- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-14
- Bylos Nr.
- eI2-8905-473/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05528-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. T. (V. T.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2023-04-12 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) sprendimą Nr. 23S46669, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760033096; 2) panaikinti Departamento 2023-04-12 sprendimą Nr. 23S46998, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); 3) įpareigoti Departamentą išbraukti duomenis apie pareiškėją iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, taip pat atšaukti įspėjimą SIS dėl pareiškėjo ne įleidimo į Lietuvos Respubliką; 4) tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Departamento 2023-04-12 sprendimą Nr. 23S66968. Teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nurodant, jog pareiškėjas pateikė visiškai naują skundą, kuris nelaikytinas patikslintu skundu.
Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su ginčijamais sprendimais, nes jie priimti vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, neišnagrinėjus pareiškėjo individualios situacijos, nepagrindus realios ir akivaizdžios pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Paaiškina, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimą apie savo tarnybą Baltarusijos kariuomenėje padarė rašymo apsirikimo klaidą, t. y. netyčia sumaišė du skaičius. Jis privalomąją tarnybą atliko ne 1989 m., o 1998 m. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai priėmė sprendimus prieš tai jo neapklausęs ir nepaėmęs paaiškinimų dėl jo tarnybos kariuomenėje.
Pareiškėjo manymu, atsakovo sprendimas turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atitikti Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, turi būti motyvuotas. Individualiame administraciniame akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šiuo atveju atsakovo ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis klaidinga informacija ir VSD išvada su kuria pareiškėjas supažindintas nebuvo ir dėl to nuo kaltinimų negalėjo apsiginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Nuo 2020-02-13 dirba UAB „Transritas“ kartu su kitais kolegomis – Ukrainos piliečiais, su kuriais puikiai sutaria, palaiko juos ir labai užjaučia juos dėl Rusijos agresijos prieš jų šalį. Nepalaiko nei Rusijos nei Baltarusijos represinių režimų, todėl savo profesinę ateitį sieja su vakarų demokratiškomis šalimis. Ginčijamais sprendimais yra ribojama pareiškėjo teisė judėti ir teisė į darbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2023-04-12 sprendimu Nr. 23S46669 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760033096, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir 2023-04-12 sprendimu Nr. 23S46998 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metams (60 mėnesių), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metams, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas paaiškino, kad VSD 2023-04-06 rašte Nr. 18-3778 nurodė, jog VSD atliko V. T. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovo teigimu, įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (šeiminių ryšių nenustatyta), taip pat nenustatyta ir esamų socialinių bei ekonominių ryšių, todėl jie negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į ir atsižvelgus į Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos kriterijų vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertinamas kaip proporcingas. Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus, Departamentas vadovaujasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje), iš kurių galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Ginčijamuose sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 18-3778 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepriklausomai nuo tarnybos laiko ir trukmės, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Paaiškino, kad žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
VSD nurodė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos karinėje struktūroje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau nebetarnauja Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nuo 2000 m. savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Departamento 2023-04-12 sprendimo Nr. 23S46669, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi ir Departamento 2023-04-12 sprendimo Nr. 23S46998, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Departamentas priėmė 2023-04-12 sprendimą Nr. 23S46669 , kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nustatyta, kad 2021-05-11 Departamentas priėmė sprendimą pakeisti V. T. leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Leidimo laikinai gyventi Nr. 760033096, galiojimas iki 2023-05-13. Pareiškėjas Departamentui 2023-01-11 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Departamentas paprašė V. T. raštu atsakyti į klausimyno klausimus. V. T. atsakydamas į klausimus nurodė, kad 1989 – 2000 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
Departamentas 2023-04-06 gavo VSD raštą Nr. 18- 3778, kuriame nurodyta, jog V. T. kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, V. T., tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, V. T. išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Sprendime nurodyta, kad vertinant V. T. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Departamento naudojamose informacinėse sistemose, nustatyta, kad V. T. turėjo nuo 2018-05-16 iki 2019-05-08, nuo 2019-02-27 iki 2019-05-08 ir nuo 2019-07-17 iki 2019-10-16 galiojusias Lietuvos Respublikos išduotas nacionalines vizas bei nuo 2019-07-19 iki 2021-07-19 galiojusį leidimą laikinai gyventi, sprendimo priėmimo metu turi nuo 2021-05-13 iki 2023-05-13 galiojantį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023-04-12 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, V. T. nuo 2018-06-14 iki 2019-04-24 pagal terminuotą darbo sutartį dirbo įmonėje UAB „Autrona“, nuo 2019-02-15 iki 2020-02-19 dirbo R. L. įmonėje „LTF“, o nuo 2020-02-13 iki dabar dirba įmonėje UAB „Transritas“. Vertinant V. T. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ), kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėjamu atveju Departamentas UTPĮ nustatytą pagrindą – grėsmę valstybės saugumui konstatavo įvertinęs VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Taigi, Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra UTPĮ įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su Sprendimu susijusių aspektų.
Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, kad nors atsakydamas į klausimą apie savo tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pareiškėjas padarė rašymo apsirikimo klaidą, tačiau Departamento sprendimo priėmimui, ši apsirikimo klaida, neturėjo lemiamos reikšmės. Pažymėtina, kad Departamentas vadovavosi VSD raštu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, nuo 2000 m. nebetarnauja Baltarusijos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. A. R. Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nuo 1998 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su kariuomenėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo išnaudojimą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Nors pareiškėjas akcentavo savo darbinius ryšius Lietuvoje, tačiau šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o pareiškėjo interesas dirbi Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą. VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, jis turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (UTPĮ 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti panaikintas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neginčijo, jog Sprendimu buvo suvaržytos pareiškėjo teisės į šeiminius ryšius. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Dėl Sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į informacinę sistemą
Departamentas 2023-04-12 priėmė sprendimą Nr. 23S46998, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.
Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas UTPĮ 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime buvo vertinta tiek VSD rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai.
Nors pareiškėjas nurodo, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai yra neadekvatūs ir tik formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėjas nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jo argumentai laikytini deklaratyviais. Kaip jau buvo minėta atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teisėjų kolegija savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti. Be kita ko pareiškėjas nurodė, kad sprendimas neproporcingas akcentuodamas darbinius ryšius, tačiau kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pareiškėjo darbiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumo interesą. Tuo labiau, kad teismas pripažino pagrįsta išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Nors pareiškėjas ginčijo sprendimų atitiktį VAĮ dėl motyvacijos nebuvimo ir nurodė, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, tačiau tokie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Teismo argumentai dėl ginčijamų sprendimų motyvacijos ir Departamento atlikto tyrimo visapusiškumo jau buvo nurodyti šiame sprendime, todėl teismas dėl jų pakartotinai nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas sprendžia, kad Departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.