- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-23
- Bylos Nr.
- I-3967-643/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01962-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Gintaras Dzedulionis, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- K. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui K. Ž.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM arba atsakovė) sprendimą Nr. 1D-4521(12) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę skirti jam priklausančią pareigūnų pensiją.
Pareiškėjas nurodo, kad sulaukęs nustatyto amžiaus pensijai gauti bei remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus, 2013 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą VRM skirti jam priklausančią pareigūnų valstybinę pensiją (toliau – ir pensija). Su 2013 m. gegužės 7 d. VRM priimtu sprendimu nesutinka. Mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl naikintinas.
Paaiškino, kad nuo 1985 m. liepos 7 d. buvo priimtas dirbti VRM ryšio priemonių remonto tarnyboje, 1987 m. rugpjūčio 24 d. buvo paskirtas į atestuotas pareigas ir pradėjo tarnybą VRM Ryšių skyriaus operatyvaus ryšio inžinieriaus pareigose. Tuo metu buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas pareigūno pensijai gauti. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir turint bendrą darbo stažą 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Tikėdamas valstybės prisiimtais įsipareigojimais socialinių garantijų srityje, pareiškėjas sąžiningai tarnavo VRM vidaus tarnybos gretose. Tarnaudamas, 1988 metais įstojo į VRM Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakulteto neakivaizdinį skyrių, kuris buvo reorganizuotas į Lietuvos Policijos akademiją. 1993 m. balandžio 29 d. baigė Lietuvos Policijos akademiją, įgydamas teisininko kvalifikaciją. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, ir toliau liko tarnauti Lietuvos policijoje. Pareiškėjas remiasi 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame buvo išreikštas raginimas kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turinčiam šio darbo patirties, pasirengusiam prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, likti tolimesnei tarnybai VRM sistemoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo kreipimesi užtikrino, kad bus išsaugotos visos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos. Pareiškėjas, prisiekęs Lietuvos Respublikai, 1991 m. gegužės 7 d. buvo paskirtas kriminalinės policijos inspektoriumi ir tarnavo iki 1999 m. gegužės 4 d. Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdyboje. Nuo 1994 m. buvo paskirtas Kriminalinės paieškos valdybos komisaru-vyresniojo komisaro pavaduotoju ir šiose pareigose tarnavo iki tarnybos pabaigos. Tarnybos metu buvo eilę kartų skatinamas už tarnybos rezultatus. 1996 m. vasario 18 d., vykdydamas tarnybines pareigas, buvo sunkiai sužalotas. Turėdamas tarnybos VRM sistemoje stažą, į kurį įskaitoma tarnyba kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenėje) ir kuris garantavo pareigūno pensijos gavimą, vykdant Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos reorganizaciją, 1999 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl etatų mažinimo.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai - iki 50 metų. Kadangi paliekant tarnybą, pareiškėjas neturėjo pensijai gauti privalomo amžiaus, todėl atleidžiant jį iš tarnybos dėl pensijos skyrimo jis nesikreipė. Tuo tarpu ginčijamu Sprendimu VRM atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, motyvuojant Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalimi, pagal kurią aukštesniosios grandies pareigūnai (tarp jų pareigūnai, turintys komisaro laipsnį) gali tarnauti, kol sukaks 60 metų, ir nusprendė, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas įgys tik sukakus 60 metų amžiui.
Pareiškėjo nuomone, VRM, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalį, nesivadovavo Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, bei neatsižvelgė į 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, įtvirtintas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje.
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 24) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VRM atsisakė skirti pareiškėjui pensiją, nes jis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo sąlygų (3 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjas nėra sulaukęs išleidimo į atsargą 60 metų amžiaus, nes Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje (kartu su 13 str. 14 d.) nustatyta, kad komisarai gali tarnauti kol sukaks 60 metų. VRM, sutikdama su pareiškėju, kad pareigūnas neprivalo tarnauti iki nurodyto amžiaus, nurodo, kad Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, jog nuo nurodyto amžiaus tarnauti nebegalima, todėl tai yra išleidimo į atsargą amžius Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A756-l77/2010 ir Nr. Al43-1971/2012, kuriose suformuluota Pareigūnų ir karių valstybinių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo taisyklė, kad šios normos taikymas turi būti siejamas su prašymo dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
2013 m. balandžio 15 d. VRM buvo gautas pareiškėjo K. Ž. prašymas skirti jam pareigūno pensiją (b. l.26–28).
2013 m. gegužės 7 d. VRM sprendimu Nr. 1D-4521(12) pareiškėjo prašymo netenkino, remdamasi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi pareiškėjas nebuvo įgijęs teisės gauti pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 29–30).
Byloje spręstinas ginčas dėl VRM 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4521(12) (b.l. 5-6) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Tiek reikšdamas prašymą VRM dėl pensijos skyrimo (b.l. 9-11), tiek kreipdamasis su skundu į teismą (b.l. 1-4) pareiškėjas, siekį, kad jam būtų paskirta pareigūno pensija grindžia Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostatomis. Be to, reikšdamas skundą teismui pareiškėjas vadovaujasi ir Lietuos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniais.
VRM ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalimi.
Akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo ir taikymo. Paminėtoje teisės normoje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Taigi, teisės į nurodytą valstybinę pensiją atsiradimas sąlygojamas dviejų aplinkybių visumos: kai pareigūnui (kariui) sueina teisės aktų nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu - tarnybos vidaus reikalų sistemoje) stažą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo tarp šalių dėl antrosios sąlygos, t.y. dėl privalomo stažo, nėra.
Ginčas tarp šalių kilęs dėl pirmosios sąlygos – atitinkamo amžiaus suėjimo atsiradimo momento: ar įstatyme nustatytas amžius pareigūnui turi sueiti jo atleidimo iš tarnybos momentu, ar atitinkamo amžiaus suėjimas neturi būti siejamas su pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu, o nustato tik laiką, nuo kurio išėjusiam iš tarnybos pareigūnui atsiranda teisė į pareigūnų valstybinės pensijos gavimą.
Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, kad jo atleidimo iš tarnybos metu (1999-05-04) galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostata dėl nustatyto atleidimo iš tarnybos 50 metų amžiaus. Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant jo 2013 m. balandžio 12 d. prašymą dėl pensijos skyrimo turėtų būti taikomas būtent šis teisinis reglamentavimas. Kaip teismo sprendime jau minėta anksčiau, VRM vadovavosi ne Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostatomis, bet šiuo metu galiojančia Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio (2010-04-29 įstatymo Nr. XI-795 redakcija) nuostata, kad aukštesniosios grandies (kuriai, pagal bylos duomenis, priklausė pareiškėjas) pareigūnai gali tarnauti - kol sukaks 60 metų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendime Nr. A143-1971/2012 pateikdamas susidariusios situacijos teisinį vertinimą ir paminėtų teisės aktų nuostatų taikymo išaiškinimą nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, kaip ir to paties straipsnio 2 dalies, taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusiu teisiniu reguliavimu. Šis LVAT išaiškinimas leidžia spręsti, kad VRM, priimdama ginčijamą sprendimą neskirti pareiškėjui pensijos, pagrįstai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio nuostatomis (LVAT išaiškinimas patvirtina ir anksčiau suformuotą šio teismo praktiką: 2010-02-19 nutartis Nr. A756-177/2010; 2011-08-14 sprendimas Nr. A444-793/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipimosi į VRM dėl pensijos paskyrimo metu neturėjo Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 3 punkte nustatyto 60 metų amžiaus. Sutiktina su VRM argumentu, kad nors lingvistinė paminėtos teisės normos konstrukcija neįpareigoja pareigūno dirbti iki nurodyto amžiaus, tačiau Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, kad nuo nurodyto amžiau tarnauti nebegalima, o tai laikytina išleidimo į atsargą amžiumi Įstatymo taikymo prasme.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo amžių ir stažą, vadovaujantis Įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto atitinkamomis nuostatomis darytina išvada, kad VMR 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1D-4521(12) atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūno pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. Ž. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.