Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2021 m. rugsėjo 20 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme ir L. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metais laisvės atėmimo ir 51 MGL (2550,00 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 7, 10 punktais paskirtos laisvės bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį:

1) pradėti dirbti arba tęsti darbą;

2) dalyvauti elgesio pataisos programoje;

3) neišeiti iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 20.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi L. B. į paskirtą bausmę įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal 2021 m. rugsėjo 20 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendį.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią L. B. nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis L. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, tvirtindamas, kad su E. S. jie nėra sugyventiniai, su ja bendro ūkio nevedė, jog jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, o tik pirštų galiukais atbula ranka E. S. užkliudė nosį, iš kurios pradėjo bėgti kraujas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad L. B. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl L. B. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

6. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. B. kaltu dėl to, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą sugyventinei E. S.. Nors apeliantas tvirtina, kad jis tik pirštų galiukais atbula ranka E. S. užkliudė nosį, iš kurios pradėjo bėgti kraujas, tačiau ši jo nurodyta versija paneigta ne tik nukentėjusiosios E. S. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais.

8. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su L. B. metu bei jos duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu, ji nuosekliai tvirtino, kad sugyventinis L. B. jai sudavė smūgį į nosį, po smūgio jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, taip jai sukeldamas fizinį skausmą. Tokias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams, nes kaip matyt iš 2021 m. rugsėjo 18 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, E. S. pranešė, jog jos atžvilgiu smurtavo sugyventinis L. B., kad ji jaučia skausmą 8 balais. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad nustatyti akivaizdūs sužalojimai, nosies patinimas bei kraujuojanti nosis (t. 1, b. l. 13–15). Iš 2021 m. rugsėjo 18 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad E. S. užfiksuoti padaryti matomi sužalojimai: ant veido matosi paraudimas, kraujuojanti nosis (t. 1, b. l. 36, 38–39). Tai, kad nukentėjusioji E. S. atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, jog sugyventinis L. B. jai sudavė smūgį į nosį, taip sukeldamas fizinį skausmą, patvirtina vaizdo įrašo pateikto iš „Body“ kamerų įvykio vietos 2021 m. rugsėjo 18 d. adresu: (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės (t. 1, b. l. 52–55).

9. Įvertinusi nagrinėjamą situaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. B. sąmoningai sudavė delnu vieną smūgį nukentėjusiajai į nosį, dėl to sukėlė pastarajai fizinį skausmą. L. B. smūgio sudavimas, atsižvelgiant į smūgio lokalizacijos vietą, padarinių kilimo, t. y. fizinio skausmo, tikimybė buvo dėsningai numatoma, nes sąmoningai smūgiuodamas nukentėjusiajai, L. B. galimus padarinius suvokė ir to norėjo. Taigi, kolegija daro išvadą, jog L. B. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

10. Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, kad nukentėjusioji E. S. nėra nuteistojo L. B. šeimos narė (sugyventinė), bei, kad jie nevedė bendro ūkio.

11. BK 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

12. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

13. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-489/2020, 2K-95-648/2021).

14. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. S. pranešimo policijai, vaizdo įrašo iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusioji nurodė, kad ją sumušė būtent sugyventinis L. B.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad su L. B. jie gyvena kaip sugyventiniai apie 7 metus, turi bendrą vaiką, gyvena kartu L. B. ir jo broliui priklausančiame bute, veda bendrą ūkį. Teisiamojo posėdžio metu E. S. taip pat tvirtino, jog su L. B. turėjo artimus santykius, su juo kartu gyveno septynis su puse metų. Mano, jog jie buvo sugyventiniai. Nuteistasis viso proceso metu neigė, kad nukentėjusioji yra jo sugyventinė, tačiau neneigė, kad E. S. išlaiko, moka mokesčius už butą, perka maistą. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu L. B. nors ir neigė, kad su E. S. jie nėra sugyventiniai, tačiau pripažino, kad jis leidžia E. S. gyventi jo bute iš gailesčio, taip pat jai duoda maisto, tiksliau ji gamina jam valgį, tvarko kambarius bei skalbia jo rūbus, o jis atsilygindamas jai duoda maisto bei alkoholio. Nurodė, jog galimai vienas vaikas, kuris yra paimtas iš E. S., gali būti jo vaikas, tačiau jis tėvystės nėra nusistatęs. Patvirtino, jog E. S. iš dalies yra finansiškai priklausoma nuo jo bei yra jo nuomininkė ir išlaikytinė.

15. Nors šiuo atveju nuteistasis neigia, kad nukentėjusioji buvo jo sugyventinė, tačiau jų tarpusavio santykių turinys leidžia spręsti, kad juos siejo faktiniai šeiminiai santykiai (gyveno kartu septynerius metus, nukentėjusioji gamino maistą, tvarkė kambarius, skalbė rūbus, L. B. mokėjo mokesčius už butą, pirko maistą, finansiškai išlaikė nukentėjusiąją). Taigi pripažintina, kad šiuo konkrečiu atveju BK 140 straipsnio 2 dalies prasme nukentėjusioji E. S. laikytina šeimos nare. Todėl atsižvelgiant į padarinius, L. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

16. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo prieš nukentėjusiąją E. S., nevertintinas kaip praktiką suformavęs, dėl L. B. ir E. S. sugyventinių statuso. Pažymima, jog minėtoje byloje klausimas dėl nukentėjusiosios E. S. ir nuteistojo L. B. sugyventinių statuso nebuvo aptariamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 2021 m. kovo 4 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. teismo baudžiamaisiais įsakymais L. B. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl smurto sukėlimo savo šeimos nariui, o būtent nuketėjusiajai E. S..

17. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog L. B. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas L. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. B. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, ar jo veiksmus, kaip galima suprasti iš apelianto skundo turinio, kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

18. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, nesutinka su jam inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacija, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

19. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas L. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismas įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo L. B. asmenybe, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio priemonę ir kelis įpareigojimus, ribojančius jo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Skirdamas bausmę L. B. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad L. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad L. B. teistas 8 kartus, iš jų tris kartus už analogiško smurtinio nusikaltimo padarymą prieš tą pačią nukentėjusiąją, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Pirmosios instancijos teismas L. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo L. B. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą minimumui, t. y. 6 mėnesius. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. B. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. B. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė, kurios vykdymas atidėtas paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus, tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

21. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022 m. birželio 29 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį L. B., sudaro 100,00 Eur ir jos priteistinos iš nuteistojo valstybės naudai (2 t., b. l. 90).

22. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

23. Atsižvelgdama į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, nuteistasis L. B. yra darbingo amžiaus, kaip nurodė skunde pats apeliantas, vykdo individualią veiklą, duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį nėra pateikta, apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 100,00 Eur, žymiai L. B. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati, todėl minėta suma priteistina iš L. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo L. B. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo L. B. 100,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.