Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsidariusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis), Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 lapkričio 15 d. nutartį byloje Nr. A525-1355/2010, 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-602-2017).

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu. (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-699-1062/2019).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose: Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose: Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 kv. m.

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno aktualiu ginčo laikotarpiu negali, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjas skunde taip pat neįvardija kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų plotu, nenustatytas.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti anksčiau minėtose pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo Taisyklėse. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Vilniaus PN teismui pateikė paaiškinimus, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN pirmame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tai patvirtina ir byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 15-17), kuriose matyti dušai atskirti sienelėmis. Taip pat nėra informacijos, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų ar netinkamos temperatūros vandens. Atsakovės atstovas nurodė, kad dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.

Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, todėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019). Teismo vertinimu, dušų pertvarų įrengimas yra pakankamas privatumo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimų būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad taksofonai neturėjo būdelių, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas bendraujant su artimaisiais.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.). Vadovaujantis taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos

Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta BVK nustatyta teisė skambinti telefonu, tačiau teigia, kad nesant būdelių jo pokalbius telefonu gali girdėti kiti asmenys, sunku susikalbėti dėl triukšmo.

Vilniaus PN pateikė fotografijas, kuriose užfiksuota, kaip įrengti taksofonai (b. l. 13–14; 20-23). Kaip matyti, taksofonai įrengti su gaubtu ir tai atitinkamai mažina triukšmą. Be to, ant taksofonų priklijuoti ir informaciniai pranešimai, kurie patvirtina, kad pačių asmenų prašoma gerbti vieni kitus. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenustato specialių taksofonų būdelių įrengimo, taigi šiuo atveju Vilniaus PN negali būti laikomi atsakingais už jų neįrengimą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl taksofonų būdelių neįrengimo pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad langus dengė metalinės grotos, kurios slopino šviesos patekimą į kamerą, todėl nepakako dienos šviesos. Nurodo, kad minėtos grotos buvo pagamintos iš sveikatai pavojingo metalo.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Konstatuotina, kad grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų, tame tarpe ir pareiškėjo teisių.

Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus PN langus dengiančios grotos pagamintos iš sveikatai pavojingo metalo. Pareiškėjas nepateikė jokių tai pagrindžiančių duomenų, taip pat niekada nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl sveikatai kenkiančių metalinių grotų, nenurodė kaip konkrečiai metalinės grotos pakenkė jo sveikatai. Atsižvelgiant į šias ir aukščiau išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamos bylos atveju, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.