Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-02-01 · Civilinė byla Nr. 2A-61-278/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-01
Bylos Nr.
2A-61-278/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Birutė Valiulienė (pran.)
Ieškovas
J. Ž.
Atsakovas
G. Ž.
Trečiasis asmuo
D. Ž.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-61-278/2011

Teisėjas V. Vitienė 2-50-3-00391-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 51; 121.15;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės (pranešėja),sekretoriaujant Loretai Talžūnienei,dalyvaujant ieškovui J. Ž., jo atstovui adv. R. Jokubauskui,atsakovui G. Ž., jo atstovei adv. J. Umbrasienei,trečiajam asmeniui D. Ž.,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-660-356/2010 pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovui G. Ž., trečiajam asmeniui D. Ž. dėl teisės gyventi privatizuotame bute pripažinimo ir įkeldinimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių, jų atstovų ir trečiojo asmens paaiškinimus ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas nurodė, kad 1978 m. jam su sutuoktine D. Ž. buvo suteiktas dviejų kambarių butas, esantis Vaižganto g. 36 – 13, Utenoje. Nurodė, kad 1989 m., teismui nutraukus jų santuoką ir D. Ž. išvykus gyventi atskirai, buto nuomos sutartis buvo sudaryta su juo. Teigia, kad bute jis gyveno vienas, nes sūnus G. Ž. atliko karinę tarnybą, o atlikęs tarnybą, apsigyveno Visagino mieste. Nurodė, kad 1992 m. gavo pranešimą dėl buto privatizavimo, už butą sumokėjo ir buvo įsitikinęs, kad dviejų kambarių butą, esantį Vaižganto g. 36-13, Utenoje, įsigijo savo nuosavybėn. 1989 m. - 2001 m. laikotarpiu bute gyveno vienas ir mokėjo visus buto išlaikymo mokesčius. Nuo 2001 m. bute gyvena sūnus atsakovas G. Ž., tačiau nuo 2007 m. vasario mėn. jo neįsileidžia į butą, teigdamas jog butas jam nepriklauso. Prašė teismą pripažinti jam teisę gyventi panaudos sutarties pagrindu bute, esančiame Vaižganto g. 36 – 13, Utenoje, ir įkeldinti į butą.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2010-01-11 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-135-356/2010, kuris yra įsiteisėjęs, nustatyta, jog abi šalys turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą – butą, esantį Vaižganto g. 36-13, Utena, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nustatyta, kad šalys 1992-04-13 sudarė susitarimą, pagal kurį 1992-07-22 buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis ir ieškovo sūnus atsakovas G. Ž. tapo buto, esančio Vaižganto g. 36-13, Utena, savininku. Teismas konstatavo, kad šie faktai yra nustatyti ir byloje vertintini kaip prejudiciniai faktai. Nurodė, kad nei 1992-04-13 susitarimo, nei 1992-07-22 sutarties, kurios pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į minėtą butą, ieškovas nenuginčijo, todėl buto savininkas buvo ir yra atsakovas, nors ieškovas nurodo butą priklausančiu ir jam. Administracinės bylos Nr.A2.2-294-373/2007 duomenimis teismas nustatė, kad dar 2007 metų pradžioje tarp šalių kilo konfliktas dėl ieškovo iš buto kambario į rūsį išneštų lentų ir kad po to atsakovas pakeitė buto duris ir užraktą, naujo rakto ieškovui nedavė ir ieškovas nuo minėto momento neturi galimybės naudotis butu. Civilinėje byloje Nr.2-135-356/2010 nustatyta, kad šalys sudarė vieną šeimą. Teismas konstatavo, jog privatizavus butą, ieškovas teisėtai naudojosi privatizuotu butu, kaip buto savininko šeimos narys ir jo teisė į gyvenamąją patalpą yra užtikrinta, nes ginama minėtu Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsniu. Nurodė, kad ieškovas turi teisę naudotis butu savo poreikių į gyvenamąją patalpą tenkinimo tikslu ir šia teise jis gali naudotis iki jo manymu reikalingo termino, pvz.: iki įgis kitą gyvenamąją patalpą ar ja bus aprūpintas arba netgi iki mirties (CK 1.117 str. 2 d.). Atmesdamas atsakovo teiginius jog ieškovas butu nesinaudojo ir nuo jo privatizavimo atsisakė teisės gyventi ginčo bute, teismas nurodė, kad asmuo turintis teisę naudotis gyvenamąja patalpa neprivalo joje nuolat gyventi, gali išvykti ir ilgesniam terminui. Be to, nurodė, kad bute ieškovas gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1978-07-14 iki 2001-11-13 ir 1994 -2000 metų laikotarpiu mokėjo mokesčius. Ieškovas neneigė, kad iki 2007 metų vasario, kai buvo pakeistos buto durys, jis gyveno ir pas kitus asmenis, tačiau buto raktus turėjo, bute lankydavosi, jame buvo ir tebėra jo daiktai. Teismas nurodė, jog nors atsakovas ir tretysis asmuo D. Ž. nurodė nesugyvenamą ieškovo charakterį, neprognozuojamą jo elgesį, tai, kad jų šeimoje auga du mažamečiai vaikai ir kad jie nepageidauja, jog ieškovas gyventų ir lankytųsi 2 kambarių bute, tačiau darė išvadą, jog nepateikta įrodymų, kad atsakovas kada nors būtų ketinęs įstatymų nustatyta tvarka, t.y. įspėjus ieškovą prieš tris mėnesius, kaip to reikalaujama CK 6.642 straipsnio 1 dalyje, su ieškovu nutraukti neterminuotą panaudos sutartį. Konstatavo, kad ieškovui, ginant jo pažeistas civilines teises, pripažintina teisė neterminuotai panaudos teise naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu Vaižganto g. 36-13, Utena, ir jis įkeldintinas į butą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. Ž. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog priimdamas sprendimą, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismo suformuotos praktikos, kuri numato, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš jų yra LR Butų privatizavimo įstatymas. Atsakovas nurodo, kad ieškovas bute, esančiame Vaižganto g. 36-13, Utenoje, gyveno iki 1992-08-01, o jis gyvena nuo 1978 m. iki šiol. Prasidėjus butų privatizacijai, ieškovas dėl buto pirkimo buvo apsisprendęs ir savo valią išreiškė jo neprivatizuodamas, nes gyveno kitame bute pas sugyventinę, todėl jis, atsakovas su Utenos rajono valdyba 1992-07-22 sudarė buto, esančio Vaižganto g. 36-13, Utenoje, pirkimo- pardavimo sutartį. Nurodo, kad teismas sprendime neteisingai nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-135-356/2010 buvo nustatyta, kad J. Ž. ir G. Ž. sudarė vieną šeimą, nes tai nebuvo konstatuota 2010-01-11 teismo sprendimu. Teigia, jog teismas nukrypo nuo CK 6.588 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog pilnamečiai vaikai priskiriami prie tėvų šeimos narių, tačiau šiam faktui konstatuoti jie turi įrodyti, kad su tėvais turi bendrą ūkį. Nurodė, kad nei šioje civilinėje byloje, nei 2010-01-11 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-660-356/2010 nebuvo nustatinėjama, kad šalys vedė bendrą ūkį. Teigia, jog ieškovas išsiregistravęs iš buto apsigyveno pas sugyventinę, todėl akivaizdu, kad su juo bendro ūkio nevedė. Tai patvirtino teisme apklausti liudytojai, tačiau teismas į jų parodymus neatsižvelgė ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta. Nurodo, kad teismas pažeidė CK 6.636 straipsnio nuostatas, kurios numato, jog panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Teigia, kad ieškovas nuo 1992-08-01 yra išsiregistravęs iš buto, kuriame gyvena jis su šeima, o panaudos ar kitokia sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, todėl teismas negalėjo taikyti šios teisės normos. Be to, priimdamas sprendimą, teismas neatsižvelgė į atsakovo šeimą t.y. mažamečius 2003-05-18 ir 2009-02-04 gimusius vaikus, nes įkeldinus ieškovą, negalės būti užtikrintos vaikams tinkamos gyvenimo sąlygos, kadangi ieškovas yra ūmaus charakterio, neprognozuojamo elgesio, nebendraujantis su anūkais. Teigia, jog priimtas sprendimas pažeidžia tiek atsakovo, jo šeimos ir mažamečių vaikų teisėtus lūkesčius.

Tretysis asmuo D. Ž. teismui pareiškime nurodo, kad prisidėda prie atsakovo G. Ž. apeliacinio skundo. Sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį ieškovas J. Ž. nurodo, kad apelianto teiginys, jog ginčo bute jis gyveno iki 1992 m., nepagrįstas, nes įrodyta, jog butu kaip savu, rūpinosi ir epizodiškai jame gyveno iki 2007 m., o viename buto kambaryje laikė ir tebelaiko savo asmeninius daiktus bei baldus, iki 2007 m. turėjo buto ir butui priklausančio rūsio raktus, iki 2000 m. mokėjo ginčo buto išlaikymo mokesčius ir tai leidžia teigti, kad niekada nebuvo pareiškęs valios negyventi bute. Teigia, jog buto privatizavimo metu su atsakovas buvo viena šeima, ką patvirtina faktas, jog butą privatizavo atsakovas, kuris nebuvo buto nuomininku. Nurodo, jog net jei šiuo metu šalys ir nebūtų laikomi viena šeima, tai negalėtų būti laikoma bylai reikšminga aplinkybe, nes susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytina teisės analogija su CK 6.589 straipsnio 2 dalimi, kadangi ši teisės norma įtvirtina fizinio asmens, nustojusio būti nuomininko šeimos nariu, tokias pačias teises ir pareigas kaip nuomininkui bei jo šeimos nariams. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė CK 6.363 straipsnio nuostatas, nustatančias panaudos gavėjo pareigą išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, bei nepagrįstai šį argumentą grindžia aplinkybe, jog nuo 1992-08-01 bute negyvena. Ieškovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu įrodyta, jog butu rūpinosi kaip savu, mokėjo buto išlaikymo mokesčius bei jį prižiūrėjo, iki tol kol atsakovas nepakeitė buto durų spynos, bute nuolat lankėsi. Atsakovo teiginiai dėl jo ūmaus charakterio, neprognozuojamo elgesio, nebendravimo su anūkais, nepagrįsti jokiais įrodymais, be to šioje byloje nagrinėjamam klausimui yra teisiškai nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad buto, esančio Vaižganto g. 36-13, Utenos m. savininku yra atsakovas G. Ž., kuris butą yra įgijęs 1992-07-22 pirkimo-pardavimo sutartimi, LR Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio pagrindu (civilinė byla Nr.2-135-356/2010, 1 t., b.l. 26). Aplinkybę, kad atsakovas teisėtai, esant 1992-04-13 J. Ž. ir G. Ž. susitarimui, 1992-07-22 su Utenos rajono savivaldybės administracija sudarė pirkimo-pardavimo butą, konstatavo Utenos rajono apylinkės teismas 2010-01-11 sprendimu (Nr. 2-135-356/2010, 2 t., 53-56). Nurodyti faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikomi prejudiciniais faktais ir jų iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182 str.). LR Butų privatizavimo įstatymo draudimas tai pačiai šeimai privatizuoti kitą butą, patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusi gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad nuomininkas ar jo šeimos narys, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotą butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai, o buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Todėl tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėję lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, jų neprarado ir privatizavus šias patalpas (1982 m. Butų kodekso 54 str., 1964 m. CK 330 str.). Iš bylos dokumentų, šalių paaiškinimų matyti, kad sūnaus G. Ž. vardu privatizuotame bute, esančiame Vaižganto g. 36-13, Utenoje, ieškovas nuolat gyveno ir gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1978-07-14 iki 2001-11-13, o 1994 - 2000 laikotarpiu mokėjo buto komunalinius mokesčius (b.l. 106). Ieškovas pripažįsta, kad privatizavus butą, nuolatinai jame negyveno, tačiau jame lankėsi, bute liko jo baldai, rūbai (b.l. 124-126). Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-294-373/2007 esantys duomenys, iš kurių matyti, kad 2007 metais tarp šalių kilo konfliktas dėl ieškovo J. Ž. iš buto kambario į rūsį išneštų lentų (adm. b. Nr. A2.2-294-373/2007, b.l. 37). Ta aplinkybė, kad ieškovas kurį laiką gyveno atskirai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jis atsisakė savo teisės gyventi ginčo bute. Be to, byloje nepaneigta, jog 2007 m. atsakovas G. Ž. pakeitė buto duris ir užraktą, ieškovui raktų neperdavė, todėl konstatuotina jog ieškovo teisė naudotis butu buvo neteisėtai apribota (b.l. 112, 125, 129). Aplinkybė, jog šiuo metu atsakovas turi šeimą ir su ieškovu bendro ūkio neveda, esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, nes šalys sudarė bendrą šeimą privatizuojant butą ir ši aplinkybė suteikė teisę ieškovui naudotis butu iki jis to norės pats (Butų privatizavimo įstatymo 4 str., CK 6.589 str. 2 d.).

Atsakovas nurodo, kad su ieškovu panaudos sutarties sudaręs nebuvo, todėl teismas priimdamas sprendimą negalėjo taikyti teisės normų, reglamentuojančių panaudos teisinius santykius. Minėtas teiginys atmestinas. Kaip nurodyta aukščiau teisę panaudos būdu naudotis butu ieškovas J. Ž. įgijo atsakovui privatizavus butą LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, kurio nuostatos nustatė kitų šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotąjį butą, teisę naudotis privatizuotu butu, todėl tai, kad tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė ar rašytinė buto panaudos sutartis, nepaneigia ieškovo teisės naudotis jam įstatymo suteikta teise. Atsakovas G. Ž. teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas yra praradęs teisę į ginčo butą, todėl ta aplinkybė, jog ieškovas nėra pateikęs neginčijamų duomenų, kad nuo 2000 m. jis būtų mokėjęs nuomos mokestį ar kitais būdais prisidėjęs prie būsto išlaikymo, jo einamojo ir kapitalinio remonto, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas neįvertino liudytojų parodymų, patvirtinančių jog ieškovas bute negyveno, esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovo teisės naudotis butu, neturi dėl aukščiau paminėtų aplinkybių.

Teiginys, jog ieškovas yra ūmaus būdu ir jo įkeldinimas į butą pažeidžia mažamečių vaikų teisę turėti tinkamas gyvenimo sąlygas bei paties atsakovo ir jo sutuoktinės teisėtus interesus, yra paveldėjęs sodybą, taip pat nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl paminėto, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai ir ieškovo turėtos atstovavimo išlaidos, priteistinos iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p. 98 str., b.l.154,158).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus Lt) atstovavimo išlaidų J. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu, valstybės biudžetui (įmokos kodas 5660).

Teisėjų kolegija Birutė JonaitienėRamunė ČeknienėBirutė Valiulienė