Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-01 · Administracinė byla Nr. A-555-602/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-01
Bylos Nr.
A-555-602/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01981-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
T. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-555-602/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01981-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 7390,93 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi iš atsakovų pašalino Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šią tarnybą ir jos Kauno III teritorinį skyrių nutarė laikyti Lietuvos valstybės atstovais (b. l. 19–20).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 28 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius priėmė sprendimą Nr. SS-4283, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2011 m. lapkričio 22 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-7039 priimto sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Nurodė, kad dėl šio sprendimo kreipėsi į Ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija), tačiau Ginčų komisija 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-78 pareiškėjo skundą atmetė.

Pažymėjo, kad aukščiau minimų sprendimų priėmimo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A146-1021/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02582-2010-3) pagal pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo panaikinimo. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SS-234 bei Ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. S-189 „Dėl T. D. darbingumo lygio“ dalies, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl darbingumo lygio panaikinimo, t. y. byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo skundas dėl atitinkamų institucijų sprendimų dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2011 m. spalio 26 d.

Atsižvelgdamas į tai, jog LVAT pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo analogišką bylą, pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. kreipėsi į LVAT su prašymu dėl rašytinių dokumentų prijungimo prie administracinės bylos ir šis jo prašymas buvo priimtas. Minėtu prašymu pareiškėjas ginčijo aukščiau minimus 2011 m. gruodžio 28 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimą Nr. SS-4283 bei Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-78 bei prašė priteisti jo naudai iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą. 2013 m. balandžio 8 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. Al46-1021/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02582-2010-3), pareiškėjui buvo nurodyta, kad savo apeliaciniame skunde jis nurodytų prašymų neišdėstė, tačiau apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus neturtinę žalą. Šis reikalavimas nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.), todėl LVAT minėto pareiškėjo prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėjo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ši nutartis pareiškėjui nėra kliūtis kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu (prašymu) ABTĮ nustatyta tvarka ir iškelti naują ginčą.

Pareiškėjas pažymėjo, jog gavęs LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį, suprato, kad savo 2012 m. kovo 14 d. prašymą jis turėjo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, t. y. pirmosios instancijos teismui bendra tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimas galėjo būti skundžiamas per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos, suprato, jog sprendimo apskundimo terminą praleido.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde taip pat paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. NDNT Kauno III teritoriniame skyriuje jam buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. Darbingumo lygis buvo nustatytas remiantis dviejų chroniškų sveikatos sutrikimų pagrindu. Nuo to laiko sveikata nepagerėjo, o netgi atvirkščiai – pablogėjo. 2009 m. gruodžio 16 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu Nr. SS-234 pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis.

Šį sprendimą pareiškėjas apskundė įstatymų nustatyta tvarka ir 2013 m. balandžio 8 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – LVAT) buvo priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1021/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02582-2010-3), kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimas pakeistas, panaikintas Ginčų komisijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. S-189, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. SS-234 ir NDNT Sprendimų kontrolės skyrius įpareigotas dėl pareiškėjo 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. prašymų priimti naują sprendimą.

NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2013 m. balandžio 26 d., gavęs LVAT 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje A146-1021/2013, priėmė naują sprendimą – nutarė pakeisti NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2009 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. DNL-7093 ir pareiškėjui laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d. nustatė 35 proc. darbingumo lygį. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d. nustatė 35 proc. darbingumo lygį.

Pažymėjo, kad egzistuoja situacija, jog nors sveikata nebuvo pagerėjusi, laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. nustatytas 15 proc. didesnis darbingumas nei laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d.

Paaiškino, kad dėl sumažinto nedarbingumo lygio laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2013 m. spalio 26 d. pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kadangi jam buvo perskaičiuota netekto darbingumo pensija, ją mažinant per pusę, t. y. vietoje iki tol gautos 616,75 Lt sumos jam buvo mokama 308,37 Lt suma. Tokiu būdu per visą nurodytą laikotarpį pareiškėjui buvo nesumokėta 7390,93 Lt dydžio netekto darbingumo pensijos dalis ir padaryta 7390,93 Lt žala. Pažymėjo, kad ši suma turėtų būti priteisiama iš atsakovų solidariai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog patirtą žalą kildina iš NDNT Kauno III skyriaus nepagrįstų sprendimų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas bei netinkamai taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų nuostatas. Paaiškino, kad patyrė didelę neturtinę žalą. Nuo 2009 m. gruodžio 16 d. buvo faktiškai nusavinta pareiškėjui priklausanti invalidumo pensijos dalis ir tai buvo daroma kiekvieną mėnesį iki šiol, taip pažeidžiant jo orumą, verčiant jaustis nereikalingu gyventoju savo valstybėje, atimant galimybę tinkamai ir pilnavertiškai gyventi, maitintis, rengtis, pasirūpinti sveikata, būstu, turėti laisvalaikį ir t.t., dėl ko patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, pablogėjo sveikatos būklė (ką pagrindžia ir sumažėjęs darbingumo lygis), sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais. Šioje situacijoje tapo valstybės pareigūnų priimto įsakymo auka, dėl ko patyrė didelį šoką, pasijuto teisiškai ir materialiai nesaugus, pajuto didelę dvasinę skriaudą, realiai pajautė emocinę depresiją ir diskriminacinį pažeminimą. Dėl savo pažeistų teisių kreipėsi teisminės gynybos, tačiau ginčas užtruko labai ilgai ir iš esmės nėra visiškai išspręstas iki šiol, t. y. valstybės institucijų neteisėti veiksmai yra ne tik intensyvūs, tačiau ir ilgalaikio poveikio, kadangi institucija savo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo geranoriškai nepripažino ir nesiekė ištaisyti jo neigiamų pasekmių.

Prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Toks žalos kompensavimo dydis, pareiškėjo manymu, būtų tinkama piniginė satisfakcija už padarytą neturtinę žalą ir atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NDNT ir NDNT Kauno III teritorinio skyriaus su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 26–28) paaiškino, kad pagal LVAT praktiką žalos atlyginimo bylose pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį ir pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš priimtų sprendimų, kurie, jo nuomone, neteisėti, bet yra įsigalioję. Tačiau darbingumo lygio nustatymo procedūra yra baigta, nes T. D. nebeskundė atsakovo priimtų sprendimų, todėl konstatuotina, kad galimybė koreguoti pareiškėjo įgytos teisės apimtį yra išnykusi, tuo labiau, kad galutinis sprendimas dėl T. D. darbingumo lygio ginčo laikotarpiui buvo priimtas dar iki LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012 oficialaus paskelbimo. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, spręstina, kad minėtas teismo sprendimas nebegali būti taikomas T. D. inicijuotam ginčui spręsti, taigi konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus nėra pagrindo.

Pabrėžė, kad pareiškėjas šioje byloje nekelia reikalavimo panaikinti konkretų individualų administracinį aktą, o skundo dalyką sieja su, jo manymu, jam padaryta neturtine žala dėl atsakovo nepagrįstų sprendimų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas bei netinkamai taikant Konstituciją.

Pažymėjo, jog LVAT praktikoje skunde išdėstytas prašymas konstatuoti aplinkybes nelaikytinas tinkamu savarankišku skundo teismui reikalavimu. LVAT yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimu, kuriuo prašoma tik pripažinti tam tikrus atsakovo veiksmus neteisėtais, yra nesiekiama išspręsti ginčą, tokio reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo. Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.). Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams santykiams negali padaryti. Todėl spręstina, kad nustatyti žalą ir jos dydį galima tik kartu sprendžiant ir dėl atsakovo priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pareiškėjas jų panaikinti nereikalauja ir neprašo atnaujinti termino skundui dėl jų pateikti.

Pasak atsakovo, T. D. reikalavimas dėl aplinkybių konstatavimo, t. y. dėl NDNT kaltės nustatymo šioje administracinėje byloje negali būti skundo dalyku, todėl ir negali būti tenkintinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 40–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjui 2007 m. rugsėjo 28 d. NDNT Kauno III teritoriniame skyriuje buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. 2009 m. gruodžio 16 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu Nr. SS-234 pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu jo prašymą atmetė.

Nesutikdamas su šiais sprendimais pareiškėjas iniciavo teisminį ginčą, ko pasėkoje, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (adm. byla Nr. I-3429-142/2010).

LVAT administracinėje byloje Nr. A143-1021/2013 (proceso Nr. 3-61-3-02582-2010-3), nagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. administracinėje byloje Nr. I-3429-142/2010 priimto sprendimo atmesti pareiškėjo skundą dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SS-234 ir Ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. S-189 panaikinimo, palikimo galioti NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą (adm. byla Nr. I-3429-142/2010). Šį skundą LVAT tenkino iš dalies, panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo NDNT Sprendimų kontrolės skyrių iš naujo priimti sprendimus dėl T. D. 2009 m. lapkričio 16 ir 30 d. prašymų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, jog 2011 m. gruodžio 28 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius priėmė sprendimą Nr. SS-4283, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2011 m. lapkričio 22 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-7039 priimto sprendimo, kuriuo jam buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Šalies argumentai

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, tačiau komisija 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-78 atmetė T. D. skundą dėl nustatyto darbingumo lygio.

Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą skundą dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 ir Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 bei žalos atlyginimo padavė, tačiau tai padarė tik po to, kai LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje A146-1021/2013 pasisakė, kad pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo nenagrinės, nes toks prašymas nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir priimti pareiškėjo skundą dėl Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 panaikinimo ir įpareigojimo NDNT Sprendimų kontrolės skyrių priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. prašymo, bei priteisti iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (adm. byla Nr. I-3606-142/2013).

Nagrinėjamoje byloje teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 – 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis dėl žalos atlyginimo, dėl civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl veiksmų teisėtumo, būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (priimdamas individualius administracinius aktus), iš kurių ir kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovai pareiškėjo T. D. darbingumo lygį ginčo laikotarpiu vertino 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Ginčų komisija 2012 m. vasario 28 d. sprendimu skundžiamus atsakovų sprendimus paliko galioti nepakeistus. Pažymėjo, kad darbingumo lygis vertinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintais Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas), jo 1 ir 2 priedais ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, kuriuo atskiri Kriterijų aprašo punktai buvo pripažinti neteisėtais, buvo priimtas tik 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. vėliau, nei buvo priimti individualūs administraciniai aktai, kuriais T. D. buvo nustatytas darbingumo lygis.

Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovo priimtų sprendimų, kurie, jo nuomone, yra neteisėti. Pažymėjo, kad šie sprendimai yra įsigalioję ir darbingumo lygio nustatymo procedūra yra baigta. Padarė išvadą, kad galimybė koreguoti pareiškėjo įgytos teisės apimtį yra išnykusi.

Padarė išvadą, kad esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Teismas išanalizavęs ir įvertinęs skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsiliepimą ir visą kitą bylos medžiagą, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui. Sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Jis nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, diskriminacinį pažeminimą, visi pareiškėjo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Konstatavo, kad nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT ir NDNT Kauno III teritorinio skyriaus, todėl prašymas atlyginti žalą yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas T. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo argumentais ir pateikia savo argumentus, kurie yra analogiški jo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams.

Papildomai pažymi, jog jis praleido Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 apskundimui skirtą 20 dienų terminą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs jo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo, operatyviai negrąžino skundo atgal, tą padarė tik 2013 m. balandžio mėnesį, ir nepaaiškino skundo padavimo tvarkos, o pats pareiškėjas, neturėdamas jokio teisinio išsilavinimo ir pakankamai teisinių žinių, tos tvarkos nežinojo.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nėra nustatyti neteisėti valstybės institucijos pareigūnų veiksmai, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, tai, kad skundžiami remiantis antikonstitucinėmis teisės normomis priimti sprendimai nėra panaikinti dėl skundo senaties termino praleidimo, nepakeičia žalos jam padarymo fakto.

Patirtą žalą pareiškėjas kildina iš valstybės institucijų – NDNT Kauno III teritorinio skyriaus nepagrįstų sprendimų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas bei netinkamai taikant Konstitucijos ir įstatymų nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NDNT atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl, atsakovo nuomone, tenkinti apeliacinį skundą apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas taip pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo priimtų sprendimų, kurie, pasak pareiškėjo, yra neteisėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo siejamas su, jo manymu, neteisėtais atsakovo priimtais sprendimais dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo laikotarpiu 2011 m. spalio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., konkrečiai su NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. SS-4283 bei Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-78.

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, darbingumo lygis vertinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintais Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu, jo 1 ir 2 priedais ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje byloje Nr. I552-23/2012 be kita ko, pripažino tai, jog Tvarkos aprašo 31 punktas (2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. A1-139/V-356 redakcija ir 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-551/V-1149 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, bei tai, jog Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatančio, kad kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau, sudaromos prielaidos tam, kad situacijose, kai net ir ne tokios sunkios ligos ar sutrikimai, tais atvejais, kai jie stiprina pagrindinę ligą ar sutrikimą ir dėl to gali lemti sunkesnę asmens sveikatos būklę, šių kitų ligų ar sutrikimų įtaka negali būti įvertinama jokiais būdais medicininių kriterijų, t. y. bazinio darbingumo, vertinimo etape.

Taigi, konkretūs poįstatyminiai teisės aktai, įtvirtinantys darbingumo lygio, kuris, inter alia, yra viena iš teisės gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją sąlygų, nustatymo tvarką, yra aktualūs ir šiai administracinei bylai, nes būtent jais turėjo būti vadovaujamasi ginčo teisinių santykių susiklostymo metu. Todėl atsižvelgiant į tai, jog LVAT minėtoje norminėje byloje juos pripažino neteisėtais, spręstina, kad byloje iškilo poįstatyminių teisės aktų, pripažintų pažeidžiančiais Konstituciją, galiojimo laike problema.

Pažymėtina, jog vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. ABTĮ nustatytas žemesnės galios įstatymo lydimųjų aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų patikros mechanizmas atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytą nuostatą, kad sukurtos teisinės galimybės teisme patikrinti tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nepriskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 116 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu; administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Taigi kaip matyti iš paminėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas... “ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma.

Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (žr. 2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo Nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tunc) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingai teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“).

Taigi remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690-05). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-486/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovo priimti sprendimai, galimai įtakoję turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui, buvo priimti dar iki LVAT išplėstinės kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo norminėje byloje priėmimo. Minėti sprendimai, t. y. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. SS-4283 bei Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. S-78, dar iki LVAT išplėstinės kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo paskelbimo jau buvo priimti ir sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui. Dėl paminėtos priežasties, šie sprendimai jau buvo įgiję galutinį teisinį stabilumą, nors jie ir buvo priimti remiantis teisės normomis, kurios vėliau, po šių sprendimų priėmimo, buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui.

Pareiškėjo argumentus, jog jis praleido Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 apskundimui skirtą 20 dienų terminą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs jo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo, operatyviai negrąžino skundo atgal, tą padarė tik 2013 m. balandžio mėnesį, ir nepaaiškino skundo padavimo tvarkos, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad iš prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungtos administracinės bylos Nr. A146-1021/2013 medžiagos (I t., 128–142) matyti, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2012 m. kovo 14 d. pateikė prašymą dėl rašytinių dokumentų, tarp jų ir Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 prijungimo, prie administracinės bylos Nr. A146-2727/2011, kuris teisme buvo gautas 2012 m. kovo 19 d. Šiame prašyme pareiškėjas kartu su prašymu prijungti dokumentus pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurio apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi nenagrinėjo, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teismui ir apie tai pažymėjo LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje. Šioje nutartyje teismas pareiškėjui išaiškino, jog ši nutartis nėra kliūtis kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu (prašymu) ABTĮ nustatyta tvarka ir iškelti naują ginčą. Remiantis Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas LVAT 2013 m. kovo 27 d. posėdyje dalyvavo. Šio teismo posėdžio įrašas patvirtina, kad pareiškėjas jame kėlė klausimą dėl papildomų dokumentų, susijusių su Ginčų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-78, ir jam buvo išaiškinta, jog nagrinėjamoje byloje tokie pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai yra pridėti, tačiau jie nėra reikšmingi, kadangi nagrinėjamoje byloje dėl jų negali būti sprendžiama, todėl pareiškėjui siekiant juos ginčyti reikalinga pradėti naują ginčą pirmosios instancijos teisme. Analogiški argumentai pareiškėjui buvo išdėstyti ir LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-642/2013. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog neturėdamas teisinio išsilavinimo ir pakankamai teisinių žinių, jis apskundimo tvarkos nežinojo, nagrinėjamu atveju nevertintina, kaip aplinkybė, turinti svarbią reikšmę, nes teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įstatymų nustatytą terminą praleido dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio modelio, dėl kurio kilo įstatyme numatytos pasekmės. Tą patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3606-142/2013.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tačiau šis pareiškėjo reikalavimas yra kilęs dėl norminio akto pripažinimo neteisėtu taikymo pasekmių. Minėta, kad asmens teisės dėl norminio akto pripažinimo neteisėtu taikymo pasekmių gali būti apgintos tik tokiu atveju, kai administraciniai sprendimai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo. Nagrinėjamu atveju administraciniai sprendimai įgijo galutinį teisinį stabilumą ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir nėra pagrindo priimti teismo sprendimą, kurio turinys būtų nesuderinamas su galutiniais administraciniais sprendimais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą konstatuoja, kad teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, atliko tinkamai, ginčą išsprendė iš esmės teisingai. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas DirvonasVeslava Ruskan