Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-11-26 · Administracinė byla Nr. I-915-162/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-11-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-11-26
Bylos Nr.
I-915-162/2010
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00729-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
V.G.
Atsakovas
Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-915-162/2010 m.(Proceso Nr. 3-63-3-00729-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjo V.G. atstovei Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei E.L., 2010 m. lapkričio 22 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.G. prašymą atsakovams – Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam atstovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą (b.l. 5-9), prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 2 392,46 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. Nurodo, jog minėtu laikotarpiu už atliktas pareigas jam nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo ribojama priedų ir priemokų dalis (remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi išmokama priemokų ir priedų dalis negali viršyti 70 procentų pareiginės algos).

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, jog atsakovais byloje turi būti traukiami ir tiesioginis darbdavys ir Lietuvos valstybė, kadangi už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, policijos veikla taip pat finansuojama iš valstybės biudžeto. Mano, jog teisė kreiptis į teismą atsirado nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl jis nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino. Teigia, jog byloje galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas, nes dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra priežastiniame ryšyje su patirta žala. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Pareiškėjas, tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 23), į teismo posėdį neatvyko. Pareiškėjo interesams atstovaujanti E.L. pažymėjo, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys. Prašo netenkinti atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui, pareiškėjo prašymą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkinti visiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 27), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepime Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (b.l. 16-17) nurodo, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį ir neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. Mano, kad komisariatas tinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jei teismas nuspręs tenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Prašo atidėti administracinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (reg. Nr. 35/2010, 36/2010, 39/2010, 40/2010).

Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 „Dėl įgaliojimų atstovauti teismuose“) ir tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į prašymą nepateikė. Atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 24, 25).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovų ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas V.G. kelia reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų), priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariate. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys (b.l. 22). Pareiškėjas prašo solidariai iš atsakovų priteisti 2 392,46 Lt dalį neišmokėtų priemokų ir priedų prie pareiginės algos dydį.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.

Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Todėl pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį (b.l.18-20) matyti, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2007 metų sausio 1 d. nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, kadangi atsakovas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jau 2007 m. sausio mėnesį atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teisme pareikštas 2010 m. spalio 25 d., todėl akivaizdu, kad 2007 m. sausio – 2007 m. rugsėjo mėnesiais ir dalį 2007 m. spalio mėnesį (iki spalio 25 d.) pareiškėjui V.G. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2010 m. spalio 25 d. – prašymo padavimo teismui dienos). Atmestinas pareiškėjo prašymas senaties terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, kai jis sužinojo apie pažeistas teises. Iš pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, jog 2007 m. sausio – balandžio mėnesiais pareiškėjui neišmokėta 37,47 Lt suma, 2007 m. gegužės – lapkričio mėnesiais pareiškėjui nebuvo taikytas priedų ir priemokų ribojimas. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio. Pareiškėjas prašo priteisti 2 392,46 Lt, tačiau iš minėtos sumos atimant 37,47 Lt (už 2007 m. sausio – balandžio mėnesius), priteistiną sumą sudaro 2 354,99 Lt.

Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovai galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos atidėjimo

Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas mano, jog nėra pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai. Į Konstitucinį Teismą kreiptasi dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ex tunic arba retroaktyviai, nes pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl savo buvusių praeityje pažeistų teisių gynimo motyvuojant Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo yra pripažinta, kad įstatymas ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, prieštaravo Konstitucijai priėmimu, yra susijęs su teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių taikymu, būtent su šių pasekmių taikymu atgal.

Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo tinklapyje http://www.lrkt.lt/Prasymai.html skelbiamos informacijos, atsakovo nurodomi prašymai yra priimti nagrinėti. Dėl taikytino konkrečioje byloje teisės akto atitikties Konstitucijai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas ir esant pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Teismų praktikoje kaip nuostata, reglamentuojanti Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį išimtis, yra aiškinama Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, kurioje yra įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartyje Nr. A-219/2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m., psl. 194-206). Šioje nutartyje suformuluotos nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšmingos taisyklės. Tai, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti; bei tai, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Dėl minėtų priežasčių teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį.

Dėl tinkamo atsakovo

Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį solidariai iš Lietuvos valstybės, nes už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, ir iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A622-1732/2010 konstatuota, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių, tarnybos santykiuose egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareigūno ir vidaus tarnybos statutinės įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja. Atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Iš prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl negalima tokio prašymo interpretuoti kaip žalos atlyginimo, todėl byloje atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę, todėl prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra iš pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2-4 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo V.G. prašymą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V.G. iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 2 354,99 (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus ir devyniasdešimt devynis centus) nesumokėtą darbo užmokestį (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė