Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ kreditoriaus AB „Mažeikių nafta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ administratoriaus UAB „Valdsita“ įgalioto asmens skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu

civilinėje byloje Nr. 2-536-357/2008.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Šioje byloje sprendžiama, ar bankroto administratorius turi teisę skųsti teismui likviduojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta apeliacine tvarka neskųsti teismui kitoje byloje priimto likviduojamai įmonei nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo, ar šis nutarimas yra teisėtas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš civilinės apyvartos nemokius subjektus, nesugebančius organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau pagrindinis bankroto proceso tikslas yra ne kuo greičiau pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, o visų pirma siekti „atgaivinti įmonę“, ir tik nesant tokios galimybės, kuo operatyviau patenkinti teismo patvirtintus įmonės kreditorių finansinius reikalavimus ir užbaigti įmonės likvidavimo procedūras.

Įmonės bankroto administratorius yra tam tikras saugiklis, ginantis tiek įmonės, tiek ir jos kreditorių interesus. ĮBĮ normos įtvirtina jo pareigą realiai ginti bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės bei visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, vykdyti kreditorių susirinkimo priimtus teisėtus nutarimus (CPK 178 str., ĮBĮ 11, 20 str.). Įmonės administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai (likviduojamai) įmonei teisme, kreditorių susirinkime bei sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 9 p.).

Vykdydamas šias pareigas, įmonės administratorius turi teisę imtis teisėtų priemonių (teisminių ir neteisminių), kad būtų išieškotos skolos iš įmonės skolininkų. Įmonės administratorius gali reikšti reikalavimus teisme dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, įmonės veiklos tikslams prieštaraujančių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pan. (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8, 23 p). Įstatymų normos nenustato baigtinio bankroto administratoriaus teisių sąrašo ir neriboja jo galimybės teismine tvarka ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimų. Todėl tuo atveju, kai įmonės administratoriaus nuomone, įmonės kreditorių susirinkimas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą, jis turi pareigą ginčyti šį nutarimą teismine tvarka, ypač tuomet, jeigu šis nutarimas neatitinka įmonės teisių ir teisėtų interesų. Šią pareigą bankroto administratorius turi vykdyti neatsižvelgdamas į tai, ar įmonė yra bankrutuojanti, ar pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kai įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, įmonės administratoriaus kompetencijai apibrėžti taikomos ne tik ĮBĮ 11 straipsnyje, bet ir 31 straipsnyje įtvirtintos normos, taip pat atitinkamos CPK nuostatos, kurios taikomos nustatant proceso šalies teises ir pareigas. Tokią išvadą lemia bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės teisinė padėtis. Įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, t.y. jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Todėl bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės vardu jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą ir šios įmonės vardu veda bylas teisme (CPK 54 str. 1 d.). Tokiu atveju laikoma, kad likviduojamos įmonės bylą veda pati įmonė (CPK 55 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 3 d. 8, 23 p.). Būdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu, LUAB ,,Klevo lapas” administratorius be kitų procesinių teisių turi teisę teikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 37 str. 1 d., 42 str. 2 d., 305 str.). Apeliacijos teisė yra viena iš pagrindinių dalyvaujančio byloje asmens teisių, kuria pasinaudoti dalyvaujantiems byloje asmenims paprastai turi būti suteikiama visais atvejais (CPK 303 str., Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijos Nr. R (95)5 „Dėl apeliavimo sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir veiklos tobulinimo“). Pirmosios instancijos teismui išsprendus ginčą iš esmės ir priėmus likviduojamai įmonei nepalankų teismo sprendimą, pagrįsto apeliacinio skundo padavimas iš esmės yra įmonės administratoriaus, ginančio šios įmonės bei kreditorių interesus, pareiga. Įstatymų normos imperatyviai nenustato administratoriui draudimo paduoti apeliacinį skundą byloje dėl likviduojamai įmonei nepalankaus sprendimo, nesant įmonės kreditorių susirinkimo pritarimo ar esant kreditorių susirinkimo nutarimui apeliacine tvarka neskųsti teismo sprendimo. Todėl įmonės administratorius, vykdydamas įstatymų jam nustatytas pareigas ir vesdamas likviduojamos įmonės bylą teisme, turi teisę vienasmeniškai nuspręsti, ar jam paduoti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje, ar jo nepaduoti. Likviduojamos įmonės kreditorių pozicija šiuo klausimu nėra teisiškai reikšminga. Be to, pateikdamas apeliacinį skundą dėl likviduojamai įmonei nepalankaus sprendimo, jis gina ne tik šios įmonės, bet ir jos kreditorių, kurie nėra dalyvaujantys byloje asmenys (išskyrus AB „Mažeikių nafta“, kuris yra atsakovas) ir neturi teisės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 305 str.), interesus. Padarius tokias išvadas, šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuris neturi įtakos įmonės administratoriaus apsisprendimui dėl apeliacinio skundo padavimo byloje teisėtumo, yra teisiškai nereikšmingas.

Tuo pačiu pastebėtina, kad ginčijamas nutarimas, nors nagrinėjamam klausimui teisiškai ir nereikšmingas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Įmonės kreditoriai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus (ĮBĮ 3 str.). ĮBĮ 21 straipsnio antrosios dalies 1 punktas nustato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Pagrindinis kreditorių tikslas bankroto byloje– kuo greičiau patenkinti teismo patvirtintus finansinius reikalavimus. Šis tikslas atitinka vieną iš įmonės administratoriaus tikslų. Tačiau įmonės administratorius, skirtingai negu įmonės kreditoriai, turi ir kitą pagrindinį tikslą – teisėtomis priemonėmis ginti likviduojamos įmonės teises. Tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas priėmė teismo sprendimą, kuris neatitinka nei likviduojamos įmonės, nei jos kreditorių interesų, įmonės administratoriaus ir įmonės kreditorių interesai turi sutapti – siekti sprendimo peržiūrėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo įforminimas iš esmės reiškia įpareigojimą įmonės administratoriui apeliacine tvarka neskųsti likviduojamai įmonei bei kreditoriams nepalankaus teismo sprendimo. Tačiau tokios teisės kreditorių susirinkimui nesuteikia ĮBĮ normos, kuriose įtvirtinta įmonės administratoriaus kompetencija ir numatyta, jog kreditorių susirinkimas turi teisę atlikti tik tokius veiksmus, kurie nustatyti šiame įstatyme (ĮBĮ 23 str. 17 p.). Kaip minėta, įmonės administratorius turi teisę pats nuspręsti, ar jam skųsti, ar vis dėlto neskųsti teismo sprendimo.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad AB „Mažeikių nafta“ veikia ne tik kaip likviduojamos įmonės pagrindinis kreditorius, turintis teisę į didžiausio finansinio reikalavimo patenkinimą bankroto byloje, bet yra ir atsakovas likviduojamos įmonės iniciatyva iškeltoje byloje. Todėl AB „Mažeikių nafta“ interesai bankroto byloje bei byloje dėl skolos priteisimo iš šios įmonės yra priešingi. Be to, UAB ,,Klevo lapas” bankroto byloje patvirtintas AB „Mažeikių nafta“ finansinis reikalavimas kelis kartus mažesnis už pinigų sumą, kurią likviduojama įmonė siekia prisiteisti iš šio kreditoriaus. Esant tokioms aplinkybėms, AB „Mažeikių nafta“ neturėjo teisės balsuoti LUAB ,,Klevo lapas” kreditorių susirinkime sprendžiant klausimą dėl apsisprendimo apeliacine tvarka neskųsti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo, kadangi ji turi tiesioginį interesą, priešingą kitų kreditorių interesams (CK 1.5 str., 1.8 str. 2 d.). Tačiau net ir atmetus AB „Mažeikių nafta“ balsavimo rezultatus, matyti, jog dauguma kitų įmonės kreditorių taip pat išreiškė nuomonę, kuri atitiko pagrindinio įmonės kreditoriaus interesus. Priėmęs tokį nutarimą, likviduojamos įmonės kreditorių susirinkimas ne tik nepagrįstai apribojo pačių kreditorių galimybę gauti patenkinimą iš galimai išieškotos pinigų sumos kitoje byloje, bet, spręsdamas įstatymo normomis jo kompetencijai nepriskirtą klausimą, neteisėtai ir nepagrįstai suvaržė įstatyme įtvirtintą įmonės bankroto administratoriaus pareigą ginti likviduojamos įmonės teises.

Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl jos naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.