Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Reginos Gaudutienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 30 d.

Iš nuteistojo S. K. civiliniam ieškovui UAB „K. V.“ priteista 17 027 Eur, o civiliniam ieškovui UAB „A. A.“ – 19 059 Eur turtinei žalai (tiesioginiams nuostoliams) atlyginti.

Civiliniams ieškovams UAB „K. V.“ ir UAB „A. A.“ pripažinta teisė į ieškinio dėl negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) priteisimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 261 straipsnis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 10 d. (duomenys neskelbtini), sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 11/06/10 su UAB „K. V.“, atstovaujama direktorės V. V., pagal kurią bendrovė įsipareigojo 2011 m. birželio 14 d. perduoti jam laikinai naudotis už užmokestį 47 282,59 Lt vertės automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jame buvusia 934 Lt vertės signalizacija, 7 605 Lt vertės papildoma vaizdo ir garso aparatūra, 969,82 Lt vertės palydovine sekimo sistema ir 2 000 Lt vertės stogo bagažine, o jis įsipareigojo automobilį grąžinti iki 2011 m. birželio 17 d. (šis terminas vėliau žodžiu pratęstas iki 2011 m. birželio 21 d.), žinodamas, kad automobilis yra bendrovės nuosavybė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnio 1 dalį, transporto priemonės nuomos sutarties Nr. 11/06/10 2.1, 3.1.12 punktų reikalavimus, įpareigojančius automobilį grąžinti sutarčiai pasibaigus, 2011 m. birželio 21 d. ir iki šiol automobilio sąmoningai negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip padarydamas UAB „K. V.“ didelę (58 791,41 Lt) turtinę žalą.

Be to, S. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 30 d. 16.50 val. (duomenys neskelbtini), siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB „A. A.“ priklausantį 60 579,38 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad UAB „M. S.“ nedirba ir neturi teisės jai atstovauti, pateikė UAB „A. A.“ atstovui A. P. žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis yra UAB „M. S.“ dileris, ir šios bendrovės registracijos pažymėjimą Nr. 139625 bei antspaudą, kuriuos 2011 m. gegužės mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gavo iš V. U., nežinojusio apie jo daromą nusikalstamą veiką, taip įgijęs A. P. pasitikėjimą, kaip UAB „M. S.“ atstovas sudarė automobilio nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)/2011/06/1 ir „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“ priėmimo–perdavimo aktą su UAB „A. A.“, atstovaujama A. P., kurioje savo parašu patvirtino žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra UAB „M. S.“ dileris, po ko jam už užmokestį laikinai, iki 2011 m. liepos 2 d., buvo perduotas naudotis ir valdyti UAB „A. A.“ nuosavybės teise priklausantis automobilis „Mercedes Benz 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 60 579,38 Lt vertės su jame įrengta 640 Lt vertės signalizacija ir 327,33 Lt vertės 76,66 litrų dyzelinio kuro. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 2 d. (duomenys neskelbtini), kaip UAB „M. S.“ atstovas sudarė automobilio nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)/2011/06/1, sudarytos 2011 m. birželio 30 d., pratęsimo sutartį su UAB „A. A.“, atstovaujama A. P., kurioje savo parašu patvirtino žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra UAB „M. S.“ dileris, pagal kurią įsipareigojo automobilį grąžinti iki 2011 m. liepos 8 d. 17.00 val., tačiau 2011 m. liepos 8 d. ir iki šiol automobilio negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „A. A.“ priklausantį automobilį „Mercedes Benz 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 60 579,38 Lt vertės su jame įrengta 640 Lt vertės signalizacija ir bake buvusiais 327,33 Lt vertės 76,66 litrais dyzelio, taip padarydamas UAB „A. A.“ didelę (61 546,71 Lt) turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistajam S. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Taigi nuteistojo versija, kad jis, dirbdamas UAB „M. S.“ ir vykdydamas akcininko R. S. nurodymus, išsinuomojo minėtus automobilius šios bendrovės reikmėms ir R. S. buvo informuotas apie automobilių grąžinimo, liko nepatvirtinta nei apklaustų liudytojų, nei kita bylos medžiaga. Vien tai, kad nuteistasis nurodo, jog vykdė R. S., kaip UAB „M. S.“ įgalioto asmens, nurodymus ir patikėjo jo žodžiais, kad automobiliai buvo grąžinti nuomotojams, nepateikdamas konkrečių tai patvirtinančių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tokie nuteistojo tvirtinimai turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Pagal teismų praktiką tai nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turto pasisavinimo tiek objektyvioji, tiek subjektyvioji pusės yra įrodytos, S. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavinimo ir ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-255/2012). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis Nr. 2K-161/2013). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui.

Bylos rašytine medžiaga nustatyta, kad UAB „A. A.“, atstovaujama direktoriaus A. P., ir UAB „M. S.“, atstovaujama dilerio S. K., 2011 m. birželio 30 d. sudarė automobilio nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)/2011/06/1, kuria UAB „A. A.“ įsipareigojo 2011 m. birželio 30 d. 17.00 val. suteikti už užmokestį UAB „M. S.“ laikinai naudotis ir valdyti automobilį „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o UAB „M. S.“ įsipareigojo šį automobilį grąžinti iki 2011 m. liepos 2 d. 17 val. (t. 2, b. l. 61–62). Priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad S. K. 2011 m. birželio 30 d. 17.00 val. pasiėmė nurodytą automobilį (t. 2, b. l. 148). Tų pačių šalių 2011 m. liepos 2 d. sudarytas minėtos automobilio nuomos sutarties pratęsimas, kuriuo nuomos terminas pratęstas iki 2011 m. liepos 8 d. 17.00 val. Pratęsimą, kaip ir pačią nuomos sutartį, pasirašė S. K., abiem atvejais nurodytas kaip UAB „M. S.“ dileris (t. 2, b. l. 66). Byloje apklaustas UAB „A. A.“ direktorius A. P. parodė, kad 2011 m. birželio 28 d. į jį dėl automobilio nuomos kreipėsi S. K., pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę. Tada S. K. dviem dienoms išsinuomojo kitą automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, 2002 m. laidos. Grąžinęs šį automobilį 2011 m. birželio 30 d., S. K. pareiškė norą išsinuomoti didesnį 2010 m. laidos automobilį „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). S. K. sakė, kad šį automobilį nori išsinuomoti UAB „M. S.“ vardu, pateikė šios bendrovės registracijos pažymėjimo kopiją, turėjo antspaudą. S. K. paaiškino, kad bendrovė užsiima sezonine veikla – perkraustymo paslaugomis ir krovinių gabenimu, todėl įtarimų nekilo. S. K. paskambino 2011 m. liepos 2 d. iš ryto dėl nuomos sutarties pratęsimo ir tos pačios dienos vakare kitu automobiliu „Renault Laguna“ atvyko į UAB „A. A.“ biurą pratęsti iki 2011 m. liepos 8 d. nuomos terminą. Dar kartą dėl nuomos sutarties pratęsimo S. K. paskambino 2011 m. liepos 7 d., pažadėjo atvykti, tačiau neatvyko ir automobilio negrąžino, susisiekti su juo nepavyko (t. 4, b. l. 115–116). Aplinkybes dėl S. K. vykimo į Kauną automobiliu „Renault Laguna“ patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas D. Š. (t. 4, b. l. 118). Šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių apeliantas taip pat iš esmės neneigia. Tiesiog apeliantas šias aplinkybes savaip interpretuoja. Teigdamas, kad nuomos sutartį jis sudarė kaip UAB „M. S.“ atstovas, veikdamas pagal įgaliojimą, neslėpdamas savo tapatybės ir neturėdamas tikslo klaidinti ar apgaudinėti. Apie S. K. ir UAB „M. S.“ ryšius teisėjų kolegija jau pasisakė. S. K. nedirbo šioje bendrovėje, neturėjo jokio įgaliojimo jai atstovauti. Aplinkybės, kuriomis jis gavo UAB „M. S.“ registravimo pažymėjimą ir antspaudą, taip pat jau aptartos ir jos nesudaro pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad jis veikė šios bendrovės vardu ir kad automobilis „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo reikalingas jos reikmėms. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu pagrįstai nustatė, kad S. K. savo naudai UAB „A. A.“ priklausantį automobilį įgijo apgaule, t. y. siekdamas įgyti šios bendrovės direktoriaus pasitikėjimą ir jį suklaidinti dviem dienoms išsinuomojo senesnį ir pigesnį automobilį, kurį grąžino ir tą pačią dieną išsinuomojo naujesnį ir brangesnį automobilį, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad dirba UAB „M. S.“ dileriu ir kaip patvirtinimą pateikė šios bendrovės registravimo pažymėjimą ir antspaudą, be to, suėjus nuomos sutartyje numatytam automobilio grąžinimo terminui, siekdamas sudaryti patikimo žmogaus įspūdį, atvyko į UAB „A. A.“ biurą, kur apgaule pratęsė nuomos sutartį, tačiau suėjus pratęstam terminui, automobilio negrąžino. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad minėto automobilio grąžinimo dieną jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, todėl neturėjo galimybės grąžinti automobilio, neturi teisinės reikšmės šios nusikalstamos veikos baigtumui, nes jis nenurodė automobilio buvimo vietos. Pažymėtina, kad ji nežinoma iki šiol.

Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teismo išvada dėl apelianto kaltės padarius sukčiavimą pagrįsta ne prielaidomis, o byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl sukčiavimo įgijus automobilį „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Nurodo, kad UAB „K. V.“ į bylą pateikė dokumentus, t. y. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos liudijimą ir turto eksploatacijos aktą, kuriuose nurodytas visai kitas automobilis – „Renault Trafic“, o ne „VW Transporter“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto minimi dokumentai UAB „K. V.“ į bylą buvo pateikti kaip priedai prie patikslinto civilinio ieškinio, kuriuo buvo įrodinėjamas ir negautų pajamų dydis (t. 6, b. l. 53–55, 57–59). Įrodinėdamas negautų pajamų dydį civilinis ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad, netekus automobilio „VW Transporter“, bendrovė kurį laiką negalėjo vykdyti nuomos veiklos, nes kitas automobilis – „Renault Trafic“ buvo įsigytas tik 2013 m. balandžio 13 d. Šioms aplinkybėms patvirtinti UAB „K. V.“ ir buvo pateikusi apelianto minėtus dokumentus, kuriuose nurodytas kitas automobilis. Pažymėtina, kad UAB „K. V.“ jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pateikusi 2010 m. birželio 26 d. naudoto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010 m. liepos 2 d. ilgalaikio turto įvedimo į eksploatacijos aktą, kuriuose nurodytas būtent „VW Transporter“ automobilis (t. 1, b. l. 42, 43). Todėl apelianto teiginiais dėl UAB „K. V.“ nurodyto kito automobilio yra nepagrįsti.

Kiti apelianto argumentai dėl civilinių ieškinių yra susiję su tuo, kad iš abiejų civilinių ieškovų pateiktų dokumentų, patvirtinančių papildomos įrangos įrengimą joms priklausančiuose automobiliuose, nematyti, kad nurodyti darbai buvo atlikti būtent šiems automobiliams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinių ieškinių dalį dėl turtinės žalos (tiesioginių nuostolių) priteisimo, į nuteistojo nusikalstamais veiksmais civiliniams ieškovams padarytos žalos dydį įtraukė ne tik prarastų automobilių vertę, bet ir į automobilius papildomai įmontuotos įrangos vertę, taip pat kitus civilinių ieškovų patirtus nuostolius, susijusius su automobilių paruošimu eksploatacijai.

Civiliniam ieškovui UAB „K. V.“ priteista 58 791,41 Lt arba 17 027 Eur suma turtinei žalai atlyginti, ją sudaro likutinė automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 47 282,59 Lt ir papildomai sumontuotos įrangos vertė: signalizacija – 935 Lt, papildoma aparatūra (DVD, televizorius, garso kolonėlės, galinio vaizdo kamera) – 7 605 Lt, palydovinė sekimo sistema – 969,82 Lt ir stogo bagažinė – 2 000 Lt. Priteista suma yra pagrįsta civilinio ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais – PVM sąskaitomis faktūromis (t. 1, b. l. 46–49). Dėl apelianto argumentų, kad šios PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina, jog jose nurodyta įranga buvo sumontuota būtent automobilyje „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pažymi, kad šias apeliantui abejones keliančias aplinkybes papildomai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Visų pirma, tai, kad minėta įranga buvo sumontuota būtent automobilyje „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino byloje apklausti UAB „K. V.“ darbuotojai. Antra, nurodytas automobilis civilinio ieškovo buvo įregistruotas VĮ „Regitra“ 2010 m. liepos 2 d., o iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad jose nurodyti darbai atlikti netrukus po automobilio registracijos, t. y. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Trečia, pats nuteistasis netvirtino, kad minėtos papildomos įrangos šiame automobilyje nebuvo. Akivaizdu, kad automobilis turėjo būti paruoštas numatytai nuomos veiklai, todėl nurodytos papildomos įrangos montavimo būtinumas iš karto po jo įsigijimo nekelia jokių abejonių. Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros civilinio ieškovo būtų apmokėtos, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju tokių įrodymų pateikimas būtų perteklinis. Be to, bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis neprašė išreikalauti tokių įrodymų.

Iš esmės dėl tų pačių teisėjų kolegijos nurodytų motyvų atmestini analogiški apelianto argumentai dėl kito civilinio ieškovo UAB „A. A.“ pateiktų rašytinių įrodymų. Šiam civiliniam ieškovui skundžiamu nuosprendžiu priteista 65 809,99 Lt arba 19 059 Eur suma turtinei žalai atlyginti, ją sudaro: automobilio „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 60 579,38 Lt, signalizacija – 640 Lt, kuras – 327,33 Lt, tai pat kiti patirti nuostoliai (automobilio registracija, valstybinių numerių tvirtinimas, techninė apžiūra, kelių mokestis, draudimai, palūkanos) – 4 263,28 Lt. Priteista suma taip pat yra pagrįsta šio civilinio ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais (t. 2, b. l. 23–39). Aplinkybes, kad UAB „A. A.“ patirtos papildomos išlaidos yra susijusios būtent su automobiliu „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina ne tik šios bendrovės direktoriaus duoti parodymai, faktas, kad praėjo labai trumpas laiko tarpas tarp automobilio įsigijimo ir nurodytų papildomų išlaidų, būtinų automobiliui tinkamai eksploatuoti, patyrimo, tačiau ir pasirašytas automobilio priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodyta automobilio komplektacija. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad neišsiaiškinta dėl UAB „A. A.“ mokėtų palūkanų. Šios bendrovės direktoriaus paaiškinimais ir pateikta paskolos sutartimi nustatyta, kad automobiliui „Mercedes Benz Sprinter 313 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigyti buvo gauta paskola, paskolos sutartyje numatant palūkanas. Bendrovei netekus automobilio, kuriam įsigyti buvo gauta atlygintinė paskola, už paskolą priklausančios mokėti palūkanos pagrįstai buvo pripažintos šios bendrovės tiesioginiais nuostoliais (CK 6.249 straipsnis).

Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, o priešingi apelianto argumentai, vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Bausmė nuteistajam S. K. paskirta įvertinus tai, kad jis padarė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, kurios abi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Jis buvo nusikaltimų vykdytojas, turtinės žalos neatlygino. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: nuteistasis dirbo, jam keturis kartus buvo taikytos priverstinės medicininio pobūdžio priemonės už baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas analogiško pobūdžio bylose; du kartus teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, registruotas VšĮ Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centre, diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. K. paskyrė vienintelę padarytų nusikaltimų sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už vidurkį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik atlikus realią laisvės atėmimo bausmę. Nors apeliantas nesutinka su tokia išvada ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta.

BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybes įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam būdingos antivisuomeninės nuostatos, yra polinkių daryti nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-362/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad S. K. nusikalstamas veikas daro reguliariai, nusikalstamų veikų pobūdis yra tyčinis, savanaudiškas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jam yra diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas su remisijos periodais, sugretinus ją su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, negu padaryta skundžiamame nuosprendyje.

Teisėjų kolegija taip atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Atlikus ekspertizę, teismo ekspertai pateikė 2012 m. sausio 16 – vasario 1 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, iš kurio matyti, kad S. K. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jam nustatyta šizoafektinio sutrikimo remisija, kas netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nusikalstamos veikos padarymo metu S. K. nesirgo lėtiniu ir laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, dėl psichikos būklės S. K. gali dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teisme, jam nereikalinga taikyti priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių (t. 3, b. l. 97–105). Tačiau, pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja pateikė prašymą pridėti prie bylos 2015 m. vasario 11 – kovo 16 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, gautą kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje taip pat kaltinamas S. K. (t. 7, b. l. 56). Kadangi gynėjos pateikto ekspertizės akto išvados buvo kitokios, gynėja prašė į teismo posėdį iškviesti ekspertę, kurį atliko ekspertizę nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į gynėjos prašymą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertizę šioje byloje atlikusią ekspertę J. D., o po ekspertės apklausos paskyrė nuteistajam papildomą stacionarią teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę (t. 7, b. l. 186–190). Atlikus papildomą ekspertizę, teismo ekspertai pateikė 2015 m. gruodžio 16 d. – 2016 m. sausio 18 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame suformuluoti atsakymai į teismo nutartyje ekspertams pateiktus klausimus (t. 8, b. l. 2–15). Anot teismo ekspertų, S. K. po 2012 m. atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės yra atliktos 3 stacionarinės ir 2 ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės, kurių metu jam nustatyta šizoafektinio sutrikimo remisija; S. K. šiuo metu nustatyta šizoafektinio sutrikimo remisija, kuri netrukdo jam suprastai savo veiksmų esmę ir juos valdyti; S. K. dėl psichikos sveikatos būsenos gali dalyvauti teismo posėdžiuose, būti apklausiamas, atlikti jam skirtą bausmę; jam nereikalinga specialioji nuolatinė slauga ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas. Pažymėtina, kad proceso dalyviai pastabų dėl ekspertizės akto nepakankamo išsamumo ar nepakankamo pagrįstumo nepateikė ir neprašė skirti naujos ekspertizės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktas ekspertizės aktas yra išsamus ir pagrįstas. Taigi gynėjos iškeltos abejonės, dėl kurių šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, yra išsklaidytos.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta kardomąją priemonę – suėmimą palikti, bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2015 m. kovo 30 d.), į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 30 d. Apelianto teigimu, į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas laikas, išbūtas suėmime, kurį paskyrė Vilniaus miesto apylinkės teismas. Dėl šių apeliantų teiginių teisėjų kolegija pažymi, kad S. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams pirmosios instancijos teismo buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Apylinkės teismo nuosprendžiu S. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį buvo paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams ir 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda, į šią bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. sausio 30 d. ir nuspręsta laikyti S. K. atlikusiu laisvės atėmimo bausmę. Taigi apelianto minimas laikas, išbūtas suėmime pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, jau yra įskaitytas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, kuri yra subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu S. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta bausme, todėl nėra pagrindo dar kartą įskaityti nurodytą laiką, išbūtą suėmime, kuris buvo paskirtas Vilniaus miesto apylinkės teismo.

Apeliantas ir jo gynėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir nuteistasis kurį laiką praleido ekspertizės įstaigoje, todėl, jų manymu, šis laikas turėjo būti įskaitytas į paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su šia pozicija. Ikiteisminio tyrimo metu Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi, tenkinant prokuroro prašymą, S. K. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniams skyriui (t. 3, b. l. 93–94). Pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad S. K. Utenos ekspertiniame skyriuje buvo tiriamas nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 1 d. (t. 3, b. l. 97–105). BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad kardomajam kalinimui (suėmimui) turi būti prilygintas ir į paskirtą bausmę įskaitomas taip pat laikas, praleistas stacionarioje ekspertizės įstaigoje, jei tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti medicininę ar teismo psichiatrijos ekspertizę (BPK 141 straipsnis). Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, įskaitant į paskirtą bausmę laiką, išbūtą stacionarioje ekspertizės įstaigoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti – į nuteistajam S. K. paskirtą bausmę įskaityti stacionarioje ekspertizės įstaigoje išbūtą laiką nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 1 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.