Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalyje, padarymu;

M. D., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini)), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 291 straipsnio 1 dalyje, padarymu;

K. M., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini)), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 291 straipsnio 1 dalyje, padarymu;

W. M., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, 11 klasės moksleivis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 291 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. 2021 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, esančiame Druskininkų savivaldybės teritorijoje, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-593 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas galiojančio dokumento suteikiančio teisę pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tam nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, išvengęs patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir 2021 m. spalio 27 d. 18.45 val. jis kartu su kitais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčiais užsieniečiais – (duomenys neskelbtini) piliečiais – K. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), M. D., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir W. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., Viečiūnų sen., Randamonių k., buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

M. D. 2021 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, esančiame Druskininkų savivaldybės teritorijoje, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-593 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas galiojančio dokumento suteikiančio teisę pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tam nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, išvengęs patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir 2021 m. spalio 27 dieną 18.45 val., jis kartu su kitais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčiais užsieniečiais – (duomenys neskelbtini) piliečiais – A. A., gimusiu (duomenys neskelbtini), K. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir W. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., Viečiūnų sen., Randamonių k., buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

K. M. 2021 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, esančiame Druskininkų savivaldybės teritorijoje, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-593 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas galiojančio dokumento suteikiančio teisę pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tam nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, išvengęs patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir 2021 m. spalio 27 dieną 18.45 val., jis kartu su kitais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčiais užsieniečiais – (duomenys neskelbtini) piliečiais – A. A., gimusiu (duomenys neskelbtini), M. D., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir W. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., Viečiūnų sen., Randamonių k., buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

W. M. 2021 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, esančiame Druskininkų savivaldybės teritorijoje, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-593 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas galiojančio dokumento suteikiančio teisę pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tam nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, išvengęs patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir 2021 m. spalio 27 dieną 18.45 val., jis kartu su kitais nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje neturinčiais užsieniečiais – (duomenys neskelbtini) piliečiais – A. A., gimusiu (duomenys neskelbtini), M. D., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir K. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., Viečiūnų sen., Randamonių k., buvo sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

Kaltinamasis A. A. teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir paaiškino, kad jo kelionės tikslas buvo išvykti iš Sirijos į Europos sąjungą. Sirijoje jis buvo persekiojamas dėl tautybės ir religijos, jautė grėsmę dėl savo religinės priklausomybės. Jis iš Sirijos atvyko į Libaną, iš Libano nuvyko į Dubajų, o iš ten į Baltarusijos Respubliką. Kelionę koordinavo – vedlys turkas, kurį surado per socialinį tinklą Facebook. Kelionė iki Baltarusijos Respublikos jam kainavo 3 000 Eur, pinigus už kelionę sumokėjo jo tėvai. Atvykus prie Baltarusijos Respublikos sienos buvo sulaikyti Baltarusijos pareigūnų, kurie rodė kelią į Lietuvos Respubliką ir grasino, kad jie turi išvykti iš Baltarusijos Respublikos. Su juo kartu buvo dar trys asmenys M. D., W. M. ir K. M. Nueiti iki kontrolės punkto galimybės nebuvo, jie pasirinkimo kito neturėjo, todėl Lietuvos valstybės sieną kirto neteisėtai. Kryptį nurodė Baltarusijos pareigūnai, eidami naudojosi GPS, matė kad už upelio kita valstybė. Pėsčiomis patekę į Lietuvos Respubliką, keletą dienų buvo miške, vėliau sulaikyti Lietuvos pasienio pareigūnų ir grąžinti į Baltarusijos Respubliką. Lietuvos pareigūnai jo prašymo dėl prieglobsčio nepriėmė. Juos gražinus į Baltarusijos Respubliką, Baltarusijos Respublikos pareigūnai vėl jiems grasino ir vertė išvykti iš Baltarusijos Respublikos. Patekęs į Lietuvos Respubliką jis susisiekė su vedliu ir paaiškino, kad nori išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes čia nepriėmė jo prieglobsčio prašymo. Kelionės tikslas iš pradžių buvo Lietuvos Respublika, bet kadangi čia nepriėmė jo prieglobsčio prašymo, kelionės tikslas buvo bet kokia Europos sąjungos šalis, kuri priimtų prieglobsčio prašymą. Sus vedliu susitarė, kad juos nuveš į Vokietiją, už kiekvieną asmenį jie turėjo sumokėti po 3 500 Eur, po to kai pateks į Vokietiją. Pinigus turėjo pervesti į vedlio duotą kažkokio žmogaus banko sąskaitą. Jų buvimo vietos Lietuvos Respublikoje koordinates vedliui nusiuntė K. Jų paimti atvykusio žmogaus jis nematė, žinojo, kad turi būti mėlynos spalvos automobilis. Pamatę tokios spalvos stovintį automobilį, bėgo link jo, bet buvo sulaikyti. Sulaikius jis iš karto paprašė prieglobsčio žodžiu ir raštu. Prieš savaitę jis buvo apklaustas pirmą kartą dėl prieglobsčio suteikimo. Po to jis gavo sprendimą iš Migracijos departamento, kad jo prieglobsčio prašymas yra priimtas ir jis gali gyventi Lietuvos Respublikoje, kol jo prašymas nagrinėjamas.

Iš kaltinamojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), kartu su tėvais. Sirijoje yra labai prastos gyvenimo sąlygos, žmonės persekiojami, nėra galimybės laisvai reikšti savo mintis, todėl nusprendė nelegaliai vykti į Vokietiją. Kadangi neturėjo reikalingų dokumentų, jis vyko nelegaliai, nors žinojau, kad reikia turėti vizą ir kitus dokumentus. Iš savo draugų sužinojo asmens kontaktus, kuris gali padėti patekti į Vokietiją. Gavęs šio asmens telefono numerį, jam pasiskambino ir pasakė, kad nori keliauti į Vokietiją. Asmuo pasakė, kad gali jam padėti, tačiau jis turiu sumokėti 3 000 Eur. Jis taip ir padarė, pinigus pasiskolino iš tėvų. 2021 m. rugsėjo mėn., pabaigoje, tikslios datos neprimena, iš Sirijos nuvyko į Libaną, iš Libano lėktuvu skrido į Dubajų, iš jo į Baltarusiją, į Minską. Atvykęs į Baltarusiją apsistojo viešbutyje, kurį jam buvo rezervavusi kelionių agentūra. Kai atvyko į Baltarusiją, apie tai pranešė vedliui turkui, kuris organizavo jo kelionę. Vedlys nurodė laukti viešbutyje, kol pasakys, ką toliau daryti. 2021 m. spalio mėn., pradžioje, tikslios dienos neatsimena, tas pats turkas pasakė, kad prie viešbučio laukia taksi, kuris jį ir kitus asmenis nugabens iki Lenkijos. Iš viešbučio jis išėjo su savo draugu Mustafa, jie atvykome kartu iš Sirijos. Kieme jų jau laukė taksi automobilis, vairuotojas pats žinojo kur reikia važiuoti ir nuvežė juos iki Lenkijos sienos, vairuotojui sumokėjo 100 JAV dolerių. Vedlys jam buvo atsiuntęs nuorodą, kur reikia važiuoti. Aplinkui buvo miškas, buvo ir daugiau nelegalių asmenų, matė ir Baltarusijos pasieniečius. Baltarusijos pasieniečiai bandė juos įstumti į Lenkiją, tačiau Lenkijos pareigūnai stūmė juos atgal į Baltarusiją. Kai jiems nepavyko pereiti į Lenkiją, Baltarusijos pasieniečiai surinko grupę žmonių ir autobusu nuvežė į kitą vietą. Pasieniečiai jiems liepė eiti toliau, ten buvo upelis, pasieniečiai pasakė, kad ten yra Lietuva. Tie, kurie patys nenorėjo pereiti, Baltarusijos pareigūnai, juos stūmė jėga, metė į upelį. Kai pateko į Lietuvą, Lietuvos pasieniečiai juos išstūmė atgal į Baltarusiją, bet jiems pavyko vėl ateiti į Lietuvą. Miške jis kelias dienas gyveno su kitais trimis asmenis, juos susitiko, kai pateko į Lietuvą. Jie sušilo prie laužo, išsidžiovino drabužius ir ėjo toliau, gilyn į Lietuvos teritoriją. Jis nežinojo kaip reikės patekti į Vokietiją, tačiau vienas asmuo iš jų grupės pasakė, kad jis susitaręs su vedliu iš Turkijos, kuris pažadėjo, kad jų atvažiuos paimti kažkoks automobilis ir nuveš juos į Vokietiją. K. tarėsi su vedliu, siuntė vedliui jų buvimo vietą, kad vairuotojas žinotų iš kur juos reikia paimti. Kai vedlys pasakė, jie ėjo prie kelio, priėjo prie kažkokio automobilio, tačiau paaiškėjo, kad ten ne tas automobilis, kurio jiems reikia. Paskui jie bandė prieiti prie dar kito automobilio, tačiau paaiškėjo, kad tai vėl ne tas automobilis, kurio reikia. Jie žinojo, kad turi būti mėlynos spalvos automobilis, tačiau jo markės ir vairuotojo nežinojo. Kai trečią kartą ėjo prie sustojusio automobilio, juos sulaikė pareigūnai ir atvežė į pasienio užkardą. Jis norėjo patekti į Vokietiją, o paskui į Olandiją, kad galėtų ten saugiai gyventi ir pasiimti savo šeimą. Dėl to, kad neteisėtai perėjo valstybės sieną labai gailisi, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, jam labai reikėjo patekti į Europą dėl geresnio gyvenimo (1 t., b. l. 130-131; 135-137).

Kaltinamasis M. D. teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir paaiškino, kad jis iš Sirijos išvyko dėl persekiojimo, ten yra nesaugu, vyko karas. Jo tikslas buvo patekti į bent kokią saugią šalį. Iš Sirijos atvyko į Libaną, iš jo į Baltarusijos Respubliką. Vyko per agentūrą „World Al Scham“ už kelionę sutarė sumokėti 3 500 JAV dolerių. Atvykus į Minską automobiliu nuvyko prie Lenkijos Respublikos sienos ir iš pradžių bandė patekti į Lenkiją, bet buvo sulaikytas Lenkijos pareigūnų ir gražintas į Baltarusijos Respubliką. Jis tuomet susisiekė su savo trimis draugais A. A., W. M. ir K. M., bet buvo sulaikytas Baltarusijos pareigūnų. Baltarusijos pareigūnai juos nuvežė prie Lietuvos Respublikos sienos, grasino ginklais ir vertė vykti link Europos sąjungos. Jis tuo metu net nežinojo, kad kitoje sienos pusėje yra Lietuvos Respublika. Baltarusijos Respublikos pareigūnai į Lietuvos Respubliką vertė vykti per upę. Pirma kartą, kai pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, pareigūnai jo prašymo dėl prieglobsčio nepriėmė ir grąžino į Baltarusijos Respubliką. Baltarusijos pareigūnai jį vėl grąžino atgal Lietuvos Respubliką. K. turėjo planą, jis per socialinius tinklus susisiekė su vedliu, kuris turėjo juos nugabenti iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją. Už kelionę į Vokietiją turėjo sumokėti po 3 000 Eur. Jų prie sienos atvyko paimti mėlynos spalvos automobilis, tačiau jie išvykti nespėjo, nes buvo sulaikyti. Jis pateikė pareigūnams prašymą dėl prieglobsčio, šį kartą pareigūnai jo prašymą priėmė, prašymas yra nagrinėjamas, sprendimas nėra priimtas. Baltarusijos Respublikoje prašymo dėl prieglobsčio jis neteikė, kadangi tai nėra saugi šalis, su jais ten elgėsi „rasistiškai“. Į Siriją grįžti jam nėra saugu.

Iš kaltinamojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad gyveno Sirijoje su savo motina, dirbo laisvai samdomu darbuotoju. Sirijoje nesaugu, nėra tinkamų gyvenimo sąlygų, todėl nusprendė išvykti į Olandiją, nes ten gyvena jo giminės. Sirijoje susirado agentūrą, kuri turėjo jam padėti nuvykti į Baltarusiją, o paskui per Vokietiją pasiekti Olandiją. Tai agentūrai jis sumokėjo 3500 JAV dolerių. Iš Sirijos išvyko maždaug prieš mėnesį, pirmiausiai vyko į Beirutą, iš Beiruto į Dubajų, o iš Dubajaus į Minską. Minske oro uoste jį pasitiko kažkoks žmogus, jis sutvarkė visus dokumentus ir nuvežė į viešbutį. Ten jie gyveno 4-5 dienas, tada vedlys pasakė, kad siena prie Lenkijos jau laisva, galima vykti. Su juo dar buvo kiti žmonės iš Irako ir jie visi kartu taksi automobiliu važiavo prie Lenkijos sienos. Taksi vairuotojas pats žinojo kur važiuoti. Jis paleido juos prie Lenkijos sienos, jokių sienos ženklų jis nematė, matė tik daugybę žmonių. Baltarusijos pareigūnai juos „metė“ į Lenkiją, o Lenkijos pareigūnai atgal į Baltarusiją. Paskui Baltarusijos pasieniečiai juos visus nuvežė prie Lietuvos sienos, „metė“ juos į Lietuvą. Lietuvos pareigūnai stūmė atgal į Baltarusiją, bet paskui Baltarusijos pareigūnai juos vis tiek išstūmė į Lietuvą. Prie sienos jis sutiko dar tris asmenis, su kuriais buvo sulaikytas Lietuvos pareigūnų. Į Lietuvą jis pateko per upelį, per kurį eiti nenorėjo, tačiau jiems grasino Baltarusijos pasieniečiai. Tie žmonės, su kuriais ėjo, sakė, kad turi atvykti kažkoks automobilis, jis turėjo juos visus nuvežti į Vokietiją. Jie turėjo eiti prie kelio ir ten laukti automobilio, kuris atvažiuos jų paimti. Jie du kartus ėjo prie kelio, ieškojo automobilių, bet ten buvo ne tie automobiliai, kurių jiems reikėjo. Kai trečią kartą ėjo prie automobilio, juos sulaikė pareigūnai. Jis žino, kad vykstant į kitą šalį reikia turėti dokumentus, bet jis nežinojo, kad eina nelegaliai, norėjo tik saugiai patekti į Olandiją. Jis jau būdamas Baltarusijoje norėjo grįžti į savo kilmės šalį, tačiau Baltarusijos pareigūnai neleido to daryti, jie liepė keliauti į Lietuvą. Dėl savo padarytų veiksmų labai gailisi, kaltu prisipažįsta visiškai, prašo skirti kuo švelnesnę bausmę (1 t., b. l. 111-112; 116-118).

Kaltinamasis K. M. teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir paaiškino, kad iš Sirijos išvyko dėl vykstančio karo. Jis 2021 metų spalio 5 ar 6 d., automobiliu atvyko į Libaną, iš ten lėktuvu pasiekė Dubajų, iš ten nuvyko į Minską. Kelionė jam kainavo 2 500 – 3 000 JAV dolerių. Baltarusijos Respublikoje išbuvo apie 20 dienų. Jo kelionės tikslas buvo Europos Sąjunga, galutinis tikslas – Vokietija arba Olandija. Iš Minsko nuvyko iki Lenkijos sienos, už šią kelionę sumokėjo 200 JAV dolerių, tačiau į Lenkijos Respubliką patekti nepavyko. Tuomet juos sulaikė Baltarusijos Respublikos pareigūnai ir autobusu nuvežė iki Lietuvos Respublikos sienos, prie upelio. Baltarusijos Respublikos pareigūnai jiems grasino ginklu, todėl turėjo kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kito pasirinkimo jie neturėjo. Baltarusijos pareigūnai į Lietuvos Respubliką liepė bristi per upelį. Pirmą kartą patekus į Lietuvos Respubliką, pasienio pareigūnai juos grąžino atgal į Baltarusijos Respubliką. Kad buvo patekę į Lietuvos Respubliką jie sužinojo pagal GPS. Gražinus juos į Baltarusijos Respubliką, Baltarusijos pareigūnai vėl juo grąžino į Lietuvos Respubliką. Perbridę upę visi buvo miške, per „Whats App“, programėlę susisiekė su vedliu A. I., kuris gyvena Turkijoje ir susitarė susitikti prie kažkokio specialaus punkto. Vedlio kontaktus jis gavo socialiniame tinkle Facebook. Juos turėjo nuvežti į Vokietiją. Lietuvos Respublikoje jie išbuvo dvi dienas. Jų atvyko paimti mėlynos spalvos automobilis, tačiau jie buvo sulaikyti. Kelionė iki Vokietijos jam būtų kainavusi 3 500 JAV dolerių. Jis nežinojo, kad Lietuvoje gali prašyti prieglobsčio, kad tai yra Europos Sąjungos šalis. Šiuo metu jam suteiktas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje. Gailisi ir atsiprašo dėl atvykimo nelegaliu būdu.

Iš kaltinamojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad prieš išvykstant iš Sirijos, jis du metus gyveno Irake, ten dirbo. Maždaug prieš mėnesį grįžo į Siriją pas savo tėvus, tačiau Sirijoje paskutiniu metu labai nesaugu gyventi, ten vyksta neramumai, žmonės puolami be jokios priežasties. Keli jo draugai gyvena Vokietijoje, jis norėjo patekti pas juos, nes girdėjo, kad ten geros gyvenimo sąlygos, galima saugiai gyventi. Jis kreipėsi į vieną agentūrą, kad padėtų jam ir jo broliui W. M. išvykti. Agentūrai sumokėjo 2 500 JAV dolerių už žmogų. Agentūra sutvarkė dokumentus ir spalio 6 dieną kartu su broliu kaip turistai išvyko į Baltarusiją. Pirma skrido į Beirutą, iš ten į Dubajų, o iš Dubajaus į Minską. Baltarusijoje jiems buvo užsakytas viešbutis „Viktorija“, ten pagyveno kelias dienas. Prieš išvykstant jam davė vedlio iš Turkijos kontaktus, kad galėtų su juo susisiekti. Su vedliu bendravo naudojantis „Whats App“ programėlę. Vedlys pasakė, kad būtų viešbutyje, nes ten turi atvykti automobilis, kuris jį ir brolį nuveš iki Lenkijos sienos. Spalio 10 dieną pasiėmę būtiniausius daiktus išėjo iš viešbučio, prie kurio laukė taksi automobilis, Vairuotojas žinojo, kur reikia važiuoti, juos nuvežė netoli Lenkijos ir paleido, vairuotojui sumokėjo 200 JAV dolerių. Aplinkui buvo miškai, truputį paėjus pamatė daugiau žmonių, jie visi bandė patekti į Lenkiją. Vieniems tai padaryti pavyko, tačiau daugumai ne, nes Lenkijos pareigūnai juos grąžindavo atgal. Jam su broliu patekti į Lenkiją nepavyko. Kadangi jų į Lenkiją neįleido, Baltarusijos pasieniečiai juos susodino į autobusą ir visus nuvežė į kitą vietą. Sustojo prie kažkokio upelio. Pareigūnai buvo labai pikti, šaukė ant jų, visiems liepė bristi per upelį, o tie kurie nepaklusdavo, pasieniečiai patys įmesdavo į upelį. Kai perėjo per upelį, jų buvo nemaža asmenų grupė, jie truputį paėjo ir sustojo miške. Ten susikūrė laužą, bandė išsidžiovinti savo daiktus, šiek tiek sušilti, o kitą dieną ėjo toliau, kol po 7 dienų sulaikė Lietuvos pareigūnai. Jie juos nuvežė juos prie Baltarusijos valstybės sienos ir ten paliko, sakė eiti į Baltarusiją. Taip jie praleido kelias dienas, kol pavyko grįžti atgal į Lietuvą. Jie žinojo, kad yra Lietuvoje tik todėl, kad naudojosi navigacija, kuri rodė kur jie yra, nes jokių valstybės sienos ženklų nematė. Kai vėl pateko į Lietuvą, jis susisiekė su vedliu iš Turkijos, kuris pasakė, kad jiems reikia nueiti prie A4 kelio, ten jų turi laukti mėlynos spalvos automobilis. Tas automobilis turėjo jiems padėti pasiekti Vokietiją. Kur tiksliai prie kelio jiems reikia eiti, jis nežinojo. Vedlys, su kuriuo bendravo telefonu pasakė, kad turi jam atsiųsti savo buvimo vietą, tada vairuotojui bus lengviau juos surasti. Jis nusiuntė savo buvimo vietą, vedlys liepė būti toje vietoje, kol automobilis privažiuos prie jų. Jie išėjo ant kelio, bet du kartus ėjo ne prie tų automobilių, o trečią kartą, kai ėjo prie jiems reikiamo automobilio, juos sulaikė Lietuvos pareigūnai. Jie pasakė, kad yra Lietuvoje, tada nuvežė juos į pasienio užkardą. Jis žino, kad vykstant į kitą šalį reikia turėti vizą, kitus dokumentus, tačiau jis jų neturėjo, bet kadangi Baltarusijoje jiems grasino ginklais, jie neturėjo kito pasirinkimo, tik kirsti sieną nelegaliai. Dėl savo padarytos veikos gailisi, tačiau taip pasielgė, kad apsaugotų save ir savo brolį. Lietuva buvo tik tarpinė šalis, paskui jis turėjo keliauti į Olandiją. Supranta, kad taip patekdamas į Lietuvą jis padarė nusikaltimą, dėl to labai apgailestauja, prašo skirti kuo mažesnę bausmę (1 t., b. l. 68-69; 76-78).

Kaltinamasis W. M. teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir paaiškino, kad iš Sirijos išvyko dėl vykstančio karo, jis turėjo eiti į kariuomenę, kuri Sirijoje yra privaloma. Kelionę organizavo jo tėvas ir brolis (K. M.). Iš Sirijos jis skrido į Libaną, tada į Dubajų, iš ten į Minską. Kelionė jam ir broliui į Minską kainavo 3 000 ar 3 500 dolerių JAV dolerių. Minske viešbutyje pabuvo keletą dienų, tada jo brolis susisiekė su žmogumi, kuris juos nuvežė prie Lenkijos Respublikos sienos. Į Lenkijos Respubliką jiems patekti nepavyko. Tuomet Baltarusijos Respublikos pareigūnai juos autobusu nuvežė prie upės ar ežero, grasino ginklu ir aiškino, kad jie turi išvykti link Europos Sąjungos. Kirtus Lietuvos Respublikos sieną jie buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir gražinti atgal į Baltarusijos Respubliką. Grasinant Baltarusijos pareigūnams jie antrą kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną. Kad pateko į Lietuvos Respubliką jie suprato pagal GPS (navigaciją). Antrą kartą patekus į Lietuvos Respubliką jo brolis per socialinį tinklą Facebook susisiekė su vedliu ir susitarė, kad juos už 3 000 JAV dolerių nuveš į Vokietiją. Vedlys broliui pranešė, kurioje vietoje ir kokios spalvos automobilis jų lauks. Automobilis atvyko, bet jie buvo sulaikyti policijos. Jeigu būtų pavykę, būtų vykę į Vokietiją. Jis labai gailisi.

Iš kaltinamojo W. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog jis gyveno Sirijoje su tėvais, mokėsi mokykloje. Sirijoje vyksta dideli neramumai, žmonės persekiojami, ten nesaugu gyventi, todėl brolis ir tėvai nusprendė, kad jis su broliu K. M. turi išvykti iš šios šalies ir bandyti patekti į kokią nors saugią valstybę. Žino, kad tėvai užstatė jų namus, kad gautų pinigų ir jis su broliu galėtų išvykti. Iš Sirijos išvyko spalio 6 dieną. Lėktuvu skrido į Libaną, iš Libano į Dubajų, o iš Dubajaus į Baltarusiją, Minską. Minske jie su broliu susirado viešbutį, kuriame apsigyveno. Viešbutyje praleido dvi dienas, tada brolis pasakė, kad jau laikas vykti į kitą valstybę, žinojo, kad bandys patekti į Lenkiją. Nuo viešbučio kartu su broliu taksi automobiliu išvyko iš Minsko. Taksi vairuotojas paleido juos ant kelio prie kažkokio miško. Paėję pamatė daugiau žmonių, jie visi bandė patekti į Lenkiją. Jie irgi norėjo ten patekti, tačiau nepavyko. Prie jų privažiavo Baltarusijos pasienio pareigūnai, susodino daugybę asmenų į autobusą ir nuvežė į kitą vietą. Sustojo miške prie kažkokio upelio ir visiems liepė bristi per tą upelį. Tie, kurie nenorėjo bristi, pareigūnai tuos žmones įmesdavo į upelį ir liepdavo eiti toliau. Kai perėjo upelį, jis, jo brolis ir kiti asmenys, ėjo toliau. Dauguma žmonių turėjo mobiliuosius telefonus, todėl naudodamiesi navigacija suprato, kad yra Lietuvoje. Sustojo miške, ten šildėsi, kūrėsi laužą, džiovino savo drabužius ir kitą dieną ėjo toliau, kol juos sulaikė Lietuvos pasienio pareigūnai. Jie nuvežė juos prie Baltarusijos sienos, ten praleido kelias dienas, tada vėl pavyko grįžti į Lietuvą. Jis žinojo, kad jų turi atvykti paimti kažkoks automobilis. Jo brolis K. M. telefonu bendravo su kažkokiu asmeniu, kuris turėjo padėti jiems patekti į Vokietiją. Automobilio, kuris turėjo atvykti jų paimti laukė keturiese. Brolis vis su kažkuo bendraudavo telefonu ir pasakė, kad reikia išlįsti iš miško ir eiti ieškoti automobilio. Jie išėjo ant kelio, pamatė automobilį, bet jo vairuotojas tik pažiūrėjo į juos ir nuvažiavo, tada ėjo dar kartą, bet ir kito automobilio vairuotojas jiems nepadėjo, todėl grįžo į mišką. Brolis dar kartą susiekė su kažkokiu asmeniu, jis pasakė, kad jų jau laukia, todėl jie dar kartą išėjo ant kelio, pamatė automobilį, ėjo link jo, bet ten juos sulaikė pareigūnai. Į Lietuvą jie nenorėjo patekti, nes net nelabai buvo girdėję apie tokią valstybę. Jis supranta, kad į Lietuvą atėjo neteisėtai, žino, kad sieną reikia kirsti per tam skirtus pasienio kontrolės postus, negalima eiti bet kur, kaip tai padarė jie, tačiau neturėjo kitos išeities. Dėl savo padarytos nusikalstamos veikos jis nuoširdžiai gailisi, prašo skirti kuo mažesnę bausmę (1 t., b. l. 90-91; 99-101).

Liudytojas V. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirba Druskininkų Policijos komisariato reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu. Praeitų metų spalio mėnesį, tikslios datos neatsimena, jam patruliuojant kartu su tyrėja D. S., apie 18.30 val. gavo informaciją, kad kelyje A4 Gardinas-Druskininkai, ties įvažiavimu į Randamonių k., pravažiuojantis automobiliu asmuo pastebėjo tamsaus gymio asmenų grupę, galimai nelegalius migrantus. Nuvykus prie įvažiavimo į Randamonių k., pravažiavo tuo keliu. Iš pradžių nieko įtartino nepastebėjo. Kadangi kelias buvo žvyruotas, išlipo iš automobilio ir patikrino ant kelio matomus pėdsakus. Pastebėjo, kaip į kitoje kelio pusėje esantį keliuką įvažiuoja automobilis. Ant kelio pastebėjo ir grupės žmonių pėdsakus. Informavo pasieniečius, paprašė pasieniečių kinologo pagalbos. Kolegei liepė stebėti kelią, pats nuėjo pažiūrėti, kur nuvyko anksčiau pastebėtas automobilis. Einant keliu, miške girdėjosi automobilio variklio garsas, šviesų nesimatė. paėjus apie 50 metrų keliu, pašvietė žibintuvėliu garso link ir už 100 metrų pamatė automobilio šviesas. Automobilis pradėjo važiuoti link jo. Automobiliui privažiavus, pradėjo jį stabdyti rankos gestu. Automobilis pravažiavo ir sustojo, nes galimai pastebėjo jų tarnybinį automobilį. Automobilis buvo „Opel Astra“ ar „Vectra“, juodos ar tamsiai mėlynos spalvos, karavanas. Priėjęs prie automobilio, vairuotojo paklausė, kokiu jis čia tikslu, ką veikia. Jis atsakė, kad kažkur čia stato – remontuoja namą, tokia buvo jo pirminė versija. Parodė kažkokius dokumentus, dokumentai buvo namo, kuris statomas visiškai kitoje savivaldybėje. Žinojo, kad keliukas niekur neveda, jokių statybų šalimais nėra, paklausus jo pakartotinai, paaiškino, kad sustojo paskambinti draugei. Jiems kalbant vairuotojo telefonas nuolat skambėjo. Liepė jam atsiliepti. Vairuotojui atsiliepus, jis pasakė: „brangioji, aš tau tuoj perskambinsiu“. Jam padėjus ragelį, išgirdo kažką atbėgant ir pamatė asmenį su kuprine, kuris pribėgęs, atidarė automobilio dureles ir įsėdo į automobilį. (Liudytojas parodė rodo į M. D., kaip tą asmenį, kuris atsisėdo į automobilį). Šį asmenį jis sulaikė, paguldė ant žemės. Vairuotojas tikriausiai norėjo pabėgti, paspaudė greičio pedalą, tačiau pavara nebuvo įjungta, mašina nepajudėjo. Tada per langą atsidarė mašinos dureles, ištraukė vairuotoją iš automobilio ir sulaikė. Žibintuvėliu pašvietęs į tą pusę, iš kur atbėgo pirmas kaltinamasis, už maždaug 20 metrų pamatė dar du piliečius (liudytojas rodo į kaltinamuosius K. M. ir W. M.). Jie stovėjo pakėlę rankas, nieko nedarė. Tada telefonu informavo kolegę, kuri nuėjo į mišką ir atsivedė K. M. ir W. M., jie nesipriešino. Tada iš tamsos atėjo ketvirtasis žmogus, kurio tiksliai atpažinti negalėtų, bet atrodo A. A. (liudytojas parodė). Tuo metu atvyko ir pasieniečiai, visi asmenys buvo sulaikyti. Buvo apžiūrėtas automobilis, rasta radijo stotelė, dujų balionėlis, vairuotojui buvo surašytas protokolas dėl vairavimo be vairuotojo pažymėjimo, visi perduoti pasienio pareigūnams.

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardos specialisto E. N. 2021 m. spalio 27 d. sprendimų matyti, jog (duomenys neskelbtini) piliečiai A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), K. M., gimęs (duomenys neskelbtini), M. D., gimęs (duomenys neskelbtini), ir W. M., gimęs (duomenys neskelbtini), kurie pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių pasus (1 t., b. l. 141-162), sulaikyti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2, 4 punktais, 114 straipsnio 1 dalimi, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip neteisėtai esantys Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje (1 t., b. l. 11-19).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2022 m. sausio 18 d. pažymos Nr. MI/00029/028/LT/22 matyti, jog Interpolo Sirijos Arabų Respublikos nacionalinis biuras pateikė duomenis (patvirtinimą) apie tai, kad A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), K. M., gimęs (duomenys neskelbtini), M. D., gimęs (duomenys neskelbtini), ir W. M., gimęs (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) piliečiai ir jiems buvo išduoti pas šiuos asmenis rasti (duomenys neskelbtini) pasai (1 t., b. l. 31-40).

Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prieglobsčio skyriaus 2022 m. vasario 14 d. rašto Nr. 10K-5993 „Dėl informacijos pateikimo“ (matyti, kad: K. M., gimęs (duomenys neskelbtini), 2022 m. vasario 10 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje; A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), 2021 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. gruodžio 15 d. prašymo suteikti prieglobstį procesas buvo užbaigtas, nes prašymas suteikti prieglobstį MIGR1S buvo registruotas pažeidžiant Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 22 punkto nuostatą, kuria remiantis „neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prašymas suteikti prieglobstį privalo būti pateiktas nedelsiant“. Atsižvelgiant į tai, prašymas suteikti prieglobstį neturėjo būti priimtas ir registruotas, todėl nebus nagrinėjamas. Šiuo metu A. A. nėra prieglobsčio prašytojas; W. M., gimęs (duomenys neskelbtini), 2022 m. vasario 8 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašymas yra nagrinėjamas; M. D., gimęs (duomenys neskelbtini), nebuvo ir nėra pateikęs prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 43, 48).

Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės skyriaus rašto (teisme gauto 2022 m. balandžio 20 d.) matyti: kad A. A. prieglobsčio prašymas yra priimtas ir šiuo metu nagrinėjamas; M. D. šiuo metu nėra prieglobsčio prašytojas, jo prieglobsčio prašymas nėra priimtas; K. M. prieglobsčio prašymas yra priimtas ir išnagrinėtas. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 22S13212, kuriuo nusprendė nesuteikti pabėgėlio statuso, suteikti papildomą apsaugą ir išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi; W. M. prieglobsčio prašymas yra priimtas ir išnagrinėtas. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 22S16374, kuriuo nusprendė nesuteikti pabėgėlio statuso, suteikti papildomą apsaugą ir išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Šis sprendimas apskųstas teismui (2 t., b. l. 117, 118).

A. A., M. D., K. M., W. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. BK 291 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika – neteisėtu Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimu – pažeidžiama įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta valstybės valdymo tvarka valstybės sienos režimo srityje. Valstybės sienos apsaugai taikomos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad asmenys laikytųsi valstybės sienos teisinio režimo, pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, užtikrinti kitus svarbius asmenų, visuomenės ir valstybės interesus pasienio kontrolės punktuose ir vietose, kur galioja pasienio teisinis režimas. Taigi asmuo, neteisėtai kertantis (pereinantis) valstybės sieną, pažeidžia patekimo į valstybę (ar išvykimo iš jos) tvarką, kai laisvai kirsti sieną yra draudžiama.

Kaltinamieji A. A., M. D., K. M. ir W. M. savo kaltę, neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu pripažino visiškai, nurodydami ir tokiu būdu patvirtindami kaltinime nurodytas inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes.

Įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, kurie pripažintini įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. A., M. D., K. M. ir W. M. neteisėtai, neturėdami galiojančio dokumento, suteikiančio teisę pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną tam nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, išvengę patikrinimo pasienio kontrolės punkte, neteisėtai, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir 2021 m. spalio 27 d. 18.45 val. buvo sulaikyti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo

Už BK 291 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra numatyta galimybė bausti bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. BK 291 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.

Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197-222/2020, aptariamas nusikaltimas yra tarptautinio pobūdžio (konvencinis), todėl, sprendžiant veikos kvalifikavimo ir (ar) baudžiamosios atsakomybės klausimą, BK taikymas bei aiškinimas paprastai susiję ir su tarptautiniais teisės aktais. Nagrinėjamos bylos kontekste teisiškai vertinant kaltinamųjų padarytas nusikalstamas veikas, reikšmingi yra ir Europos Sąjungos teisės aktai, nustatantys asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) bei apibrėžiantys Europos Sąjungos valstybių narių vidaus ir išorės sienas, jų kontrolę, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygas ir kita. Europos Sąjungos Taryba 2002 m. lapkričio 28 d. priėmė pamatinį sprendimą ir direktyvą, šiuose dokumentuose pažymėdama, kad vienas iš Europos Sąjungos tikslų yra laipsniškas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimas, o tai, inter alia, reiškia, kad turi būti kovojama su nelegalia imigracija, valstybės narėms imantis bendrų veiksmų policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse. Europos Sąjungos Tarybos pamatiniame sprendime įtvirtintos bendrosios nuostatos dėl asmenims taikomos atsakomybės už pažeidimus, susijusius su nelegalia imigracija, neteisėtu sienos kirtimu, taip pat akcentuojamas tikslas suderinti pažeidimo apibrėžimą ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejus nepažeidžiant pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams teikiamos apsaugos pagal tarptautinę teisę, ypač laikantis įsipareigojimų pagal 1951 m. Ženevos konvenciją. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento bendrosiose nuostatose nurodyta, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant Sąjungos valstybių narių vidaus sienas, jame nustatomos taisyklės, reglamentuojančios asmenų kontrolę jiems kertant Sąjungos valstybių narių išorės sienas (1 straipsnis). Taigi pagal šį Reglamentą apsauga taikoma Europos Sąjungos valstybių išorės sienoms, nustatytos taisyklės taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kertantiems išorės sienas. Be kita ko, Reglamento 4 straipsnyje („Pagrindinės teisės“) nustatyta, kad jį taikydamos valstybės narės veikia visapusiškai laikydamosi atitinkamos Sąjungos teisės, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, atitinkamos tarptautinės teisės, įskaitant 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įsipareigojimų, visų pirma negrąžinimo principo, ir pagrindinių teisių. Laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, pagal šį reglamentą sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia, tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės neskiria nuobaudų (baudžiamųjų sankcijų) už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę (tiesiogiai) iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje nustatytas pavojus, atvyksta į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą atvykimą ar buvimą.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte numatyta, kad pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 29 punkte nurodyta, kad viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas. Šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad persekiojimo veiksmai yra pakankamai rimti pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį. Persekiojimo veiksmai, be kitų galimų formų, gali pasireikšti persekiojimu ar baudimu dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 70 straipsnyje, įgyvendinant Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvos Respublikos teritoriją iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje netaikoma, jeigu jis nedelsdamas prisistato kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms ar įstaigoms ir išsamiai paaiškina priežastis, dėl kurių jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką arba neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamieji A. A., M. D., K. M. ir W. M. yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Jie, baimindamiesi dėl savo gyvybių, sveikatos ir laisvių, iš Sirijos per trečiąsias šalis (Libaną, Jungtinių Arabų Emyratus) atvyko į Baltarusijos Respubliką, iš kurios per Lenkijos Respubliką tikėjosi pateikti į Vokietiją ar Olandiją. Kaltinamųjų teigimu, jie Lietuvos Respublikos sienos kirsti neketino, o būnant Baltarusijos Respublikoje ir nepavykus kirsti Lenkijos Respublikos sienos, Baltarusijos Respublikos pasieniečių buvo atvežti prie Lietuvos Respublikos sienos, kur Baltarusijos pasieniečiams grasinant ginklais buvo priversti kirsti Lietuvos Respublikos sieną, perbrendant upelį. Tokia kaltinamųjų versija neatmetama, kadangi visuotinai žinoma informacija, jog 2021 m. spalio – lapkričio mėn. Baltarusijos Respublikoje, prie Europos sąjungos sienos (Lenkijos ir Lietuvos), buvo didelis migrantų, kuriuos kontroliavo Baltarusijos pareigūnai ir jėga vertė palikti Baltarusijos teritoriją, neteisėtai kertant Lenkijos ar Lietuvos Respublikų sienas, skaičius. Neatmetama ir kaltinamųjų pateikta versija, kad jie Baltarusijos pareigūnų buvo priversti kirsti Lietuvos Respublikos sieną ir, patekę į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos pareigūnų buvo grąžinti atgal į Baltarusijos Respubliką, iš kur jie vėl buvo verčiami eiti į Lietuvos Respubliką. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad kaltinamieji A. A., M. D., K. M. ir W. M. galimybės patekti į Lietuvos Respubliką per pasienio kontrolės punktus neturėjo, kadangi patekti į Lietuvos Respubliką jie neplanavo, o antrą kartą patekę į Lietuvos Respubliką, siekė toliau įgyvendinti savo kelionės tikslą patekti į Vokietiją ar Olandiją iš savo buvimo vietos, t. y., iš Lietuvos Respublikos teritorijos. K. M. ir W. M. teigimu, jie nežinojo, kad Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, apie tokią valstybę nebuvo girdėję. Iš kaltinamojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (2022 m. vasario 14 d.) matyti, kad jis esamomis aplinkybėmis, dar būdamas Baltarusijoje, norėjo grįžti į savo kilmės šalį, tačiau Baltarusijos pareigūnai to daryti neleido ir nurodė keliauti į Lietuvą (1 t., b. l. 116-118). Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma darytina išvada, kad kaltinamieji A. A., M. D., K. M. ir W. M., sulaikyti Lietuvos Respublikos pareigūnų, neslėpė kelionės tikslo, asmens tapatybių, pateikė savoje šalyje išduotus asmens dokumentus, nors ne iš karto, pateikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.

Teisė prašyti prieglobsčio, kai esi persekiojamas, yra viena iš svarbiausių teisių, įtvirtintų ir Europos Sąjungos lygmeniu. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos prašymai nebūtų nei atmetami, nei nenagrinėjami vien dėl to, kad jie nebuvo pateikti nedelsiant. Taip pat Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro Tarptautinių ir Europos standartų apžvalgoje nurodyta, jog tarptautinėje teisėje nenustatytas įpareigojimas asmeniui prašyti tarptautinės apsaugos pasitaikius pirmai tinkamai progai. Pagal tarptautinius standartus, kiekviena valstybė privalo suteikti užsieniečiams, prašantiems pabėgėlio statuso, bent minimalią apsaugą, kuri atitiktų žmogaus ekonominius bei socialinius poreikius. Konvencijos aiškinimo šaltiniuose akcentuojama ir būtinybė atitinkamiems valstybės pareigūnams patiems identifikuoti asmenis, siekiančius prieglobsčio, ir nukreipti juos į tinkamas institucijas ir nurodyti reikiamas procedūras. Taigi, tarptautinėje teisėje nenustatytas įpareigojimas asmeniui prašyti tarptautinės apsaugos pasitaikius pirmai progai. Be to, netgi tais atvejais, kai pareiškėjas tyčia vengia pateikti prašymą, pavyzdžiui, todėl, kad norėtų prašyti prieglobsčio kitoje valstybėje, kurioje apsistoję jo giminaičiai arba draugai, šis delsimas nebūtinai rodo, kad pareiškėjo poreikis gauti tarptautinę apsaugą yra nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-628/2021).

Prašymas suteikti prieglobstį gali būti išreiškiamas bet kokia forma (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 18⁴, 20 dalis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. C-36/20).

Pažymėtina, kad nei Ženevos konvencijoje, nei kituose tarptautinės teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas pabėgėliui teikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pirmoje saugioje valstybėje, o tai reiškia, kad toks asmuo praktiškai gali siekti nuvykti į norimą šalį (tranzitu per kitas valstybes) ir ten prašyti prieglobsčio. 2001 m. lapkričio 8–9 d. JTVPK ir Tarptautinių studijų instituto organizuotame Ženevos ekspertų apskritojo stalo susitikime pažymėta, kad pabėgėliams nekeliamas reikalavimas atvykti tiesiogiai iš kilmės šalies, kurioje jiems gresia pavojus jų gyvybei ar sveikatai, o jie gali keliauti tranzitu per kitas valstybes ir prieglobsčio prašyti nebūtinai pirmoje saugioje valstybėje (peržiūrėtos išvadų santraukos dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 10 punkto b ir c papunkčiai). Konvencijos 31 straipsnio apsauga gali būti netaikoma, jeigu prieglobsčio prašytojas buvo laikinai ar nuolat apsigyvenęs kitoje valstybėje, tačiau apsauga išlieka, jei kitos valstybės buvo pervažiuojamos tranzitu su trumpais „sustojimais“. Sąvoka „tiesiogiai“ (t. y. atvykti iš kilmės šalies) turėtų būti aiškinama plačiai, nederėtų jos suprasti pažodžiui laiko ar geografine prasme, o tai reiškia, kad pabėgėliai, kurie pakeliui kirto kitų šalių teritoriją, buvo ten sustoję ar apsistoję, vis dar gali būti atleidžiami nuo sankcijų. Tad nereikalaujama, kad pabėgėliai be jokio sustojimo atkeliautų iš savo kilmės šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-628/2021). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje tokios aplinkybės neginčijamos, nesureikšminamos ir nėra laikomos pagrindu nesuteikti apsaugos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimas Haghilo v. Cyprus; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimas H.S. and others v. Cyprus).

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamieji A. A., M. D., K. M. ir W. M. yra pateikę prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Kaip patvirtina ištirti įrodymai, kaltinamųjų kelionės tikslas nebuvo Lietuvos Respublika, jų kelionės tikslas buvo Vokietija ir Olandija, prieglobsčio prašymus jie pateikė jau būdami sulaikyti Lietuvos Respublikoje. Baudžiamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamasis A. A. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė dar 2021 m. gruodžio 1 d., tačiau jo prašymas nebuvo priimtas tik dėl to, kad jis nebuvo pateiktas nedelsiant (1 t., b. l. 43). Ši institucijos klaida šiuo metu yra ištaisyta, kadangi teismui baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės skyriaus pateiktas raštas patvirtina, kad A. A. prieglobsčio prašymas yra priimtas ir šiuo metu nagrinėjamas (2 t., b. l. 117). Nepilnametis W. M. prieglobsčio prašymą pateikė 2022 m. vasario 8 d. (1 t., b. l. 43, 46, 47), K. M. prieglobsčio prašymą pateikė 2022 m. vasario 10 d. (1 t., b. l. 43, 44, 45). Kaltinamųjų K. M. ir W. M. prašymai yra priimti ir išnagrinėti, pabėgėlių statusas jiems nesuteiktas, tačiau suteikta papildoma apsauga ir išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento sprendimas W. M. atžvilgiu yra apskųstas teismui (2 t., b. l. 117). Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad kaltinamieji A. A., K. M., W. M. žodžiu prašymus dėl prieglobsčio suteikimo yra pareiškę dar 2021 m. spalio 29 d., t. y. teismui sprendžiant klausimą dėl jų sulaikymo Užsieniečių registracijos centre (bylos Nr. A.20.-915-970/2021; AN.20.-913-970/2021). Teismo posėdžio metu kaltinamasis M. D. nurodė, kad jis taip pat paprašė prieglobsčio ir jo prašymas priimtas. Tai, kad M. D. yra pateikęs prieglobsčio prašymą, galima spręsti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemos Liteko duomenų (2022 m. balandžio 22 d. nutartis, bylos Nr. A20.-972-759/2022). Įvertinus tai, kad kaltinamųjų kelionės tikslas nebuvo Lietuvos Respublika, o iš kaltinamųjų parodymų galima spręsti, kad jie neturėjo informacijos apie Lietuvos Respubliką, todėl jų atvykimas per trečiąsias valstybes, ar nedelsiant neprisistatymas Lietuvos Respublikos institucijoms, ar vėlesnis jų prieglobsčio prašymo pateikimas, negali būti vertinamas kaip turintis esminę reikšmę, kuris lemtų baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinumą. Nors prokuroras ir nurodo, kad kaltinamųjų atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 261 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų, kadangi jie neteisėtai valstybės sieną kirto dėl ekonominių priežasčių, tačiau sutikti su tokiais prokuroro argumentais teismas neturi pagrindo. Jokie baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina, kad kaltinamieji iš savo šalies išvyko tik dėl ekonominių priežasčių, todėl neaišku, kokiais duomenimis remiantis prokuroras daro tokią išvadą. Visuotinai žinoma informacija, kad Sirijoje vyksta kariniai konfliktai, šios šalies piliečiai yra dažnai persekiojami dėl savo politinių, religinių ar kitų įsitikinimų. Kaltinamieji A. A. ir M. D. nurodė, kad jie iš Sirijos išvyko dėl savo saugumo, kadangi Sirija yra nesaugi šalis. Tokias pat išvykimo iš savo šalies priežastis nurodė ir kaltinamieji K. M. ir W. M., be kita ko nepilnametis W. M. nurodė, kad jis išvyko iš Sirijos ir dėl to, jog buvo pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą, todėl jo tėvai nusprendė, kad jis su broliu kaltinamuoju K. M. turi išvykti į kokią nors saugią šalį. Tai reiškia, kad nepilnametis W. M., lydimas pilnamečio brolio, iš gimtosios šalies išvyko turėdamas dar vieną svarbią priežastį – išvengti privalomos karo tarnybos, kas keltų realią grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Jį lydėjo jo pilnametis brolis kaltinamasis K. M. Taigi, iš kaltinamųjų tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio metu duotų parodymų matyti, kad jie išvyko iš savo šalies visų pirma dėl saugumo, o tai, kad jie turėjo tikslą pateikti į ekonomiškai stipresnes Europos sąjungos šalis nei Lietuvos Respublika, kur gyvena jų draugai ar giminaičiai, ar už kelionę mokėjo pinigus nelegalių asmenų gabenimą organizuojantiems asmenims, savaime nesudaro pagrindo sutikti su prokuroro argumentais, kad jie iš Sirijos Respublikos išvyko tik dėl ekonominių priežasčių. Minėta ir tai, kad Migracijos departamentui išnagrinėjus kaltinamojo K. M. ir jo nepilnamečio brolio W. M. prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, nors ir nebuvo suteiktas jiems pabėgėlių statusas, tačiau suteikta papildoma apsauga ir išduoti laikinieji leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, kas patvirtina būtiną tarptautinės apsaugos poreikį. Kaltinamųjų A. A. ir M. D. prašymai dėl prieglobsčio suteikimo dar nėra išnagrinėti.

Iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, jog A. A., M. D., K. M. ir W. M. atitinka visas Ženevos konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas – jie, būdami (duomenys neskelbtini), t. y. šalies, kurioje vyksta kariniai veiksmai, piliečiai, baimindamiesi dėl savo gyvybės, sveikatos ir laisvių, paliko gimtąją šalį, neteisėtais būdais per trečiąsias šalis atvyko į Lietuvos Respubliką. Nors ir ne iš karto pateikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau šių prašymų pateikimas institucijoms vėliau ar atvykimas ne tiesiogiai iš savo kilmės šalies, šiuo atveju nėra pagrindas A. A., M. D., K. M. ir W. M. netaikyti Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, A. A., M. D., K. M. ir W. M. atleistini nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 291 straipsnio 2 dalimi ir baudžiamoji byla pagal BK 291 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Kaltinamiesiems A. A., M. D., K. M. ir W. M. ikiteisminio tyrimo metu skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti (1 t., b. l. 139-140; 120-121; 80-81; 93-94). Kardomosios priemonės paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 139 straipsnio 3 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 4 dalimi, 304 - 307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atleisti A. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 2 dalimi ir baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Atleisti M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 2 dalimi ir baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Atleisti K. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 2 dalimi ir baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Atleisti W. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 2 dalimi ir baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Kaltinamiesiems paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.