Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GP Auto“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GP Auto“ bankroto byloje Nr. B2-1234-264/2015.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius Širvintų rajono savivaldybės administracija (toliau – ieškovas) prašė teismo patvirtinti jo 219 718,42 Eur reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Ieškovas nurodė, kad prašomas patvirtinti reikalavimas kyla iš nuomos teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir atsakovo 2009 m. gruodžio 8 d. Širvintų rajono Širvintų miesto žemės ūkio hidrotechnikos komplekso valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 354 dėl užtvankos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos (toliau – Sutartis) pagrindu. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė Sutartį – nemokėjo nuomos mokesčio, neprižiūrėjo ir tinkamai nenaudojo išsinuomoto turto, jis turi pareigą sumokėti nuomos mokesčio įsiskolinimą, nuomos objekto remonto išlaidas ir kitas sumas (delspinigius, bylinėjimosi išlaidas ir kt.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skunde teigiama, kad ieškovas remonto darbus atliko nelaukdamas civilinės bylos Nr. 2-475-584/2013 nagrinėjimo pabaigos, t. y. savo rizika. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias apeliantui įvykdyti savo įsipareigojimus. Pateikti dokumentai patvirtina, kad apeliantas vykdė einamąjį statinio remontą bei nuolatinę priežiūrą. Šios aplinkybės civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 nebuvo nustatinėjamos. Teismas neįvertino to, kad ieškovo 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. gegužės 28 d. raštai patvirtina, jog vanduo iš Širvintų tvenkinio buvo išleistas ne dėl užtvankos būklės, bet dėl ieškovo siekio įgyvendinti projektą „Širvintų miesto esančio tvenkinio būklės gerinimas“.

Atsikertant į atskirojo skundo argumentus nurodoma, kad apeliantas neginčija nei atliktų remonto darbų būtinybės, nei jų kainos. Taigi pagrindo tenkinti skundą nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad įsiteisėtų ir privalomą teisinę galią įgytų tik teisės bei fakto požiūriu teisingi teismų procesiniai sprendimai (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją (lot. revisio prioris instantiae), neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje paduoto atskirojo skundo pagrindą sudaro kelios grupės argumentų, į kuriuos būtina atsakyti apeliacinėje instancijoje: pirma, ieškovo veiksmų atliekant Širvintų miesto užtvankos remonto ir su tuo susijusius darbus teisinio kvalifikavimo pagrįstumas; antra, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pritaikymo motyvuojant apskųstą nutartį tinkamumas.

Įvertinusi tai, kad paminėtos argumentų grupės, kurios sudaro atskirojo skundo pagrindus, yra glaudžiai susijusios, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Aiškindamas šio principo turinį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas (žr., pvz., kasacinę bylą Nr. 3K-3-243/2010). Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas gali būti konstatuojamas, jeigu nustatoma, kad teismas išvada nėra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Šioje byloje teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas – išanalizavęs šalių pateiktus dokumentus, negalėjo padaryti apelianto kvestionuojamų išvadų, kiek jos susijusios su faktinių aplinkybių, reikšmingų ginčui išspręsti, nustatymu (CPK 185 straipsnis).

Izoliuotai bei selektyviai akcentuodamas atskirus tarp šalių kilusio ginčo epizodus, apeliantas ignoruoja kelis esminius momentus, t. y. tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovo atliktų remonto darbų apimties, kainos bei to, kad būtent apeliantas Sutartimi buvo prisiėmęs prievolę atlikti hidrotechnikos komplekso remonto ir rekonstrukcijos darbus. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 nustatyta faktinė aplinkybė, kad apeliantas (atsakovas nurodytoje byloje) nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. liepos 5 d. nevykdė pareigos remontuoti hidrotechnikos kompleksą, netinkamai jį eksploatavo, turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Viena iš minėtos bylos įrodinėjimo dalyko dalių buvo būtent tai, ar apeliantas tinkamai vykdo ginčo objekto priežiūrą (atlieka einamąjį ir kapitalinį remontą). Dėl to pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 nustatytas aplinkybes, reikšmingas ieškovo reikalavimo pagrįstumui įvertinti, kvalifikuodamas kaip neįrodinėtinas. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad, kvestionuodamas civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 nustatytų faktų teisinę reikšmę, jis, viena vertus, pripažįsta, jog buvo būtina atlikti ginčo objekto remonto darbus, t. y. įvykdyti civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 priimtą sprendimą, antra vertus, teigia, kad hidrotechnikos komplekso būklė buvo gera ir remonto darbų nereikėjo atlikti. Toks nenuoseklumas įrodinėjimo dalyko atžvilgiu ne tik, kad nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo, bet ir suponuoja atskirojo skundo faktinio pagrindo nepagrįstumą.

Nors savo pozicijai, kiek ji susijusi su ginčo statinio technine būkle, jo priežiūra, pagrįsti apeliantas pateikė visetą PVM sąskaitų faktūrų, tačiau iš jų turinio – pirktos transportavimo, krano nuomos ir pan. paslaugos, objektyviai nėra galimybės nustatyti, ar po 2013 m. liepos 5 d. apeliantas vykdė kokius nors remonto darbus. Bet kuriuo atveju nurodyti dokumentai neturi įrodomosios reikšmės, kadangi apeliantas faktiškai neneigia ieškovo pirktų ginčo darbų, kurių išlaidas prašoma atlyginti, būtinybės ir apimties. Kaip nesusijęs su įrodinėjamu dalyku atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl vandens iš Širvintų tvenkinio išleidimo priežasčių. Visumoje bylos svarstymui pateiktų dokumentų užfiksuoti faktiniai duomenys patvirtina, kad egzistavo neabejotinas poreikis atlikti hidrotechnikos komplekso remonto darbus, o apeliantas šios savo prievolės nevykdė. Tai, kad vanduo iš Širvintų tvenkinio buvo išleistas ne tik siekiant atlikti remonto darbus, bet ir paraleliai įgyvendinti projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“, taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo teisės. Analogiška išvada darytina ir dėl apelianto argumentų grupės, kad ieškovas ginčo objekto remonto darbus atliko savo rizika, t. y. apeliantas neturi prievolės atlyginti ieškovo turėtų išlaidų. Gindamasis nuo ieškovo reikalavimo, apeliantas, kuris, kaip prieš tai akcentuota, neneigia savo prievolės vykdyti hidrotechnikos komplekso remonto darbų, turėjo teisę įrodinėti, kad buvo atlikti nebūtini remonto darbai, jų kaina neatitinka rinkos ir pan. Taigi apeliantas nepaneigė nei ieškovo reikalavimo dydžio, nei jo materialiojo teisinio pagrindo, atsiradusio iš šalių tarpusavyje sudarytos sutarties (CK 6.61 straipsnio 1 dalis, 6.186 straipsnis).

Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo pagrindai nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai kvalifikavo ieškovo veiksmus ir jo reikalavimą. Dėl to atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.