- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- I-2437-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- T. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2015-02-06 skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2012-10-11 iki 2013-06-06.
Pareiškėjas skunde (b.l. 6-8), kuris išsiuntimui buvo įteiktas 2015-02-03 (b.l. 10) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2012-10-11 iki 2013-06-06 atskirais periodais buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 10, 21, 23, 28, 50, 65, 82, 83, 100, tačiau kamerų numerių tiksliau nepamena. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko ploto, buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, netinkama temperatūra, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, kamerose taip pat trūko šviesos. Kamerose trūko vietos valgyti prie stalo, nes trūko kėdžių. Sanitarinio mazgo įrenginiai pasenę, skleidė blogą kvapą. Pasivaikščiojimas trukdavo tik vieną valandą, tačiau pasivaikščioti išvesdavo ne kiekvieną dieną. Kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžės. Pats į Šiaulių TI administraciją dėl blogų įkalinimo sąlygų nesikreipė. Visos šios teisės aktų neatitinkančios įkalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, pablogėjo regėjimas. Šias sąlygas iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 11-18) nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012-10-11 ir šioje įstaigoje buvo laikytas periodiškai iki 2013-06-06. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 100, 65, 82, 98, 10, 50, 23, 83, 43, 28, 21. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais buvo suteiktas mažesnis negu teisės aktuose nustatyta gyvenamasis plotas, tačiau, tai sąlygojo objektyvios ir ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Kamerose laikomų asmenų skaičius per parą kinta, kai dalis asmenų išvyksta, tada likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Nurodė, kad atsiradus galimybei suimtieji iš karto perkeliami į laisvesnes kameras, kur jiems tenka didesnė ploto norma. Mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną, galimybė nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 2 p. nuostatas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI veikia 1911 metais pastatytame pastate ir dėl pastato įtraukimo į Kultūros vertybių registrą jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI atžvilgiu netaikytini. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo, neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius, taip pat kamerose yra visas suimtajam skirtas inventorius (lova, baldai). Pelėsis kamerose atsiranda dėl pačių nuteistųjų pasirinkto elgesio modelio- t.y. nesirūpinimo kamerų švara bei tvarka. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų einamasis remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nežiūrint to, suimtieji patys piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remonto darbai neturi ilgalaikio efekto. Suimtųjų apžiūra ir kratos atliekamos tam skirtoje patalpoje. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kratos patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiaulių TI administracija stengiasi atskirai laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis. Pareiškėjas niekada nereiškė pretenzijų dėl rūkymo kameroje, taip pat niekada nesikreipė dėl kitų įkalinimo sąlygų. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, todėl nebuvo jokio nepateisinamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str., Higienos normas ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose ploto ir trūko natūralios bei dirbtinės šviesos, oro dėl prastos ventiliacijos, baldų, taip pat buvo vykdomi nereguliarūs, trumpi pasivaikščiojimai ir t.t..
Nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 p. ši Higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 435 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Šiaulių TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo ir 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – taip pat ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo patalpintas 2012-10-11 ir šioje įstaigoje laikytas periodiškai iki 2013-06-06. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 100, 65, 82, 98, 10, 50, 23, 83, 43, 28, 21 (b.l. 21-26. Pagal atsakovo pateiktus ką tik paminėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas praktiškai visą buvimo laiką (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2,3 kv.m. iki 3,3 kv.m.) ir tik keletą dienų teko didesnė negu 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto norma. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Šiaulių TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 2 p. įtvirtinta, jog ši Higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams bei teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas pastatytas 1911 metais (akivaizdžiai dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo), jis taip pat įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003-12-31 įsakymu Nr. I-516, Kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. IV-190 (b.l. 27, taip pat TIS Liteko duomenys kitose administracinėse bylose). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes jose nebuvo užtikrinta pakankama natūrali ir dirbtinė apšvieta, tinkama ventiliacija, oro drėgmė, švara sanitariniame mazge ir t.t.. Taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrintas pakankamas pasivaikščiojimo laikas, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas, ignoruodamas ABTĮ nustatytą pareigą, jokių įrodymų nepateikė. Teismo posėdžio metu jis tik patvirtino, kad į atsakovą dėl blogų įkalinimo sąlygų per 226 įkalinimo dienas nesikreipė. Šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo pateikti rašytiniai duomenys (b.l. 20). Teismo iniciatyva (b.l. 2,3) į administracinę bylą išreikalauti įrodymai iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, būtinumo atlikti einamąjį remontą, apšvietimo intensyvumo. Eilės patikrinimų metu (b.l. 30-60) Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad įstaigoje yra Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų: ant dalies kamerų ir kitų patalpų lubų ir sienų matosi pelėsis, sienos vietomis išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nutekėjimo žymės, prie sanitarinio mazgo plytelės vietomis išdaužytos, dalis kamerų blogos būklės, reikalingas remontas, ne visur užtikrinama pakankama dirbtinio apšvietimo norma. Įrodymų dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo atsakovas teismui nepateikė. Higienos normos HN 76:2010 56 p. reglamentuoja, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Teismas atkreipia dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Atsakovo argumentai dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams atmestini, nes, vadovaujantis Aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 p., statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai šiuo atveju turi būti taikomi Higienos normos HN 76:2010 24 p., 26 p. reikalavimai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Įvertinęs aukščiau paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad išvardinti nepatogumai tiesiogiai susiję su kardomosios priemonės sukeltais apribojimais, nėra intensyvūs, jų neigiamas poveikis negali būti prilygintas asmens kankinimui ir todėl negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti (ABTĮ 57 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia ir aplinkybėmis, jog buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl patalpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat nėra užfiksuota jokių duomenų, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją. Patikrinimo metu tokio pobūdžio pažeidimų užfiksuota nebuvo (b.l. 45). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Šiaulių TI kameros nuolat vėdinamos per langus, duris (natūralios traukos kanalais), tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini kaip nepagrįsti bei nepakankami neturtinei žalai atsirasti.
Teismas taip pat akcentuoja, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip 1 valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kad šis teisinis reglamentavimas buvo pažeistas (b.l. 28, 29), todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tik deklaratyviai akcentavo, kad asmens krata ir asmens daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas pabrėžė (b.l. 14-15), kad kratos atliekamos tiksliai laikantis 2005-07-04 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Instrukcijos 143 p., 144 p. reikalavimų, taip pat ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Teismas atsižvelgia į tai, kad patikrinimo metu (b.l. 51-56) jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų neužfiksuota. Taigi, ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai nurodė, kad kamerose trūksta baldų: stalų, kėdžių. Teismui atsakovo pateikti duomenys (b.l. 27) patvirtina, kad kameros aprūpintos nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 bei 2009-07-10 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu V-176 patvirtintų Taisyklių, 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-138 patvirtintų Normų reikalavimų. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu tokio pobūdžio esminių pažeidimų taip pat nenustatyta.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam būnant tardymo izoliatoriuje. Teismas atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 2 d. įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą teismui nepateikė, o Ligos istorijos (b.l. 66-77) patvirtina, jog jokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo išvardintais pažeidimais, nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas į gydytojus eilę kartų kreipėsi dėl bendro pobūdžio susirgimų, kurie būdingi ir niekada nusikaltimų nepadariusiems asmenims (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentuoja, kad duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, todėl tokie sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent netinkamų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 2, 3, 20-77). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl jo sveikatos būklės bendro pablogėjimo, atsiradusios įtampos ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų. Tokios aplinkybės pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdžio metu. Atsakovui nurodžius, kad skundų dėl kalinimo sąlygų iš pareiškėjo nebuvo gauta, šių argumentų pareiškėjas neginčijo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nebuvo pateikta.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas sunkius nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių bei pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d., TIS Liteko duomenys – Panevėžio apygardos teismo b/byla Nr. I-56-337/2013).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.