Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. A. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Sprendimas priimtas pareiškėjui savanoriškai neišvykus į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini) – per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. 2025 m. balandžio 9 d. Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, neturi ekonominių ryšių su Lietuva. Tačiau pareiškėjas Lietuvoje yra pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Futbolo klubo „Aukštaitija“ kvietimą, jame žaidžia, todėl su Lietuva turi ekonominių ryšių.

II.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2, 8 dalimis, nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į visas konkrečias aplinkybes, pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas skunde nepateikė argumentų, kuriais prieštarautų dėl draudimo atvykti laikotarpio (ir / ar dėl jo termino), pareiškėjas iš esmės ginčija Sprendimo teisėtumą ir prašo jį panaikinti.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kadangi Migracijos departamento Sprendimas yra išvestinis sprendimas iš prieš tai priimto Migracijos departamento sprendimo savanoriškai išvykti, kurio pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, faktai, nustatyti įsiteisėjusiame sprendime, administracinėje byloje Nr. eI2-11420-484/2025, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 25S129387 teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją F. A. Y. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus), nes pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą.

20. Pareiškėjas kartu su apeliacinius skundu padavė socialinio tinklo Facebook nuotraukos kopiją, Lygos ekrano kopijas, 2024 m. lapkričio 1 d. iškvietimo laišką su vertimu, Sportinės veiklos sutartį, sudarytą 2025 m. kovo 3 d. tarp pareiškėjo ir Futbolo klubo „Saned“ su vertimu, paso kopiją su Viza.

21. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2364-821/2025 ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teismui būtinybės vėliau pateikti įrodymus (socialinio tinklo Facebook nuotraukos kopiją, Lygos ekrano kopijas, 2024 m. lapkričio 1 d. iškvietimo laišką su vertimu, Sportinės veiklos sutartį, sudarytą 2025 m. kovo 3 d. tarp pareiškėjo ir Futbolo klubo „Saned“ su vertimu), nenurodė ir neįrodė priežasčių, kodėl šių dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako. Pareiškėjo paso kopija su Viza jau yra byloje, todėl šis dokumentas pakartotinai taip pat nepridedamas prie bylos.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Įstatymo 126 straipsnio, nustatančio užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, 1 dalies 1 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Sprendimas, nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

25. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

26. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (Įstatymo 130 str. 3 d.). Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

29. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2025 m. vasario 20 d. turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2027 m. kovo 24 d. ir 2025 m. vasario 7 d. (duomenys neskelbtini) išduotą daugkartinę Šengeno (C) vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. kovo 26 d. (buvimo dienų skaičius 30). Pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu ir Šengeno erdvėje, baigėsi 2025 m. kovo 21 d., tačiau pareiškėjas neišvyko iki Vizos galiojimo pabaigos. Pareiškėjas taip pat neįvykdė Migracijos departamento 2025 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2025 m. balandžio 9 d.

30. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo siekio pratęsti savo teisėtą buvimą Lietuvoje vizos pagrindu, teisėjų kolegija iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. kovo 17 d. Migracijos departamentui padavė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tarpininkaujant Futbolo klubui VšĮ „Saned“, Migracijos departamentas minėtą prašymą (prašymo data nurodyta 2025 m. kovo 18 d.) išnagrinėjo ir 2025 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 25S97076 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (priimtas sprendimas grąžinti asmenį). Galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-807-662/2025 konstatuota, kad pareiškėjas praleido šio sprendimo apskundimo terminą ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstai nelaikė svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis įstatyme nustatytais terminais įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, ir konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, aplinkybė, susijusi su pareiškėjo prašymu dėl nacionalinės vizos išdavimo, yra nustatyta teisingai (2025 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 25S97076 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą yra galiojantis), ji buvo išnagrinėta tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atsakovo Sprendime, byloje yra Migracijos departamento 2025 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 25S97076, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nes priimtas sprendimas grąžinti asmenį.

31. Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dokumentų nacionalinei vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, nacionalinės vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, nacionalinės vizos panaikinimo ir atšaukimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1V-401, 28 punkte įtvirtinta, jog prašymai išduoti nacionalinę vizą nagrinėjami 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su visais pakeitimais (toliau – Vizų kodeksas) 23 straipsnyje nustatytais terminais. Vizų kodekso 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas dėl prašymų priimamas per 15 kalendorinių dienų nuo prašymo, kuris yra priimtinas pagal 19 straipsnį, pateikimo datos. Šis laikotarpis, be kita ko, gali būti pratęstas (Vizų kodekso 23 str. 2, 3 d.). Pareiškėjas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo atsakovui padavė 2025 m. kovo 17 d., t. y. likus keturioms dienoms iki Vizos galiojimo pabaigos, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog tik dėl atsakovo kaltės jam nebuvo išduota viza per laikotarpį, kol pareiškėjas turėjo teisę būti Lietuvoje.

32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ekonominių ryšių netinkamo vertinimo. Migracijos departamentas Sprendime pakankamai aiškiai pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius, pažymėjęs, kad išnagrinėjus kartu su prašymu pateiktą sportinės veiklos sutartį, sudarytą pareiškėjo ir Futbolo klubo, bei atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, nuspręsta, kad pareiškėjas neturi teisėto pagrindo likti Lietuvoje bei užsiimti teisėta veikla. Atsakovas pareiškėjo ekonominius ryšius pripažino kaip neilgalaikius ir neužkertančius kelio priimti sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas su tokiu atsakovo vertinimu sutiko. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl ekonominių ryšių su Lietuva buvimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ekonominiai santykiai – sportinė veikla – nėra ilgalaikiai, o aplinkybėms, susijusioms su jo draudimu, gaunamomis nuolatinėmis pajamomis, pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojami ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika buvo tinkamai įvertinti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neturi jokių socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nėra susietas ir šeiminiais ryšiais su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neįrodė jokių priežasčių ir aplinkybių, nepateikė argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos po Migracijos departamento 2025 m. kovo 26 d. sprendimo priėmimo, neteisėtai gyveno Lietuvoje, neturėdamas galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

34. Migracijos departamentas Sprendimu taip pat uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus).

35. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

36. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 34 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (34.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (34.2 p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (34.3 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo išsiųsti priėmimo dienos (34.4 p.): užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (34.4.1 p.); užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (34.4.2 p.); buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (34.4.3 p.); atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybes, užsieniečio teikiamą pagalbą nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes (34.5 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.1 punkte įtvirtina, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 90 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos. Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p.).

37. Nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse buvo 73 dienas, jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, todėl 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia Migracijos departamento išvada nesutinka, nes pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo užsiimti sporto veikla, Migracijos departamentas buvo informuotas apie sudarytą sportinės veiklos sutartį, pareiškėjas, tarpininkaujant Futbolo klubui VšĮ „Saned“, dėjo pastangas įteisinti savo buvimą Lietuvoje (padavė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, kuris nebuvo patenkintas), jį su Lietuvos Respublika sieja ekonominiai ryšiai. Įvertinus šias individualias aplinkybes, pripažintina, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip neindividualizuotas, nepagrįstas ir neproporcingas.

38. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus). Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas, vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu bei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu.

39. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Pagal SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

40. NAS taisyklių 15 punkte nurodyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus gyvenimo gerbimą ir kt. (žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024) (žr., pvz., 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1801-556/2025).

42. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip neindividualizuotas, nepagrįstas ir neproporcingas. Migracijos departamentas Sprendime nėra jokių motyvų dėl įvesto perspėjimo į SIS proporcingumo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka SIS reglamento 21 ir 24 straipsnių reikalavimų ir yra naikintina.

43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtrauktas perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 24 mėnesius (2 metus) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

44. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. ABTĮ 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už skundą bei apeliacinį skundą, paduodant juos elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už skundą bei apeliacinį skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalį, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur, nors turėjo sumokėti 11,25 Eur, susidariusi žyminio mokesčio permoka – 3,75 Eur, grąžinama pareiškėjui. Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis jį grąžinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. A. Y. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo F. A. Y. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 25S129387 2 ir 3 punktus, kuriais uždrausta pareiškėjui F. A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus) ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui F. A. Y. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius (2 metus).

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui F. A. Y. (mokėtojas futbolo klubas viešoji įstaiga Aukštaitija) 3,75 Eur (tris eurus 75 ct) sumokėto žyminio mokesčio permoką.

Nutartis neskundžiama.