Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –469– 227 / 2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. A. H. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-335/2016 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovei B. A. H. ir B. A. H. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad 2012-10-29 šalys po J. P. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo po 1/2 dalį nekilnojamojo turto – 8,8855 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą, iš kurio 7.4825 ha žemės ūkio naudmenos, kurias pagal 2011-11-24 panaudos sutartį naudojo M. B. ir 1,1140 ha -miško žemės plotas. Žemės sklypas yra Asvejos regioniniame parke (b. l. 5-7, 69-74). Bendraturtės siekia nustatyti šio žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal UAB „Aristoma“ sudarytus planus: ieškovė pagal 2015-03-24 planą pretenduoja į pažymėtą indeksu „B“ sklypo dalį, atsakovė pagal 2015-11-25 planą į pažymėtą indeksu „A“ dalį (b. l. 10, 49). Įvertino, kad ginčo, jog B. A. H. naudosis sklypo dalimi „A“, o G. B. – dalimi „B“, nėra, tačiau nesutarimas kilo dėl naudojamų žemės sklypo dalių ribos, kuomet ieškovė siūlo sklypą padalinti į dvi lygias dalis, jas atskiriant plane tiesia linija (taškai 30-31-32, b. l. 10), o atsakovė siūlė šią bendrą ribą nustatyti atsižvelgiant į miško naudmenas ginčo sklype, beržynėlį, kuris jai turi sentimentaliąją vertę, juos padalinant šalims po lygiai (taškai 30-31-32-33-34-35-36, b. l. 49).

Pripažino, kad šalys naudojimosi tvarkos nustatymo reikalingumą sieja su planuojamu sodybos atstatymu, kuriam 2010 m. spalio 15d. Molėtų rajono savivaldybės administracija yra išdavusi statybos leidimą J. P. vardu (miręs (duomenys neskelbtini)), galiojantį iki 2020 m. spalio 15 d, bei kuris suteikė teisę statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, pagal galiojančias projektavimo sąlygas numatytus sklypo dalyje „B“. Pažymėjo, kad atsakovė siekia gauti naują statybos leidimą, pagal kurį abiejų dalių naudotojai turėtų teisę atstatyti sodybos statinius, susidedančius iš keturių statinių, tame tarpe dviejų galų gyvenamojo namo abiems ant žemės sklypo „A ir B“ dalių ribos (b.l. 59), motyvuojant, jog ankstesnis projektas parengtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neatitinka dabartinės situacijos ir jos interesų, o šiuo metu pagal Asvejos regioninio parko apsaugos reglamentą ginčo žemės sklype leidžiamas didesnis sodybos pastatų užstatymo plotas, ką patvirtina ir planuojamų statyti objektų išdėstymo schema.

Teismas įvertino konfliktiškus bendraturčių santykius, asmeninį susirašinėjimą, realią situaciją, ieškovės išreikštą kategorišką poziciją apie tai, jog ji nepageidauja statyti vieno namo su atsakove (seserimi) ir apskritai vykdyti bendras statybas, pasirašyti jungtinės veiklos sutartį ir pan., bei sprendė, kad parenkant tinkamesnį naudojimo tvarkos variantą yra reikšmingas galiojantis statybos leidimas ir sodybos atstatymo genplanas, parengtas IĮ „Fasadas“ (b.l.52, 56-59).

Nevertino atsakovės lūkesčius ir idėjas dėl statybų atspindinčių vizualizacijos planų (b.l. 50-51,59) bei pageidavimų išspręsti visus jai aktualius su projektavimu ir statyba susijusius klausimus, išdėstytus nepasirašytame „susitarime“.

Pripažino, kad atsakovei nėra svarbu, kokia žemės sklypo dalis atiteks vienai ir kitai bendraturtei, nes jos interesas yra būtent planuojamos poilsiui sodybos perprojektavimas. Pažymėjo, kad būtent „B“ sklypo dalyje pagal projektinę dokumentaciją yra suprojektuoti du statiniai ir šis faktas atsispindi Nekilnojamojo turto registre (kadastro žyma, b.l. 5-7). Ieškovės sūnus M. B. ginčo žemės sklype 2015-07-29 yra įregistravęs ūkininko ūkį ir žemę prižiūri, tvarko, ja rūpinasi, jis pagal 2011-11-24 panaudos sutartį iki buvusio savininko mirties valdė 7.4825 ha žemės ūkio naudmenų plotą (b. l. 5-7, 18-21). Todėl patvirtinus žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal atsakovės planą būtų pažeista nusistovėjusi naudojimosi tvarka.

Atsižvelgė į tai, kad Lietuvoje apie 20 metų negyvenanti atsakovė jokios nuolatinės veiklos sklype nevykdo ir jo pagal paskirtį (žemės ūkio) nenaudoja, o teiginys apie sentimentus beržynėliui tėra deklaratyvaus pobūdžio, miško žemės plotas pagal nekilnojamojo turto registro duomenis yra 11140 kv.m. (palei Asvejos ežero pakrantę) ir bendraturtėms jo tenka po lygiai, o plane pažymėtas 1690 kv.m. beržynėlis tėra nevertingas jaunuolynas. Pripažino, kad nesant ginčo dėl Asvejos ežero pakrantės, privažiavimų ar kitų esminių nesutarimų dėl sklypo dalių „A ir B“ vertingumo, jos vertinamos kaip lygiavertės ir todėl nustatytina naudojimosi sklypu tvarka pagal ieškovės pateiktą planą -pasiūlymą, parengtą UAB „Aristoma“, kuris yra racionalesnis, abi dalys taisyklingos konfigūracijos, skirtingai nei vėliau atsakovei parengtas tos pačios bendrovės planas ir tokia naudojimo tvarka teikia daugiau prielaidų konfliktinei situacijai šalinti.

Sprendė, kad priešieškinio reikalavimas patvirtinti nepasirašytą susitarimą „Dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo“ (b. l. 46-48), kuriuo aptarta ne tik naudojimosi žemės sklypu tvarka, bet ir statybų žemės sklype organizavimas bei vykdymas ir netgi 2.2 punktu ieškovę prieš jos valią siekiama įgalioti būti statytoju, šioje dalyje negali būti tenkinamas, nes šie specifiniai klausimai turi būti sprendžiami LR Statybos įstatymo numatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su Teismo išvada, kad žemės sklypo dalys „A“ ir „B“ yra lygiavertės ir kad nustatyta žemės sklypo naudojimo tvarka pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą užtikrina bendraturčių interesų pusiausvyrą. Atsakovei teko sklypo dalis „A“ , kuriai priskirtas neproporcingai mažesnis miško naudmenų plotas, lyginant su dalimi „B“, ko neginčijo ieškovė ikiteisminiuose tarpusavio susirašinėjimuose, atsiliepime į priešieškinį ir dėl ko nepasisakė Tuo Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, numatančios, kad nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, visiems bendraturčiams turi tekti pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Dalys nelygiavertės ir dėl to, kad visas žemės sklype esantis beržynėlis - sodybos parkas, patenka į ieškovei priskirtą naudotis žemės sklypo „B“ dalį. Nesutinka, kad jos argumentai apie žemės sklype esančio beržyno sentimentaliąją vertę yra deklaratyvūs dėl to, jog beržynėlis yra „nevertingas jaunuolynas“, o atsakovė pastaruosius 20 metų gyvena ne Lietuvoje, o užsienyje. Beržynas yra istoriškai susiformavęs sodybos parkas, jame auga daug šimtamečių beržų, o atsakovei ilgai negyvenant Lietuvoje šis beržynas jai kaip tik žymiai sentimentaliai vertingesnis, be to, atsakovė ketina išėjusi į pensiją sugrįžti į Lietuvą ir apsigyventi sklypo dalyje, puoselėti sodybos parką. Sutinka, kad jai būtų paskirta naudotis bet kuri žemės sklypo dalis pagal jos pateiktą projektą, kuris pilnai tenkina abiejų bendraturčių interesus. Teismas nemotyvavo, kaip būtų pažeista nusistovėjusi žemės sklypo naudojimosi tvarka patvirtinus atsakovės pasiūlytą variantą. Panaudos sutartis (kurios pratęsti atsakovė, kaip sklypo bendraturtė, pratęsti neketina ir kurios galiojimas baigsis 2016-11-23) su M. B. buvo sudaryta tam, kad jis formaliai susitvarkytų dokumentus paramai už Žemės sklypo priežiūrą gauti, jis ūkininko pažymėjimą gavo jau kilus šalių konfliktui ir jo veikla apėmė tik žemės sklypo šienavimą siekiant gauti Europos Sąjungos paramą, o jokios realios ūkininkavimo veiklos ieškovės sūnus nevykdo. Be to, nei viena iš šalių pateiktų žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo schemų niekaip neribotų M. B. ūkininkavimo - žemės sklypo nušienavimo, todėl ši aplinkybė nesusijusi su byla. Atsakovės nuomone, sąlygos, kaip bendraturčiai naudosis žemės sklypu, taip pat patenka į naudojimosi tvarkos nekilnojamuoju daiktu apibrėžimą, neprieštarauja įstatymams bei tokia naudojimosi tvarka gali būti patvirtinama, todėl nepagrįstai Teismas atsakovės pateiktus vizualizacijos planus ir pageidavimus laikė ne šios bylos dalyku. Šiuo atveju tikslinga aptarti ir kitus su žemės sklypo naudojimu, valdymu ir disponavimu susijusius klausimus, tokius kaip naujo statybos leidimo gavimas pagal naujai parengtas projektines sąlygas, įvertinant galimybę suprojektuoti ir statyti statinius žemės sklype, o vėliau - jais naudotis, juos valdyti ir disponuoti, taip, kad tai atitiktų abiejų bendraturčių interesus ir padėtų išvengti konfliktų ateityje. Šalių santykiai tapo konfliktiški po to, kai atsakovė atsisakė 2015 metais ieškovės sūnui suteikti teisę vienam statyti statinius pagal išduotą statybos leidimą, kadangi ji pati ketina grįžti į Lietuvą ir sklype statytis namą, elektroninis susirašinėjimas paneigia ieškovės teiginius, kad ji neketina statyti sklype jokių pastatų. Kadangi pagal teisės aktus sklype galima statyti tik vieną 150 kv. gyvenamąjį namą, todėl atsakovė ir siūlė nustatyti tokią žemės sklypo naudojimosi tvarką numatant, kad kiekviena šalis gali individualiai, šaliai tenkančioje žemės sklypo dalyje, užstatyti po pusę leistino užstatyti ploto, kas atitiktų šalių interesus. Teismas turėjo procesinę teisę nukrypti nuo konkuruojančių naudojimosi tvarkų, kurios buvo pateiktos šalių, tačiau to nepadarė, o apsiribojo tik formaliu konstatavimu, kad pagal ieškovės pateiktą planą žemės sklypo dalys yra lygiavertės ir tokia tvarka nepažeis nei vienos iš bendraturčių teisių.

Apeliacinis skundas netenkintinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Nustatyta, kad 2012-10-29 bylos šalys po J. P. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo po 1/2 dalį nekilnojamojo turto – 8,8855 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą, esantį Asvejos regioniniame parke. Bendraturtės siekia nustatyti šio žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal UAB „Aristoma“ sudarytus planus: ieškovė - pagal 2015-03-24 planą pretenduoja į pažymėtą indeksu „B“ sklypo dalį, atsakovė- pagal 2015-11-25 planą į pažymėtą indeksu „A“ dalį (b. l. 10, 49). Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė patvirtinti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sąlygas, išdėstytas pateikiamame priede. Teismas nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą planą, su kuo nesutinka apeliantė. Pažymėtina tai, jog šioje byloje svarbu ne tik tai, jog naudojimosi tvarka nustatoma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo, bet ir dėl to, kad jis patenka į Asvejos regioninį parką.

Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 str.1 d.). CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).

Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G.,bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007). Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų, yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. B. J. K., bylos Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I., Z. C., O. S. ir kt. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-77/2011). Kaip pažymėta ir apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-01 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015, praktikoje nustatant naudojimosi tvarką yra leistini tam tikri nukrypimai nuo idealaus modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu galėtų būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

Teisėjų kolegija sutinka, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Nagrinėjamu atveju pagal šalių pateiktus projektus kiekvienai iš šalių tenka vienodo dydžio sklypo dalys, t.y. po ½ sklypo (po 4,44275 ha ). Sprendžiant dėl sklypo dalių naudingų savybių pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 str.). Todėl šioje byloje šalių pareiga buvo įrodyti, kad jų pateikiamuose projektuose nurodyta naudojimo žemės sklypais tvarka labiausiai atitinka abiejų šalių interesus, kad šalims naudojimuisi atitenka sklypo dalys, kurių naudingos savybės yra vienodos ar esant nukrypimų jie nedideli.

Nesutiktina su apeliante, kad Teismas nepasisakė dėl šalims tenkančio miško naudmenų ploto. Teismas įvertino, kad miško žemės plotas pagal nekilnojamojo turto registro duomenis yra 11140 kv.m. (palei Asvejos ežero pakrantę) ir bendraturtėms jo tenka po lygiai. Iš šalių pateiktų UAB „Aristoma“ paruoštų planų matyti, kad be miško žemės ploto taip pat yra medžiais apaugę plotai (610 kv.m., 1690 kv.m. (beržynėlis), 490 kv.m.). Nors atsakovė laikosi pozicijos, kad jos teisės pažeidžiamos ir dėl to, kad jai tenka mažesnė dalis miško naudmenų ploto, tačiau, pateikdama savo reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, minėtos aplinkybės nebeakcentuoja. Pagal jos siūlomą projektą naudojimosi tvarka dėl 11140 kv.m. ploto miško naudmenų, atitinka ieškovės pateiktą pasiūlymą, pagal kuriuos 610 kv.m medžiais apaugęs plotas priskirtas atsakovei, o 490 kv.m. - ieškovei. Tačiau skiriasi šalių pateikti projektai ties 1690 kv. m. beržynėliu. Pagal apeliantės projektą sklypo dalis šioje vietoje yra laužyta, atidalinanti sklypo dalis taip, kad kiekvienai jų tenka po dalį šio beržynėlio. Todėl akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs ginčas būtent dėl viso 1690 kv. m. beržynėlio, kuris pagal teismo sprendimą priskirtas „B“ sklypo daliai, atitekusiai ieškovei. Todėl byloje buvo reikšminga nustatyti šio objekto vertingumą, aplinkybę, kuo šis beržynėlis galėtų padidinti sklypo dalies kainą, vertę, galėtų įtakoti naudojimąsi sklypu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė byloje neįrodė, kad dėl beržynėlio patekimo į ieškovei tenkančią dalį, šalims tenkančios žemės sklypo dalys akivaizdžiai tapo nelygiavertėmis pagal savo naudingąsias sąvybes, o jos teiginys, kad beržynėlis jai turi ypatingai didelę sentimentalią vertę, pagrįstai Teismo pripažintas deklaratyviu įvertinus, kad atsakovė Lietuvoje negyvena apie 20 metų, jokios nuolatinės veiklos sklype nevykdo ir jo pagal paskirtį (žemės ūkio) nenaudoja, visą žemės sklypą šiuo metu prižiūri ieškovės sūnus. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų ir tokių nepateikta ir su skundu, jog beržynėlyje auga daug šimtamečių medžių ir kad tai yra istoriškai susiformavęs parkas. Todėl, neįrodytos jo naudingosios sąvybės. Ta aplinkybė, jog apeliantė jaučia sentimentus šiam beržynėliui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovei paskirta naudotis žemės sklypo dalis yra vertingesnė, nei paskirtoji apeliantei.

Sutiktina su Teismo išvada, kad tarp šalių nesant ginčo dėl Asvejos ežero pakrantės, privažiavimų ar kitų esminių nesutarimų dėl sklypo dalių „A ir B“ vertingumo, jos vertintinos kaip lygiavertės, o ieškovės pateiktas planas -pasiūlymas, parengtas UAB „Aristoma“, yra racionalesnis, abi dalys taisyklingos konfigūracijos, skirtingai nei vėliau atsakovei parengtas tos pačios bendrovės planas.

Teisėjų kolegijos nuomone, naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymas pagal atsakovės pateiktą planą galėtų sudaryti prielaidas šalių konfliktams ateityje, kyla abejonių, kad tokios naudojimosi tvarkos nustatymas neigiamai galėtų įtakoti ir žemės sklypo kainą rinkoje, apribotų galimybę tinkamai naudotis žemės sklypo dalimis tiek ieškovei, tiek atsakovei. Nustatant naudojimosi tvarką svarbu ne tik tai, kad ji būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnauti geresniam nuosavybės valdymui, naudojimosi turtu, tačiau projektas turėtų atitikti proporcingumo principą, nepažeisti kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, šalinti prielaidas šalių konfliktinei situacijai, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Teismo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal ieškovės pateiktą planą labiau atitinka nurodytus kriterijus. Pagrindo nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti kitokią naudojimosi tvarką, kuri ne visiškai atitiktų šalių pateiktus projektus, nėra. Pripažintina, kad nurodytais argumentais nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiais, jog Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė pirmiau nurodytus naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ar įrodymų vertinimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju Teismas taip pat vertino aplinkybes, kad ieškovės sūnus M. B. ginčo žemės sklype 2015-07-29 yra įregistravęs ūkininko ūkį, žemę prižiūri, tvarko, ja rūpinasi, jis pagal 2011-11-24 panaudos sutartį valdė 7.4825 ha žemės ūkio naudmenų plotą (b. l. 5-7, 18-21), dėl ko patvirtinus žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal atsakovės planą nusistovėjusi naudojimosi tvarka būtų pažeista.

Sutiktina su apeliante, kad aplinkybė, kad ieškovės sūnus M. B. yra įregistravęs ūkininko ūkį, prižiūri žemę ir ja naudojasi pagal 2011-11-24 panaudos sutartį, nėra lemianti parenkant naudojimosi tvarką pagal ieškovės pasiūlytą projektą. Pirma, minėta sutartis sudaryta iki šalims tampant žemės sklypo bendrasavininkais (iki paveldėjimo). Antra, pagal ją visą- 7.4825 ha žemės ūkio naudmenų plotą yra išsinuomojęs M. B. (b. l. 5-7, 18-21). Trečia, sutarties pabaiga- 2016-11-23. Todėl Teisėjų kolegija daro išvadą, kad laikinas panaudos sutarties galiojimas negali būti pagrindu sprendžiant ilgalaikius bendraturčių naudojimo tvarkos klausimus.

Byloje nėra tokių duomenų, kad išimtinai ieškovei priskirtiname „B“ plote ieškovės sūnus vykdo ūkinę veiklą, kadangi tą paneigia aukščiau paminėtos aplinkybės dėl panaudos sutarties galiojimo, be to, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paminėjo, kad atsakovei tenkančioje dalyje „A“ buvo sutvarkyta pakrantė, visas sklypas prižiūrimas siekiant, kad jis neapaugtų krūmynais. Esant duomenų, kad atsakovei gyvenant užsienyje, ieškovė ir jos sūnus rūpinasi visu žemės sklypu negalima pripažinti, kad ieškovė faktiškai naudojasi tik žemės sklypo dalimi „B“ ir yra nusistovėjusi būtent tokia naudojimosi tvarka.

Minėta, 8,8855 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą sudaro 7,4825 ha žemės ūkio naudmenos ir 1,1140 ha -miško žemės plotas, taip pat medžiais apaugę plotai (610 kv.m., 1690 kv.m., 490 kv.m.). Pagal ieškovės pateiktą planą atsakovei tenka pusė 1,1140 ha miško ploto bei pusė žemės ūkio naudmenų. Todėl nėra pagrindo manyti, kad kitokiu būdu padalinus žemės ūkio naudmenų plotą (skiriančia riba nustačius ne tiesią, o atsakovės pakoreguotą liniją) faktinė naudojimo tvarka būtų esminiai pakeista. Nors Teismas nepagrįstai ieškovės sūnaus žemės naudojimą vertino kaip reikšmingą parenkant naudojimosi tvarką pagal ieškovės projektą , tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Pastebėtina, kad atsakovės pateiktoje pirmoje susitarimo dalyje „Žemės sklypo naudojimo tvarka“ nurodomos bendros nuostatos dėl bendraturčių tinkamo naudojimosi, atsakomybės dėl netinkamo naudojimosi jiems tenkančiomis sklypo dalimis (ieškovei tenkanti sklypo dalis „B“, atsakovei – sklypo dalis „A“), aptariama, kad šalis, patyrusi nuostolius dėl pažeidimų turės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Antroje dalyje „Statybų žemės sklype organizavimas ir vykdymas“ yra aptariamos šalių pareigos dėl kreipimosi dėl statinių statybos techninio projekto parengimo, statinių žemės sklype leidimo gavimo, ieškovė šalių yra įgaliojama būti statytoja kaip tai numato teisės aktai, šalys įsipareigoja bendradarbiauti bei duoti visus sutikimus, kuriuos pagal aktualius teisės aktus yra būtina gauti tam, kad būtų galima rengti statinių žemės sklype statybos, rekonstravimo ar kitokį techninį projektą ar aprašą, kreiptis dėl leidimo, įgyvendinti techninio projekto ar aprašo sprendinius, juos įregistruoti. Šioje dalyje numatyta, kokie privalo būti suprojektuoti objektai pagal pridedamą schemą statybos techniniame projekte, kokie turi būti reikalavimai gyvenamojo namo projektui, numatomi sprendimai dėl elektros instaliacijos, skaitiklių įrengimo. Susitarimo 3 dalyje „Nuosavybės teisė įgyvendinus šalių statybos teisę“ paskirstoma nuosavybės teisė į statinius, 4 dalyje įvardinamos baigiamosios susitarimo nuostatos. Taigi, siūloma ne tik ne tik sklypo naudojimosi tvarka, bet ir pasekmės dėl netinkamo naudojimosi ir planai ateičiai- statybos, leidimai ir pan.

Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad bylos esmė ir ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir tai yra bylos dalykas, kaip pagrįstai pažymėjo Teismas. Sutiktina su apeliante, kad tam tikros sąlygos, kaip bendraturčiai naudosis žemės sklypu galėtų būti nustatomos, tačiau šiuo atveju priešieškinyje pareikštas reikalavimas nustatyti naudojimo žemės sklypu tvarką ne tik pagal jos pateiktą žemės sklypo planą, tačiau ir pagal pateikiamame susitarime dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo išdėstytas sąlygas, pateiktas priede Nr. 2, negalėtų būti tenkinamas, kadangi dėl kiekvieno šiame susitarime, kuris šalių nepasirašytas, nurodomo klausimo, kilus konkrečiam šalių ginčui būtų galima kreiptis į teismą atskiru ieškiniu. Tokio susitarimo, jeigu jis būtų pasirašytas šalių, pateikimas teismui bei jo svarstymas galėtų būti sprendžiamas CPK XXXIX skyriaus numatyta tvarka, tačiau šiuo atveju ieškovė kategoriškai nesutinka dėl tokio susitarimo pasirašymo, neketina kreiptis dėl naujų statybos leidimų išdavimo, kartu su atsakove statyti jokių statinių bei prisiimti įsipareigojimų kaip statytoja.

Byloje nustatyta, kad šalys naudojimosi tvarkos nustatymo reikalingumą sieja su planuojamu sodybos atstatymu, kuriam 2010 m. spalio 15 d. Molėtų rajono savivaldybės administracija yra išdavusi statybos leidimą J. P. vardu (miręs (duomenys neskelbtini)), galiojantį iki 2020 m. spalio 15d. (b.l. 56-58), pagal kurį pagal galiojančias projektavimo sąlygas turėtų būti statomas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, kurie numatyti sklypo dalyje „B“. Todėl Teismas vertino galiojantį statybos leidimą ir sodybos atstatymo genplaną, parengtą IĮ „Fasadas“ (b.l.52, 56-59). Iš susitarimo turinio seka, kad atsakovė siekia gauti naują statybos leidimą, pagal kurį abiejų žemės sklypo dalių naudotojai turėtų teisę atstatyti sodybos statinius, susidedančius iš keturių statinių, tame tarpe dviejų galų gyvenamojo namo abiems, motyvuojant, jog ankstesnis projektas parengtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neatitinka dabartinės situacijos ir jos interesų, nes pagal Asvejos regioninio parko apsaugos reglamentą šiuo metu ginčo žemės sklype leidžiamas didesnis nei pagal ankstesnį reglamentavimą sodybos pastatų užstatymo plotas. Apeliantės teiginiai, kad Teismas, svarstydamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, turėjo išnagrinėti ir teismo sprendimu patvirtinti, kokie privalo būti suprojektuoti techniniame projekte statiniai, kokie turėtų būti keliami reikalavimai gyvenamojo namo projektui, nepagrįsti. Pirma, minėta, bylos ginčas tarp bendraturčių dėl naudojimosi tvarkos žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Antra, šiuo metu esminiai pasikeitusios aplinkybės: a) minėtas statybos leidimas buvo išduotas pirminiam viso žemės sklypo savininkui; b) šalys paveldėjo po ½ žemės sklypo dalį ir šioje byloje nustatoma naudojimosi ja tvarka. Trwečiai, tokio pobūdžio reikalavimai yra nesavalaikiai. Todėl pagrįstai Teismas nenustatinėjo ir atmetė priešieškinio reikalavimą dėl statybų žemės sklype organizavimo bei vykdymo tvarkos, juo labiau, kad 2.2 punktu apeliantė siekė ieškovę prieš jos valią įgalioti būti statytoju, nes, kaip pagrįstai nurodė Teismas, šie specifiniai klausimai turi būti sprendžiami LR Statybos įstatymo numatyta tvarka.

Vadovaujantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju nėra duomenų, kad šalys planuotų ateityje drauge vykdyti statybos darbus, kad yra kilę kažkokie konkretūs ginčai dėl statybos leidimo gavimo, statybos techninio projekto parengimo, kad kažkokiu būdu yra pažeistos atsakovės teisės. Todėl nėra pagrindo spręsti su tuo susijusius klausimus, be to, susitarime nurodomos sąlygos vertintinos tik kaip atsakovės hipotetiniai pasvarstymai dėl galimai ateityje planuojamų statybų. Taip pat pastebėtina, kad atsakovės į bylą pateikti vizualizacijos planas bei nuotraukos, kuriuose matyti pastatų išdėstymas, niekaip nepatvirtina, kad tokios susitarimo sąlygos galėtų būti realizuojamos, kad toks pastatų išdėstymas, pastatų išmatavimai neprieštarauja teisės aktų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, keliamiems reikalavimams. Nors atsakovės ketinimus perprojektuoti ir statyti statinius patvirtina su priešieškiniu pateikta planuojamų statyti objektų išdėstymo schema, kurioje, pavyzdžiui, gyvenamasis namas iš dviejų vienodo ploto dalių, skirtų bendraturčių naudojimui, pažymėtas ant žemės sklypo „A ir B“ dalių ribos (b.l. 59), tačiau nesant realių perspektyvų dėl šių būsimų statybos darbų atlikimo, nėra pagrindo spręsti dėl susitarime nurodomų naudojimosi žemės sklypu sąlygų patvirtinimo. Todėl pripažintina, kad pagrįstai Teismas, įvertinęs konfliktiškus bendraturčių santykius, realią situaciją, ieškovės išreikštą kategorišką poziciją apie tai, jog ji nepageidauja statyti vieno namo su atsakove (seserimi) ir apskritai vykdyti bendras statybas, pasirašyti jungtinės veiklos sutartį ir pan., sprendė, jog atsakovės lūkesčius, idėjas dėl statybų atspindintys vizualizacijos planai (b.l. 50-51,59) bei pageidavimai išspręsti visus jai aktualius su projektavimu ir statyba susijusius klausimus, išdėstytus nepasirašytame „susitarime“ kaip priešieškinio priede, nevertintini kaip šios bylos dalykas. Nors apeliantė teigia, kad tikslinga aptarti kitus su žemės sklypo naudojimu, valdymu ir disponavimu susijusius klausimus, tokius kaip naujo statybos leidimo gavimas pagal naujai parengtas projektines sąlygas, įvertinant galimybę suprojektuoti ir statyti statinius žemės sklype, o vėliau - jais naudotis, juos valdyti ir disponuoti, taip, kad tai atitiktų abiejų bendraturčių interesus ir padėtų išvengti konfliktų ateityje, tačiau esant šalių nesutarimui toks susitarimas dėl naudojimosi sąlygų negali būti tvirtinamas, o kilus ginčams dėl kiekvieno konkretaus veiksmo atlikimo nesant bendraturčio sutikimo atsakovė turės galimybę kreiptis į teismą atskiru ieškiniu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšminti ir neturi tiesioginės įtakos sprendžiant klausimą dėl ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo, todėl jie nevertinami.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p) .Iš pralaimėjusios apeliacinį procesą šalies- atsakovės priteistinos ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (900 Eur) (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Birutės A. H., a.k. (duomenys neskelbtini) 900 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.