Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Elonai Mackutei, dalyvaujant atsakovui G. Ž., o jo atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, ieškovui J. Ž. ir jo atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui, atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovui nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovams G. Ž. ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties panaikinimo dalyje ir teisės privatizuoti ½ buto pripažinimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

1989-12-05 Utenos rajono LDT VK potvarkio Nr.209p. pagrindu, išvykus D. Ž., 1989-12-08 buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), su ieškovu (14-16 b.l.).

1992-06-19 ieškovui išduotoje pažymoje, kuri buvo pateikta Utenos rajono valdybai, nurodyta, kad atsakingu gyvenamojo ploto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininku yra ieškovas, o atsakovas, ieškovo sūnus, gyvena šiame bute (55 b.l., t.1). Šiuos duomenis patvirtina ir Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažymos (49 b.l., t.1), kad ieškovas minėtame bute buvo registruotas nuo 1991-06-10 iki 1992-08-01, o atsakovas – nuo 1991-10-24 iki šio laiko.

Utenos miesto meras 1992-06-26 priėmė potvarkį Nr.144p., kuriuo atsakovui leido pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (23 -24 b.l., t.1), prieš tai butas buvo įkainotas, Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akte Nr.4939 pirkėju nurodytas atsakovas.

Remiantis 1992-06-26 Utenos miesto mero potvarkiu Nr.144 p., buto įkainojimo aktu Nr.4939 (23-24 b.l., t.1), ieškovo ginčijamos 1992-07-22 sutarties pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), už 16.954,00 rublius, iš kurių grynaisiais pinigais - 2.068,00, o 14.886,00 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (21 b.l., t.1).

Utenos rajono privatizavimo tarnybai už butą ieškovas sumokėjo 13.118,00 rublių iš nebalansinės sąskaitos ir 2.068,00 rublių bei 85,00 rublius valstybinio mokesčio, o atsakovas – 1.768,00 rublių iš nebalansinės sąskaitos (18-19, 22 b.l., t.1).

Nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas įregistravo viešame registre 1992-07-22 (26-27 b.l., t.1).

Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš tokių aktų buvo 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 dienos.

Pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo įstatymo nuostatas asmuo, ketinantis privatizuoti nuomojamą butą, turėjo sudaryti notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku, paduoti pareiškimą butui įsigyti (5 straipsnis). Pagal 1991-07-29 įstatymo „ Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo 16/1 str., galiojusio iki 1995-06-28, tokį šeimos narių susitarimą galėjo patvirtinti ir įmonės, įstaigos ir organizacijos.

Ieškovas ginčijo 1992-07-22 sutartį, sudarytą tarp atsakovų dėl buto su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo, dalyje tuo pagrindu, kad ją sudarant buvo pažeistos imperatyvios Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio normos, numatančios būtinumą asmenims susitarti, o įstatymų reikalavimų neatitinkantis sandoris negali galioti (1964 m. CK 47 str.).

Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos miesto seniūnijoje saugomoje Butų privatizavimo byloje yra 1992-04-13 susitarimas (54 b.l., t.1), kurį šalys – ieškovas J. Ž. ir atsakovas G. Ž. - pasirašė ir ieškovas sutiko, kad buto savininkas būtų atsakovas, kuris šį susitarimą realizavo, 1992-07-22 sudarydamas buto pirkimo-pardavimo sutartį, įgytas nuosavybės teises sandorio sudarymo dieną įregistruodamas viešame registre, o ieškovas nuo 1992-08-01 išsiregistravo iš šio buto.

Tokį rašytinį įrodymą esant nurodė ir jį atsakovai pateikė kartu su atsiliepimais į ieškinį (46-48, 50, 52- 54 b.l., t.1).

Ieškovui suabejojus 1992-04-13 šalių susitarime esančių jo, atsakovo ir įmonės, patvirtinusios šį susitarimą, vadovo J. G. parašų tikrumu bei pareiškus apie šio dokumento suklastojimą, atsakovams nurodžius, kad remsis jų pateiktu rašytiniu įrodymu (LR CPK 184 str. 1d.), ieškovo prašymu buvo paskirta ir 2009-10-23 atlikta (21-27 b.l., t.2) teismo rašysenos ekspertizė, gautas jos aktas Nr.11-2261(09).

Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertė D. S. davė kategorišką išvadą, kad 1992-04-13 susitarime pasirašė patys: ieškovas, atsakovas ir įmonės, patvirtinusios šį susitarimą, vadovas J. G.. Teismo ekspertė prie tokios išvados priėjo nustačiusi, kad bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimai yra esminiai, pastovūs ir sudaro individualią požymių visumą, pakankamą jau minėtai išvadai duoti.

Ieškovo nurodytas minėto dokumento suklastojimo faktas laikytinas neįrodytu (LR CPK 178 str.), nes rašytinis įrodymas – teismo rašysenos ekspetizės aktas, kurio duomenys gauti panaudojant mokslo žinias, nepatvirtino ieškovo nurodytų aplinkybių dėl jo, atsakovo ir įmonės, patvirtinusios šį susitarimą, vadovo J. G. parašų suklastojimo, todėl 1992-04-13 susitarimas šiuo pagrindu yra nenuginčytas, leistinas ir pakankamas rašytinis įrodymas, kuris patikimai patvirtina, kad ieškovas J. Ž. ir atsakovas G. Ž., kaip privatizuojamo buto nuomininkas ir jo šeimos narys, Butų privatizavimo įstatymo 5 str. nustatyta tvarka susitarė dėl to, kuris iš jų taps privatizuojamo buto savininku.

Įvertinus įrodymų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, visetą, laikytina nustatyta, kad šioje byloje abi šalys – ieškovas J. Ž. ir atsakovas G. Ž. - turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tam buvo visos šiame įstatyme nustatytos būtinos privatizavimo sąlygos: gyvenamoji patalpa buvo privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); šalys buvo subjektai, kuriems įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą (4 straipsnis); šalys išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdami per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (1, 5 straipsniai).

Ieškovas ginčijo 1992-07-22 sutartį, sudarytą tarp atsakovų dėl buto su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo, dar ir tuo pagrindu, kad didžiąją dalį įmokų už perkamą butą sumokėjo ne asmeniškai atsakovas, o jis, ieškovas.

Minėta, kad ieškovas J. Ž. ir atsakovas G. Ž. ginčo butu naudojosi ir jį valdė kaip šeimos nariai, todėl butą privatizuoti galėjo arba bendrosios dalinės nuosavybės ar asmenine vieno iš šeimos narių nuosavybės teise, vienos ar kitos rūšies nuosavybės teisės sukūrimui buvo būtinas nuomininko ir jo šeimos narių atitinkamas sutikimas (LR Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Taigi esant tokiam teisiniam reglamentavimui konkliudentinių veiksmų – bendrai mokėti lėšas – nepakanka, kad konstatuoti šalių ketinimą įsigyti daiktą bendrai, nes įstatymas numatė būtinumą susitarti. Prisidėjimas lėšomis privatizuojant butą nėra pakankamas pagrindas tikėti, kad taip bus įgyta nuosavybės dalis, kai tokios nuosavybės įgijimui pagal įstatymą būtinas susitarimas.

1992-04-13 susitarimas yra sandoris ir ieškovas, būdamas šio sandorio šalimi, jo nenuginčijo. Pareiškimo dėl ieškinio pagrindo ar dalyko pakeitimo nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais šioje byloje nepateikė (39-41, 45 b.l., t.2). Remiantis šiuo susitarimu buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis ir ieškovo sūnus G. Ž. tapo šio buto savininku.

Šioje byloje nenustatyta, kad privatizuojant ginčo butą būtų pažeisti tuo metu galiojusio LR butų privatizavimo įstatymo 2 – 5 straipsnių reikalavimai arba ieškovo nurodyto tuo metu galiojusio 1964 metų CK 47 str. reikalavimai, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti tuo pagrindu.

Pa­gal LR CK 1.126 straips­nio 2 da­lį ieš­ki­nio se­na­tį teis­mas ga­li tai­ky­ti tik gin­čo ša­lies rei­ka­la­vi­mu. Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­bai­ga iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo su­da­ro savarankišką pa­grin­dą at­mes­ti ieš­ki­nį (LR CK 1.131 straips­nio 1 da­lis, 1964 m. CK 90 straips­nio 1 da­lis), pa­gal LR CK 1.127 straips­nio 1 da­lį (1964 m. CK 86 straips­nį) ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­ga pra­si­de­da tik po to, kai as­muo sub­jek­ty­viai su­vo­kia ar­ba tu­ri su­vok­ti apie jo tei­sės pa­žei­di­mą. Tačiau ieš­ki­nio se­na­tis tam­pa tei­siš­kai reikš­min­ga tik tuo at­ve­ju, kai tei­sė yra pa­žeis­ta. Tol, kol as­mens tei­sės nė­ra pa­žeis­tos, tei­sės pa­žei­di­mo pa­da­ri­nių įsi­se­nė­ji­mas ne­pra­si­de­da. Jei­gu as­muo yra klai­din­gai įsi­ti­ki­nęs, jog jo tei­sė yra pa­žeis­ta, to­kia si­tu­a­ci­ja lai­ky­ti­na fak­to klai­da dėl tei­sės pa­žei­di­mo, ku­ri ne­tu­ri ju­ri­di­nės reikš­mės ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džiai.

Nenustačius, kad ieškovo teisės jo nurodytu pagrindu tiek sudarant susitarimą, tiek sudarant pirkimo - pardavimo sutartį būtų pažeistos, pripažintina, kad senaties termino eiga nėra prasidėjusi.

Ieškinį atmetus, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Už advokato pagalbą atsakovas G. Ž. turėjo viso 2.200,00 Lt išlaidų ( 163, 164 b.l. t.1, 34 b.l., t.2) už atstovavimą (500,00 Lt), už procesinių dokumentų parengimą (500,00 Lt) ir (1.200,00 Lt) už atstovavimą ir už procesinių dokumentų parengimą.

Atsakovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais: 8.2 p. (už atsiliepimą į ieškinį maksimalus dydis – 2.400,00 Lt); 8.3 p. (už tripliką -1.400,00 Lt); 8.16 p. (už kitų dokumentų parengimą – 96,00 Lt ); 8.17 p. (už 1 užklausimą – 9,60 Lt ); 8.18 p. (už vieną atstovavimo teisme valandą - 120,00 Lt (teismo posėdžių trukmė, dalyvaujant atsakovo atstovei - 10 val.)), pripažintina, kad atsakovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (2.200,00 Lt) advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos, jų dydis atitinka protingumo kriterijus.

Iš ieškovo atsakovui G. Ž. priteistina 2.200,00 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (LR CPK 93 str., 98 str.).

Į valstybės biudžeto pajamas iš ieškovo priteistina 19,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 10,00 Lt žyminio mokesčio nepriemoka (LR CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui G. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2.200,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžeto pajamas 19,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 10,00 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.