Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

civilinio ieškovo atstovui R. P. , civilinio ieškovo VĮ Valstybės turto fondas atstovui A. S. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. D. ir J. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį (dėl 109 361 Lt iššvaistymo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo), 184 straipsnio 2 dalį (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl 83 606 Lt pasisavinimo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl 120 750 Lt pasisavinimo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl 52 000 Lt pasisavinimo), 223 straipsnio 1 dalį, 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį, 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo panaudojimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl raštelių pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl raštelių panaudojimo), ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį (dėl 109 361 Lt iššvaistymo) – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo) – laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo) – laisvės atėmimu 4 metams 9 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį (dėl 83 606 Lt pasisavinimo) – laisvės atėmimu 4 metams 4 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį (dėl 120 750 Lt pasisavinimo) – laisvės atėmimu 4 metams 9 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį (dėl 52 000 Lt pasisavinimo) – laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo pagaminimo) – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo panaudojimo) – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (dėl raštelių pagaminimo) – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (dėl raštelių panaudojimo) – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalies pagrindu subendrintos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. D. paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalyje, 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6250 Lt) bauda;

pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5000 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė J. P. paskirta 80 MGL (10 000 Lt) bauda.

Iš R. D. priteista 416 356 Lt BUAB „(duomenys neskelbtini)“ žalai atlyginti. Kitoje civilinio ieškinio dalyje pripažinta ieškovui teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos 1995 m. liepos 10 d., (duomenys neskelbtini), G. D. K. g. 15, direktoriumi, iššvaistė bei pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą:

1999 m. birželio 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini)sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), su J. N. asmeniškai ir kaip A. K. , J. Š. , A. R. S. įgaliotinis, pagal kurią pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), 57 procentų baigtumo statyti garažą, plane žymimą 14G2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nepriimtą eksploatuoti sandėlį, plane žymimą 1211p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt sumą, nors pagal 1996 m. statybos atliktų darbų priėmimo aktų ir pažymų apie atliktų darbų ir išlaidų vertės bei 1997 m., 1998 m., 1999 m. finansinės atskaitomybės duomenis šių pastatų vertė yra 228 272 Lt, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 109 361 Lt nuostolį, t. y. taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės – 109 361 Lt – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą;

2000 m. rugpjūčio 21 d., Vilniuje, Totorių g. 5, turėdamas tyčią pasisavinti jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą, Vilniaus miesto 20-ajame notarų biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama Z. V. , pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), 5K3p – 1406,26 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 2 659 378 Lt, lOLlp – 747,78 kv. m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 442 531 Lt, HLlp – 762,80 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 414 131 Lt, iš viso už bendrą 5 516 040 Lt sumą bei pateikdamas UAB (duomenys neskelbtini) prašymus 2000 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 50/49 ir 2000 m. rugsėjo 7 d. Nr. 52/49 nurodė pervesti pinigus – 580 000 Lt ir 576 100 Lt – Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, iš viso 1 156 100 Lt. UAB (duomenys neskelbtini), vykdydamas 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 ir 2.5 punktus bei 2000 m. rugpjūčio 22 d. R. D. prašymą Nr. 50/49 ir 2000 m. rugsėjo 7 d. prašymą Nr. 52/49 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. 00KB3962 580 000 Lt ir 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu be numerio 576 100 Lt, iš viso 1 156 100 Lt sumą, pervedė Privatizavimo fondui už R. D. įsigyjamas išperkamąsias, valstybei priklausančias 11 083 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Taip už UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas savo naudai įsigijo 11 083 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ir pasisavino jam patikėtą didelės vertės – 1 156 100 Lt – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą;

2001 m. spalio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarydamas su UAB (duomenys neskelbtini) 1 200 000 Lt sumos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria visas UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo teises, pareigas ir įsipareigojimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamojo turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 5K3p 1406,26 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 2 659 378 Lt, 10L1p 747,78 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 442 531 Lt, 11L1p 762,80 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 414 131 Lt, iš viso už bendrą 5 516 040 Lt sumą išpirkimo, pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB (duomenys neskelbtini), perdavė lizingo gavėjui UAB (duomenys neskelbtini) bei 2001 m. spalio 11 d. vienašališkai nutraukdamas lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB (duomenys neskelbtini) padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 316 040 Lt nuostolį, t. y. tokiu būdu R. D. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės 4 316 040 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą;

2001 m. sausio 18 d. Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamojo turto – poilsio patalpų 44,21 kv. m. nuo 2-21 iki 2-26, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), su A. M. ir A. Me. , pagal kurią pardavė šiems asmenims minėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamą turtą už 83 606 Lt, tačiau gautiems 83 606 Lt kasos pajamų orderio neišrašė, jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės 83 606 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą;

turėdamas tikslą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, 2001 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamojo turto – poilsio patalpų 2-38, nuo 3-22 iki 3-28, 3-50, 3-51, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), su A. G. , pagal kurią pardavė minėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą už 120 750 Lt, tačiau gautai 120 750 Lt sumai kasos pajamų orderio neišrašė, jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės 120 750 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą;

2001 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini), sudarė preliminarią UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamojo turto – poilsio patalpų 7K3p, pažymėtų Nr. 23, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su G. F. , kuris pagal šios sutarties 2.1 punktą 2001 m. spalio 30 d. Klaipėdoje, Raseinių g. 8-1, sumokėjo R. D. 12 000 Lt rankpinigių, tačiau gautai 12 000 Lt sumai kasos pajamų orderio neišrašė, jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė. Be to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2001 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos m. pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamojo turto – 34,56 kv. m poilsio patalpų nuo 2-36 iki 2-39, 2-31, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), su G. F. ir R. F. , pagal ją pardavė minėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamąjį turtą už 52 000 Lt, tačiau jis gautai 52 000 Lt sumai kasos pajamų orderio neišrašė, jų į kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės 52 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

Be to, R. D. nuteistas už tai, kad aplaidžiai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą:

būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 20 straipsnį, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnį, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dokumentų saugojimo terminus ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri užtikrintų dokumentų išsaugojimą, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų: 1) 1996 m. sausio 1 d. finansinėje atskaitomybėje atvaizduoto materialaus ilgalaikio turto 2 998 300 Lt likutine verte pagal objektus apskaitos dokumentų, kuriuose būtų atvaizduotas pastatų plotas, įsigijimo ir nusidėvėjimo likutinės vertės, jo modernizavimo suma; 2) 1996 m., 1997 m., 1998 m., 1999 m. metinių inventorizacijos aprašų; 3) apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaityta piliečio A. Starkevičiaus 16 650 Lt skola už nupirktą patalpą – poilsinę 1-5 pagal 1999 m. sausio mėn. 6 d. sutartį ((duomenys neskelbtini)); 4) sąskaitos 22000 „Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“ suvestinio registro už 2000 metus; 5) sąskaitų 22000 „Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, 24000 „Pirkėjų skolos“, 24001 „Pirkėjų skola pagal elektronines mokėjimų korteles“, 24002 „Kitų pirkėjų skolos“, 45000 „Skolos tiekėjams“, 46000 „Avansiniai pirkėjų mokėjimai“, 25600 „Įvairios gautinos sumos“ likučių iššifravimo mėnesio pradžiai pagal kiekvieną įmonę, organizaciją, įstaigą ar atskaitingą asmenį už 2001 metus; 6) sąskaitos 15000 „Nebaigta statyba“ iššifravimo pagal atskirus statomus ar rekonstruojamus objektus už 2000, 2001 ir 2002 metus; 7) UAB „Vestus“ pastatų vertės nustatymo vertinimo išvadų ataskaitos; 8) statomų ar rekonstruojamų objektų projektinės dokumentacijos, sąmatų; 9) parduoto ilgalaikio turto laisvos formos dokumentų, kuriuose būtų apskaičiuota parduoto nekilnojamo turto patalpų bendro ploto kvadratiniais metrais įsigijimo vertė, nusidėvėjimas, likutinė vertė pardavimo datą už 2001, 2002 metus; 10) pastatų nusidėvėjimo ekonominių normatyvų; 11) įvykdytų remonto darbų aktų, pažymų apie atliktų darbų vertę, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų ir PVM sąskaitų faktūrų UAB (duomenys neskelbtini) atliktiems remonto darbams už 2000, 2001 ir 2002 metus; 12) 2002 m. liepos 22 d. Nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)sudarytos su AB „Klaipėdos apdaila“ dėl poilsio patalpų, pažymėtų plane 7K3p, pardavimo; 13) 2001 m. spalio 26 d. Skolos patvirtinimo protokolo su AB „Klaipėdos apdaila“; 14) ilgalaikio materialiojo turto, ilgalaikio nematerialiojo turto, nebaigtos statybos, žaliavų, medžiagų, kuro, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos, nebaigto remonto, pinigų, vertybinių popierių inventorizavimo aprašų-sutikrinimo žiniaraščių už 2000, 2001 ir 2002 metus; 15) 2001 m. spalio 21 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB (duomenys neskelbtini); 16) 2001 m. kovo 30 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB (duomenys neskelbtini); 17) 2001 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB (duomenys neskelbtini); 18) 2001 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB (duomenys neskelbtini); 19) 2001 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB (duomenys neskelbtini); 20) 2001 m. spalio 4 d. Sutarties dėl asmenų pasikeitimo prievolėje; 21) 2001 m. spalio 9 d. Finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos su UAB (duomenys neskelbtini), lizingo mokėjimo grafiko; 22) 2001 m. spalio 22 d. sutarties, sudarytos su UAB (duomenys neskelbtini), dėl poilsio pastato 5K3p nebaigtos statyti mansardos (645,82 kv. m) pardavimo; 23) 2001 m. spalio 22 d. poilsio pastato 5K3p nebaigtos statyti mansardos (645,82 kv. m) perdavimo-priėmimo akto UAB (duomenys neskelbtini); 24) 2001 m. gegužės 30 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), pirktų statybinių medžiagų laisvos formos nurašymo akto; 25) 2001 m. spalio 26 d. Skolos patvirtinimo protokolo tarp AB „Klaipėdos apdaila“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, be to, jis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1230 „Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ 7.1 punktą, 2001 m. spalio 29 d. išrašė AB „Klaipėdos apdaila“ PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), nenurodydamas tikslaus prekės pavadinimo ir jų nepatvirtindamas savo parašu. Dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.

Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą:

būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 8 straipsnio nuostatą, neužtikrino buhalterinių įrašų teisingumo apskaitos registruose, 9 straipsnio nuostatą, atliktų ūkinių operacijų nepagrindė specialiais apskaitos dokumentais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 20 straipsnį, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnį, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dokumentų saugojimo terminus ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, (duomenys neskelbtini), 2000 metais bei nuo 2001 m. sausio 18 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. tyčia apgaulingai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkei J. P. neatvaizduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje 2000 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini)už 5 516 040 Lt išrašytos pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančių pastatų 5K3p 1406,26 kv. m, 10L1p 747,78 kv. m, 11Llp 762,80 kv. m pardavimo UAB (duomenys neskelbtini), dėl ko nebuvo nurašyta jų likutinė vertė ir nusidėvėjimas bei UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį pervesti pinigai pagal 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimą Nr. 00KB3962 580 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimą be numerio 576 100 Lt Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, buvo išrašyti sąskaitoje 4500 skolos tiekėjams suvestiniame registre kaip AB „Klaipėdos apdaila“ skola UAB „(duomenys neskelbtini)“. Paslėpė 2001 m. rugpjūčio 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su A. G. , 2001 m. sausio 18 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su A. Me. bei A. M. , 2001 m. gruodžio 21 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su G. F. ir R. F. , 2002 m. rugpjūčio 14 d. Nekilnojamo turto mainų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su G. F. ir R. F. , bei neišrašė kasos pajamų orderių ir nepateikė buhalterinės apskaitos tarnybai atvaizduoti kasos pajamose ir buhalteriniuose apskaitos registruose 256 356 Lt, gautų iš šių fizinių asmenų už parduotą įmonės turtą, o būtent:

1) pagal 2001 m. spalio 30 d. preliminarią sutartį, sudarytą su piliečiu G. F. dėl poilsio patalpų, esančių korpuse 7K3p, pažymėtų Nr. 23, (duomenys neskelbtini)pardavimo, adresu (duomenys neskelbtini), gavo 12 000 Lt rankpinigių, tačiau šiems pinigams kasos pajamų orderio neišrašė ir neatvaizdavo jų kasos pajamose;

2) pagal 2001 m. gruodžio 21 d. sudarytą sutartį reg. Nr. (duomenys neskelbtini), su G. F. ir R. F. dėl poilsio patalpų nuo 2-36 iki 2-39, 2-31, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčių 34,56 kv. m bendro ploto pardavimo, gavo 40 000 Lt, tačiau šiems pinigams kasos pajamų orderio neišrašė ir neatvaizdavo jų kasos pajamose;

3) pagal 2001 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), su A. G. dėl poilsio patalpų 2-38 nuo 3-22 iki 3-28, 3-50, 3-51, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, gavo 120 750 Lt, tačiau šiems pinigams kasos pajamų orderio neišrašė ir neatvaizdavo jų kasos pajamose;

4) pagal 2001 m. sausio 18 d. sudarytą sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), su A. M. , gyvenančiu (duomenys neskelbtini) ir A. Me. , gyvenančiu (duomenys neskelbtini), dėl poilsio patalpų (nuo 2-21 iki 2-26), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčių 44,21 kv. m bendro ploto, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, gavo 83 606 Lt, tačiau šiems pinigams kasos pajamų orderio neišrašė ir neatvaizdavo jų kasos pajamose. Dėl padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų ir įvertinti turto už 2000 bei 2001 metus.

Be to, R. D. nuteistas už tai, kad pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną:

būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę – finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 15 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 „Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“ nustatytos Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarkos 18 punktą, veikdamas per vyr. buhalterę L. K. , nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nuo 2001 m. sausio 18 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. nepateikė jai visų buhalterinės apskaitos dokumentų, nurodė jai užpildyti ir pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai metinę finansinę atskaitomybę už 2001 metus, tokiu būdu buhalterei L. K. į šią deklaraciją 2002 m. gegužės 15 d. įrašius tik R. D. žinomus neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokestinamąjį pelną, pajamas, neparodant 256 356 Lt gautų pajamų ir R. D. patvirtinus deklaraciją savo parašu, 2002 m. gegužės 16 d. pateikus Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2001 metų metinės finansinės atskaitomybės formą „Balansas“, „Pelno (nuostolio) ataskaita“ ir „Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą“, t. y. taip pateikė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas ir pelną.

Be to, R. D. nuteistas už tai, kad pagamino bei panaudojo netikrą dokumentą:

2000 metų rudenį, tiksli data nenustatyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagamino netikrą dokumentą, tai yra išspausdino 2000 m. rugsėjo 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ stebėtojų tarybos posėdžio protokolą ir šiame protokole grafoje „pirmininkavo“ prie žodžių „V. Č. “ pasirašė V. Č. vardu, grafoje „sekretoriavo“ prie žodžių „M. G. “ pasirašė M. G. vardu;

2004 m. rugsėjo 14 d., 13 val. 10 min., Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas suklaidinti ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnui pateikė netikrą dokumentą, tai yra 2000 m. rugsėjo 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ stebėtojų tarybos posėdžio protokolą, kurį pats pagamino ir kuriame grafoje „pirmininkavo“ prie žodžių „V. Č. “ pasirašė V. Č. vardu, grafoje „sekretoriavo“ prie žodžių „M. G. “ pasirašė M. G. vardu. Tokiu būdu panaudojo netikrą dokumentą – 2000 m. rugsėjo 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ stebėtojų tarybos posėdžio protokolą;

2004 m. metų rudenį Klaipėdoje, Statybininkų pr. 7a-63, pagamino netikrus dokumentus: raštelį, kuriame pats parašė rankraštinius įrašus „Oksana, užpajamuoti ir išrašyti orderį G. F. už patalpų pirkimą, suma 40 000 Lt“ ir pasirašė O. Č. vardu; raštelį, kuriame pats parašė rankraštinius įrašus „Oksana, užpajamuok ir išrašyk orderius už patalpų pirkimą 1. A. M. – 55 737 Lt, 2. A. Mo. – 27 869 Lt“ ir pasirašė O. Č. vardu. Taip R. D. , parašydamas minėtus raštelius ir pasirašydamas O. Č. vardu, pagamino netikrus dokumentus;

2005 m. balandžio 5 d., 9 val. 14 min., Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tarnybinėse patalpose, esančioje (duomenys neskelbtini), siekdamas suklaidinti ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnui pateikė netikrus dokumentus: du raštelius, kuriuos pats pagamino ir kuriuose po rankraštiniais įrašais „Oksana, užpajamuoti ir išrašyti orderį G. F. už patalpų pirkimą suma, 40 000 Lt“, „Oksana, užpajamuok ir išrašyk orderius už patalpų pirkimą 1. A. M. – 55 737 Lt, 2. A. Me. – 27 869 Lt“ pasirašė O. Č. vardu, tokiu būdu panaudojo netikrus dokumentus, tai yra du raštelius su suklastotu O. Č. parašu.

J. P. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą:

nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininke ir būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 1 d., apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, pažeisdama: - Lietuvos Respublikos 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 8 straipsnį neužtikrino buhalterinių įrašų teisingumo apskaitos registruose, - 9 straipsnį atliktų ūkinių operacijų nepagrindė laisvos formos apskaitos dokumentais, - 12 straipsnį ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenų neapibendrino apskaitos registruose, - 16 straipsnį nepadidino ilgalaikio nekilnojamojo turto įsigijimo vertės Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (atliktų remonto darbų verte), tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registruose tyčia neatvaizdavo 2000 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), 5 516 040 Lt sumai, išrašytos pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį, neatvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančių pastatų 5K3p 1406,26 kv. m, 10Llp - 747,78 kv. m, HLIp - 762,80 kv. m pardavimo UAB (duomenys neskelbtini), nenurašė jų likutinės vertės ir nusidėvėjimo, UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį pervestus pinigus 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. OOKB3962 580 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu be numerio 576 100 Lt Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, įrašė 2000 m. rugpjūčio 22 d. 580 000 Lt ir 2000 m. rugsėjo 7 d. 576 100 Lt, iš viso 1 156 100 Lt sąskaitoje 4500 skolos tiekėjams suvestiniame registre kaip AB „Klaipėdos apdaila“ skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir dėl šių pažeidimų negalima buvo iš dalies nustatyti įmonės ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų ir įvertinti turto už 2000 metus.

J. P. taip pat nuteista už tai, kad pateikė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną:

nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininke ir būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 15 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 „Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“ nustatytos Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarkos 18 punktą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., apgaulingai tvarkydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registruose tyčia neatvaizdavusi 2000 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), 5 516 040 Lt sumai, išrašytos pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį, neatvaizdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančių pastatų 5K3p 1406,26 kv. m, lOLlp 747,78 kv. m, HL1p 762,80 kv. m pardavimo UAB (duomenys neskelbtini), nenurašė jų likutinės vertės ir nusidėvėjimo, UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį pervestus pinigus 2000 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. OOKB3962 580 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu be numerio 576 100 Lt Privatizavimo fondui už išperkamąsias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, įrašė 2000 m. rugpjūčio 22 d. 580 000 Lt ir 2000 m. rugsėjo 7 d. 576 100 Lt, iš viso 1 156 100 Lt sąskaitoje 4500 skolos tiekėjams suvestiniame registre kaip AB „Klaipėdos apdaila“ skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu į 2000 m. deklaraciją 2001 m. balandžio 27 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokestinamąjį pelną, pajamas, neparodant 5 625 401 Lt gautų pajamų, apmokestinamąsias realizavimo pajamas sumažino 5 625 401 Lt, o sąnaudas pajamoms uždirbti padidino 109 361 Lt ir sumažino mokėtiną į biudžetą pelno mokestį 1 376 343 Lt. R. D. patvirtinus deklaraciją savo parašu, 2001 m. balandžio 27 d. J. P. pateikus Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2000 metų metinės finansinės atskaitomybės formą „Balansas“, „Pelno (nuostolio) ataskaita“ ir „Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą“, ji pateikė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas ir pelną.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, apie tai, jog teismas netyrė įrodymų, paneigiančių kai kuriuos kaltinimus arba palengvinančių jo kaltę. Apelianto manymu, teisės į gynybą pažeidimas, nesuteikimas gynėjai sąlygų tinkamai pasirengti realizuoti rungimosi principo nuostatas bei teisminio nagrinėjimo skubotumas lėmė tai, kad liko netirti kai kurie įrodymai, paneigiantys kaltinimus arba palengvinantys jo kaltę. Kalbėdamas apie nusikalstamą veiką, t. y. dėl 1999 m. birželio 18 d. parduotų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), t. y. 57 procentų baigtumo statyti garažo (plane žymimas 14G2p) ir nepriimto eksploatuoti sandėlio (plane žymimo 12Ilp), dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 109 361 Lt nuostolį, apeliantas nurodo, kad iš tikrųjų šie pastatai buvo vientisas kompleksas, aptvertas tvora, turintis bendrą adresą ((duomenys neskelbtini)), apskaitomas kaip „Sveikatingumo kompleksas“, kurį jis pardavė 1998 m. lapkričio 45 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, įpareigojančio jį kompleksą parduoti už ne mažiau kaip 400 000 Lt, pagrindu. Nurodo, kad „Sveikatingumo komplekso“ dalis – garažai (14G2p) ir sandėlis (12I1p) buvo parduoti už 160 000 Lt, o kita šio komplekso dalis – pirtis (11D1p) 2000 m. gruodžio 15 d. už 400 000 Lt parduota Ž. V. . Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nepagrįstomis vadina teismo išvadas apie tariamai iššvaistytą, jam patikėtą didelės vertės (109 361 Lt) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Mano, kad tokios išvados padarytos kritiškai neįvertinus specialistų išvadų, neišklausius jo paaiškinimų ir neištyrus visų aplinkybių bei dokumentų.

Mano, jog ir dėl kitų nusikalstamų veikų jis dėl jau minėtų priežasčių neteko galimybės pareikšti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Nusikalstamoje veikoje dėl didelės vertės (1 156 100 Lt) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo jam nesuteikta galimybė prašyti, jog teismas kaip liudytojus apklaustų buvusį VTF Akcijų valdymo skyriaus viršininką R. K. , AB „Klaipėdos apdaila“ vadovus J. S. , J. R. , taip pat išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su sąskaita „4500“ (tiekėjų skolos).

Tvirtina, kad byloje esantys dokumentai ir nustatytos aplinkybės rodo, jog ji minėtus apskaitos dokumentus užpildė teisingai, t. y. pagal tuo metu bendrovėje buvusius dokumentus, informaciją apie ūkines operacijas, kompiuterines laikmenas ir duomenis, kuriuos jai pateikė bendrovės direktorius. Iš mokesčius administruojančiai institucijai pateiktų dokumentų matyti, kad ji „Balansą“ bei „Pelno (nuostolio) ataskaitą“ sudarė pasibaigus 2000 ūkiniams metams ir iki 2001 m. balandžio 27 d. pateikė Mokesčių inspekcijai. Tą faktą patvirtina minėtų dokumentų atžymos, kadangi 2001 m. balandžio 27 d. datą įrašė mokesčių inspektorė. Aptarti įrodymai ir faktinė situacija aiškiai rodo, kad, jeigu ji būtų padariusi inkriminuotą nusikaltimą, teismas 2006 m. balandžio 27 d. turėjo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir baudžiamąjį procesą jos atžvilgiu nutraukti.

Apeliantės manymu, apygardos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ja kalta, kadangi tokių išvadų nepagrindžia jokie įrodymai. Pažymi, kad BPK 6 straipsnyje nustatyta, jog teisingumą vykdo tik teismas, o tai reiškia, kad teisingumas vykdomas vadovaujantis principu, jog įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs. Nurodo esanti nuteista už veiksmus, kuriuos padarė kitos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkės (L. K. ir R. R. ), tačiau nei teismas, nei prokuroras nenustatė nurodytų vyr. finansininkių, pateikusių 2001 – 2002 metų finansines ataskaitas, balansą su tais pačiais duomenimis apie 2000 metų lizingo sutarties pagrindu apskaitomus pastatus, tariamą pelną, kaltės. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, liudytojomis apklausęs L. K. (dirbusią nuo 2001 m. balandžio 24 d. iki 2002 m. birželio 6 d.), R. R. (dirbusią nuo 2002 m. balandžio 22 d. iki bendrovės bankroto) nustatė, kad jos Mokesčių inspekcijai pateikė taip pat analogiškus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizinguojamus pastatus. Atkreipia dėmesį, jog net 2001 m. spalio 4 d. pakeitus lizingo sutartį ir UAB (duomenys neskelbtini) perėmus lizingo teises, lizinguojamas turtas po 2002 m. gruodžio 31 d. buvo apskaitomas įmonės balanse, t. y. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė.

L. K. ir R. R. veiksmai buvo pripažinti kaip neprieštaraujantys Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8, 9, 12, 15, 16 straipsniams bei poįstatyminiams aktams, reglamentuojantiems įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą. Pabrėžia, jog negalima vieno asmens veiksmus pripažinti sukeliančiais baudžiamąją atsakomybę, o kitų asmenų analogiškus veiksmus įvertinti kaip neatitinkančius 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalies, 2000 m. BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijos. Tokiu būdu, apeliantės manymu, buvo pažeistas lygiateisiškumo prieš įstatymą principas.

Skunde atkreipia dėmesį į tai, jog buvo nustatyta, kad ji, išeidama iš darbo, visą buhalterinę dokumentaciją, kompiuterines laikmenas bei archyvą perdavė vyr. finansininkės pareigas perėmusiai L. K. . Nustatyta ir tai, kad tiek jos darbą, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę – finansinę veiklą, mokesčių mokėjimo teisingumą 1996 m. gruodžio 20 d., 1997 m. spalio 22 d., 1999 m. vasario 3 d., 2002 m. gegužės 17 d., 2002 m. birželio 3 d., 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. vasario 28 d. tikrino Mokesčių inspekcijos auditoriai. Teigia, kad iš patikrinimų medžiagos matyti, kad jos pateiktose ataskaitose buvo visi būtini (privalomi) duomenys, iš kurių nustatyta bendrovės ūkinė – finansinė veikla, buhalterinės apskaitos teisingumas, mokesčių mokėjimo apimtys ir dydžiai. Pabrėžia, kad iš nurodytų patikrinimo aktų darytina išvada, jog jai kompiuterines laikmenas perdavus L. K. , o šiai – R. R. , bendrovės ūkinė – finansinė veikla buvo aiškiai ir teisingai dokumentuota, nustatyta turto apimtis bei iškilusios mokesčių problemos. Atsižvelgdama į tai, apeliantė nesuprantamu vadina jai suformuluotą kaltinimą, kad dėl jos veiksmų iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, taip pat pabrėžia, jog teismas be pagrindo patvirtino nepagrįstas specialistų išvadas.

Pažymi, kad kaltinamajame akte, nesigilinant į esmines faktines aplinkybes, nepagrįstai atkartota specialistės Z. L. išvada, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai pardavė UAB (duomenys neskelbtini) pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (5K3p), buitines patalpas (10L1p ir 11L1p) už 5 516 040 Lt. Teigia, kad ištyrus sutartis akivaizdžiai matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo nurodytų 5 516 040 Lt, šie pinigai niekada nebuvo įnešti į bendrovės sąskaitą, kadangi UAB (duomenys neskelbtini) realiai pastatų nenusipirko ir jų nevaldė, o tik suteikė lizingo paslaugą – apeliantės supratimu 4 316 040 Lt, kaip periodinę įmoką, užsiskaitydama ją sau. Kiti pinigai buvo apskaičiuoti, vadovaujantis finansinio lizingo sutarties ir mokėjimų grafiko – sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)paskaičiavimais. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantė jos atžvilgiu suformuluotą kaltinimą vadina nekonkrečiu ir ydingu, o specialistės Z. L. , vėliau ir apygardos teismo pateiktą pirkimo-pardavimo, realizuojant finansinio lizingo santykius, aiškinimą vadina nepagrįstu bei pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, reglamentuojančio pirkimą-pardavimą, nuostatas. Pabrėžia, kad PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 36) buvo išrašyta R. D. nurodymu, kaip priedas prie lizingo sutarties, jam paaiškinus, kad to reikalauja UAB (duomenys neskelbtini). Tvirtina, kad šioje sąskaitoje visai nekalbama apie pirkimą-pardavimą, kaip sandorį, sąskaitoje faktūroje yra nurodyta sutarties data – 2000 m. rugpjūčio 21 d., t. y. ši data ir yra finansinio lizingo data.

Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji tokio pobūdžio darbą dirbo daug metų, niekuomet neturėjo problemų, susijusių su bendrovės finansinės apskaitos tvarkymu. Bylos nagrinėjimo metu nepateiktas nė vienas argumentas ar įrodymas, kurie patvirtintų tyčinį jos veiksmų pobūdį, kaip to reikalauja 2000 m. BK 220 straipsnis, 221 straipsnis ir 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalis. Mano, jog neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, apygardos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nors ji nusikalstamų veikų ir neįvykdė. Nurodo, jog tokie teismo veiksmai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų Nr. 13 ir Nr. 55 nuostatoms. Atkreipia dėmesį, jog Senato nutarime Nr. 55 yra nurodyta, kad apskaitos dokumentas pagal įstatymą – tai ne tik popierinis, bet ir elektroninis liudijimas, kuris patvirtina ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį, turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos ar įvykio tapatumą. Apeliantės tvirtinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinėse laikmenose buvo fiksuojami minėto pobūdžio liudijimai, iš kurių buvo lengvai galima nustatyti bendrovės ūkines – finansines operacijas, faktinę turto padėtį, vertę ir t. t.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji J. P. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. P. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo R. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl R. D. apeliacinio skundo

Nuteistojo R. D. kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalyje, 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo), 184 straipsnio 2 dalyje (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo), 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 83 606 Lt pasisavinimo), 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 120 750 Lt pasisavinimo), 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 52 000 Lt pasisavinimo), 223 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo panaudojimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl raštelių pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl raštelių panaudojimo) pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl šių nusikalstamų veikų, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nurodytus nusikaltimus, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje (dėl 109 361 Lt iššvaistymo) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir šioje dalyje R. D. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde R. D. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė kai kurių bylos įrodymų, paneigiančių faktą, jog jis padarė nusikalstamą veiką, ar palengvinančių jo kaltę, o taip pat neapklausė liudytojų, galinčių patvirtinti jo nekaltumą. Siekdamas pašalinti visus neaiškumus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai aiškinosi apelianto nurodytus faktus, apklausė liudytojus.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal pirmąjį epizodą, t. y. už tai, kad 1999 m. birželio 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), su J. N. asmeniškai ir kaip A. K. , J. Š. , A. R. S. įgaliotinis, pagal kurią pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), 57 procentų baigtumo statyti garažą, plane žymimą 14G2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nepriimtą eksploatuoti sandėlį, plane žymimą 12I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt sumą, nors pagal 1996 m. statybos atliktų darbų priėmimo aktų ir pažymų apie atliktų darbų ir išlaidų vertės bei 1997 m., 1998 m., 1999 m. finansinės atskaitomybės duomenis šių pastatų vertė yra 228 272 Lt, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 109 361 Lt nuostolį, t. y. taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės – 109 361 Lt – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Apeliantas nurodo, jog minėti pastatai yra vientisas tvora aptvertas kompleksas, turintis bendrą pavadinimą „Sveikatingumo kompleksas“ bei vieną adresą (duomenys neskelbtini), į kurį įeina garažai (14G2p), sandėlis (1211p), kurie kartu buvo parduoti už 160 000Lt bei pirtis (11D1p), kuri 2000 m. gruodžio 15 d. buvo parduota už 400 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. D. dėl didelės vertės – 109 361 Lt – patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo, nurodė, jog minėto komplekso dalį, t. y. garažą ir sandėlį R. D. pardavė už 160 000 Lt, nors jų vertė 1997-1999 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo 228 272 Lt, taigi pardavė pigiau, nei buvo jų vertė. Teismas taip pat nurodė, jog šį faktą patvirtina liudytojo J. N. parodymai, jog už tuos pastatus didesnės sumos juos parduodamas R. D. neprašė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog 1998 m. lapkričio 12 d. akcininkų susirinkimo sprendimu R. D. suteikta teisė parduoti sveikatingumo kompleksą (nebaigta statyba) su garažais, esantį (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip už 385 000 Lt (t. 12, b. l. 46). Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės pateiktų duomenų matyti, jog adresu (duomenys neskelbtini), Neringos savivaldybėje įregistruotas pastatas – Sveikatingumo kompleksas, unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 11D1p (t. 4, b. l. 22), o adresu (duomenys neskelbtini), Neringos savivaldybėje įregistruoti pastatai – Garažas, unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 14G2p ir Sandėlis, unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 12I1p (t. 4, b. l. 39). Taigi iš bylos duomenų matyti, jog šie statiniai yra įregistruoti dviem skirtingais adresais (duomenys neskelbtini), Neringos savivaldybėje. Tačiau iš 1998 m. lapkričio 12 d. akcininkų susirinkimo protokolo matyti, jog R. D. suteikta teisė parduoti sveikatingumo kompleksą kartu su garažais, o adresas, kuriuo randasi šie statiniai nurodytas tik vienas – Taikos g. 45a, taigi tik sveikatingumo komplekso adresas. Tai, jog nurodytas tik vieno iš šių pastatų adresas, teismo nuomone turi būti laikoma akcininkų susirinkimo protokolo, kadangi jame nurodyti konkretūs pastatai, kuriuos R. D. buvo įgaliotas parduoti, netikslumu, negalinčiu paneigti apelianto teiginio, jog jis visus šiuos pastatus pardavęs turėjo gauti ne mažesnę nei 400 000 Lt sumą. Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantas turėjo teisę parduoti visus šiuos pastatus už bendrą ne mažesnę kaip 385 000 Lt sumą. R. D. minėtus pastatus pardavė dalimis – garažą ir sandėlį 1999 m birželio 18 d. ir už tai gavo 160 000 Lt (t. 1, b. l. 126), o sveikatingumo kompleksą 2000 m. gruodžio 15 d. už 400 000 Lt, kuriuos pirkėjas Ž. V. sumokėjo R. D. per kelis kartus grynais, o R. D. išdavė jam kasos pajamų orderius (t. 12, b. l. 41-45). Iš šios bylos medžiagos matyti, kad už visus šiuos parduotus pastatus R. D. gavo 560 000 Lt, taigi daugiau, nei buvo numatyta akcininkų susirinkimo protokole, ir jie buvo įnešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Tai, kad pastatai parduoti ne vienu metu, negali turėti įtakos vertinant R. D. veiką kaip nusikalstamą ar ne, kadangi jokio įpareigojimo parduoti minėtus pastatus vienokiu ar kitokiu būdu akcininkų susirinkimas nebuvo nustatęs. Atsižvelgiant į tai, jog visi byloje esantys neaiškumai, kurių teismui nepavyksta pašalinti, turi būti vertinami kaltinamojo naudai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duoda pagrindą daryti išvadą, jog 1998 m. lapkričio 11 d. akcininkų susirinkime nurodytų pastatų adreso neatitikimas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės pateiktiems duomenims neleidžia spręsti, jog R. D. padarė jam inkriminuojamą veiką, t. y. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės – 109 361 Lt – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus R. D. išteisinamas iš kaltinimo dėl to, kad 1999 m. birželio 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), su J. N. asmeniškai ir kaip A. K. , J. Š. , A. R. S. įgaliotinis, pagal kurią pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), 57 procentų baigtumo statyti garažą, plane žymimą 14G2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nepriimtą eksploatuoti sandėlį, plane žymimą 12I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt sumą, nors pagal 1996 m. statybos atliktų darbų priėmimo aktų ir pažymų apie atliktų darbų ir išlaidų vertės bei 1997 m., 1998 m., 1999 m. finansinės atskaitomybės duomenis šių pastatų vertė yra 228 272 Lt, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 109 361 Lt nuostolį, t. y. taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės – 109 361 Lt – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. D. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 109 361 Lt iššvaistymo).

Dėl kitų nusikalstamų veikų R. D. kaltė pilnai įrodyta pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl šių nusikalstamų veikų, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikaltimus, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

R. D. apeliaciniame skunde nurodo, jo nusikalstamoje veikoje dėl didelės vertės (1 156 100 Lt) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo jam nesuteikta galimybė prašyti, jog teismas kaip liudytojus apklaustų buvusį Valstybės turto fondo Akcijų valdymo skyriaus viršininką R. K. , AB „Klaipėdos apdaila“ vadovus J. S. , J. R. . Apklaustas liudytoju apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. K. nurodė, jog jokių konkrečių detalių apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimą bei sutarties su „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybių neprisimena ir jų negali nurodyti, be to, kiek pamena, šių konkrečių sutarčių pasirašyme jis nedalyvavo (t. 17, b. l. 230-232). Taigi priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, naujai ištirti įrodymai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, neapklausęs liudytojų, kuriuos apklausti prašė nuteistasis, pažeidė apelianto teisę į teisingą procesą.

Apeliantas R. D. skunde taip pat nurodo, jog neištirtos liko aplinkybės apie ne sezono metu bendrovės gautas labai menkas pajamas bei, nepaisant to, iš nekilnojamojo turto pirkimo-padavimo gautų lėšų sumokėtus bendrovės mokesčius, padengtus įsiskolinimus. Mano, jog ištyrus šias aplinkybes būtų nustatytos kitokios pinigų sumos nei tos, kurias nuosprendyje patvirtino teismas. Šie apelianto teiginiai, teisėjų kolegijos nuomone, yra deklaratyvūs, kadangi jis nenurodo konkrečių aplinkybių, faktų, kurie teismui duotų pagrindą manyti, jog tam tikrų aplinkybių nustatymui reikalinga atlikti įrodymų tyrimą; taip pat apeliantas nenurodo ir to, kokius įrodymus teismas turėtų papildomai ištirti.

Apeliantas mano, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtis būtų kitokia, jei teismas būtų ištyręs bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis, laikomus kompiuterinėse laikmenose. Pažymi, kad tokios apskaitos tvarkymui jau nuo 1995 metų buvo skirta lėšų ir minėtas apskaitos funkcionavimas fiksuojant ūkines operacijas buvo tinkamai organizuotas. Apeliantas teigia, jog tokiu būdu buvo ignoruoti jo ir gynėjo atitinkami prašymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir dėl šio skundo argumento pažymi, jog jis yra deklaratyvus, nes nenurodoma, kokias aplinkybes ir dėl kurių iš epizodų, kaltinimų, už kuriuos jis nuteistas, nurodytų bylos duomenų ištyrimas galėtų patvirtinti ar paneigti. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti su šiuo apelianto skundo teiginiu susijusias bylos aplinkybes, 2007 m. spalio 11 d. ir 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimis paskyrė kompiuterinių duomenų ekspertizę. Iš 2008 m. birželio 30 d. ekspertizės akto matyti, jog duomenys kompiuteryje, kuriuo buvo vedama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, yra pakeisti, jie nėra autentiški, į kompiuterį jie įkelti iš kitų laikmenų prieš tai nustačius kompiuteryje fiktyvią datą. (t. 18, b. l. 41, 43, 44, 49, 51). Taigi teismas nenustatė jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti minėtus deklaratyvius apelianto teiginius.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir betarpiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės. Apeliacinės instancijos teismui pateikti bei teismo posėdžio metu ištirti įrodymai ne tik kad nepaneigia, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl R. D. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. D. iš esmės pripažino savo kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo.

Apeliantas nurodo, jog jo pasirinktam gynėjui dėl pateisinamos priežasties neatvykus į teismo posėdį, teismas paskyrė gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kuriai susipažinti su 16-os tomų byla buvo duotos vos trys valandos padarant pertrauką teismo posėdyje. Dėl tokių teismo veiksmų, apelianto nuomone, buvo užkirstas kelias jam realizuoti savo teisę į gynybą, tuo labiau, jog apeliantas buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, kas taip pat apsunkino galimybę jam pasirengti tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus teismo posėdžių metu, ir taip padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Pažymėtina, jog iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo 2006 m. kovo 3 d., 2006 m. kovo 21 d., 2006 m. balandžio 20 d. posėdžių protokolų (t. 16, b. l. 63, 77, t. 17, b. l. 9) matyti, kad R. D. gynėjas advokatas V. Sviderskis teismo posėdžiuose nedalyvavo dėl ligos, kurią patvirtina VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pažyma (t. 17, b. l. 1-2). Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. pranešimo Nr. 1-26-417/06 byloje dalyvaujantiems asmenimis, baudžiamoji byla buvo paskirta nagrinėti 2006 m. balandžio 20, 26 ir 27 dienomis. Taigi iš bylos medžiagos matyti, jog teisiamojo R. D. pasirinktas gynėjas paskutiniame iš nurodytų planuotų teismo posėdžių, nors ir dėl pateisinamos priežasties, negalėjo dalyvauti tris dienas iš eilės, be to, teismo posėdžiai dėl šios priežasties nevyko jau daugiau kaip du mėnesius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo pasirinktas gynėjas daugiau kaip tris dienas iš eilės negali dalyvauti procese, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teisėjas turi teisę pasiūlyti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam pasikviesti kitą gynėją, o jei šie to nepadaro, privalo gynėją paskirti. Taigi ši baudžiamojo proceso įstatymo nuostata suteikia teisę teismui, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tokiu atveju pasiūlyti teisiamajam pasikviesti kitą gynėją, o to nepadarius – paskirti gynėją. Kaip matyti iš bylos medžiagos (t. 17, b. l. 9), R. D. 2006 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta pasikvieti kitą gynėją, įspėjant, jog pačiam teisiamajam to nepadarius, teismas paskirs kitą gynėją, o teismo posėdis buvo atidėtas iki 2006 m. balandžio 26 d. R. D. naujo gynėjo nepasikvietė, motyvuodamas tuo, jog nori, kad jį gintų advokatas V. Sviderskis. Tokiu būdu teismas, vadovaudamasis BPK 50 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į reikalavimą išnagrinėti bylą per trumpiausią įmanomą laiką ir kartu tai vertindamas teisiamojo procesinių teisių ir ypač teisės į gynybą užtikrinimo kontekste, pagrįstai priėmė nutartį nagrinėti bylą toliau ir skirti teisiamajam R. D. kitą gynėją. Apelianto teiginys, jog per tris valandas gynėja negalėjo susipažinti su 16-os tomų byla, taip pat laikytinas nepagrįstu, kadangi ta pati gynėja jau buvo dalyvavusi pratęsiant suėmimo terminą R. D. . Taigi advokatė M. M. jau buvo susipažinusi su bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, jog teismas neužtikrino teisiamojo teisės į gynybą tinkamo realizavimo ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas nuostatas. Taigi tokiais savo veiksmais pirmosios instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti teisiamojo teises, neapribojo jo teisės į gynybą bei nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.

Apeliantas taip pat nurodo, jog priteista per didelė suma civilinio ieškinio padengimui. Pirmosios instancijos teismas iš R. D. priteisė 416 356 Lt dydžio civilinį ieškinį BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. D. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl 109 361 Lt iššvaistymo, atitinkamai mažintina ir civilinio ieškinio suma, nustatant, jog iš R. D. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai nuostoliams atlyginti priteisiama 306 995 Lt.

Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl žalos, padarytos nusikalstamomis veikomis, atlyginimo perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, kadangi nesant pakankamai duomenų, jos dydžio apskaičiuoti nebuvo galimybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas duomenų, kurie leistų tiksliai apskaičiuoti žalos dydį šioje civilinio ieškinio dalyje taip pat nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl likusios ieškinio dalies ir ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniu skundu R. D. nurodo, jog jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją švelninti. Skundas šioje dalyje tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. D. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį (dėl 109 361 Lt iššvaistymo) ir jį iš šio kaltinimo išteisinusi, naikina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, nes teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta nei kaltininko atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, todėl nėra ypatingų pagrindų nukrypti nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Tačiau skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko (tęsiasi jau daugiau nei septynerius metus), apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama jau daugiau ne trejus metus. Bylos nagrinėjimas užsitęsė ilgą laiką ir dėl tos priežasties, jog apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistųjų prašymus ir paskyrė teismo psichiatrinę bei kompiuterinių duomenų-buhalterinę ekspertizes, kurios buvo atliekamos ilgą laiką. Tačiau tai, kad įrodymai, siekiant išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, buvo tiriami ilgą laiką, nors tai buvo daroma ir tenkinant nuteistojo prašymą, negali būti vertinami kaip bloginantys kaltinamojo padėtį. Todėl teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Tokiu atveju pripažįstama, jog bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo. Tai ne kartą yra konstatuota tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002, Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005; Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008 ir kt.), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009). Todėl atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, jog teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių interesus šioje byloje atitiktų sankcijos minimumui artimos bausmės paskyrimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo), BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo), BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 83 606 Lt pasisavinimo), BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 120 750 Lt pasisavinimo) bei BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 52 000 Lt pasisavinimo). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, R. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo) padarymą skiriama vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo) padarymą skiriama vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 83 606 Lt pasisavinimo), padarymą skiriama aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 120 750 Lt pasisavinimo) padarymą skiriama vienerių metų laisvės atėmimo bausmė bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 52 000 Lt pasisavinimo), skiriama šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Likusi nuosprendžio dalis dėl bausmių R. D. skyrimo už atskiras nusikalstamas veikas paliekama nepakeista, tačiau nuosprendžio dalys dėl bausmių bendrinimo naikinamos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmes bendrina dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir R. D. skiria galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Dėl J. P. apeliacinio skundo

Nuteistosios J. P. kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės, jos įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantė skunde nurodo, jog kaltinamajame akte ji buvo kaltinama nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas kaltinimą dėl minėto nusikaltimo pripažino pagrįstu, tačiau perkvalifikavo į 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį. J. P. teigimu, kad nors ir nepagrįstai, tačiau ji kaltinama 2000 m. rugpjūčio mėn. įvykdžiusi nusikalstamus veiksmus, tačiau tame pačiame kaltinime taip pat nurodoma, kad veiksmus, susijusius su apgaulingu apskaitos tvarkymu, ji atliko nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 1 d. Pažymi, jog pagal šį kaltinimą nusikaltimo senaties terminas suėjo 2006 m. balandžio 1 d., o pagal nuosprendį – ne vėliau kaip 2005 m. rugsėjo 11 d. Pabrėžia, jog ją kaltinant pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, nekonkretizuotas jos tariamo nusikaltimo padarymo laikas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų pažymi, jog J. P. neteisingai interpretuoja baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą tais atvejais, kai veika perkvalifikuojama pagal senesnės redakcijos Baudžiamąjį kodeksą. Iš bylos medžiagos matyti, jog J. P. buvo kaltinama padariusi šią nusikalstamą veiką laikotarpyje nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 1 d., o Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio deklaraciją pateikė 2001 m. balandžio 27 d. BPK 219 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui, įtvirtinta, jog turi būti nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Teismų praktikoje ši nuostata aiškinama kaip reiškianti, jog nustatant, ar kaltinamasis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, koks baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką būtina nurodyti veikos padarymo laiką, o kai nusikalstama veika trunka tam tikrą laiką, turi būti nurodoma veikos pradžia ir pabaiga. Tačiau kai neįmanoma nustatyti konkretaus nusikalstamos veikos padarymo laiko, kaltinamajame akte ši nusikalstamos veikos aprašymui svarbi aplinkybė turi būti nurodyta kuo tiksliau. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2006). Taigi priešingai nei skunde teigia apeliantė, nusikalstamos veikos padarymo laikas šioje byloje yra nustatytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliantė nurodo, jog nuosprendis dėl šios kaltinimo dalies priimtas nepaisant to, jog jau buvo suėjęs jo priėmimo senaties terminas dėl veikos, kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį. Šį teiginį apeliantė grindžia 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu b papunkčiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų senaties terminų, nors jie ir būtų palengvinantys asmens teisinę padėtį. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalies prasmę tokiais atvejais veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai. Taigi negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomas 2000 m. BK, o iš dalies 1961 m. BK nuostatos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-775/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2008). Taigi atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus bei teismų praktiką nepagrįstu laikytinas apeliantės teiginys, jog dėl šios veikos turi būti taikomas 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje įtvirtintas senaties terminas. Nustatant senaties termino trukmę šiuo atveju turi būti vadovaujamasi 1961 m. BK 49 straipsniu. Todėl pirmosios instancijos teismas senaties terminui apskaičiuoti vadovaudamasis 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatomis tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas ir pagrįstai pripažino, jog nusikalstamos veikos padarymo laikui esant 2001 m. balandžio 27 d., senaties terminas sueina 2006 m. balandžio 28 d. ir nuosprendžio priėmimo metu jis dar nebuvo suėjęs.

J. P. nurodo, jog dėl antros nusikalstamos veikos, kurios padarymu ji taip pat pripažinta kalta (pagal BK 220 straipsnio 1 dalį), teismas privalėjo konstatuoti, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas ir bylą nutraukti. Pabrėžia, jog nepaisydamas jos bei gynėjo prašymų ištirti eilę jos kaltę paneigiančių įrodymų, teismas 2006 m. balandžio 27 d., t. y. paskutinę senaties termino dieną, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju apeliantė pati prieštarauja teiginiui, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, nes teigia, jog teismas nuosprendį priėmė paskutinė senaties termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį senaties terminas už padarytą nusikalstamą veiką dar nebuvo suėjęs ir teismas nepažeidė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų, draudžiančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminui.

J. P. teigia, jog apygardos teismas, priverstinai paskyręs R. D. kitą gynėją, nepagrįstai skubotai išnagrinėjo bylą ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą teisę tikėtis, kad teismas bylą išnagrinės visapusiškai ir objektyviai, vadovaudamasis lygybės prieš įstatymą, rungtyniškumo principais, be to, apeliantės manymu teismas nepagrįstai netaikė BK įtvirtinto senaties termino instituto. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nepateikia jokių konkrečių aplinkybių, faktų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog teismas bylą išnagrinėjo skubotai, neobjektyviai bei pažeisdamas apeliantės teises bei teisėtus interesus. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius vertina kaip deklaratyvius. Apie aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas kitam kaltinamajam toje pačioje byloje paskyrė gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė analizuodamas R. D. skundo analogišką argumentą, todėl dar kartą tuo klausimu plačiau nepasisakys.

Apeliantė pažymi, kad BPK 6 straipsnyje nustatyta, jog teisingumą vykdo tik teismas, o tai reiškia, kad teisingumas vykdomas vadovaujantis principu, jog įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs. Nurodo esanti nuteista už veiksmus, kuriuos padarė kitos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkės (L. K. ir R. R. ), tačiau nei teismas, nei prokuroras nenustatė nurodytų vyr. finansininkių, pateikusių 2001 – 2002 metų finansines ataskaitas, balansą su tais pačiais duomenimis apie 2000 metų lizingo sutarties pagrindu apskaitomus pastatus, tariamą pelną, kaltės. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, liudytojomis apklausęs L. K. (dirbusią nuo 2001 m. balandžio 24 d. iki 2002 m. birželio 6 d.), R. R. (dirbusią nuo 2002 m. balandžio 22 d. iki bendrovės bankroto) nustatė, kad jos Mokesčių inspekcijai pateikė taip pat analogiškus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizinguojamus pastatus. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog net 2001 m. spalio 4 d. pakeitus lizingo sutartį ir UAB (duomenys neskelbtini) perėmus lizingo teises, lizinguojamas turtas po 2002 m. gruodžio 31 d. buvo apskaitomas įmonės balanse, t. y. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. L. K. ir R. R. veiksmai buvo pripažinti kaip neprieštaraujantys Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8, 9, 12, 15, 16 straipsniams bei poįstatyminiams aktams, reglamentuojantiems įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą. Pabrėžia, jog negalima vieno asmens veiksmus pripažinti sukeliančiais baudžiamąją atsakomybę, o kitų asmenų analogiškus veiksmus įvertinti kaip neatitinkančius 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalies, 2000 m. BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijos. Tokiu būdu, apeliantės manymu, buvo pažeistas lygiateisiškumo prieš įstatymą principas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog asmenų lygiateisiškumo principas, kuris ne kartą buvo aiškinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nereiškia absoliučiai lygaus visų asmenų vertinimo neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Atsakomybė už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą kiekvienam kaltinamajam yra individualizuojama atsižvelgiant į konkrečius nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl teigti, kad vien dėl tos aplinkybės, kad kiti asmenys, apeliantės nuomone, yra padarę atitinkamas nusikalstamas veikas, jos atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra nepagrįsta, kadangi priešingai, nei teigia apeliantė, turi būti įvertinti ne vien objektyvūs, bet ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai ir tik jų visumai esant asmuo gali būti pripažintas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo labiau, jog nei teismas, nei prokuroras, apklausę tuos asmenis, nepripažino juos padariusiais nusikalstamas veikas.

Skunde apeliantė nurodo, jog teismas jos ir gynėjo prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, paskirti ekspertizę atmetė nepagrįstai, nes nurodytų prašymų patenkinimas būtų galutinai išsklaidęs bet kokias abejones dėl specialisčių nevisapusiško ir neobjektyvaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų apie bendrovės ūkinę – finansinę veiklą tyrimo išvadų. Teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti ir papildomai kaip liudytojus apklausti Valstybinės mokesčių inspekcijos inspektorius, auditorius, bendrovės buhalterinės apskaitos kompiuterinės programos instaliuotoją ir šios programos tobulintoją J. S. , kuri raštiškai parodė, jog nuo 1995 metų buhalterinė apskaita bendrovėje buvo vedama kompiuterinėse laikmenose, jose buvo suvesti visi reikalingi duomenys, bet specialistai jų netyrė ir savo išvadose neaptarė. Tad teismas, atmesdamas nurodytus prašymus, pažeidė jos teisę gintis ir tokiais veiksmais pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus. Apeliantė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu specialistės ir prokuroras jos kaltę grindė tuo, kad ji bendrovės buhalterinėje apskaitoje neatvaizdavo nurodytų pastatų pardavimo UAB (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodo nedalyvavusi jokiuose sandorių sudarymo su UAB (duomenys neskelbtini) veiksmuose. Visus duomenis apie lizingo sutartį jai žodžiu pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. D. , nurodęs, jog dalis pastatų bus lizinguojami pagal UAB (duomenys neskelbtini) sutartį, taip pat tai, kad pastatai lieka įmonei bei jos balanse, juos ir toliau eksploatuos bei valdys UAB „(duomenys neskelbtini)“, formaliam lizingo sutarties įteisinimui būtina išrašyti sąskaitą faktūrą. Pabrėžia konkrečius lizingo dokumentus pamačiusi tik tyrimo metu. Atkreipia dėmesį, jog bylos duomenys rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir toliau naudojosi pastatais, juos valdė, gavo pajamas iš jų, atskaitė turto mokesčius, todėl jai dirbant bendrovėje pastatai pagal lizingo sutartį nebuvo realiai parduoti ar kam nors perduoti. Apeliantės įsitikinimu, būtinas lizingo sutarties procesinis elementas yra formalus lizingo objekto pirkimas-pardavimas, sudaromas sudarius lizingo sutartį. Siekdamas pašalinti visus neaiškumus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai aiškinosi apeliantės nurodytus faktus, apklausė liudytojus, atliko kompiuterinių duomenų bei buhalterinę ekspertizes. Iš liudytojos A. R. parodymų, buhalterinės ekspertizės akto matyti, jog įmonėje buhalterinės apskaitos registrai ir dokumentai gali būti tvarkomi ir naudojant kompiuterines programas, tačiau bet kuriuo atveju apskaitos registrai turi būti atspausdinami ir saugomi (t. 17, b. l. 150, t. 18, b. l. 196). Šie apeliacinės instancijos teismo nustatyti bylos duomenys leidžia teigti, jog apeliantės teiginys, kad specialistų išvados dėl neteisėtų jos veiksmų yra nepagrįstos vien dėl to, kad kompiuterinėse laikmenose yra visa įmonės buhalterinė apskaita, negali būti laikoma pagrįsta, kadangi nepaisant to, kad apskaita vedama techninėmis priemonėmis, šiuo atveju kompiuteriu, apskaitos registrai privalo būti atspausdinami ir saugomi. Tuo tarpu šios įstatymo nustatytos pareigos J. P., dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininke, nevykdė. Šiuo atveju apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 23 punktu, kadangi vien tai, kad jame pateikiama bendra apskaitos dokumento samprata, nereiškia, kad tais atvejais, kai konkretus teisės aktas reikalauja privalomai atspausdinti apskaitos dokumentus, šio reikalavimo remiantis minėta nutarimo nuostata gali būti nepaisoma. Be to, minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog vien iš kompiuterinėse laikmenose įrašytų duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-komercinės ir finansinės veiklos rezultatų už 1996-2000 metais, kadangi dalies duomenų kompiuterinėse laikmenose apskritai nėra, o dalis jų yra nepilni ir fragmentiški, patalpų perdavimas UAB (duomenys neskelbtini) kompiuterinėje laikmenoje neatvaizduotas (t. 18, b. l. 196-197). Iš šių bylos duomenų matyti, jog apeliantė nepagrįstai teigia, jog nepadarė pažeidimų tvarkydama įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliantė pati nurodo, jog žinojo apie sutartį su „“, tačiau, kaip matyti iš ekspertizės akto, duomenų apie šį sandorį kompiuterinėje laikmenoje, kurioje buvo vedama apskaita, nefiksavo. Tokie apeliantės veiksmai bei apeliacinio skundo argumentai leidžia daryti išvadą, jog ji suvokė pareigą įtraukti į buhalterinę apskaitą visus duomenis apie įmonės finansinę veiklą, tačiau jų nevykdė, o teiginys, jog pastatais vis vien naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėjų kolegijos vertintinas tik kaip siekimas išvengti atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog papildomai atliktas įrodymų tyrimas neleido nustatyti aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes bei paneigtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą.

Skunde apeliantė teigia, jog tiek jos darbą, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-finansinę veiklą, mokesčių mokėjimo teisingumą 1996 m. gruodžio 20 d., 1997 m. spalio 22 d., 1999 m. vasario 3 d., 2002 m. gegužės 17 d., 2002 m. birželio 3 d., 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. vasario 28 d. tikrino Mokesčių inspekcijos auditoriai, iš šių patikrinimų medžiagos matyti, kad pateiktose ataskaitose buvo visi būtini (privalomi) duomenys, iš kurių nustatyta bendrovės ūkinė-finansinė veikla, buhalterinės apskaitos teisingumas, mokesčių mokėjimo apimtys ir dydžiai. Pabrėžia, kad iš nurodytų patikrinimo aktų darytina išvada, jog jai kompiuterines laikmenas perdavus L. K. , o šiai – R. R. , bendrovės ūkinė-finansinė veikla buvo aiškiai ir teisingai dokumentuota, nustatyta turto apimtis bei iškilusios mokesčių problemos. Atsižvelgdama į tai, apeliantė nesuprantamu vadina jai suformuluotą kaltinimą, kad dėl jos veiksmų iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, taip pat pabrėžia, jog teismas be pagrindo patvirtino nepagrįstas specialistų išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliantės teiginys yra nepagrįstas. Minėtų patikrinimų metu buvo tikrinama ne visa įmonės ūkinė-finansinė veikla, o tik atskiros jos sritys, pvz., 1999 m. vasario 3 d. atlikto tikrinimo metu buvo tikrinta fizinių asmenų pajamų mokestis, susijęs su darbo santykiai ir pridėtinės vertės mokestis, 2002 m. gegužės 17 d. – juridinių asmenų pelno mokestis už laikotarpį nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., atskaitymų į Kelių fondą apskaičiavimas už tą patį laikotarpį, fizinių asmenų pajamų mokestis, susijęs su darbo santykiais nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., pridėtinės vertės mokestis už laikotarpį nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. (t. 9, b. l. 103-104). Taigi iš bylos duomenų matyti, jog priešingai, nei teigia apeliantė, minėtų patikrinimų metu nebuvo išsamiai patikrinta visa įmonės ūkinė-finansinė veikla, taip pat nebuvo tikrinti visi finansiniai dokumentai bei nebuvo vertinta, ar pagal juos galima nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus, ar to padaryti nėra galimybės. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltės padarius šią nusikalstamą veiką ir pagrįstai ją dėl to pripažino kalta. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone apeliantės skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo apeliantės nurodytais motyvais naikinti nėra pagrindo.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji tokio pobūdžio darbą dirbo daug metų, niekuomet neturėjo problemų, susijusių su bendrovės finansinės apskaitos tvarkymu. Tai, kad asmuo anksčiau nėra padaręs analogiškų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, negali paneigti fakto, jog jis tokią nusikalstamą veiką yra konkrečiu atveju padaręs. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tik bausmės individualizavimui, o veikos vertinimui kaip nusikalstamos ar nenusikalstamos, reikšmės ji neturi ir veikos kvalifikavimo neįtakoja.

J. P. skunde nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateiktas nė vienas argumentas ar įrodymas, kurie patvirtintų tyčinį jos veiksmų pobūdį, kaip to reikalauja 2000 m. BK 220 straipsnis, 221 straipsnis ir 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalis. Neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, apygardos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nors ji nusikalstamų veikų ir neįvykdė. Nurodo, jog tokie teismo veiksmai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų Nr. 13 ir Nr. 55 nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, pagal susiformavusią praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, jos rūšis, be nurodytų aplinkybių, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi nustačius atitinkamo BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, asmens psichinį santykį su šiais požymiais reikia įrodinėti remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė, dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininke sąmoningai nevykdė bei sąmoningai netinkamai vykdė įmonės buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų, įpareigojančių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, registruose fiksuoti visus būtinus duomenis, o taip pat juos fiksuoti teisingai, reikalavimus. Šios įstatymų nustatytos pareigos, kaip minėta, apeliantė nevykdė, kas leidžia daryti išvadą, jog ji veikė tyčine kaltės forma. Kolegijos nuomone, šios bylos medžiagos visuma leidžia daryti priešingą, nei teigia apeliantė, išvadą, t. y. byloje yra pakankamai duomenų pagrindžiančių nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija dar išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius nuteistosios kaltę ir padarė pagrįstą išvadą, todėl šiais motyvais naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Apeliantės teiginiai apie tai, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose įtvirtintų išaiškinimų, teisėjų kolegijos nuomone, yra deklaratyvūs, kadangi ji nenurodo konkrečių aplinkybių, faktų, kurie liudytų, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose suformuotų nuostatų, o taip pat nenurodo, kokių minėtuose nutarimuose įtvirtintų nuostatų pirmosios instancijos teismas nesilaikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. D. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 109 361 Lt iššvaistymo) ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį: R. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl 109 361 Lt iššvaistymo išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. D. už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 1 156 100 Lt pasisavinimo) padarymą paskirta laisvės atėmimo 4 metams 6 mėnesiams bausmė sumažinant bausmę ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. D. už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje (dėl 4 316 040 Lt iššvaistymo) padarymą paskirta laisvės atėmimo 4 metams 9 mėnesiams bausmė sumažinant bausmę ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. D. už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 83 606 Lt pasisavinimo) padarymą paskirta laisvės atėmimo 4 metams 4 mėnesiams bausmė sumažinant bausmę ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. D. už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 120 750 Lt pasisavinimo) padarymą paskirta laisvės atėmimo 4 metams 9 mėnesiams bausmė sumažinant bausmę ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. D. už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 52 000 Lt pasisavinimo) padarymą paskirta laisvės atėmimo 4 metams 3 mėnesiams bausmė sumažinant bausmę ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis R. D. subendrintos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi bei 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalyje, 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo panaudojimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl raštelių pagaminimo), 300 straipsnio 1 dalyje (dėl raštelių panaudojimo) subendrinti dalinio sudėjimo bei bausmių apėmimo būdais ir paskirti subendrintą laisvės atėmimą trejiems metams bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2005 m. spalio 18 d. iki 2007 m. spalio 11 d.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš R. D. priteista 416 356 Lt BUAB „(duomenys neskelbtini)“ žalai atlyginti ir priteisti iš R. D. 306 995 Lt BUAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtai žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Daiktinius įrodymus – kompiuterį „BMS“ bei R. D. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktą kompiuterinę įrangą – grąžinti nuteistajam R. D. .