Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-30 · Administracinė byla Nr. A-2763-525/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-12-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-03-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-30
Bylos Nr.
A-2763-525/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01962-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
K. Ž.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 69.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1432/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 69.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. Ž. su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-4521(12);

2) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui priklausančią pareigūnų pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad sulaukęs nustatyto amžiaus pensijai gauti bei remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus, 2013 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą VRM skirti jam priklausančią pareigūnų valstybinę pensiją. Su 2013 m. gegužės 7 d. VRM priimtu sprendimu nesutiko, vertino, kad jis yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl naikintinas. Paaiškino, kad nuo 1985 m. liepos 7 d. buvo priimtas dirbti VRM ryšio priemonių remonto tarnyboje, 1987 m. rugpjūčio 24 d. paskirtas į atestuotas pareigas ir pradėjo tarnybą VRM Ryšių skyriaus operatyvaus ryšio inžinieriaus pareigose. Tuo metu buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas pareigūno pensijai gauti. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir turint bendrą darbo stažą 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Tikėdamas valstybės prisiimtais įsipareigojimais socialinių garantijų srityje, pareiškėjas sąžiningai tarnavo VRM vidaus tarnybos gretose. Tarnaudamas, 1988 metais įstojo į VRM Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakulteto neakivaizdinį skyrių, kuris buvo reorganizuotas į Lietuvos Policijos akademiją. 1993 m. balandžio 29 d. baigė Lietuvos Policijos akademiją, įgydamas teisininko kvalifikaciją. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, ir toliau liko tarnauti Lietuvos policijoje. Pareiškėjas rėmėsi 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame buvo išreikštas raginimas kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turinčiam šio darbo patirties, pasirengusiam prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, likti tolimesnei tarnybai VRM sistemoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo kreipimesi užtikrino, kad bus išsaugotos visos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos. Pareiškėjas, prisiekęs Lietuvos Respublikai, 1991 m. gegužės 7 d. buvo paskirtas kriminalinės policijos inspektoriumi ir tarnavo iki 1999 m. gegužės 4 d. Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdyboje. Nuo 1994 m. buvo paskirtas Kriminalinės paieškos valdybos komisaru-vyresniojo komisaro pavaduotoju ir šiose pareigose tarnavo iki tarnybos pabaigos. Tarnybos metu buvo daug kartų skatintas už tarnybos rezultatus. 1996 m. vasario 18 d., vykdydamas tarnybines pareigas, buvo sunkiai sužalotas. Turėdamas tarnybos VRM sistemoje stažą, į kurį įskaitoma tarnyba kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenėje) ir kuris garantavo pareigūno pensijos gavimą, vykdant Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos reorganizaciją, 1999 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl etatų mažinimo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų. Kadangi paliekant tarnybą, pareiškėjas neturėjo pensijai gauti privalomo amžiaus, todėl atleidžiant jį iš tarnybos dėl pensijos skyrimo jis nesikreipė. Tuo tarpu ginčijamu sprendimu VRM atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, motyvuojant Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalimi, pagal kurią aukštesniosios grandies pareigūnai (tarp jų pareigūnai, turintys komisaro laipsnį) gali tarnauti, kol sukaks 60 metų, ir nusprendė, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas įgis tik sukakus 60 metų amžiui. Pareiškėjo nuomone, VRM, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalį, nesivadovavo Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, bei neatsižvelgė į 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus. Taip buvo pažeistas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, įtvirtintas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas

Atsakovas VRM atsiliepime į skundą (b. l. 24), nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Nurodė, kad VRM atsisakė skirti pareiškėjui pensiją, nes jis neatitinka Įstatymo sąlygų (3 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjas nėra sulaukęs išleidimo į atsargą 60 metų amžiaus, nes Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje (kartu su 13 str. 14 d.) nustatyta, kad komisarai gali tarnauti kol sukaks 60 metų. Sutiko su pareiškėjo argumentu, kad pareigūnas neprivalo tarnauti iki nurodyto amžiaus, tačiau vertino, kad Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, jog nuo nurodyto amžiaus tarnauti nebegalima, todėl tai yra išleidimo į atsargą amžius Įstatymo prasme. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A756-l77/2010 ir Nr. A143-1971/2012, kuriose suformuluota Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo taisyklė, kad šios normos taikymas turi būti siejamas su prašymo dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija. Atsižvelgiant į tai nurodė, kad teisę į pareigūnų ir karių pensiją pareiškėjas įgis, sukakęs 60 metų amžiaus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 41-44) pareiškėjo K. Ž. skundą atmetė.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 15 d. VRM buvo gautas pareiškėjo prašymas skirti jam pareigūno pensiją (b. l.26–28). 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1D-4521(12) VRM pareiškėjo prašymo netenkino, remdamasi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi pareiškėjas nebuvo įgijęs teisės gauti pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 29–30).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo ir taikymo. Paminėtoje teisės normoje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Taigi, teisės į nurodytą valstybinę pensiją atsiradimas sąlygojamas dviejų aplinkybių visumos: kai pareigūnui (kariui) sueina teisės aktų nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu - tarnybos vidaus reikalų sistemoje) stažą. Ginčo tarp šalių dėl antrosios sąlygos, t. y. dėl privalomo stažo, nėra. Ginčas tarp šalių kilęs dėl pirmosios sąlygos – atitinkamo amžiaus suėjimo atsiradimo momento: ar įstatyme nustatytas amžius pareigūnui turi sueiti jo atleidimo iš tarnybos momentu, ar atitinkamo amžiaus suėjimas neturi būti siejamas su pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu, o nustato tik laiką, nuo kurio išėjusiam iš tarnybos pareigūnui atsiranda teisė į pareigūnų valstybinės pensijos gavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, kad jo atleidimo iš tarnybos metu (1999 m. gegužės 4 d.) galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostata dėl nustatyto atleidimo iš tarnybos 50 metų amžiaus. Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant jo 2013 m. balandžio 12 d. prašymą dėl pensijos skyrimo turėtų būti taikomas būtent šis teisinis reglamentavimas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog VRM vadovavosi ne Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostatomis, bet šiuo metu galiojančia Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio (2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-795 redakcija) nuostata, kad aukštesniosios grandies (kuriai, pagal bylos duomenis, priklausė pareiškėjas) pareigūnai gali tarnauti – kol sukaks 60 metų. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendime Nr. A143-1971/2012 pateikdamas susidariusios situacijos teisinį vertinimą ir paminėtų teisės aktų nuostatų taikymo išaiškinimą nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, kaip ir to paties straipsnio 2 dalies, taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusiu teisiniu reguliavimu. Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas, teismui leido spręsti, kad VRM, priimdamas ginčijamą sprendimą neskirti pareiškėjui pensijos, pagrįstai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio nuostatomis (LVAT išaiškinimas patvirtina ir anksčiau suformuotą šio teismo praktiką: 2010 m. vasario 19 d. nutartis Nr. A756-177/2010; 2011 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. A444-793/2011). Nustatęs, kad pareiškėjas kreipimosi į VRM dėl pensijos paskyrimo metu neturėjo Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 3 punkte nustatyto 60 metų amžiaus, teismas sutiko su VRM argumentu, kad nors lingvistinė paminėtos teisės normos konstrukcija neįpareigoja pareigūno dirbti iki nurodyto amžiaus, tačiau Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, kad nuo nurodyto amžiau tarnauti nebegalima, o tai laikytina išleidimo į atsargą amžiumi Įstatymo taikymo prasme. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo amžių ir stažą, vadovaujantis Įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto atitinkamomis nuostatomis, teismas priėjo prie išvados, kad VMR 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1D-4521(12) atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūno pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Teismas nenustatė ir kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestas, kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas K. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49-52), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą ir įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūno pensiją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pareiškėjui 1987 m. rugpjūčio 24 d. pradėjus tarnybą VRM sistemoje, pareigūno pensijai gauti buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir, turint bendrą darbo stažą, 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Vidaus tarnybos statutas, kuriuo skundžiamame sprendime rėmėsi teismas, ir kuris pablogino pareiškėjo padėtį, buvo patvirtintas tik 2003 m. balandžio 29 d., todėl neturi atgalinės galios. Pareiškėjui turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo ir nulėmė apsisprendimą tarnauti VRM sistemoje. Priešingu atveju reikštų, kad valstybės vardu duodamos garantijos yra niekinės. Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus (Valstybės žinios, 1990 m. kovo 21 d., Nr. 10-297) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatas. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pasisakęs, kad teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus.

Atsiliepimas

2) Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų viseto principu, apsiribojo atsakovo atsiliepime išvardintų motyvų perrašymu. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys turėjo būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles visumoje su pareiškėjo pateiktais įrodymais, o ne atskirai. Teismas didesnę ir svaresnę reikšmę suteikė atsakovo poziciją patvirtinantiems įrodymams, nors jie prieštarauja daugumai įrodymų, kurie įpareigoja atsakovą vykdyti valstybės prisiimtus įsipareigojimus ir patvirtina skundo argumentus.

3) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu skirti pensiją, turėjo komisaro laipsnį. Nėra aišku kokių įrodymų pagrindu prieita ši išvada, nes tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Priešingai, pareiškėjas buvo pateikęs atsargos karo prievolininko laikinąjį pažymėjimą Nr. 5498, kuris patvirtino, kad pareiškėjui suteiktas eilinio laipsnis. Dėl šio įrodymo teismas nepasisakė.

4) Pareiškėjo teisę teikti įrodymus bei procesines įrodymų vertinimo taisykles teismas pažeidė ir tuo, jog atsisakė priimti rašytinius įrodymus – VRM sprendimus skirti pensijas, patvirtinančius, kad atsakovas skiria kitiems buvusiems pareigūnams pensijas analogiškomis aplinkybėmis, t. y. patvirtinančius, kad VRM pensijų skyrimo praktika nėra vienoda.

5) Teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų, tad skundas liko iš esmės neišnagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-4521(12), kuriuo buvo atsisakyta priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jam skyrimo, nurodyta, kad pareiškėjas teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgis sukakęs 60 metų amžiaus, bei įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui priklausančią pareigūnų ir karių pensiją.

Pareiškėjas skunde teismui ir prašyme dėl pensijos skyrimo nurodė, kad iš vidaus tarnybos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdybos komisaro – vyresniojo komisaro pavaduotojo pareigų – turėdamas 12 metų 4 mėnesius tarnybos stažą, buvo atleistas 1999 m. gegužės 4 d. dėl etatų mažinimo. Tuo metu pareiškėjas buvo 36 metų amžiaus.

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu galiojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija) numatė, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemose 5 ir daugiau metų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkte (1991 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 304 redakcija) buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų leitenantų ar vyresniųjų komisarų įskaitytinai – iki 45 metų amžiaus; pulkininkai ar vyriausieji komisarai – iki 50 metų amžiaus; generolai ir generalinis komisaras – iki 55 metų amžiaus. Pagal nuo 2000 m. vasario 19 d. galiojusios Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto redakcijos 43.2 punktą (2000 m. vasario 8 d. nutarimo Nr. 146 redakcija) – Visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų; generolai ir generalinis komisaras – iki 55 metų; kiti pareigūnai – iki 50 metų.

Taigi atleidimo iš tarnybos 1999 m. gegužės 4 d. metu pareiškėjas tenkino vieną iš dviejų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti – turėjo valstybinei pareigūnų pensijai skirti reikiamą stažą, tačiau nebuvo sulaukęs Vidaus reikalų tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus.

Į vidaus reikalų ministrą su prašymu skirti jam pareigūnų pensiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 12 d. prašymu, išsiųstu 2013 m. balandžio 13 d. (b. l. 9). Tuo metu jam buvo sukakę 50 metų.

Prašymo padavimo metu, t. y. nagrinėjamo ginčo kilimo metu, galiojo Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas, kurio 54 straipsnio 1 dalyje (2010 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-795) nurodyta, jog pareigūnai gali tarnauti: 1) pirminės grandies pareigūnai – kol sukaks 50 metų; 2) vidurinės grandies pareigūnai – kol sukaks 55 metus; 3) aukštesniosios grandies pareigūnai – kol sukaks 60 metų; 4) aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol sukaks 65 metus. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1539 redakcija) nustatyta, kad policijos pareigūnų pareiginiai laipsniai, kuriuos šie pareigūnai turėjo iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, prilyginami pareigūnų specialiems nekariniams policijos laipsniams ir pervardijami pagal Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnį: „<...> 8) komisaro pareiginis laipsnis – komisaro laipsniu“. Pagal Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnio 14 dalies 1 punktą, komisaras priskirtas aukštesniosios grandies pareigūnų policijos laipsniui. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: „<...> 5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų“.

Taigi, pagal prašymo dėl pensijos skyrimo padavimo metu galiojantį reguliavimą, asmeniui, vidaus reikalų sistemoje ištarnavusiam 5 ir daugiau metų, turėjusiam komisaro laipsnį, pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti skiriama sukakus 60 metų.

Pagal bendrą teisės galiojimo ir taikymo laike taisyklę, teisiniam santykiui taikomas jo atsiradimo metu galiojęs teisinis reguliavimas. Atitinkamai tokiu atveju, koks susiklostė šioje byloje, teisinis santykis prasidėjo, t. y. ginčas dėl valstybinės pensijos kilo, galiojant Vidaus tarnybos statutui, todėl jam aktualus ir taikomas būtent pastarajame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas.

Tai, kad pagal prašymą dėl valstybinės pareigūnų pensijos kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis tuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-177/2010, taip pat žr. 2011 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-793/2011; 2012 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1971/2012).

Pastebėtina, kad kartu su Vidaus tarnybos statutu buvo priimtas šio teisės akto įgyvendinimo įstatymas – 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-1539. Šio įstatymo 2 straipsnis, kaip matyti iš paties straipsnio pavadinimo („Kai kurių socialinių garantijų įgyvendinimas“), skirtas reglamentuoti, kai kurių anksčiau įgytų socialinių garantijų (teisė į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą yra viena iš pareigūnams ir kariams nustatytų socialinių garantijų) įgyvendinimą. Šiame straipsnyje (2003 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. IX-1859 redakcija) nustatyta „1. Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus devintojo skirsnio nuostatos taikomos ir iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms profesinėms sąjungoms. Jeigu veikiančių profesinių sąjungų įstatai (statutai) prieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto nuostatoms, jie turi būti suderinti per 3 mėnesius nuo šio Statuto įsigaliojimo dienos. 2. Iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui. 3. Pareigūnams paliekamos iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo suteiktos kvalifikacinės kategorijos. 4. Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnyje ir 52 straipsnio 4 dalyje nustatytos socialinės garantijos pradedamos taikyti nuo 2005 m. sausio 1 d., o 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta socialinė garantija – nuo 2006 m. sausio 1 d.“. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija mano, kad būtent Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis yra ta teisės akto struktūrinė dalis, kurioje turėtų būti, kai tai kyla iš Konstitucijos, reguliuojami iki Statuto įsigaliojimo įgytų socialinių garantijų ir (ar) teisėtų lūkesčių įgyvendinimo, užtikrinimo, apsaugos ir gynimo, įsigaliojus naujam Statutui, klausimai.

Nagrinėjant šią bylą teisėjų kolegijai kilo abejonės, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis, ta apimtimi, kiek jame nenustatytas specialus reguliavimas dėl Vidaus tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus taikymo skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, kurios, minėta, yra viena iš pareigūnams ir kariams nustatytų socialinių garantijų, asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, jo neatsiejamam elementui – teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, asmenys, turėję komisaro laipsnį ir išėję iš vidaus tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems bus skiriama ir mokama sukakus 45 metų (pagal nuo 2000 m. vasario 19 d. galiojusią Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto redakciją – 50 metų) amžiaus (kartu tenkinant ir sąlygą dėl tarnybos stažo), o ne sukakus 60 metų. Tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą vertinant sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu, pastarajame įstatyme nesant nustatytų jokių išimčių ar specialaus reguliavimo, matyti, jog šis jų teisėtas lūkestis paneigiamas, iš esmės nustatant, jog išleidimo į atsargą amžius, nuo kurio priklauso ir valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas, nustatomas remiantis Vidaus tarnybos statutu, atitinkamai dėl to teisė į pensijos skyrimą ir mokėjimą įgyjama 10 ar 15 metų vėliau. Kitaip tariant, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, amžius, kurio sulaukus skiriama valstybinė pensija 5 ar daugiau metų ištarnavusiems pareigūnams (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.), buvo pailgintas 10 (15) metų, nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio ar kompensacinių priemonių, tokiu būdu galbūt nesilaikant teisėtų lūkesčių apsaugos ir konstitucinio teisinės valstybės principų.

Nurodytas abejones, manytina, patvirtina Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Konstitucijos 52 straipsnis numato, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. Tačiau pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Konstitucinio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Taigi valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Kitaip sakant, įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Kita vertus, Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys tam tikrą tarnybą, suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pasikeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad, atsižvelgiant į visa tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, konstatavo ir tai, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; ši įstatymų leidėjo pareiga Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais pertvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai); kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas)

Pažymėtina, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos. Svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficialaus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino. Vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą. Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos teisės normos rodo, kad patvirtinus Vidaus tarnybos statutą valstybinių pensijų gavimo sąlygos, lyginant jas su galiojusiomis anksčiau, kito žymiai, t. y. staiga ir ženkliai – 15 (10) metų padidintas pareigūnų ir karių pensijai skirti ir mokėti reikalingas sukakti amžius. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nebuvo padaryta jokių išimčių, nenustatytas specialus reguliavimas tiems asmenims, kurie iš tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, nebuvo numatytas joks kompensacinis mechanizmas, pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas, nors pagal Lietuvoje įprastą teisinio reguliavimo keitimo praktiką, didinant pensinį amžių nustatomas pereinamasis laikotarpis, pereinamojo laikotarpio reguliavimas (žr. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnį, 57 straipsnio 2 dalį). Teisėjų kolegija neturi duomenų, kad aptariamu atveju tai – kompensacinio mechanizmo, pereinamojo laikotarpio ir (ar) pereinamojo teisinio reguliavimo nenustatymas – galėtų būti pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai ar pan. Tai leidžia vertinti, jog aptariamu aspektu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje galbūt egzistuoja teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija – konstitucinis teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principas, teisėjų kolegijos manymu, reikalauja, kad asmenims, iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turėjusiems teisėtą lūkestį, kad ištarnavę daugiau kaip 5 metus valstybinę pensiją galės gauti sulaukę 45(50) metų, būtų nustatytas specialus reguliavimas (pereinamasis laikotarpis ar kitas kompensacinis mechanizmas), kurio pagrindu būtų užtikrinta pirmiau paminėto teisėto lūkesčio apsauga ir gynimas. Tačiau Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje, kuriame toks reguliavimas logiškai turėtų būti, atitinkamų teisinių nuostatų nėra, kas sudaro pagrindą manyti, kad aptariamo teisės akto struktūrinėje dalyje galbūt egzistuoja legislatyvinė omisija.

Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti argumentai sukelia pakankamas abejones dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio konstitucingumo. Todėl teismas nutaria kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis (2003 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. IX-1859 redakcija), ta apimtimi, kiek jame nenustatytas specialus reguliavimas dėl Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintame Vidaus tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus taikymo skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRamūnas Gadliauskas