Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno veiksmų nustatant administracinio nusižengimo aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 ir kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į atsakovų profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. vasario 5 d. apie 1.45 val. Kaune, Kulautuvos gatvėje pareiškėjo vairuojamą automobilį (duomenys neskelbiami) sustabdė policijos pareigūnai, vienas iš kurių buvo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos specialiosios parinkties skyriaus specialistas A. K.. 2025 m. vasario 5 d. A. K. pareiškėjo atžvilgiu surašė administracinių nusižengimų protokolą ir pradėjo administracinę teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalies požymius.

2025 m. vasario 5 d. A. K. surašė tarnybinį pranešimą dėl KET pažeidimo, kuriame nurodė, kad patruliuojant Jovarų gatvėje, Kaune pastebėjo priešais atvažiuojantį automobilį, kuris greitai įsuko į Kulautuvos gatvę, taip sukeldamas įtarimą, jog juo važiuojantys asmenys gali daryti priešingą teisei veiką ir taip bando išvengti kontakto su policijos pareigūnais. Privažiavus prie minėto automobilio buvo panaudoti specialieji raudonos ir mėlynos spalvos švyturėliai bei garsinis signalas. Automobiliui sustojus pastebėjo, kad automobilyje sėdintys asmenys keičia savo sėdėjimo vietas automobilyje, todėl nedelsiant prie jo priėjo. Prie automobilio vairo sėdėjo jaunuolis N. M., o automobilio gale, kairėje pusėje keleivio sėdynėje – A. B., asmenys atrodė sutrikę, išsigandę. Paklausus, kas vairavo automobilį iki jam sustojant, A. B. nurodė, jog vairavo jis, o pastebėję tarnybinį automobilį apsikeitė vietomis. Nei atlikus asmenų dalines apžiūras, nei automobilyje draudžiamų daiktų nerasta, asmenys blaivūs. Patikrinus jaunuolių duomenis, nustatyta, kad A. B. neturi teisės vairuoti transporto priemonių ir šios teisės niekada nebuvo įgijęs. N. M. nurodė, kad norėjo pamokyti draugą vairuoti. Asmenims buvo paaiškinta, kad A. B. padarė nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalyje, o N. M. – nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Administracinių nusižengimų registre šis tarnybinis pranešimas registruotas 2025-03-04 Nr. (duomenys neskelbiami).

2025 m. gegužės 18 d. pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė skundą, kuriame nurodė, kad 2025 m. vasario 5 d. 1.45 val. jį, vairuojantį automobilį (duomenys neskelbiami) sustabdė policijos pareigūnai. A. K. su šaunamuoju ginklu rankose atidarė galines duris ir nukreipęs ginklą į pareiškėją, nurodė pakelti rankas aukštyn. Pareiškėjas vykdė visus pareigūnų nurodymus, sutiko pasitikrinti girtumą, atsakinėjo į visus pareigūnų klausimus. A. K. bendravimas su pareiškėju buvo itin įžūlus, nepagarbus. A. K. neįspėjo pareiškėjo apie ketinimą naudoti tarnybinį ginklą, savo elgesiu sukėlė pareiškėjui dvasinį sukrėtimą, emocinę įtampą, sumenkino pasitikėjimą policijos institucija.

2025 m. gegužės 28 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriaus vyriausioji tyrėja R. Š. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl tarnybinio patikrinimo nepradėjimo“, kuriame nurodė, kad pagal A. B. 2025 m. gegužės 19 d. pareiškimą Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje atliktas patikslinimas dėl specialisto A. K. veiksmų 2025-02-05 nustatant administracinio nusižengimo aplinkybes. Patikslinimo metu tikslu paneigti ar patvirtinti specialisto A. K. nurodytas aplinkybes buvo pabendrauta su šio pareigūno tiesioginiais vadovais, kurie nurodė, jog apie tai, kad 2025-02-05 A. K. su pareiškėju A. B. bendravo nemandagiai, įžeidinėjo, buvo nukreipęs į jį šaunamąjį ginklą, informuoti nebuvo ir apie minėtą situaciją nežino. Pareigūnas paaiškino, kad įvykio metu jokio konflikto tarp jo ir automobiliu važiavusių asmenų neįvyko, ištraukti tarnybinį pistoletą iš dėklo pagrindo nebuvo ir to nedarė. Patikslinimo metu surinkta medžiaga nesuteikia pagrindo spręsti ir įvertinti specialisto A. K. veiksmų (nepagarbus bendravimas su pareiškėju, šaunamojo ginklo nukreipimas), kadangi nebuvo gauta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų (su įvykiu susijusių vaizdo, garso įrašų, trečiųjų nesuinteresuotų asmenų parodymų), kad A. K. nepagarbiai bendravo su pareiškėju A. B. ar jo atžvilgiu atliko kitus neteisėtus veiksmus, iš pareiškėjo taip pat jokie įrodymai ar vaizdinė medžiaga, patvirtinantys jo pareiškime nurodytus teiginius apie pareigūno netinkamus veiksmus, negauti. Neįžvelgus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos požymių, tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu nepradėtinas.

Apie atliktą aplinkybių patikslinimą ir priimtą sprendimą pareiškėjas A. B. buvo informuotas 2025 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 5-S-18593.

Policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 5 punktą, pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad gali būti padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas), nusikalstama veika ar kitaip sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat atliekant pasislėpusių asmenų paiešką, turi teisę tikrinti asmenų, transporto priemonių, krovinių, daiktų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, stabdyti transporto priemones, apžiūrėti asmenis, transporto priemones, kitus daiktus ir priemones, kviesti asmenis į policijos tarnybines patalpas.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 2 straipsnio 9 punkte reglamentuojama, kad prievarta - tai toks policijos veiklos metodas, kuriuo siekiama įgyvendinti policijai pavestus uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi policijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Pareigūnas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali naudoti psichinę ar (ar) fizinę prievartą.

Prievartos naudojimo sąlygos nurodytos Policijos įstatymo 27 straipsnyje, kuriame numatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą, individualias pažeidėjo savybes ir (ar) pavojų keliančio objekto savybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis reglamentuoja, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

Pareiškėjas savo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti į bylą pateikė dviejų asmenų – N. M. ir A. M. rašytinius paaiškinimus „Dėl A. K. veiksmų nustatant administracinio nusižengimo aplinkybes“ ir „Dėl pareiškėjo A. B. patirtos neturtinės žalos“, rašytus 2025 m. birželio 3 d. N. M. paaiškinime nurodyta, kad jis „davė Andriui pasibandyti vairuoti“, nusukus iš pagrindinio kelio į šalutinį kartu įsuko ir policijos patrulis, pareigūnai liepė atrakinti automobilį, apieškojo, ar neturi narkotinių medžiagų, pareigūnai bendravo šaltai ir įžūliai, rėkė ypač ant Andriaus, vienas iš pareigūnų buvo nukreipęs į Andrių ginklą ir sušuko „Kelk rankas“. A. M. savo paaiškinime nurodė, kad A. B. patyrė didelę neturtinę žalą dėl A. K. veiksmų, susižinojimo metu jam tapo žinoma, kad Andrius patyrė pažeminimą, emocinį sukrėtimą, dėl patirto dvasinio sukrėtimo prarado motyvaciją siekti išsilaikyti vairavimo teises.

Kauno vyriausiojo policijos komisariato į bylą pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje (duomenys neskelbiami) esančių vaizdo kamerų bei specialistui A. K. išduotos kūno kameros 2025 m. vasario 5 d. užfiksuoti vaizdo įrašai, pasibaigus jų saugojimo terminui iš duomenų saugyklos yra ištrinti ir nėra galimybės juos peržiūrėti ir įvertinti. Vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuotų vaizdo duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 5-V-185, numato, kad vaizdo duomenys, užfiksuoti tarnybinėse transporto priemonėse įrengtomis vaizdo stebėjimo priemonėmis, saugomi automobilyje įrengtoje vaizdo duomenų saugykloje 7 dienas, o mobiliosiomis vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuoti duomenys saugomi vaizdo duomenų saugykloje 100 dienų, pasibaigus nustatytiems terminams vaizdo duomenys sunaikinami automatiškai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, nurodo, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

Paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą, neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (LVAT 2018 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3647-261/2018).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareigūno A. K. galimai neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo pateikti N. M. ir A. M. rašytiniai paaiškinimai negali būti laikomi patikimais įrodymais, nes surašyti, kaip jie patys nurodo, „suinteresuotų asmenų“. N. M., perduodamas vairuoti transporto priemonę neturinčiam teisės jos vairuoti A. B., taip pat padarė administracinį nusižengimą, jo atžvilgiu pareigūnas A. K. surašė administracinių nusižengimų protokolą ir pradėjo administracinę teiseną, todėl N. M. parodymai nėra objektyvūs, kuriais būtų galima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. A. M. nustatant administracinio nusižengimo aplinkybes nedalyvavo ir įvykio nematė, sužinojo tik iš pareiškėjo žodžių. Vaizdo duomenys, kurie galėtų būti objektyviais įrodymais nagrinėjamoje byloje, sunaikinti pasibaigus jų saugojimo terminui. Pareiškėjas su skundu dėl A. K. veiksmų į Kauno apskrities VPK kreipėsi ne iš karto po 2025 m. vasario 5 d. įvykio, o tik 2025 m. gegužės 18 d., todėl Policijos departamento imuniteto valdyba negalėjo tinkamai ištirti įvykio ir nustatyti, ar pareigūno A. K. veiksmai buvo netinkami. Pareiškėjas nei skunde policijos komisariatui, nei skunde teismui nenurodo, kodėl daugiau kaip tris mėnesius delsė kreiptis, ir jau vien toks delsimas parodo, kad pareiškėjo galimai patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie stiprūs, kad juos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Policijos įstatymas suteikia teisę pareigūnui įgyvendinant administracinių nusižengimų prevenciją stabdyti transporto priemones, apžiūrėti jas bei jose esančius asmenis (23 straipsnio 5 punktas), A. K. kartu su kitais pareigūnas sustabdęs pareiškėjo vairuojamą automobilį ir atlikęs jo bei jame buvusių asmenų apžiūrą, šio teisės akto nepažeidė, o pareiškėjas pareigos įrodyti jo teiginius patvirtinančias aplinkybes dėl netinkamo pareigūno elgesio bei ginklo panaudojimo neįvykdė.

Nenustačius policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, teismas neturi pagrindo pripažinti A. K. veiksmų neteisėtais, o nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.