Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarimo V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK Ukmergės r. PK) specialistas surašė V. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2010 m. rugpjūčio 7 d. 13.00 val. Beržalotos k., Ukmergės r. sav., savavališkai užtvėrė kelią, kuris jai nepriklauso ir nėra įskaičiuotas į jos sklypo plotą, t. y. įkasė medinius kuolus, pasodino eglutes, kai tai trukdė eismui, ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 10 punkto reikalavimus (b. l. 6, 35).

Vilniaus apskr. VPK Ukmergės r. PK specialistas, išnagrinėjęs V. M. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2010 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 88N-569982-10, kuriame nustatė, kad ji padarė protokole aprašytą pažeidimą. Šį pažeidimą pareigūnas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 1 dalį ir, nenustatęs jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nutarė jai skirti administracinę nuobaudą – 500 litų baudą (b. l. 7, 36).

Administracinėn atsakomybėn patraukta V. M. padavė teismui skundą (b. l. 1-4), kuriuo prašė panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti. Skunde rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolo reikšme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N756-135/2008; 2010 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. N62-631/2010). Nurodė, kad protokole nėra konkretizuota tiksli pažeidimo padarymo vieta, todėl protokolą laikė netinkamai surašytu (2010 m. liepos 30 d. nutartis byloje Nr. N575-1461/2010). Atkreipė dėmesį į tai, kad jokie privažiavimai ir (ar) pravažiavimai prie ir pro sklypus nėra numeruoti kaip keliai ir nėra įtraukti į viešųjų ar vidaus kelių sąrašus; nė viename iš jos ir kitų bendrasavininkių nuosavybės teise valdomų sklypų nėra nustatyta jokio kelio servituto. Pažymėjo, kad ji nepadarė neteisėtų veiksmų – kelio neužtvėrė, eglutėmis apsodino savo nuosavybės teise valdomo ir naudojamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuriame kelio nėra. Remiasi Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio 1, 3 dalių, 6 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis.

Teismas rėmėsi bylos duomenimis (b. l. 35-55), pagal kuriuos V. M. 2010 m. rugpjūčio 7 d. Ukmergės r., Beržalotos k., užtvėrė pravažiavimą, įkasdama medinius kuolus ir pasodindama eglutes ant bendro naudojimo kelio, kai tai trukdė eismui. Taip pat rėmėsi teismo posėdyje nukentėjusio asmens paaiškinimais, kad V. M. užtvėrė kelią, kurį jam nurodė vietos gyventojai, kai jis pirko sodybą, kaip bendro naudojimo kelią ir kaip vienintelį privažiavimą iki jo sodybos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. V5-231 „Dėl kelio“ (b. l. 45, 61, 62), kuriame nurodyta, kad privažiavimo kelias prie nukentėjusiojo sklypo Nr. 58, Beržalotos kaime, Šešuolių seniūnijoje, Ukmergės rajone, eina per kaimyninį sklypą Nr. 17, t. y. 4 metrų pločio ir 600 metrų ilgio kelias yra įsiterpęs į sklypą Nr. 17 ir į jo plotą neįskaičiuotas, o 1993 m., ženklinant sklypą Nr. 17, jam nebuvo nustatytas kelio servitutas, kadangi kelias iš šio sklypo buvo pašalintas, kaip bendro naudojimo kelias, o servitutai tuo metu nebuvo nustatomi (b. l. 46-55).

Remdamasis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią naudotis keliais bei jų infrastruktūra turi teisę visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu, šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais bei eismo dalyviai turi bendrą pareigą susilaikyti nuo žalingų veiksmų, bloginančių kelio būklę, teismas padarė išvadą, jog nutarimu teisėtai ir pagrįstai V. M. pripažinta kalta administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir jai pagrįstai paskirta administracinė nuobauda.

Administracinė atsakomybėn patrauktos V. M. skunde nurodytas argumentas, kad nėra nustatyta jokio kelio servituto, nagrinėjamu atveju pripažintas nereikšmingu ir nesuteikiančiu teisės jai savavališkai užtverti kelią, o argumentas dėl protokole nekonkretizuotos pažeidimo padarymo vietos laikytas nepagrįstu, nes protokole aiškia nurodyta pažeidimo padarymo vieta – Beržalotos k., Ukmergės r.

II.

Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas V. M. veikoje nustatinėjo ir tyrė netinkamo pažeidimo sudėties elementus, dėl ko nebuvo išpildyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei Kelių įstatymo 3 straipsniu, teismas sprendė, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype Nr. 17 yra vietinės reikšmės miško keliukas, kuriame, kaip ji pati to neneigia, prisodino eglaičių ir sukalė medinius kuolus, kad nevažinėtų kaimynas.

Atsižvelgęs į nustatytą šioje byloje esminę reikšmę turinčią minėtą faktinę aplinkybę, bei į Vilniaus apskrities VPK Ukmergės PK pareigūnų atliktą tyrimą (b. l. 39-41), nukentėjusiojo A. K. paaiškinimus (b. l. 42, 44), V. M. paaiškinimus (b. l. 43), 2010 m. rugpjūčio 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą (b. l. 45), VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą (b. l. 46-47), pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (b. l. 48), liudijimą (b. l. 49), laikiną žemės sklypo planą (b. l. 50), 2010 m. rugpjūčio 27 d. V. M. pareiškimą (b. l. 51), VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą (b. l. 52-53), foto nuotraukas (b. l. 54-55), teismas sprendė, jog faktiniai pareiškėjos veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole fiksuoti tinkamai, tačiau kvalifikacija pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį neatitinka jų pobūdžio, todėl V. M. veika iš ATPK 145 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į ATPK 188 straipsnį, kuris nustato atsakomybę už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą tam tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadarius esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.

Įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį, tai, kad juo nepadaryta esminės žalos kitų asmenų interesams, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nėra baustas administracine tvarka, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad administracinės nuobaudos tikslai (ATPK 20 str.) bus pasiekti V. M. paskyrus ATPK 188 str. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – įspėjimą.

III.

Remiasi administracinių teismų praktika dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo reikšmės bei kaltinimo aiškumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N756-135/2008). Pagal minėtą praktiką, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai: (i) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė); (ii) žinomas pažeidimą padaręs asmuo; (iii) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus (2010 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. N62-631/2010).

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nei protokole, nei nutarime nėra nurodyta, kokiame žemės sklype (pareiškėja bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais bendraturčiais valdo 3 žemės sklypus) esantis kelias buvo užsodintas eglutėmis, ar visa, ar tik dalis žemės sklypo buvo užsodinta ir nėra nurodyti kiti administracinio teisės pažeidimo objekto požymiai. Todėl negalima pripažinti, jog protokolas buvo surašytas tinkamai, nes nei šiame procesiniame dokumente, nei nutarime skirti administracinę nuobaudą nėra nurodyta tiksli administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta. Be to, nei iš protokolo, nei iš skundžiamo nutarimo nėra aišku, kuo remiantis buvo daryta išvada, jog administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas 2010 m. rugpjūčio 7 d. Akivaizdu, kad per vieną dieną ir per vieną valandą, kaip kad nurodyta protokole ir nutarime (teismas su tuo sutiko), objektyviai negalima atlikti tokios apimties veiksmų. Taip pat teismas neįvertino tos aplinkybės, kad žemės sklypus pareiškėja valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitais bendraturčiais. Nei administracinę bylą tyrę pareigūnai, nei teismas nesiaiškino, kas suarė žemę tariamo kelio buvimo vietoje ir įkasė medinius stulpus, nes iš skundžiamo nutarimo galima suprasti, jog pareiškėja tik užsodino eglutes. Todėl negalima pripažinti, jog nustačius administracinį teisės įžeidimą, buvo visiškai ištirtos visos administracinio teisės pažeidimo aplinkybės. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad 2012 m. gegužės 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus vyriausioji specialistė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą kitam žemės bendraturčiui J. K. pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį už analogiškus administracinius teisės pažeidimus kaip ir pareiškėjai nagrinėjamoje byloje. Vadinasi, 2012 m. gegužės 15 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu yra konstatuota, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos nubausta pareiškėja, padarė kitas žemės bendraturtis. Nors teismui šio protokolo kopija buvo pateikta (J. K. administracinės nuobaudos skyrimo klausimas šio protokolo pagrindu yra nagrinėjamas Ukmergės rajono apylinkės teisme), tačiau teismas nepasisakė dėl šio protokolo teisinės reikšmės šiai bylai išnagrinėti.

Nors teismas skundžiamame nutarime, pripažindamas, kad pareiškėjos žemėje neva buvo vietinės reikšmės miško keliukas, rėmėsi Kelių įstatymo 3 straipsniu, tačiau visiškai nemotyvavo kuo remiantis padarė tokią išvadą. Tokia teismo išvada taip pat prieštarauja Kelių įstatyme numatytai vietinės reikšmės kelio sampratai, nes jis neturi Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyto vietinės reikšmės kelio kaip inžinerinio statinio požymių (sankasos, kelkraščio, važiuojamosios dalies ir kt.). Kelių įstatymo 6 straipsnio 4 dalis numato, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybės tarybos, o pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą šis kelias, kaip nekilnojamojo turto objektas, privalėjo būti registruotas viešajame registre. Tačiau iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Šešuolių seniūnijos 2011 m. sausio 24 d. pažymos Nr. D2-10 (b. l. 82) matyti, kad Ukmergės rajono, Šešuolių seniūnijos, Beržalotos kaimo ribose vietinės reikšmės kelio nėra, o nekilnojamojo turto registro įrašų apie kelių egzistavimą pareiškėjai priklausančiuose žemės sklypuose taip pat nėra (b. l. 46-47). Todėl net pripažinus, kad pareiškėja užsodino eglutes, negalima laikyti, jog šie veiksmai užtraukia administracinę atsakomybę dėl administracinės teisės pažeidimo vieno privalomų elementų – objekto – nebuvimo, nes pareiškėja eglutes sodino jai nuosavybės teise priklausančioje žemėje.

;

Darydamas išvadą apie vietinės reikšmės miško kelio buvimą, teismas rėmėsi išimtinai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštu, t. y. šiam raštui iš esmės suteikė nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento statusą. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyrius yra tik institucija per kurią valstybė įgyvendina nuosavybės teisę į žemę, todėl šios institucijos pažyma nesukuria ir negali sukurti nuosavybės teisės į žemę, tuo labiau, jog joje nurodyti duomenys apie tariamo kelio egzistavimą pareiškėjai ir kitiems asmenims priklausančiame sklype ne tik kad nėra patvirtinti kitais įrodymais, bet byloje esančiais įrodymais yra paneigti.

Tokiu būdu, nesant įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su pareiškėja ir kitais asmenimis valdo žemės sklypus, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustatytų servitutų pravažiavimui, pareiškėja ir kiti bendraturčiai turi teisę savo nuožiūra naudoti ir tvarkyti jiems priklausančius sklypus, nes nuosavybės teisė nei administraciniais aktais, nei teismo sprendimu jiems nebuvo apribota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N438-7077/2010). Todėl esant pagrindui, suinteresuoti asmenys gali reikalauti nustatyti servitutą, o ne reikalauti ginti tariamai pažeistas teises naudojant Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytas teisines procedūras.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantei V. M. skirta administracinė nuobauda už ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo (savavaldžiavimas) padarymą.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta V. M. prašo administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti, nesant jos veikoje inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Viena iš tinkamo teisinio proceso sąlygų – tam tikrų terminų, per kuriuos turi būti išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, nustatymas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi (2005 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X-249 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 7 d. iki 2011 m. kovo 1 d., o nuo 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1223 įsigaliojimo 2011 m. kovo 1 d. ši dalis laikoma penktąja), kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau ATPK 35 straipsnio 3 dalis numato teismui galimybę pratęsti šiuos terminus ne ilgiau nei vieneriems metams, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Be to, šiuo metu galiojančioje ATPK 35 straipsnio 4 dalies redakcijoje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais administracinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. Taigi dviejų metų terminas yra naikinamasis administracinės nuobaudos skyrimo terminas.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog V. M. savavališkai užtvėrė kelią, kuris jai nepriklauso ir nėra įskaičiuotas į jos sklypo plotą – įkasė medinius kuolus, pasodino eglutes, kai tai trukdė eismui 2010 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 35), o Vilniaus apskr. VPK Ukmergės r. PK 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 88N-569982-10 ji buvo pripažinta kalta ATPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymu ir skirta administracinė nuobauda – 500 litų bauda (b. l. 7, 36). Savo ruožtu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos V. M. skundo netenkino ir paliko galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato specialisto 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi (b. l. 85-87) V. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartį bei grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Iš naujo nagrinėdamas bylą, 2012 m. spalio 18 d. nutarimu Vilniaus apygardos administracinis teismas V. M. visgi pripažino kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, tačiau jau numatytą ATPK 188 straipsnyje ir paskyrė jai administracinę nuobaudą – įspėjimą. Taigi, akivaizdu, kad V. M. galutinė administracinė nuobauda, nors ir už kitą administracinį teisės pažeidimą, buvo paskirta jau praėjus dvejiems metams nuo pažeidimo padarymo dienos, todėl, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 7 punktu, V. M. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad V. M. apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarimas naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla V. M. atžvilgiu nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarimą panaikinti.

Administracinio teisės pažeidimo bylą V. M. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.