Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audronės Jarackaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo antstolio V. D. ir trečiojo asmens AAS „BTA“, atstovaujamo “BTA“ ADB Filialo Lietuvoje, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-735-123/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurosistema“ ieškinį atsakovui antstolio N. D. kontorai, trečiajam asmeniui „BTA“ ADB filialui Lietuvoje dėl 6555 Lt priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar antstolis, paskirstęs bankrutuojančiai įmonei išieškotas lėšas jos skolininkui, padarė bankrutuojančiais įmonei žalą ir yra už ją atsakingas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas, ar antstolis, paskirstęs bankrutuojančiai įmonei išieškotas lėšas jos skolininkui, padarė įmonei žalą ir yra už ją atsakingas.

Dėl antstolio atsakomybės

Antstolio atsakomybė už neigiamus turtinius padarinius, kilusius dėl įstatymų pažeidimo vykdant profesinę veiklą, yra civilinė deliktinė atsakomybė. Sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai. Žala, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, reiškiasi vienu iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų: asmens turto netekimu arba sužalojimu, jo turėtomis išlaidomis (tiesioginiais nuostoliai), taip pat negautomis pajamomis. Tenkindamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, kaip konkrečiai pasireiškė skolininko padaryta žala ir nustatyti jos dydį. Šioje byloje keliamas klausimas, ar antstolis, išieškojęs įmonės, kuriai iškelta bankroto byla (ieškovas), naudai skolą ir ją paskirstęs šios jau bankrutuojančios įmonės kreditoriams, padarė žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės naudai išieškotų lėšų paskirstymas ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, yra neteisėtas, tačiau vien tai, kad antstolis, paskirstydamas bankrutuojančios įmonės naudai išieškotas lėšas, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, dar savaime nereiškia žalos kreditoriams ir įmonei padarymo. Antstoliui pervedus lėšas vienam iš įmonės kreditorių, sumažėjo įmonės turimų lėšų, tačiau lygiai tiek pat sumažėjo ir jos kreditorių reikalavimai (skolos). Tai reiškia, kad bendra įmonės turtinė padėtis nepablogėjo ir žalos bankrutuojančiai įmonei nepadaryta. Įmonių bankroto įstatyme nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos pažeidimo įtaka atskirų kreditorių turtinėms teisėms (ar padaryta žala ir kokia) negali būti nustatyta tol, kol nėra aišku, kokia bendra lėšų suma bus gauta realizavus bankrutavusios įmonės turtą, kokia apimtimi bus patenkinti atskirų ieškovo kreditorių turtiniai reikalavimai. Pažymėtina, kad įrodyti žalos faktą ir dydį pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles turi kreditorius (nukentėjęs asmuo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008). Nors šios Lietuvos aukščiausiojo Teismo bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, minėtas išaiškinimas, kiek liečia bankrutuojančios įmonės lėšų paskirstymo vertinimą žalos įmonei padarymo aspektu, yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina, kad šioje byloje ieškinys nebuvo grindžiamas argumentais, ar ieškovo turto būtų užtekę UAB „Neko“ reikalavimams patenkinti laikantis Įmonių bankroto įstatyme nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, ar UAB „Neko“, gavusiam neteisėtai paskirstytas lėšas, buvo žinoma apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą ir todėl UAB „Neko“ galėtų būti pripažintas nesąžiningu įgijėju, įpareigotas gautas lėšas grąžinti. Tik atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovo bankroto administratorius nurodė, jog UAB „Neko“ būtų tapusi trečios eilės kreditoriumi ir jo reikalavimo patenkinimui nebūtų užtekę bankrutuojančio ieškovo turto vertės, tačiau šių argumentų negrindė įrodymais (CPK 178 str.), taigi šie argumentai neįrodyti, o pirmosios instancijos teisme jais ieškinys apskritai nebuvo grindžiamas.

Kaip minėta, žala yra viena iš būtinų antstolio deliktinės atsakomybės sąlygų. Taigi, neįrodžius (nenustačius), kad antstolis, neteisėtai (pažeisdamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą) paskirstydamas bankrutuojančio ieškovo naudai išieškotas lėšas ieškovo kreditoriams, padarė ieškovui žalą, nenustatytas ir pagrindas antstolio deliktinei atsakomybei dėl ieškovo naudai išieškotų ir UAB „Neko“ paskirstytų lėšų. Tačiau ieškinys pagrįstas ta apimtimi, kiek ieškovo naudai išieškotos lėšos 2010 m. balandžio 9 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0047/10/00185/1 buvo paskirstytos antstoliui (835 Lt). Šios antstolio gautos lėšos vertintinos kaip nesąžiningai įgytos pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo nustatytą bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą.

Atmestini ir antstolio V. D. argumentai, kad ieškinys turi būti atmestas tuo pagrindu, jog žala padaryta dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo (ieškovas neinformavo antstolio apie ieškovo bankroto procedūros pradžią), taip pat todėl, kad lėšų paskirstymo metu dar neegzistavo mechanizmas antstoliui gauti informaciją apie pradėtas bankroto procedūras. Pažymėtina, kad dar 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2009, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į antstolių informavimo apie pareiškimų iškelti bankroto bylą priėmimą teismuose problemą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad priėmus pareiškimą iškelti bankroto bylą, atsiranda Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės - įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdomas. Antstolis, kuris vykdo išieškojimą ar turto realizavimą, turi vykdyti šią įstatymo nuostatą, bet tam jis turi turėti galimybę gauti informaciją apie teismo priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nenustatyta mechanizmo, kaip yra pateikiama teismo informacija apie priimtus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įstatyme nenustatyta, kokia tvarka informacija paskleidžiama, tai teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šį klausimą išsprendžia (CPK 3 str. 7 d.). Vadovaudamasi šiomis nuostatomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia teismas nedelsdamas ir viešai. Šią informaciją turi pareigą pateikti teismas, nes tai susiję su teismo, kuris kontroliuoja bankroto bylos eigą ir privalo užtikrinti visų bankroto procedūrą užtikrinančių įstatymų nuostatų įgyvendinimą, veiksmais, kurie gali turėti įtakos išieškotojų, skolininkų, kreditorių, antstolių ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Informacija turi būti skelbiama nedelsiant po teisėjo rezoliucijos (nutarties) priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ji skelbiama viešai apygardos teismo internetiniame puslapyje. Suinteresuotiems asmenims (pvz., skolininkui, išieškotojui, antstoliui, kreditoriui) gali būti išduodamas teismo atitinkamo procesinio dokumento nuorašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2009). Byloje nustatyta, kad apie Klaipėdos apygardos teisme priimtą ieškinį dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, apygardos teismas buvo paskelbęs.

Apeliantas teigia, kad mechanizmas antstoliams gauti informaciją apie pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą teismuose, sukurtas tik Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirkininko 2010 m. rugpjūčio 6 d. raštu. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad minėtu Lietuvos apeliacinio teismo raštu Nr. (5-15)-85-443 tik buvo apygardos teismų pirmininkams perduodamas Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės prašymas informaciją apie apygardų teismuose gautus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ir apie nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo siųsti nurodytu elektroninio pašto adresu, kuriuo antstoliai operatyviai gautų šią informaciją. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentu, kad iki šio rašto antstoliai neturėjo galimybės (nebuvo mechanizmo), kad ir mažiau antstoliams patogiu būdu, tačiau laiku ir operatyviai sužinoti apie pareiškimų iškelti bankroto bylas teisme gavimą, nutarčių iškelti bankroto bylas priėmimą ir vykdyti Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus stabdyti išieškojimo procesą.

Dėl neteisėtai paskirstytų lėšų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs dėl bankrutuojančios įmonės atsiskaitymo su kreditoriais pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo nustatytą atsiskaitymo eiliškumą. Kai pažeidžiama Įmonių bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių, toks bankrutuojančios įmonės prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 str. 1 d.). Įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008, 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2009).

Dėl tinkamo atsakovo

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, nurodo (pasirenka) atsakovą. Jeigu pasirinktas netinkamas atsakovas, be ieškovo valios (sutikimo) teismas negali pakeisti atsakovo ir išnagrinėjęs bylą, kurioje reikalavimas yra pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tokį ieškinį atmeta. Šioje byloje ieškovas iš pradžių buvo pareiškęs ieškinį dviems atsakovams (UAB „Neko“ ir antstolio V. D. kontorai), tačiau vėliau ieškinį patikslino ir atsakovu nurodė jau tik antstolio V. D. kontorą.

Antstolio kontora yra antstolio darbo vieta (Antstolių įstatymo 18 str. 1 d.). Antstolio kontora nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas (Antstolių įstatymo 18 str. 2 d.). Todėl pagrįstas trečiojo asmens AAS „BTA“, atstovaujamo „BTA“ ADB filialo Lietuvoje apeliacinio skundo argumentas, kad antstolio kontora šioje byloje yra netinkamas atsakovas, kad už sprendimų vykdymo veiksmus yra atsakingas antstolis, o ne jo kontora, kuri nėra juridinis asmuo ir neturi draudimo apsaugos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors patikslintame ieškinyje atsakovu buvo nurodyta Antstolio V. D. kontora, procesinius dokumentus byloje iš atsakovo pusės pasirašė antstolis kaip valstybės įgaliotas asmuo – vykdymo veiksmus dėl kurių teisėtumo ir pasekmių kilo ginčas atlikęs antstolis (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Advokatas M. Urbonas byloje taip pat atstovavo antstolį jį nurodydamas atsakovu (b.l. 31), o ne antstolio kontorą (2010 m. lapkričio 8 d. atstovavimo sutartis, b.l. 21). Akivaizdu, kad byloje antstolio V. D. kontora ir pats antstolis V. D. kaip procesinė bylos šalis (atsakovas) buvo tapatinami, ieškovas dėl to neprieštaravo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas atsakovu šioje byloje nurodant procesinį subjektiškumą turintį atsakovą – antstolį V. D..

Dėl UAB „Neko“ įtraukimo į bylą

Antstolis V. D. apeliaciniame skunde teigia, kad neįtraukus į bylą nepagrįstai praturtėjusio UAB „Neko“, teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nepagrįstai neįtraukus į bylą UAB „Neko“, antstolis ir/ar draudimo kompanija netenka galimybės regreso tvarka išsireikalauti šiai bendrovei nepagrįstai pervestų lėšų.

Pagal bylos duomenis ieškovas ieškinyje (2010 m. birželio 29 d.) atsakovais nurodė UAB „Neko“ ir antstolio V. D. kontorą (b.l. 3). Ieškovas 2011 m. gegužės 24 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame atsakovu nurodė jau tik antstolio V. D. kontorą, o trečiuoju asmeniu nurodė „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje (b.l. 70). Atsakovas antstolis V. D. 2011 m. balandžio 20 d. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė teismo UAB „Neko“ įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu (b.l. 93). Prašymą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, jeigu UAB „Neko“ buvo žinoma apie prašymą ieškovui iškelti bankroto bylą, UAB „Neko“ yra nesąžiningas įgijėjas ir iš jo pažeidžiant Įmonių bankroto įstatyme nustatytą eiliškumą gautos lėšos gali būti išieškomos. Todėl teismo sprendimas gali turėti įtakos UAB „Neko“ teisėms ir pareigoms. Pirmosios instancijos teismas prašymo į bylą įtraukti UAB „Neko“ netenkino.

Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 str.), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 str.), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu ar teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1 d.). Pagal bylos duomenis, atsakovas prašė teismą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Neko“, tačiau teismas šio prašymo nepatenkino ir antstolio V. D. nuomone, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas išsprendė dėl UAB „Neko“ (neįtrauktas į bylą asmuo) teisių ir pareigų. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių neįtrauktų asmenų. Įstatyminė sąvoka ,,teismas nusprendė“ suprantama kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Kaip jau minėta, CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas turi būti konstatuojamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nebuvo ir nėra sprendžiama dėl UAB „Neko“ materialiųjų teisių ir pareigų. Vien tai, kad teismas analizavo antstolio atsakomybės už išieškotų lėšų paskirstymą nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme nustatyto eiliškumo pobūdį, taip pat analizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu, įskaitant ir praktiką dėl neteisėto lėšų paskirstymo pasekmių ir subjektų (jas neteisėtai gavę asmenys), privalančių šias lėšas grąžinti, nereiškia, jog teismas šioje byloje nusprendė dėl į bylą neįtraukto UAB „Neko“ materialiųjų teisių ir pareigų. UAB „Neko“ teisės ir pareigos bei jų apimtis teismų sprendimų šioje byloje pasėkoje nepasikeitė. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Toks aiškinimas atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose, kuriose ieškinys, konstatavus, kad nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme nustatyto eiliškumo išmokėtas lėšas turi grąžinti jas gavęs asmuo, lėšas išmokėjusio asmens (atsakovo) atžvilgiu buvo atmestas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008 buvo nagrinėjamas bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinys, kuriuo administratorius siekė iš buvusios įmonės vadovės (procesinė padėtis byloje - atsakovė) kaip įmonei padarytą žalą prisiteisti lėšas, kurias ji panaudojo atsiskaityti su dviem kreditoriais jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kasacinės instancijos teismas tokį prievolės įvykdymą pripažino neteisėtų ir konstatavo, kad taip sumokėtos lėšos yra kreditoriaus be pagrindo įgytas turtas, todėl įmonės bankroto administratorius turi teisę išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusių asmenų, bet ne iš buvusios įmonės direktorės. Kasacinis teismas ieškinį atsakovės atžvilgiu atmetė ir nekonstatavo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nors lėšas gavę asmenys į bylą nebuvo įtraukti.

Kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėtas tik antstolio V. D. atsakomybės už lėšų paskirstymą klausimas (ieškovui dispozityvumo principas leidžia pasirinkti atsakovą ir bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas ieškovo pasirinkimo), tačiau, neįrodžius antstolio veiksmais padarytos žalos ir konstatavus išieškotų lėšų paskirstymo neteisėtumą, gali kilti ir UAB „Neko“ pareigos grąžinti galimai nesąžiningai įgytas lėšas klausimas. Todėl, nors UAB „Neko“ pareigos grąžinti galimai neteisėtai įgytas (antstolio paskirstytas) lėšas klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, taigi galėtų būti nagrinėjamas jau tik kitoje byloje, kurioje atsakovu patrauktas UAB „Neko“, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Neko“ kaip turinčio teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau UAB „Neko“ neįtraukimas į bylą nėra procesinis pažeidimas, galintis nulemti neteisingo sprendimo šioje byloje priėmimą (CPK 629 str. 1 d.), todėl nesudaro savarankiško pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl nuo žyminio mokesčio už ieškinį yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Ieškinys buvo pareikštas dėl 6555 Lt sumos, tenkintas dėl 835 Lt sumos, todėl iš atsakovo valstybei priteistina 25 Lt už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bylose pagal įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ieškinius dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, todėl apeliantui trečiajam asmeniui AAS „BTA“, atstovaujamam „BTA“ ADB filialo Lietuvoje, grąžintinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 196,65 Lt (b.l. 131, CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują:

priteisti iš antstolio V. D. ieškovo BUAB „Eurosistema“ naudai 835 Lt (aštuoni šimtai trisdešimt penki litai);

priteist valstybei iš antstolio V. D. 25 Lt (dvidešimt penkis litus) už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio;

trečiojo asmens AAS „BTA“, atstovaujamo „BTA“ ADB filialo Lietuvoje (j.a. k.300665654) prašymu, grąžinti jam 196,65 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt šešis litus šešiasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą 2011 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. MH1000 sumokėto žyminio mokesčio.