Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-342/2012 m.

Teisėja Janina Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00400-2008-2

2012 m. spalio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų N. A., E. A. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. (K. J.), V. P., G. T. išteisinti pagal LR BK 178 str. 1 d. Nukentėjusiųjų E. A., N. A. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš K. J., V. P., G. T. palikti nenagrinėti.

K. J., V. P., G. T. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje su L. Č., laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 17 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per du kartus (duomenys neskelbtini), 415 miško kvartale, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), iš E. A. ir N. A. bendrosios nuosavybės teise priklausančio miško nupjovė ir pagrobė 28 beržus, 10,31 kub. metrų medienos, 1031 Lt vertės.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011-12-09 nuosprendžiu K. J., V. P., G. T. išteisino, motyvuodamas tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-12-09 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

- K. J., pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. bei skirti jam laisvės atėmimą 9 mėnesiams. LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

-V. P., pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. bei skirti jam laisvės atėmimą 6 mėnesiams. LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

-G. T. pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. bei skirti jam laisvės atėmimą 6 mėnesiams. LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiųjų E. A. ir N. A. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo tenkinti pilnai ir priteisti iš K. J., V. P., G. T. solidariai atlyginti: E. A. - 5319,00 Lt turtinės žalos ir 15000,00 Lt neturtinės žalos, N. A. - 4809,00 Lt turtinės žalos ir 90000,00 Lt neturtinės žalos.

Prokuroras nurodo, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, nes, pasak prokuroro, byloje surinkta pakankamai duomenų apie tai, kad K. J., V. P., G. T. įvykdė jiems inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d. Prokuroro teigimu skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad miško kirtimo metu tik L. Č. suvokė, kad turtas – miškas yra svetimas, nes, kaip jis nurodo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo nagrinėjimo metu nieks iš apklaustų asmenų nepatvirtino, kad L. Č. būtų pateikusi ar K. J., ar V. P. kokius nors miško nuosavybę patvirtinančius dokumentus arba urėdijos išduotų leidimų kirsti bei išvežti medieną. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad išteisintasis K. J. užsiima medienos prekyba, todėl puikiai turi orientuotis kaip teisėtai yra įgyjamas miškas, kokie dokumentai tam yra reikalaujami. Anot prokuroro, išteisintųjų pateikti parodymai, kuriuose pastarieji aiškino, kad buvo įsitikinę, kad jų išpjautas miškas priklauso L. Č., vertinami kaip bandymas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Taip pat prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs L. Č. parodymus, neturėjo jokio pagrindo jais tikėti, nes, jos parodymai nuolat keitėsi kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir teismo posėdžio metu, o be to ji turėjo priklausomybę nuo alkoholio, vedė asocialų gyvenimą.

Prokuroras taip pat teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino ir tai, kad L. Č. už parduotą medieną buvo sumokėta atitinkama pinigų suma ir perduotas mobiliojo ryšio telefonas, nes, kaip nurodo prokuroras, ikiteisminio tyrimo metu L. Č. parodė, kad K. J. jai sumokėjo 100 Lt, o po to, kai byla buvo perduota nagrinėti teismui ir L. Č., apklausta teisme kaip kaltinamoji, pakeitė parodymus, paaiškindama, kad buvo girta, teigė, jog K. J. davė jai tik 20 Lt degtinei ir 2 butelius vyno. Pasak prokuroro, kitų duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad L. Č. už parduotą medieną buvo sumokėta, nėra. Prokuroras pažymi ir tai, kad nors K. J. ir atsilygino L. Č. atitinkama pinigų suma, tai ta suma yra žymiai mažesnė, nei nustatyta iškirsto miško 1031 Lt suma. Pasak prokuroro, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad visi išteisintieji kartu su L. Č. dalyvavo kertant mišką, ir kad K. J. galėjo atsiskaitinėti su L. Č. ir V. P. (sumokėjo pastarajam 50 Lt) už jų kaip bendrininkų dalyvavimą šios veikos padaryme.

Prokuroro teigimu, apylinkės teismas nuosprendyje netinkamai įvertino ir tai, kad K. J. buvo nubaustas administracine tvarka pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 2 d. dėl savavališko, neturint leidimo, miško kirtimo iš E. A. priklausančio miško 2000 Lt bauda ir nustatyta 226.82 Lt žala aplinkai, kurios sumokėtos, ir kad tai neįrodo jo kaltės dėl miško vagystės. Kaip nurodo prokuroras, K. J. dėl jam paskirtos administracinės nuobaudos skundo neteikė, baudą sumokėjo, t.y. faktiškai pripažino, kad savavališkai iškirto medžius privačiame miške, be to, jis užsiima medienos pirkimo-pardavimo veikla, todėl, būdamas šios srities specialistas, privalėjo žinoti, kokia miško kirtimo tvarka, kur to miško kirtimo ribos ir kokius medžius gali kirsti, o tai reiškė, kad pastarasis suprato apie vykdomą neteisėtą veiklą, kuri turi būti kvalifikuojama ne kaip kitaip, o kaip svetimo turto pagrobimas. Pasak prokuroro, kitų kaltinamųjų užimta pozicija dėl jų nežinojimo, kas yra miško savininkas, taip pat nėra teisėtas pagrindas teismui atleisti jų nuo atsakomybės. Be to, prokuroras pažymi, kad neteisėtai iškirstas miškas buvo ir pasisavintas, o apie tai teismo nuosprendyje nepasisakyta.

Pasak prokuroro, apylinkės teismas netinkamai įvertino ir tą aplinkybę, kad neįrodytas tarp kaltinamųjų K. J., V. P. ir L. Č. buvęs bent koks išankstinis susitarimas pagrobti nukentėjusiųjų turtą bei, kad prie jų veiksmų prisidėjo G. T., nes baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamieji K. J., V. P., G. T. kartu su L. Č. dalyvavo miško kirtime ir išvežime, t.y. kiekvienas iš jų savo tiesioginiais veiksmais padėdavo vienas kitam. Iki miško kirtimo tarp K. J. ir kitų kaltinamųjų bei L. Č. buvo žodinis susitarimas kirsti mišką. Anot prokuroro, kaltinamieji nesiėmė jokių veiksmų patikrinti iškirsto miško nuosavybės dokumentus, kreiptis į atitinkamas institucijas dėl leidimo iškirsti mišką bei jį išvežti gavimo, ar kokiu nors kitu būdu nustatyti miško teisėtą savininką, o faktiškai veikdami bendrininkų grupėje su L. Č., laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 17 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per du kartus iš E. A. ir N. A. bendrosios nuosavybės teise priklausančio miško nupjovė ir pagrobė 28 beržus, 10,31 kub. metrų medienos, 1031 Lt vertės.

Prokuroro teigimu, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įrodymus vertino išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, t.y. pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kadangi neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. A. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-12-09 nuosprendį bei priimti K. J., V. P., G. T. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, patenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Nukentėjusioji nurodo, kad apylinkės teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, joje surinktų įrodymų visiškai nepatikrino.

Apeliantės nuomone, teismas, išanalizavęs L. Č. parodymus, turėjo prieiti išvados, kad L. Č., atsižvelgiant į 2010 m. lapkričio 11 d. specialisto išvadą Nr. 91TPKKK-PL-642, buvo priklausoma nuo alkoholinių gėrimų, vedė asocialų gyvenimą, jos parodymai nuolat keitėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu, todėl tikėti L. Č. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, nebent jie būtų patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Taip pat, pasak apeliantės, keistai skamba teismo argumentas, kad L. Č. parodymais nustatyta, jog K. J., V. P., G. T. nežinojo apie tai, kad įvykio metu nukirstas miškas jai (t.y. L. Č.) nepriklausė. Apeliantė N. A. nurodo nesutikusi teismų praktikoje tokių atvejų, kad remiantis nuteistojo parodymais būtų nustatinėjamas nekilnojamojo turto savininkas bei šio savininko sumanymai, ypač baudžiamosiose bylose. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad K. J. užsiima medienos pirkimo-pardavimo veikla, todėl žinojo kokie dokumentai yra būtini norint iškirsti bei išvežti medieną, o ir net įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Apeliantės nuomone, išteisintųjų K. J., G. T., V. P. teiginiai, jog jie buvo įsitikinę, kad miško savininkė yra būtent L. Č., nors jie net netikrino jokių jos dokumentų bei nereikalavo leidimų dėl miško kirtimo, turėtų būti teismo vertintini kaip jų gynybinė pozicija, nes jie privalėjo patikrinti iškirsto miško nuosavybės dokumentus, kreiptis į atitinkamas institucijas dėl leidimo iškirsti mišką bei jį išvežti gavimo, o ir kitų asmenų veiksmai ar jų neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus šiuo atveju nepašalina išteisintųjų baudžiamosios atsakomybės už vagystę.

Nukentėjusioji N. A. skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai bei neteisėtai konstatavo, kad tik L. Č. suvokė, jog turtas – miškas yra svetimas. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad išteisintasis K. J. užsiima medienos prekyba, todėl puikiai turėjo orientuotis, kaip teisėtai yra įgyjamas miškas, kokie dokumentai tam reikalaujami, tačiau šio klausimo visiškai dėl nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo posėdžio metu neišaiškintų priežasčių nesirūpino. Apeliantės teigimu, teismas, grubiai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (LR BPK 20 str.), priėmė neteisėtą, nepagrįstą nuosprendį, kuriuo išteisino K. J., G. T., V. P. pagal LR BK 178 str. 1 d., todėl šis nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas.

Nukentėjusysis E. A. teismui paduotame apeliaciniame skunde prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-12-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują K. J., V. P., G. T. atžvilgiu apklatinamąjį nuosprendį; iškviesti ir apklausti teisme H. A., gyv. (duomenys neskelbtini), A. Č., gyv. (duomenys neskelbtini); priteisti iš kaltinamųjų jo pareikšto ieškinio – 15000 Lt neturtinės padarytos žalos atlyginimo, 5319,00 Lt turtinės žalos atlyginimo; spręsti klausimą dėl priteisimo iš kaltinamųjų Valstybės naudai už teisinės pagalbos teikimą sutinkamai su pateikta pažyma 2011-11-03 Nr. (4.22)-(duomenys neskelbtini)11.

Apelianto nuomone, teismas nepilnai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus duomenis, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, K. J., V. P., G. T. parodymai nenuoseklūs, tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu jie keitė savo parodymus. Nukentėjusysis nurodo, kad K. J., V. P., G. T. parodymuose, duotuose įvairiu laiku, yra esminių prieštaravimų tiek tarp savo parodymų, tiek tarp kiekvieno jų, kurie nebuvo pašalinti ir nebuvo siekta jų pašalinti ir nustatyti objektyvią tiesą.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neapklausė nei H. A., nei jos dukros, nei A. Č., o tai turi reikšmės siekiant įvertinti K. J., V. P., G. T. sumanymus. Be to pažymi, kad L. Č. buvo apklausta iš karto po įvykio ir parodymus davė būdama neblaivi, be advokato ir su grasinimo elementais, nes ji sakydavo ne taip, kaip buvo naudinga policijos pareigūnams. Apeliantas nurodo, jog L. Č. apie įvykį išsamiai paaiškino Šalčininkų rajono aplylinkės teismui ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka - Vilniaus apygardos teismui. Be to, L. Č. paliko raštą, kuriame kaltina K. J. grąsinimu susidoroti, raštelis rastas su kitais dokumentais, apie rašto aptikimo aplinkybes išsamiai gali paaiškinti nukentėjusiojo sutuoktinė, todėl jo manymu, teismas turi įvertinti aprašytas raštelyje aplinkybes.

Nukentėjusysis E. A. teigia abejojęs, ar L. Č. po bylos gražinimo tyrimui papildyti davė parodymus laisva valia, be šalutinio poveikio, ką teismas privalėjo išsiaiškinti, apklausiant tyrėją, papildomai tyrusį bylą, kad būtų objektyviai įvertinta situacija. Taip pat apeliantas akcentuoja, kad teismas, siekdamas bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, savo iniciatyva turėjo apklausti papildomai liudytojus, atlikti kitus procesinius veiksmus, tam, kad įvykis, įvykio elementai būtų nustatyti tiksliai ir be jokių nežinomų, nepatikrintų duomenų. Apelianto teigimu, būtent šioje byloje sprendimas priimtas neišnagrinėjus visų aplinkybių, susijusių tiek su kaltinimais, tiek su išteisinančiomis aplinkybėmis. Jis taip pat teigia, kad K. J., būdamas savo srities specialistas ir turėdamas atitinkamus dokumentus, leidžiančius užsiimti individualia veikla, privalėjo įsitikinti kam priklausė miškas, be to, apelianto manymu, toks sandoris turėjo būti atliktas notarine forma, nes žemės sklypas ir augantys jame medžiai - tai nekilnojamas turtas ir sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, ji turi būti įforminta notarine forma. Pasak apelianto, apie tai negalėjo nežinoti K. J., tačiau iš anksto žinodamas apie daromą neteisėtą veiklą, tyčia vengė atlikti tam tikras teisines procedūras, o tai reiškia, kad aiškiai suprato apie vykdomą neteisėtą veiklą, kuri kvalifikuojama ne kaip kitaip, o kaip svetimo turto pagrobimas.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, jog buvo konstatuota, kad K. J. neteisėtai iškirto medžius ir už tai jam buvo paskirta nuobauda administracine tvarka, ko niekas neginčijo, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011-12-09 nuosprendį tą neteisėtumą panaikino. Taip pat nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie tai, kad L. Č. atžvilgiu byla nutraukta, o jis nelaikąs jos kaltos miško vagystėje, todėl, kaip jos giminaitis, turėjo teisę apskųsti jos atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas teismo prašo L. Č. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes prokuratūros sprendimas nėra galutinis ir keliantis abejonių, be to, įtariamosios interesų niekas nebuvo paskirtas ginti, kuo grubiai buvo pažeisti jos ir jos atstovų interesai.

Nukentėjusysis E. A. taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo metu jam buvo suteikta nemokama teisinė pagalba kaip nukentėjusiajam, teismui iki nuosprendžio priėmimo buvo pateiktas dokumentas apie išlaidas, tačiau teismas nepasisakė niekaip apie išlaidas, t.y. nei priteisė, nei atmetė prašymą dėl išlaidų, nei paliko nenagrinėtą, o tai apelianto manymu reiškia, kad jis turiu sumokėti Valstybei atitinkamą sumą, su kuo nesutinka ir prašo tai priteisti iš kaltų asmenų.

Teismo posėdyje prokurorė prokuratūros ir nukentėjusiojo E. A. apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti pilnai, nukentėjusiosios N. A. apeliacinį skundą prašė tenkinti iš dalies, mažinant priteisti prašomos žalos dydį. Taip pat prokurorė prašė iš kaltinimo pašalinti L. Č. pavardę jai mirus.

Nukentėjusieji bei jų atstovai apeliacinius skundus palaikė, prašė tenkinti.

Išteisintasis V. P. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiųjų N. A. bei E. A. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo K. J. (K. J.), V. P., G. T. išteisinti pagal LR BK 178 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys, priešingai nei teigia apeliantai, buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog baudžiamajame procese įrodymų vertinimo teisę ir pareigą turi teismas. Pagal LR BPK 20 str. 2 d. nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tyčinis nusikaltimas, kuomet kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintieji K. J., V. P. ir G. T. kaltais dėl pareikšto kaltinimo neprisipažino.

Išteisintasis K. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog 2008 m. rugpjūčio 1 d. kartu su V. P. buvo iš draugo važiavo atgal į savo namus, Šalčininkų miestą, pakeliui sutiko iš matymo pažįstamus L. Č. ir G. T., jų pasiteiravo, kas turi parduoti mišką. L. Č. pasakė, kad ji turi ir gali parduoti mišką, o G. T. patvirtino, kad jo sugyventinė turi nuosavą mišką. Sekančią dieną nuvažiavo pas L. Č., paprašė jos paimti dokumentus, patvirtinančius nuosavybę į mišką, tačiau pastaroji atsakė, jog dokumentai yra pas motiną, kurios šiuo metu nėra namuose. Miško kirtimo metu L. Č. ir G. T. buvo blaivūs. Nuvažiavo kartu su G. T., L. Č., V. P. į mišką ir iškirto pagal jo paskaičiavimus apie 7-9 beržus, kuriuos pakrovė į vieną krovininį automobilį. Antrą kartą nupjovė apie 17-19 beržų. Po miško kirtimo sutvarkė teritoriją. Už medieną jis sumokėjo L. Č. 100 Lt ir davė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6200“, kuris kainavo 180 Lt, vėliau dar sumokėjo 200 Lt. Apie tai, kad miškas priklauso ne L. Č. sužinojo iš policijos pareigūnų (b. t. 3, b. l. 147-148, b. t. 4, b. l. 74-75).

Išteisintasis V. P. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog 2008 m. rugpjūčio mėn., dienos neprisimena, važiavo kartu su K. J. į Šalčininkų miestą, pakeliui sutiko L. Č. ir jos sugyventinį G. T.. L. Č. pasakė, kad turi mišką ir visus reikalingus dokumentus, nori šį mišką parduoti. Susitarė su jais susitikti sekančią dieną, kadangi tuo metu L. Č. ir G. T. buvo neblaivūs. Išteisintasis teigė, jog buvo tvirtai įsitikinęs, kad šis miškas priklauso L. Č., nes jis žinojo apie tai, kad L. Č. turi nuosavą mišką, anksčiau pažinojo ją ir jos buvusį vyrą A. Č., su kuriuo kartu dirbo. Žinojo, kad L. Č. pati tvarkė dokumentus dėl miško grąžinimo ir miškas buvo grąžintas toje vietoje, kur buvo Č. gyvenamasis namas, kuris vėliau sudegė. Kitą dieną atvažiavo į mišką, K. J. paklausė L. Č. dėl dokumentų, tačiau ji atsakė, kad visi dokumentai pas motiną ir šiuo metu jų pateikti negali, todėl kartu su L. Č., G. T. pradėjo kirsti mišką. K. J. jį pasamdė pagalbai, sumokėjo 50 Lt (b. t. 3, b. l. 142, b. t. 4, b. l. 75).

Išteisintasis G. T. savo parodymais patvirtino, jog 2008 m. rugpjūtį ėjo kartu su savo sugyventine L. Č., prie jų privažiavo K. J. ir V. P., pasiteiravo, kas parduoda mišką. L. Č. atsakė, kad ji turi nuosavą mišką ir gali parduoti. Pats jis žinojo, kad sugyventinė turėjo apie 3 ha miško. Visi kartu nuvažiavo į mišką ir iškirto beržus. Neskaičiavo kiek nukirto beržų, tačiau krovininis automobilis buvo pakrautas du kartus. Nežinojo, kad L. Č. pardavė mišką nukentėjusiesiems už įsiskolinimą antstolės kontorai, nes L. Č. apie tai nesakė. Apie savo finansinius reikalus ji nuolat melavo. K. J. patikėjo L. Č. žodžiais, kad ji turi dokumentus dėl nuosavybės į mišką. Apie šias aplinkybes sužinojo, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto miško kirtimo (b. t. 3, b. l. 135-136, b. t. 4, b. l. 75).

Kaip matyti iš L. Č. parodymų, kurie buvo pagarsinti LR BPK 276 str. 1 d. 1 p. tvarka ( ji mirė 2011-01-10 ir jos atžvilgiu 2011-02-07 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), ji apklausta 2008-08-29 įtariamąja parodė, jog uogaujant miške kartu su sugyventiniu G. T., prie jų privažiavo automobilis „Golf“, kuriame sėdėjo V. P. ir kitas vyras, vėliau sužinojo, kad tai buvo K. J.. Jie paklausė, kur galima nupirkti medienos. Ji atsakė, kad jeigu ją pavaišins degtine, tai pasakys. Nuvažiavo kartu automobiliu į Gerviškių parduotuvę, nupirko butelį degtinės, po to nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini) esančio miško, pasakė, kad šis miškas jos ir galima pjauti beržus. K. J. jokių dokumentų dėl nuosavybės į mišką nerodė (b. t. 1, b. l. 65-66). L. Č. savo parodymus patvirtino ir įvykio vietoje (b. t. 1, b. l. 67-70). Apklausta 2009-02-20 ji papildė, kad miškas, kurį leido iškirsti tuo metu jai nepriklausė, nes jį pardavė E. A., kuris sumokėjo jos skolą. Ji K. J. nerodė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, pasakė, jog dokumentai yra pas motiną. Jos sugyventinis G. T. apie parduotą E. A. mišką nieko nežinojo (b. t. 1, b. l. 81-82). Byla buvo perduota nagrinėti teismui ir L. Č., apklausta teisme kaip kaltinamoji, pakeitė parodymus, paaiškindama, kad buvo girta, kad ji K. J. tik parodė, kur galima kirsti mišką, pastarasis davė jai tik 20 Lt degtinei ir 2 butelius vyno, tačiau apie tai, kad pardavė jam mišką nesakė, taip pat nesakė, kad šis miškas jos (b. t. 2, b. l. 65-66). 2010-03-09 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu L. Č. buvo pripažinta kalta pagal LR BK 178 str. 1 d. dėl miško vagystės (b. t. 2, b. l. 187-192), bet 2010-06-10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi šis nuosprendis buvo panaikintas , bylą perduodant prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių bylą nagrinėti teisme (b. t. 3, b. l. 18-22). 2010-10-18 L. Č., apklausta įtariamąja, parodė, kad visiškai sutinka su savo parodymais, duotais 2009-02-20 ikiteisminio tyrimo metu ir papildė, kad 2009-11-05 teismo posėdžio metu pakeitė savo parodymus, nes apie tai paprašė teta N. A., kad visą kaltę suverstų K. J., nors K. J. nežinojo, kad šis miškas jai nepriklausė (b. t. 3, b. l. 87-88).

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija nesutinka su apeliantų apeliacinių skundų argumentais, kad išteisintųjų parodymai nenuoseklūs, juose yra prieštaravimų. Kolegijos nuomone, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad netikėti L. Č. parodymais dėl to, kad K. J., V. P., G. T. nežinojo apie tai, jog įvykio metu nukirstas miškas jai nepriklausė, nėra pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 91TPK-PL-642, L. Č. turėjo priklausomybę nuo alkoholio, tačiau duomenų apie jos galimą lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą, gilesnę silpnaprotystę arba kokią laikiną psichikos sutrikimo būseną inkriminuojamos veikos metu nustatyta nebuvo (b. t. 3, b. l. 102). Išteisintieji viso proceso metu nuosekliai teigė nežinoję, jog miškas L. Č. nepriklausė, o pastarosios parodymai dėl miško pardavimo, duoti tiek pirmojo ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, tiek antrojo ikiteisminio tyrimo atlikimo metu atitinka jų parodymus . Nesant kitų įrodymų , kurie paneigtų išteisintųjų ir L. Č. parodymus, nėra teisinio pagrindo tikėti pastarosios parodymais, duotais pirmojo proceso metu.

Esant tokioms aplinkybėms , apeliantų skundai atmestini kaip nepagrįsti, jų skundų argumentus nuneigia aptarti įrodymai.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad išteisintasis K. J. užsiima medienos prekyba, todėl turėjo žinoti kaip teisėtai įgyjamas miškas, kokie dokumentai tam yra reikalaujami. Kolegija pažymi, kad išteisintasis K. J. Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono policijos komisariato 2009-03-19 nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl aptariamo įvykio pagal LR ATPK 62¹ str. 2 d. Be to, kaip matyti iš aukščiau aptartų išteisintojo K. J. parodymų, sekančią dieną, po to, kai 2008-08-01 sutiko L. Č. su G. T. miške, buvo atvažiavę pas L. Č. ir paprašė jos paimti dokumentus, patvirtinančius nuosavybę į mišką, tačiau pastaroji atsakė, jog dokumentai yra pas motiną, kurios šiuo metu nėra namuose (b. t. 3, b. l. 147-148, b. t. 4, b. l. 74-75). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, vien dėl to, jog išteisintasis K. J. neteikė skundo dėl nutarimo, kuriuo jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, niekaip neįrodo, jog jis pripažįsta įvykdęs vagystę ir pagrobęs medieną. Be to , tai, kad išteisintasis K. J. , įgydamas iš privataus asmens mišką, tai padarė pažeisdamas jo įgijimo tvarką, nėra vada tokią veiką vertinti kaip vagystę, nes jis įgijo mišką su tariamos savininkės žinia. Įrodymų, kad jam ar kitiems jiems inkriminuotos veikos bendrininkams buvo žinoma , kad L. Č. nebuvo miško savininkė, byloje nėra.

Kolegijos nuomone, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino ir tą aplinkybę – nebuvus išankstinio susitarimo tarp išteisintųjų K. J., V. P. ir L. Č. pagrobti nukentėjusiųjų turtą. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008-08-01 išteisintieji K. J. ir V. P. važiuodami iš draugo namo, Šalčininkų miestą, pakeliui sutiko iš matymo pažįstamus L. Č. ir G. T. ir jų pasiteiravo, kas turi parduoti mišką, po ko L. Č. atsakė, kad ji turi ir gali parduoti mišką, o G. T. patvirtino, kad jo sugyventinė turi nuosavą mišką. Kolegijos nuomone, tai niekaip negali būti vertinama išankstiniu susitarimu pagrobti nukentėjusiesiems priklausantį turtą.

Skundus nagrinėjanti kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Tokių įrodymų pirmosios instancijos teisme išteisintųjų atžvilgiu nebuvo nustatyta.

Atsakant į apelianto E. A. skundo argumentą, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo apklausti tyrėją bei apelianto nurodomus liudytojus, kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl įrodymų tyrimo apimties teismas, išklausęs proceso dalyvių prašymus, sprendžia pats. Taip pat atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad L. Č. teismo nebuvo pripažinta kalta pagal LR BK 178 str. 1 d. dėl miško vagystės, nes 2010-03-09 Šalčininkų rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu buvo panaikintas 2010-06-10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir byla buvo perduota prokurorui (b. t. 3, b. l. 18-22). Šalčininkų rajono apylinkės prokuroro 2011-02-07 nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 1 d. buvo nutrauktas L. Č. mirus (b. t. 3, b. l. 193).

Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįsti apeliantų apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, jog išteisintieji K. J., V. P., G. T. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, byloje įrodymai ištirti tinkamai ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų prokuroro bei nukentėjusiųjų skunde nurodytus argumentus. Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų N. A., E. A. apeliacinių skundų juose išdėstytais motyvais.

Kolegija, nepripažinusi J. J., V. P. ir G. T. kaltais, nemato pagrindo šalinti jiems pareikšto kaltinimo trūkumų, todėl netenkina prokurorės prašymo iš kaltinimo pašalinti mirusiosios L. Č. pavardę.

Apylinkės teismas , nepripažinęs , kad G. J., V. P. ir G. T. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstai paliko nukentėjusiųjų N. A. ir E. A. ieškinius nenagrinėtais (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 5d. 2 p.), kolegija, taip pat nepripažinusi minėtų išteisintųjų kaltais , tokio apylinkės teismo sprendimo nekeičia.

Nukentėjusysis E. A. prašė priteisti iš kaltų asmenų valstybei už jam suteiktą valstybės teisinę pagalbą- advokato kaip jo atstovo dalyvavimą teismo procesuose (t.4 b.l. 128), tačiau kolegija , atmetusi šio nukentėjusiojo reikalavimus, mano, kad jų priteisimui iš asmenų, kurie buvo išteisinti , teisinio pagrindo nėra (Lietuvos Respublikos BPK 105 str.).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gauti duomenys, patvirtinantys, jog išteisintasis G. T., gim. 1963-11-03, mirė 2012-08-15 (pažyma byloje).

Pagal LR BPK 3 str. 1 d. 7 p. pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam. Esant tokioms aplinkybėms Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-12-09 nuosprendis dalyje dėl G. T. naikintinas ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 327 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų N. A., E. A. apeliacinius skundus.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-12-09 nuosprendį G. T. atžvilgiu panaikinti ir baudžiamąją byla jo atžvilgiu nutraukti jam mirus.

Nukentėjusiojo E. A. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.