Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-23 · Administracinė byla Nr. I2-2673-331/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-06-23Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-09-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-23
Bylos Nr.
I2-2673-331/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00842-2021-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Henrikas Sadauskas (pirm.)
Pareiškėjas
L. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Administracinė byla Nr. I2-2673-331/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00842-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2021 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 21R-141 (AG-178/07-2021) atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2021 m. vasario 1 d. rašto Nr. (65)-D8-643 „Dėl privataus ežero“ (toliau – ir Sprendimas).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu ir prašo: 1) panaikinti Komisijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 21R-141 (AG-178/07-2021); 2) panaikinti Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. raštą Nr. (65)-D8(E)-643; 3) įpareigoti Komisija pareiškėjo 2021 m. vasario 26 d. skundą dėl Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. atsakymo Nr. (65)-D8-643 „Dėl privataus ežero“ nagrinėti iš naujo; 4) priimti naują sprendimą ir įpareigoti Aplinkos ministeriją pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“ (toliau – ir Kreipimasis) nagrinėti iš naujo.

2.1. Paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 25 d. su pranešimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“, nurodydamas begalę galimų pažeidimų kurie išskirtinai susiję su Aplinkos ministerijos kompetencija, prašė savo tėvų vardu, savo vardu ir tų Lietuvos Respublikos piliečių vardu, kurie turi privačius ežerus, atstovauti juos Lietuvos Respublikos Konstituciniame teisme, pateikti Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui prašymą išaiškinti ar nepažeistos teisės privačių ežerų savininkų.

2.2. Pažymi, kad jo kreipimasis Lietuvos Respublikos Prezidentui buvo persiųstas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, vėliau į Aplinkos ministeriją, kuri 2021 m. vasario 1 d. raštu pateikė atsakymą, kad į daugelį keliamų klausimų atsakė 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747. Mano, kad šis Aplinkos ministerijos atsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Aplinkos ministrui Simonui Gentvilui patiko gyventi okupacijos laikotarpį ir dabar deda visas pastangas Lietuvos Respublikos piliečius grąžinti į Rusijos sudėtį, kaip paklydusius vaikus. Daro išvadas, kad dauguma Aplinkos ministerijos teisės aktų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Aplinkos ministerija neigia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio privačios nuosavybės teisę, todėl pažeidžia pagrindinius ir esminius principus – teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, taip pat Viešojo administravimo įstatymą bei kitus įstatymus.

2.3. Atkreipė dėmesį, kad Medžioklės įstatymas yra išverstas iš rusų kalbos, o tai neatitinka pamatinių demokratinės valstybės principų. Demokratinės valstybės pamatai yra privati nuosavybė ir jos gynimas, todėl Aplinkos ministerija turėjo ir privalėjo, Medžioklės įstatymą lygyti su Europos demokratinėmis valstybėmis kaip pvz. Vokietija ar Prancūzija. Lietuva pasirinko demokratinės valstybės kelią, Europos teisę su žmogaus visomis teisėmis, todėl turi būti žiūrima į privačios nuosavybės turėtojus, o ne į dykaduonius, kurie neturi privačios nuosavybės, t. y. medžiotojus, kurie neturi privačios nuosavybės, o medžiotojų būrelio nuostatai jiems suteikia didesnes teises negu privačios nuosavybės turėtojams. Tokia betvarkė negalima demokratinėje valstybėje. Klausimus demokratinėje valstybėje pirmoje eilėje sprendžia ūkininkas, jis sprendžia ką daryti su laukiniais gyvūnais, kurie gyvena jo privačioje nuosavybėje, todėl dažnas ūkininkas yra medžiotojas arba perleidžia mokamą teisę medžioti už atlygį, be to, ūkininko dėka laukiniai gyvūnai gyvena jo privačioje žemėje.

2.4. Pareiškėją šokiravo Aplinkos ministro elgesys ir požiūris, nepagarba Lietuvos Respublikos piliečiams ir jų teisėms, ministras rodo didelę nepagarbą Lietuvos Respublikos Prezidentui bei Vyriausybei. Pareiškėjas atskleidė daromą galimą nusikaltimą, o Aplinkos ministerija dangsto galimus pažeidėjus, nors galėjo pati ištirti pranešimą arba įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą ištirti, taip pat galėjo medžiagą perduoti policijai arba Nacionalinei žemės tarnybai bei Prokuratūrai.

2.5. Pažymi, kad Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. atsakymas turi būti panaikintas, nes su betvarke Aplinkos ministerijos ir jos pavaldžiose įstaigose pareiškėjas susiduria jau beveik 6 metus, tačiau ministerijos įžūlumas ir cinizmas niekaip nesibaigia nors ministras yra naujas žmogus. Aplinkos ministerijos atsakymas jam, Vyriausybės kanceliarijai, nutylint svarbius klausimus, apie kitus svarbius klausimus neva jau pasisakė 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Pareiškėjo įsitikinimu Aplinkos ministerija privalėjo atlikti išsamią analizę grįstą objektyviais vertinimais, rezultatus privalėjo pateikti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir pareiškėjui.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Aplinkos ministerija prašo administracinę bylą nutraukti. Atsiliepime paaiškino, kad kaip teisingai nurodyta Komisijos sprendime, Komisijai priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjekto priimtų teisės aktų (administracinių aktų), veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams teisėtumo, į administracinių ginčų komisiją asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Komisija sprendime remiamasi ir aktualia teismų praktika dėl skundų (dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų) nagrinėjimo, kur pabrėžiama, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, skundą dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų galima atsisakyti priimti, o skundą priėmus nagrinėti – bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

3.1. Pažymi, kad Komisija atsižvelgdama į pareiškėjo Kreipimosi turinį ir skundžiamą Raštą pagrįstai konstatavo, kad Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. nėra ginčo dėl teisės (nėra valinio pobūdžio patvarkymų, kurie paliestų pareiškėjo teises). Raštu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas, o tik pateikti teisės aktų išaiškinimai pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešime (Kreipimesi) išdėstytais klausimais ir pagrįstai remdamasi aktualia teismų praktika bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Rašto.

3.2. Teigia, kad Rašte pateikta Aplinkos ministerijos nuomonė ir dėl pareiškėjo nuomonės dėl teisės aktų keitimo. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kad Aplinkos ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise. Be to, ginčijamame Rašte Aplinkos ministerija pasisakė dėl pateikto siūlymo keisti teisės aktus, nurodydama, jog mano, kad netikslinga keisti nurodytus teisės aktus. Atkreipia dėmesį, kad teisėkūros iniciatyvos teisė suprantama kaip tam tikra atitinkamos institucijos diskrecija, t. y. veiksmų laisvė veikti savo nuožiūra ir savo kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Aplinkos ministerija privalėjo inicijuoti teisės aktų pakeitimus pareiškėjo nurodytu būdu – nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto Nr. (65)-D8-643 „Dėl privataus ežero“ panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. raštas yra informacinio pobūdžio, ar jis pažeidžia pareiškėjo teises ir saugomus interesus, ar Komisija pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Byloje nustatyta, kad Aplinkos ministerija 2020 m. gruodžio 30 d. gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. PSA-2038, kuriuo persiųstas Prezidentūroje gautas pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimas „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“ (toliau – ir Pranešimas).

6.1. Aplinkos ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo pranešimą, 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. (65)-D8(E)-643 „Dėl privataus ežero“ (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, kad jam jau buvo atsakyta į identišką pareiškėjo kreipimąsi (2019 m. sausio 6 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“) dar 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747.

6.2. Pareiškėjas dėl Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 21R-141 (AG-178/07-2021) atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

7. Pareiškėjo teigimu, Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. raštas turi būti panaikintas, nes Medžioklės įstatymas yra išverstas iš rusų kalbos, o tai neatitinka pamatinių demokratinės valstybės principų. Demokratinės valstybės pamatai yra privati nuosavybė ir jos gynimas, todėl Aplinkos ministerija turėjo ir privalėjo, Medžioklės įstatymą lygyti su Europos demokratinėmis valstybėmis kaip pvz. Vokietija ar Prancūzija. Pareiškėjo įsitikinimu Aplinkos ministerija privalėjo atlikti išsamią analizę grįstą objektyviais vertinimais, rezultatus privalėjo pateikti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir pareiškėjui.

8. Atsakovė su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad 2021 m. vasario 1 d. rašte pateikta Aplinkos ministerijos nuomonė dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su teisės aktų keitimu, be to, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kad Aplinkos ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise. Mano, kad netikslinga keisti nurodytus teisės aktus, nes teisėkūros iniciatyvos teisė suprantama kaip tam tikra atitinkamos institucijos diskrecija, t. y. veiksmų laisvė veikti savo nuožiūra ir savo kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Aplinkos ministerija privalėjo inicijuoti teisės aktų pakeitimus pareiškėjo nurodytu būdu – nepagrįsti ir atmestini.

9. Ginčo klausimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas (toliau – ir Tvarkos įstatymas), Teisėkūros pagrindų įstatymas (toliau – ir Teisėkūros įstatymas), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

9.1. ABTĮ 5 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

9.2. Tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) ar komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirto kito administracinių ginčų komisijos nario sprendimu atsisakoma priimti skundą (prašymą) nagrinėti, jeigu skundo (prašymo) nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

9.3. Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios įstaigos gali parengti teisėkūros iniciatyvas atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes.

10. Įvertinus šias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Todėl teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismai yra ne kartą išaiškinę, kad šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Taigi, teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose, konstatuodamas, kad viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (LVAT administracinėse bylose Nr. AS62-180/2011, Nr. AS858-336/2012, Nr. A-1682-556/2019, Nr. AS-254-556/2021 ir kt.).

11. Iš pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. kreipimosi į Lietuvos Respublikos Prezidentą matyti, kad jis dėsto aplinkybes, susijusias su jo tėvams ir jam priklausančiu žemės sklypu su vandens telkiniu, kuris kartu priklauso ir A. K. (tėvams vandens telkinio priklauso 90 proc., o minėtam asmeniui tik 10 proc.). Pareiškėjas kelią klausimą, ar A. K. pagal aplinkos apsaugos išaiškinimą turi teisę išduoti mėgėjų žvejybos bilietus pareiškėjo sklype, ar turi teisę žvejoti kiti žvejai; nesutinka su Mėgėjiškos veiklos įstatymo pakeitimais; teigia, kad Ministerija klastoja statistiką dėl paviršinių vandens telkinių; prašo paaiškinti susidariusią situaciją Lietuvos Respublikos Konstitucijos atitinkamų straipsnių kontekste; prašo paaiškinti, kodėl privataus sklypo savininko teisės nulinės, o medžiotojo – išskirtinės; prašo Prezidento grąžinti pavogtą Šakyčios upelį; dėsto mintis dėl įstatymo pakeitimų, susijusių su nendrių pjovimo ribojimu, leidimo kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostomis; kelia klausimą dėl Gavieko ežero statuso; prašė imtis priemonių, kovojant su galimai korumpuotais valstybės pareigūnais ir valdininkais, taip pat inicijuoti įstatymų pakeitimus, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti, ar nėra pažeistos privačių ežerų savininkų teisės.

12. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą į Lietuvos Respublikos Prezidentą, 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. (65)-D8(E)-643 informavo pareiškėją, kad Ministerijos specialistų nuomone, kuri nėra oficialus teisės aiškinimas ar sprendimas konkrečioje situacijoje, nes įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nesuteikia Ministerijai teisės oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, vertinti kitų institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, be to, pažymėjo, kad jam jau buvo atsakyta į identišką pareiškėjo kreipimąsi (2019 m. sausio 6 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“) dar 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747. Be to, teisėkūros iniciatyvos teisę turinčiai įstaigai – Ministerijai paliekama plati diskrecija spręsti dėl pateiktų teisėkūros pasiūlymų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kad Aplinkos ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise.

13. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertinęs skundžiamojo Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto turinį, sprendžia, kad Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. nėra ginčo dėl teisės (nėra valinio pobūdžio patvarkymų, kurie paliestų pareiškėjo interesus ar teises). Šiuo ginčijamu raštu viešojo administravimo subjektas (Ministerija) nėra parengusi kokių nors patvarkymų, įpareigojimų pareiškėjui, Ministerija tik pateikė teisės aktų išaiškinimus pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. kreipimosi į Lietuvos Respublikos Prezidentą išdėstytais klausimais, todėl šis raštas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio nuostatos įtvirtina subjektus, turinčius teisę pateikti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui. Nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerija nepatenka tarp subjektų įtvirtintų šiame straipsnyje, galinčių kreiptis dėl Kreipimesi nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Tuo tarpu pareiškėjas pats galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl, jo subjektyvia nuomone, Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (įstatymų, Vyriausybės nutarimų) atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad skundo teiginiai, dėl tariamos nepagarbos pareiškėjui, Lietuvos piliečiams ir Prezidentui nesikreipiant į Konstitucinį Teismą dėl jo nuomone tariamai Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų – nepagrįsti ir atmestini.

15. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ginčijamas Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. raštas Nr. (65)-D8(E)-643 negali būti ginčo teisme objektu ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas.

16. Teismas toliau pasisakys dėl Komisijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto Nr. (65)-D8-643 „Dėl privataus ežero“ panaikinimo.

16.1. Pagal Tvarkos 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, Komisija nagrinėja skundus viešojo administravimo srityje, t. y. dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl Komisijai priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Komisijoje gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Įvertinus Tvarkos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad į Komisiją asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas (šiuo atveju, Komisija) asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-768-438/2017).

16.2. Taigi, Komisija, vadovaujantis Tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, ginčijamu 2021 m. kovo 2 d. sprendimu pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto panaikinimo, nes Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių.

17. Teismui konstatavus, kad Komisija pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto panaikinimo, kuris yra informacinio, aiškinamojo pobūdžio, negalinčiu būti Komisijos nagrinėjimo objektu, nėra pagrindo tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus – įpareigoti Komisiją pareiškėjo 2021 m. vasario 26 d. skundą dėl Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 1 d. rašto Nr. (65)-D8-643 „Dėl privataus ežero“ nagrinėti iš naujo; priimti naują sprendimą ir įpareigoti Aplinkos ministeriją pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“ nagrinėti iš naujo.

18. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo L. R. skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas