Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

nedalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovams,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 25/04-617 „Dėl suimtojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. liepos 04 d. nutarimo Nr. 2S-2739 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. R. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas R. R. 2019-05-14 d. 22 val. 15 min., esant dienotvarkėje numatytam miego laikui, nemiegojo ir vaikščiojo po kamerą. Pareiškėjas ginčija aplinkybę, kad jo gultas buvo užklotas, ir visiškai nepasisako dėl to, kad jis nevykdė pareigūnų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigų režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Minėto įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės vykdymo režimo pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 4) nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, byloje esantys duomenys įrodo, kad nuobauda skirta įgalioto asmens ir yra tinkamai įforminta, t. y. 2019 m. gegužės 22 d. nuobauda paskirta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus bei įforminta nutarimu.

Skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXIII skyrius reglamentuoja paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimą ir vykdymą. Minėtų Taisyklių 129 punkte numatyta, kad kiekvienas suimtasis prieš skiriant jam nuobaudą turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, pasiaiškinant raštu. Taisyklių 130 punkte numatyta, kad jei suimtasis, kuris įtariamas pažeidęs suėmimo vykdymo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu. Pareiškėjo atsisakymas pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto pažeidimo užfiksuotas 2019 m. gegužės 15 d. protokole Nr. 61/04-1300 „Dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“ (b. l. 34), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti raštu, žodžiu nurodė, kad nieko neaiškins ir pasiaiškinimo nerašys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo Kodekso 143 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 129 punkte numatyta pareiškėjo teisė, o ne pareiga teikti rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjo pasirinkimas neteikti rašytinių paaiškinimų negali būti laikomas pagrindu pripažinti paskirtą nuobaudą neteisėta. Rašytinio pasiaiškinimo neteikimas yra paties pareiškėjo pasirinktas būdas gintis arba nesiginti dėl pažeidimo, kuriuo yra įtariamas. Pats pareiškėjas savo pateiktame skunde bei atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nenurodo jokių aplinkybių dėl nepateikto rašytinio pasiaiškinimo, tad teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas savo teisės teikti paaiškinimus atsisakė.

Kaip nurodyta, Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnyje numatyta, kad 2) skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, 3) nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda. Minėto straipsnio 4,5 dalyje numatyti nuobaudos skyrimo terminai pažeisti nebuvo.

Remiantis ištirtais byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad minėti nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Nuobauda pareiškėjui paskirta tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimu, t. y. nuobauda skirta įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai bei paskirta laikantis įstatyme numatytų terminų. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti pasiaiškinimą dėl savo elgesio, kurios jis atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui paskirta Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį; nuobauda paskirta nepažeidžiant numatytų skyrimo terminų, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Skiriant bausmę, buvo įvertinti pateikti įrodymai – pareigūnų tarnybiniai pranešimai, bei pareiškėjo atsisakymas teikti paaiškinimus. Nei skiriantis bausmę įgaliotas pareigūnas, nei teismas šiuo atveju neturi pagrindo abejoti pateiktais įrodymais tame tarpe ir pareigūnų tarnybiniais pranešimais.

Pažymėtina, kad šiuo atveju bausmė yra skiriama ne už vieną, o už kelis padarytus pažeidimus. Esant įstaigoje dienotvarkė nuteistiesiems yra privaloma, tad miegui numatytu laiku jie privalo būti lovose, šiuo atveju neturi reikšmės, ar, būnant lovoje pažeidėjas miega ar tik guli. Ginčo, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo ne miegojimo vietoje, o vaikščiojo po kamerą nėra, tad pareigūnai turėjo teisę pateikti jam reikalavimus gultis ir miegoti, kad šie reikalavimai buvo įvykdyti, duomenų nėra. pareigūnų tarybiniuose pranešimuose nurodyta, kad pareiškėjo gultas ne pagal galiojančias vidaus taisykles buvo uždengtas, tad jie turėjo teisę pateikti jam reikalavimus nukloti gultą. Nors pareiškėjas šią aplinkybę neigia, tačiau tai patvirtinančių įrodymų jokių nepateikia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka, t. y. pagal teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymuose nustatyta tvarka (žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2965-575/2016 ir joje nurodytą teismų praktiką). Iš esmės taip pat aiškintinos ir nuostatos dėl suimtųjų pareigų ir jiems taikomų draudimų privalomumo. Taigi visi įkalinimo įstaigoje esantys asmenys turi laikytis joje nustatytos tvarkos ir vykdyti įstaigos administracijos reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1932-520/2017).

Nors pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo supažindintas su konkrečiais dokumentais, tai yra paneigiama bylos medžiaga. Iš pateiktos Nuteistųjų iki gyvos galvos priėmimo asmeniniais klausimais Apskaitos žurnalo matyti, kad su pareiškėju 2019-05-07 buvo pravestas pokalbis, kurio metu, be kitų aplinkybių, jis buvo supažindintas ir su vidaus tvarkos taisyklėmis ir jų pakeitimai, išaiškintos jo teisės, pareigos, drausminė atsakomybė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. 25/04-617 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra juridinio pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjo skunde išsakytais argumentais. Nesant pagrindo naikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 25/04-617 netenkintas ir išvestinis reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. liepos 04 d. nutarimą Nr. 2S-2739 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Visus likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas laiko pertekliniais. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama kronkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-261/2013).

Vertinant pareiškėjo pateiktus reikalavimus priteisti neturtinę žalą, atsižvelgtina, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo nepagrįstai paskirta nuobauda, bei Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino savalaikio gydymo nuo miego sutrikimų.

Iš teismui pateiktos pareiškėjo asmens ligos istorijos matyti, jog laikotarpiu nuo 2019-05-06 iki 2019-05-20 pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, 2019-05-06yra atžyma apie atvykimą į ŠTI, o 2019-05-2 jis konsultuojamas pas gydytojus, nurodo, jog blogai miega. Paskirtas gydymas. Vėl pas gydytojus dėl prasto miego ar nemigos jis konsultuojamas 2019-05-28, 2019-06-14, tad įvertinus tai, jog jis pas gydytojus buvo konsultuojamas visada, kai to reikėdavo, pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo tinkamai gydomas nuo nemigos, atmestini. Atsakovas užtikrino jo patekimą į gydymo įstaigą, pati gydymo eiga, priemonės ir rezultatai nėra šios bylos dalykas.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas prašo priteisti 1000 Eur neturtinę žalą, kadangi jam nepagrįstai paskirta nuobauda sukėlė neigiamas pasekmes, tuo pačiu sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, skiriant nuobaudą, tad pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos, susijusios su nuobaudos paskyrimu, priteisimo, yra atmestinas.

Taip pat pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, susijusią su tuo, kad atsakovas neužtikrino savalaikio jo gydymo nuo miego sutrikimų, bet savo veiksmais tik paskatino šį sutrikimą. Teismui pateikti įrodymai, kad 2017 m. gegužės mėn. pareiškėju buvo nustatyti miego sutrikimai, paskirtas gydymas, vienu atveju 10 dienų, o kitu atveju 15 dienų vaistų vartojimas. 2019-08-27 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje taip pat nustatytas miego sutrikimas. Tačiau byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo tinkamai pristatomas į medicininę tarnybą, kur jam buvo skiriamas gydymas ir nuo nemigos, tad atsakovas įvykdė jam, priklausančią pareigą užtikrinti gydymą, tad jo veikoje neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamų atsakovo veiksmų yra abstraktūs, apsiriboja tik nurodymu, jog jis nebuvo gydomas.

Byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl nesavalaikio gydymo užtikrinimo, duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl gydymo nuo nemigos užtikrinimo, ir jam nebūtų suteikta tinkama medicininė pagalba, nėra.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Šiaulių tardymo izoliatorius, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. 25/04-617 „Dėl suimtojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. liepos 04 d. nutarimą Nr. 2S-2739 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ panaikinimo bei neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.