Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-05-22 · Administracinė byla Nr. A-1074-822/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-22
Bylos Nr.
A-1074-822/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01889-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
S. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1074-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01889-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas LAVL kameroje Nr. 25, kurios plotas 8 kv. m, joje buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko apie 2 kv. m ploto. Kameros plotą mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo pelėsio, veisėsi tarakonai. Iš sanitarinio mazgo į patalpą sklido nemalonus kvapas. Dėl nepakankamo kameros apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybėmis dėl pareigūnų netinkamo elgesio, provokacijų. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, tapo irzlus.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 25. LAVL administracija negalėjo daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui, kadangi įstaigoje turėjo suteikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos galėjo būti viršytos. Be to, LAVL turėjo būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. LAVL patalpų vėdinimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per langus. Nuteistųjų bei suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Gyvenamąsias patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Valymo inventorius buvo išduodamas pagal nuteistųjų ar suimtųjų prašymus, o po valymo turėjo būti grąžinamas atgal į valymo inventoriui skirtą patalpą. LAVL palatų sanitarai kartą per mėnesį arba išvykus pacientui atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu buvo išvalomi ir dezinfekuojami visi paviršiai. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 14 d. atliktos operatyvios kontrolės metu kameroje Nr. 25 pažeidimų dėl sienų, lubų paviršiaus, sanitarinių įrenginių, patalpų valymo, dezinfekcijos darbų nebuvo nustatyta. Ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 25 laikomi asmenys dėl mikroklimato ir apšvietimo pažeidimų į visuomenės sveikatos specialistus nesikreipė. Atsakovo teigimu, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 5,31 kv. m ploto. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kameros Nr. 25 plotas yra 8 kv. m, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė. Byloje bėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameros Nr. 25 plotas buvo mažesnis, nei nurodyta atsakovo atsiliepime. Teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie kameros, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą, todėl jais rėmėsi.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo kameros vėdinimo (kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog LAVL kameros vėdinamos per atveriamus langus, patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-420. Teismas tai pat nurodė, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Pagal nustatytą tvarką LAVL gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 25 patikrinimo metu buvo švaru, sienos lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (drėgmė, pelėsis, kvapas) būtų kreipęsis į LAVL administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė–sanitarinė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LAVL nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo palatų apšvietimo ir žemos temperatūros, todėl šias aplinkybes laikė nustatytomis.

Šalies argumentai

9. Dėl pareiškėjo skunde reiškiamų pretenzijų, susijusių su netinkamu pareigūnų elgesiu, teismas nurodė, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LAVL ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų dėl nepakankamo apšvietimo bei oro temperatūros, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas neįrodė, kad jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju turėtų būti vertinamas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, t. y. pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III.

11. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas cituoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyti kalinimo sąlygų, susijusių su palatų apšvietimu ir temperatūra, pažeidimai ir pripažinta, jog pareiškėjas dėl to patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų. Taip pat nurodo, kad nesutinka su visais jo argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, mano, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, o pareiškėjo skundas turi būti patenkintas visiškai.

Atsiliepimas

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsiliepime LAVL nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kurie jau buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu (2016 m. kovo 8–29 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, susijusias su patalpų apšvietimu ir temperatūra, pripažino šį jo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia nesutinkantis su visais jo argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, tačiau jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų apeliaciniame skunde nenurodo.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas, tačiau šis pareiškėjo argumentas savaime nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

22. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus, neišskirdamas jokių įrodymų, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pažeistų pareiškėjo teisių pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tokio masto ir pobūdžio, kad jam kompensuoti turėjo būti nustatyta tam tikra materiali patirtos neturtinės žalos išraiška. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisių pažeidimo trukmė nebuvo ilga ir neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo dvasinei ir fizinei sveikatos būklei. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, juos pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė