija) 16 straipsnio 4 dalies 2 punkto išplaukia iš 16 straipsnio 3 dalies nuostatos draudžiančios pataisos pareigūnams, priimtiems į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, būti perkeltiems į to paties lygio pareigas, prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurį sudaro neatsiejami jo elementai - teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytam lygybės principui „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs...“. Ministras vadovaudamasis Konstitucijai prieštaraujančia įstatymo nuostata pažeidė pareiškėjų konstitucines teises. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas reiškiantis, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius. Pareiškėjai į įstaigų vadovų pareigas paskirti teisėtai, galiojant Statuto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija), kuri nustatė galimybę perkelti pareiškėjus į lygiavertes pareigas, todėl turėjo pagrindą pagrįstai tikėtis, kad jų teisėti lūkesčiai bus užtikrinti ir apsaugoti. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose statutinių įstaigų, veikiančių teritoriniu principu panašiu kaip Kalėjimų departamentas, vadovų teisinę padėtį diskriminuojančių nuostatų, kaip buvo įtvirtinta Statuto 16 straipsnio 3 dalyje (draudimas pataisos pareigūnams, priimtiems į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, būti perkeltiems į to paties lygio pareigas) nebuvo nustatyta, tokia nuostata panaikinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute. Pažymi ir tai, kad Statuto nuostata galiojo sąlyginai trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas vadovų tarnybos sąlygas, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo. Nesant esminių teisinės padėties skirtumų statutinių tarnybų (nors ir skirtingų) vadovų statusas turi būti traktuojamas vienodai, nes tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Skirtingos vadovų tarnybos sąlygos gali būti nustatytos tik atsižvelgiant į konkrečių statutinių tarnybų skirtumus, ypatumus, inter alia (be kita ko), skirtingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus. Mano, kad šioje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog buvo taikomos Statuto nuostatos prieštaraujančios Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, t. y. pareiškėjai E. T. ir J. K. buvo atleisti iš įstaigų vadovų pareigų, o pareiškėjas R. M. perkeltas į žemesnes pareigas, nors pareiškėjų atleidimo ir perkėlimo į žemesnes pareigas metu (2018 m. rugsėjo 1 d.) Kalėjimų departamento sistemoje buvo lygiavertės pareiškėjų eitoms pareigoms – įstaigos vadovų pareigos. Pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Taip pat pareiškėjai, jiems nepasiūlius lygiaverčių eitoms pareigoms pareigų ir pareiškėjus atleidus iš pareigų ir / ar perkėlus į žemesnes pareigas, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, veiksmų neteisėtumą kildina iš aplinkybės, kad taikant Statuto (2014 m. gruodžio 31 d. įstatymo Nr. 2014-21326) redakcijos, įsigaliojusios nuo 2015 m. kovo 1 d. ir galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d., 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatą, kurioje buvo nustatyta, jog pataisos pareigūnas, išskyrus pataisos pareigūną, priimtą į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, į to paties lygio pareigas gali būti perkeltas, kai panaikinama pareigybė, ir kuri prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, pareiškėjai E. T. ir J. K. buvo atleisti iš įstaigų vadovų pareigų, o pareiškėjas R. M. perkeltas į žemesnes pareigas, nors pareiškėjų atleidimo ir perkėlimo į žemesnes pareigas metu (2018 m. rugsėjo 1 d.) Kalėjimų departamento sistemoje buvo lygiavertės pareiškėjų eitoms pareigoms – įstaigos vadovų pareigos. Pažymi, kad Įsakymas dėl R. M., kuriuo pareiškėjas R. M. buvo perkeltas į žemesnes pareigas, ir Įsakymai dėl E. T. ir J. K., kuriais pareiškėjai E. T. ir J. K. buvo atleisti iš pareigų, nebuvo skundžiami, į bylą nėra pateikta tokių įrodymų. Taip pat peržiūrėjęs Lietuvos teismų informacinę sistemą atsakovas nerado bylų, kurios buvo išnagrinėtos dėl minėtų įsakymų panaikinimo. Ministras, priimdamas Įsakymą dėl R. M., kuriuo jis perkeltas į Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, ir Įsakymus dėl E. T. ir J. K., kuriais pastarieji pareiškėjai atleisti iš pareigų, vadovavosi tuo metu galiojusiomis Statuto nuostatomis – 33 straipsnio 2 dalies 17 ir 19 punktais, 33 straipsnio 3 dalimi, 36 straipsnio 4 dalimi ir 37 straipsniu. Todėl Ministras, priimdamas aukščiau nurodytus įsakymus, veikė taip, kaip pagal įstatymus jis privalėjo veikti ir nepažeidė imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Ministras negalėjo kitaip veikti, nes tuomet būtų pažeistos Statuto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas sąlygos. Pažymi, kad Teisingumo ministerija 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (1.39E)7R-5248 kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir Lietuvos probacijos tarnybą, kurios vadovas tvirtina pareigybių sąrašus probacijos tarnyboje, nurodydama, kad ne mažiau svarbu, kuomet tais atvejais, kai nėra galimybės valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kuris buvo įspėtas apie naikinamą pareigybę, tęsti tarnybą to paties lygmens pareigose, naujojoje Lietuvos probacijos tarnybos struktūroje ar kitose bausmių vykdymo sistemos įstaigose, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, šiems tarnautojams ir darbuotojams būtų sudaromos kuo artimesnės sąlygos lyginant su buvusiomis apygardų probacijos tarnybose (pavyzdžiui: įsteigiant atitinkamą nevadovaujančio lygmens pareigybę, nustatant atitinkamus pareigines algos koeficientus ir kt.). Tokiu būdu Teisingumo ministerija atsižvelgė į situaciją, kuri buvo galiojant Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatai ir siekė užtikrinti, kad pareiškėjams būtų pasiūlytos jų kvalifikaciją atitinkančios pareigos. Pareiškėjai prašydami priteisti turtinę žalą vadovaujasi prielaidomis, o ne įrodymais, kurie pagrįstų, kad pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Lietuvos probacijos tarnybos reorganizacija įvyko teisėtai, todėl pareiškėjai negalėjo tęsti darbo užimamose pareigose. Iš Teisingumo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 8 d. rašto matyti, kad buvo atsižvelgta į probacijos tarnybos reorganizacijos pasekmes ir buvo siūloma atsižvelgti į pareigas netenkančių darbuotojų kvalifikaciją jiems pasiūlant tolygias pareigas. Tačiau dėl esamo teisinio reguliavimo, kuris nepripažintas neteisėtu, pareiškėjams negalėjo būti siūlomos ir nebuvo pasiūlytos tolygios, jų užimamoms, pareigos. Todėl prielaida, kad jie būtų gavę tokį pat darbo užmokestį kokį gaudavo iki reorganizacijos, yra nepagrįsta ir tuo pačiu laikytina, kad neįrodytas reikalavimas atlyginti turtinę žalą. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti pareiškėjai. Pareiškėjai neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos), todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą. Taip pat pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, vadovaudamiesi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl anksčiau minėtų įsakymų, kuriais pareiškėjas R. M. buvo perkeltas į žemesnes pareigas, o pareiškėjai E. T. ir J. K. atleisti iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymų panaikinimo klausimas galėjo būti sprendžiamas pateikus skundą per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (per vieną mėnesį nuo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos). Šiuo atveju byla dėl tokio reikalavimo nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu. Taigi pareiškėjai nagrinėjamoje administracinėje byloje remiasi žalos atlyginimo institutu, o ne Statuto nuostatomis, kurios netaikytinos nagrinėjant ginčą šioje administracinėje byloje. Taip pat prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą yra siekiama sudaryti prielaidas peržiūrėti minėtų įsakymų teisėtumą, nes jie pareiškėjams sukelia pasekmes, dėl kurių reikalaujama priteisti žalą. Toks pareiškėjų reikalavimas laikytinas kaip noras atstatyti praleistą senaties terminą ginčyti minėtų įsakymų teisėtumą. Tokio pobūdžio ginčas nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas. Todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statuto (2014 m. gruodžio 31 d. įstatymas Nr. 2014-21326), įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2015 m. kovo 1 d. ir galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d., 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, kurioje buvo nustatyta, jog pataisos pareigūnas, išskyrus pataisos pareigūną, priimtą į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, į to paties lygio pareigas gali būti perkeltas, kai panaikinama pareigybė, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, yra nepagrįstas.
3. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas skundą palaikė. Akcentavo, kad, jeigu ginčijama Statuto nuostata dėl kurios konstitucingumo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą būtų teisėta, tai pareiškėjai pretenzijų neturėtų.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Pabrėžė, kad naikinant pareiškėjų pareigybes, jų atitikimas kitoms lygiavertėms pareigybėms nebuvo vertintas, nes Statutas nustatė draudimą tokiems pareigūnams, kaip pareiškėjai, kurie buvo priimti į pareigas nustatytai kadencijai, būti perkeltiems į to paties lygio pareigas, kai naikinama jų pareigybė. Kadangi nėra ginčijami Įsakymai dėl R. M., E. T. ir J. K., kuriais atitinkamai pareiškėjai buvo perkelti į žemesnes pareigas ar atleisti, tad nėra ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjų nurodomos Statuto nuostatos atitikimo Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjams R. M., E. T. ir J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos.
5. Byloje nustatyta, kad Ministro 2018 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1R-57 patvirtintas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybų reorganizavimo sąlygų aprašas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad: reorganizavimo būdas – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybos reorganizuojamos jungimo būdu, jas sujungiant į naują juridinį asmenį – Lietuvos probacijos tarnybą (4 punktas); po reorganizavimo pasibaigsiančios biudžetinės įstaigos – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybos (5 punktas); po reorganizavimo veiksianti nauja biudžetinė įstaiga – Lietuvos probacijos tarnyba (6 punktas); po reorganizavimo pasibaigsiančių biudžetinių įstaigų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybų teisės ir pareigos (joms vykdyti reikalingi dokumentai ir bylos) 2019 m. rugpjūčio 1 d. perduodamos po reorganizavimo veiksiančiai biudžetinei įstaigai Lietuvos probacijos tarnybai, taip pat iki 2018 m. liepos 31 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybos turi būti išregistruotos iš Juridinių asmenų registro (7 punktas); po reorganizavimo veiksiančios biudžetinės įstaigos Lietuvos probacijos tarnybos savininko teises ir pareigas įgyvendins Teisingumo ministerija (9 punktas).
6. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP-01/4-46 informavo (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktorių (šioje byloje pareiškėją) R. M. apie siūlymą eiti pareigas, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, kad naikinama jo pareigybė bei jam siūloma nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. R. M. buvo prašomas ne vėliau kaip iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. informuoti apie sutikimą ar nesutikimą eiti siūlomas pareigas. R. M. buvo išaiškinta, kad atsisakius siūlomų pareigų ir nepareiškus savo valios dėl perkėlimo į kitas laisvas pareigas, jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 19 punktą.
Pareiškėjas su minėtu siūlymu sutiko, tai patvirtino savo parašu su data (2018 m. rugpjūčio 16 d.) ant minėto siūlymo.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 40P-541 informavo pareiškėją R. M. apie siūlymą dėl kitų pareigų Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, t. y. buvo prašoma iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. darbo dienos pabaigos informuoti Teisingumo ministeriją, ar sutinka nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti kitas pareigas pagal kartu su šiuo pasiūlymu pateikiamą laisvų pareigybių sąrašą ir atsižvelgiant į Statuto 16 straipsnio 4 dalį.
Pareiškėjas R. M. 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjo, kad Lietuvos probacijos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu gavo pasiūlymą, su kuriuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. sutiko.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-113 „Dėl R. M. perkėlimo į Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas“ nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. perkėlė pareiškėją R. M. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus (įstaigos vadovo, statutinio valstybės tarnautojo) pareigų į Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (statutinis valstybės tarnautojas), nustatant pareiškėjo pareiginės algos koeficientą (baziniais dydžiais) – 10 bei suteikiant pataisos vyresniojo pareigūno I rangą. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra.
7. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP-01/4-49 informavo (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktorių (šioje byloje pareiškėją) E. T. apie siūlymą eiti pareigas, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, kad naikinama jo pareigybė bei jam siūloma nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. E. T. buvo prašomas ne vėliau kaip iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. informuoti apie sutikimą ar nesutikimą eiti siūlomas pareigas. E. T. buvo išaiškinta, kad atsisakius siūlomų pareigų ir nepareiškus savo valios dėl perkėlimo į kitas laisvas pareigas, jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 19 punktą.
Pareiškėjas E. T. 2018 m. rugpjūčio 17 d. išreiškė savo valią, t. y. su siūlymu nesutiko, tai jis aiškiai nurodė pačiame siūlyme.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 40P-542 informavo pareiškėją E. T. apie siūlymą dėl kitų pareigų Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, t. y. buvo prašoma iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. darbo dienos pabaigos informuoti Teisingumo ministeriją, ar sutinka nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti kitas pareigas pagal kartu su šiuo pasiūlymu pateikiamą laisvų pareigybių sąrašą ir atsižvelgiant į Statuto 16 straipsnio 4 dalį.
Pareiškėjas E. T. 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjo, kad su siūlymu nesutinka.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-111 „Dėl E. T. atleidimo iš tarnybos“, be kita ko, atleido pareiškėją E. T. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus (įstaigos vadovas, statutinis valstybės tarnautojas) pareigų, kuriam yra nustatytas pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) – 15 ir kuriam yra suteiktas pataisos vyriausiojo pareigūno rangas (įsakymo 1 punktas).
8. Lietuvos probacijos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. LP-01/4-48 informavo (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktorių (šioje byloje pareiškėją) J. K. apie siūlymą eiti pareigas, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, kad naikinama jo pareigybė bei jam siūloma nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti žemesnes pataisos vyresniojo pareigūno Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ar pareikšti savo valią dėl perkėlimo į kitas laisvas pareigas. Tačiau pareiškėjas J. K. su siūlymu nesutiko. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 40P-543 taip pat informavo pareiškėją J. K. apie siūlymą dėl kitų pareigų Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, t. y. buvo prašoma iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. darbo dienos pabaigos informuoti Teisingumo ministeriją, ar sutinka nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. eiti kitas pareigas pagal kartu su šiuo pasiūlymu pateikiamą laisvų pareigybių sąrašą ir atsižvelgiant į Statuto 16 straipsnio 4 dalį.
Pareiškėjas J. K. 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjo, kad nesutinka eiti siūlomas pareigas.
Ministras 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1P-112 „Dėl J. K. atleidimo iš tarnybos“, be kita ko, atleido pareiškėją J. K. iš (duomenys neskelbtini) apygardos probacijos tarnybos direktoriaus (įstaigos vadovas, statutinis valstybės tarnautojas) pareigų, kuriam yra nustatytas pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) – 15 ir kuriam yra suteiktas pataisos vyriausiojo pareigūno rangas (įsakymo 1 punktas).
9. Pareiškėjai R. M., E. T. ir J. K. 2021 m. balandžio 8-9 d. prašymais „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl informacijos apie laisvas jų eitoms pareigoms lygiavertes pareigas Kalėjimų departamento sistemoje.
Minėti pareiškėjų prašymai buvo persiųsti Kalėjimų departamentui. Pastarasis trimis raštais „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė atitinkamai pareiškėjams prašomą informaciją. Visi raštai yra analogiško turinio, t. y. juose nurodyta, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. bausmių vykdymo sistemoje buvo laisvos šios pareiškėjų eitoms pareigybėms lygiavertės pareigos: Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) direktoriaus, Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) direktoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - LAVL) direktoriaus, Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus, Kalėjimų departamento Mokymo centro direktoriaus, Kybartų pataisos namų (toliau – Kybartų PN) direktoriaus. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Statuto 16 straipsnio 10 dalimi, lygiavertėmis pareiškėjų eitoms pareigoms buvo laikomos Kalėjimų departamento pavaldžių įstaigų direktorių pareigos (pareigybės); vadovaujantis iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 36 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjams negalėjo būti siūlomos pirmiau minėtos laisvos lygiavertės pareigos pareiškėjų eitoms pareigoms.
10. Pareiškėjai, minėta, kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
11. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), žalai (CK 6.249-6.250 straipsniai) ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
12. Teismas pažymi, kad pareiškėjai reikalavimą priteisti jiems turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš esmės sieja su tuo, jog reorganizavus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų probacijos tarnybas bei panaikinus jų pareigybes, buvo taikoma antikonstitucinė Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata ir pareiškėjai E. T. bei J. K. buvo atleisti iš įstaigų vadovų pareigų, o pareiškėjas R. M. perkeltas į žemesnes pareigas, nors pareiškėjų atitinkamai atleidimo ir perkėlimo į žemesnes pareigas metu (2018 m. rugsėjo 1 d.) Kalėjimų departamento sistemoje buvo lygiavertės pareiškėjų eitoms pareigoms – įstaigos vadovų pareigos.
13. Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkte (įstatymo redakcijoje, galiojusioje ginčo laikotarpiu) buvo nustatyta, kad pataisos pareigūnas, išskyrus pataisos pareigūną, priimtą į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, į to paties lygio pareigas gali būti perkeltas, kai panaikinama pareigybė.
Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjai buvo paskirti į pareigas, kurioms nustatyta kadencija (Statuto 13 straipsnio 3 dalis). Tad pareiškėjų atžvilgiu taikytina minėto Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto išimtis, t. y. naikinant jų pareigybes draudimas būti perkeltam į to paties lygio pareigas. Tai reiškia, kad pareiškėjai, panaikinus jų pareigybes, negalėjo būti perkelti į tuo metu (2018 m. rugpjūčio 31 d.) bausmių vykdymo sistemoje buvusias laisvas ir pareiškėjų eitoms lygiavertėms pareigoms buvusias pareigas - Pravieniškių PN-AK direktoriaus, Alytaus PN direktoriaus, LAVL direktoriaus, Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus, Kalėjimų departamento Mokymo centro direktoriaus ir Kybartų PN direktoriaus.
14. Akivaizdu, kad Teisingumo ministerija, nesiūlydama pareiškėjams užimti lygiaverčių pareigų jų eitoms pareigoms, tinkamai vadovavosi tuo metu galiojusiomis Statuto nuostatomis. Teismas sutinka su atsakovo atstovės argumentais, kad Teisingumo ministerija negalėjo veikti kitaip, nes tuomet būtų pažeistos Statuto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas sąlygos, t. y. konkrečiai Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, iš esmės draudžianti pareiškėjams būti perkeltiems į to paties lygio pareigas. Taigi, Ministras, priimdamas Įsakymus dėl R. M., E. T. ir J. K., veikė taip, kaip pagal įstatymus jis privalėjo veikti ir nepažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimų.
Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai nėra nuginčiję Įsakymo dėl R. M., Įsakymo dėl E. T. ir Įsakymą dėl J. K., kuriais pareiškėjai atitinkamai perkelti į žemesnes pareigas ir atleisti iš tarnybos. Į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepatenka minėtų įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, tad valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Pareiškėjų argumentai, kad Ministras, perkeldamas pareiškėją R. M. į žemesnes pareigas, o pareiškėjus E. T. ir J. K. atleisdamas iš tarnybos, nors tuo metu Kalėjimų departamento sistemoje buvo lygiavertės pareigos pareiškėjų eitoms pareigoms (įstaigos vadovų pareigos), vadovavosi antikonstitucine norma, t. y. Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punktu, - atmestini kaip nepagrįsti. Konstitucinis Teismas tuo klausimu nėra pasisakęs, tad teigti, kad minėta Statuto nuostata yra antikonstitucinė, nėra jokio pagrindo.
16. Nors vien šios aplinkybės nustatymas, t. y. Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nebuvimas, yra pakankamas pagrindas pareiškėjų skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti, tačiau teismas dar pažymi ir tai, kad pareiškėjai neįrodė ir turtinės bei neturtinės žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio tarp Teisingumo ministerijos atliktų, pareiškėjo nurodomų neteisėtų, veiksmų ir prašomos priteisti žalos dydžio.
Teismas visiškai sutinka su atsakovo atstovės argumentais, kad pareiškėjai prašomą priteisti turtinę žalą iš esmės grindžia tik prielaidomis, o ne įrodymais, kurie pagrįstų, jog pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad probacijos tarnybų reorganizacija įvyko teisėtai, tad pareiškėjai negalėjo tęsti darbo užimamose pareigose. Tuo tarpu esamas teisinis reguliavimas, kuris nustatyta tvarka nepripažintas neteisėtu, neleido pareiškėjams siūlyti lygiaverčių, jų užimamoms, pareigų. Antra vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai kaip nors (rodydami individualias iniciatyvas) būtų siekę užimti lygiavertes pareigas. Taip pat pareiškėjai byloje visiškai neįrodinėja, kad jie būtų atitikę lygiaverčių pareigų, t. y. Pravieniškių PN-AK direktoriaus, Alytaus PN direktoriaus ir kt., pareigybės aprašymuose nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Galiausiai pareiškėjai nepateikia detalių ir tikslių paskaičiavimų apie jų patirtus netiesioginius nuostolius, t. y. negautas pajamas. Juo labiau, kad teismo posėdžio metu pats pareiškėjų atstovas pripažino, jog pareiškėjai E. T. ir J. K., kai buvo atleisti iš tarnybos, jie dirbo kitą darbą, tačiau atstovas negalėjo tiksliai įvardinti gautų pajamų ir pan. Tad nepaneigta aplinkybė, kad minėti pareiškėjai uždirbo daugiau, negu jie būtų gavę eidami lygiavertes pareigas, kas reiškia, jog jie jokių netiesioginių nuostolių realiai nepatyrė.
Kas liečia pareiškėjų prašomą priteisti neturtinę žalą, tai pasakytina, kad pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai, kaip antai, pareiškėjų atžvilgiu taikius Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatą ir nepasiūlius jiems lygiaverčių eitoms pareigų bei juos atleidus iš tarnybos ir / ar perkėlus į žemesnes pareigas, dėl ko jie patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, - negali būti pagrindu jiems priteisti neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnį.
17. Taigi, pareiškėjai ne tik, kad neįrodė atsakovo atstovės neteisėtus veiksmus, bet neįrodė ir prašomos priteisti turtinės bei neturtinės žalos, jos dydžio, bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
18. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai apskritai yra pasirinkę netinkamą savo teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo teises, susijusias su tarnybos teisiniais santykiais, turėtų ginti ginčydami Įsakymus dėl R. M., E. T. ir J. K. bei prašydami įpareigoti Teisingumo ministeriją (ar kitą atitinkamą viešojo administravimo instituciją) atlikti atitinkamus veiksmus. Tuo tarpu savo teisių gynimas civilinės deliktinės atsakomybės instituto pagalba yra netinkamas ir negali būti apginamas.
19. Pareiškėjai yra pateikę prašymą teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, galiojusi nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kurioje buvo nustatyta, jog pataisos pareigūnas, išskyrus pataisos pareigūną, priimtą į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, į to paties lygio pareigas gali būti perkeltas, kai panaikinama pareigybė, - neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens teisėjų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
20. Visų pirma, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios pagrįstos abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr., pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2825-520/2021; ir kt.).
21. Sutiktina su atsakovo atstovo pozicija, ji išplaukia ir iš minėtos teismų praktikos, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, vadovaudamiesi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės instituto pagalba. Kitaip tariant, pareiškėjai nagrinėjamoje byloje remiasi žalos atlyginimo institutu, reguliuojamu CK normomis, o ne Statuto nuostatomis, kurios netaikytinos nagrinėjant ginčą šioje administracinėje byloje.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai šioje byloje nekelia ginčo dėl Įsakymų dėl R. M., E. T. ir J. K., t. y. minėtų įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, kas sąlygotų pareiškėjų ginčijamos Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos taikymą byloje, tuo pačiu iškiltų klausimas ir dėl jo galimo konstitucingumo.
22. Antra vertus, vien tai, kad Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo nustatytas draudimas pataisos pareigūnui, priimtam į pareigas, kurioms nustatyta kadencija, būti perkeltam į to paties lygio pareigas, kai panaikinama jo pareigybė, o kituose teisės aktuose, reglamentavusiuose kitų statutinių įstaigų pareigūnų veiklą, tokių draudimų nebuvo, - savaime nekelia pagrįstos teisinės abejonės dėl Statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos konstitucingumo.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismas nepripažintinas pagrįstu, tad jis negali būti tenkinamas.
24. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, tad jis atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų R. M., E. T. ir J. K. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.