Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-23 · Administracinė byla Nr. I-4399-257/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-23
Bylos Nr.
I-4399-257/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00379-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
V. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4399-257/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00379-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 23 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,nedalyvaujant pareiškėjui V. A.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas V. A. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 62). Skunde (b. l. 1) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 31 d. iki skundo padavimo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo nuolat laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos. Kamerose apšvietimas buvo labai blogas, kad vos galėdavo įskaityti spaudą. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo veidrodžių spintelių, sanitarinio mazgo dalį nuo gyvenamosios patalpos skirdavo tik užuolaida, kita dalis buvo atvira, todėl atlikdamas gamtinius reikalus neturėjo jokio privatumo, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl nuolat sklisdavo smarvė. Sanitariniame mazge buvo ne klozetai, o duobės grindyse, kur vandenį nuleisti reikėdavo per guminę žarną. Dėl to jis buvo žeminamas ir kankinamas, nebuvo užtikrintos jo teisės. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 63).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 51–57) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (nauja redakcija nuo 2018-11-01).

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-04-05 pažymos Nr. 60/09-12528 dėl V. A., pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-04-03 iki 2019-02-18 buvo laikomas šiose kamerose: kameroje Nr. 24 buvo laikomi 3–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,28 iki 3,77m², kameroje Nr. 23 buvo laikomi 1–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 13,7 iki 4,55 m², kameroje Nr. 12 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 17,3 iki 3,46 m², kameroje Nr. 46 buvo laikomi 1–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,3 iki 6,11 m², kameroje Nr. 53 buvo laikomi 2–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,37 iki 6,25 m², kameroje Nr. 81 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,35 iki 3,68 m², kameroje Nr. 74 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,7 iki 4,35 m², kameroje Nr. 78 buvo laikomas vienas ir jam teko 6,45 m², kameroje Nr. 44 buvo laikomi 2–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,96 iki 5,97 m².

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m², pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau šiame įsakyme nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turi būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03; LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-447-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo padarytus tesės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

Matyti, kad pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 m² gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, bet kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus.

Dėl san. mazgo įrengimo kamerose

Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose įrengti tualetai buvo tupimi, taip pat skundžiasi tuo, kad naudojantis san. mazgu nebuvo tinkamai užtikrinamas privatumas, be to, iš san. mazgo sklido nemalonūs kvapai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymi, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tarp kurių nurodyta ir tai, kad kamerose turi būti „sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas“. Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Kartu atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, pareiškėjas dalį laiko kamerose būdavo vienas, vėdinimas per langus galimas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (suvestinė redakcija nuo 2017-01-01) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę – suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas; metalinė lova - vienam asmeniui – 1 vienetas; spintelė - vienam asmeniui – 1 vienetas; stalas - 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna - 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba - 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė - 1 vienetas patalpai; valymo inventorius – 1 komplektas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Pareiškėjo argumentus dėl spintelių nebuvimo paneigia ir pridedamos foto nuotraukos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai atmestini.

Iš 2018-08-07 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-5239 matyti, kad kameroje Nr. 46 apšvieta tinkama.

Iš 2018-04-16 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-1935 matyti, kad kameroje Nr. 24 dirbtinė apšvieta tinkama.

Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu dėl apšvietos tinkamumo nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamo apšvietimo kameroje nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kamerų apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjo V. A. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-04-05 pažyma Nr. 60/09-12528 „Dėl V. A.“ (b. l. 25-26), iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2018-04-03 iki 2019-02-18 (52 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 51 dieną nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 51 dieną pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, tačiau pareiškėjas 2018-06-14 kameroje Nr. 12 buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija iš dalies pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Iš aukščiau paminėtos pažymos matyti, kad 2018-06-14 7.30 val. kameroje Nr. 12 buvo 4 asmenys, o jau 19.30 kameroje buvo 5 asmenys. Kadangi nėra tikslių duomenų, kada minėtą dieną po 7.30 val. buvo įkeltas penktas asmuo į kamerą Nr. 12, visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir laikytina, kad jo subjektinė teisė buvo pažeista visą dieną.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 24 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,96 m²) teko nuo 3,39 m² (kameroje 5 asmenys) iki 5,65 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 23 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 12,46 m²) teko nuo 4,15 m² (kameroje 3 asmenys) iki 6,23 m² (kameroje 2 asmenys), 12,46 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 12 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 15,64 m²) teko nuo 3,91 m² (kameroje 4 asmenys) iki 5,21 m² (kameroje 3 asmenys), 7,82 m² (kameroje 2 asmenys), 15,64 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 46 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,32 m²) teko nuo 5,44 m² (kameroje 3 asmenys) iki 16,32 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 53 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,53 m²) teko nuo 5,84 m² (kameroje 4 asmenys) iki 8,77 m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 81 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 5,72 m²) teko nuo 2,86 m² (kameroje 2 asmenys, dalis dienos) iki 5,72 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 74 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 7,87 m²) teko nuo 3,94 m² (kameroje 2 asmenys) iki 7,87 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 78 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 5,84 m²) teko 5,84 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 44 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,20 m²) teko nuo 5,4 m² (kameroje 36 asmenys) iki 8,1 m² (kameroje 2 asmenys). Pareiškėjui kameroje Nr. 81 būnant su dar vienu asmeniu dalį dienos teko mažiau negu 3 m² ir jam buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kameros ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 30–33) matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas (išskyrus kamerą Nr. 81), esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina pateiktos kamerų fotonuotraukos (b. l. 41-49).

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nebuvo vėdinimo sistemos, apšvietimas buvo labai blogas, kad vos galėdavo įskaityti spaudą.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-5239 (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 3 d., b. l. 34–36) konstatuota, kad buvo patikrinta kamera Nr. 46. Bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 46 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Įvertinus gyvenamosios kameros Nr. 46 patalpas (lubų, sienų, grindų dangą) ir jose esančius įrenginius (šviestuvus) pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, paminėtoje kameroje pažeidimų nenustatyta. Kitų veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, patalpas ir įrenginius naudojant pagal paskirtį, tikrintoje kameroje nenustatyta. Ant kameros Nr. 46 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Sąlygos išvėdinti gyvenamųjų kamerų patalpas per langus sudarytos.

ŠTI gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-205 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, valo patys jose laikomi asmenys. ŠTI valymo priemonių (šepečių grindims, šluosčių, šiukšlių semtuvėlių, kibirų), skirtų gyvenamųjų patalpų valymui, turi.

Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 46 vidurinysis lango stiklas, suimtųjų prašymu, išimtas.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-1935 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 10 d., b. l. 37–40) konstatuota, kad buvo patikrinta kamera Nr. 24. Nustatyta, kad kameroje Nr. 24 santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Oro temperatūra kameroje Nr. 24 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 24 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Patikrinus kamerų patalpas (langus, sienas, lubas) ir jose esančius įrenginius (apšvietimo įrenginius, elektros instaliaciją ir kt.) pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, nustatyta, kad kameroje Nr. 24 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas). Galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta. Ant kameros Nr. 24 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra.

ŠTI gyvenamosios patalpos valomos vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-205 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Gyvenamąsias patalpas valo patys jose gyvenantys asmenys. ŠTI laikomi asmenys valymo priemonėmis (šepečiais grindims, šluostėmis, šiukšlių semtuvėliais, kibirais) aprūpinami. Valikliai išduodami esant poreikiui. Tikrintų gyvenamųjų kamerų patalpos, bendrojo naudojimo ŠTI vietos ir jose esantys įrenginiai tvarkingi.

Pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos nebuvimo ir blogo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad bendra dirbtinė apšvieta tikrintose kamerose Nr. 46 ir Nr. 24), kuriose buvo pareiškėjas, atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Ir nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-1935 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 10 d., b. l. 37–40) konstatuota, kad kameroje Nr. 24 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų), tačiau bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 24 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Lempos be apsauginių gaubtų stipresnės šviesos neskleidžia, o yra tik apsaugos priemonė. Taip pat patikrinimo aktuose konstatuota, kad galimybė išvėdinti kamerų gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-5239 (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 3 d., b. l. 34–36) nurodyta, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 46 vidurinysis lango stiklas, suimtųjų prašymu, išimtas.

Pareiškėjo nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžių spintelių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje - viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Teisinis reglamentavimas nenumato veidrodžių (tualeto reikmenų) spintelių įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Be to, pareiškėjas savo skunde nurodė Lietuvos higienos normą HN 76:2010, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., ir jau galiojo visą pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiką (nauja redakcija nuo 2018-11-01).

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos, sanitarinio mazgo dalį nuo gyvenamosios patalpos skirdavo tik užuolaida, kita dalis buvo atvira, todėl atlikdamas gamtinius reikalus neturėjo jokio privatumo, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl nuolat sklisdavo smarvė. Sanitariniame mazge buvo ne klozetai, o duobės grindyse, kur vandenį nuleisti reikėdavo per guminę žarną.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą, t. y. sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 28-29) matyti, kad kamerose Nr. 23 ir 53 sanitarinis mazgas atitvertas OSB, kurių aukštis yra nuo 1,82 m iki 1,94 m, kamerose Nr. 81, Nr. 74 ir Nr. 78 sanitarinis mazgas atitvertas OSB užuolaida, kurių aukštis nuo 1,81 m iki 2,12 m, o kamerose Nr. 24, Nr. 12, Nr. 46, Nr. 44 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, aukščiau paminėtos pažymos, kamerų fotonuotraukų (b. l. 41-49) matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis (kameros Nr. 46, Nr. 53) arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida (iš storos spalvotos polietileno plėvelės, kameros Nr. 12, Nr. 23, Nr. 24, Nr. 44, Nr. 74, Nr. 78, Nr. 81), todėl konstatuotina, kad atsakovas paneigė pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl privatumo neužtikrinimo ir sanitarinių mazgų neatitvėrimo nuo gyvenamųjų patalpų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista. Priešingai, pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas, todėl jo negalėjo matyti nei pareigūnai, nei kamerose esantys kiti asmenys, nes sanitariniai mazgai yra atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų“ patvirtintų normų (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-06-08) 9.1 punktą, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius yra: sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė, todėl pareiškėjo argumentas, kad sanitariniame mazge buvo ne klozetai, o duobės grindyse, kur vandenį nuleisti reikėdavo per guminę žarną, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, iš pateiktų kamerų fotonuotraukų (b. l. 41-49) matyti, kad ne visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, yra tik tupiamas klozetas.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo žeminamas, kankinamas, nebuvo užtikrintos jo teisės.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 8) nustatyta, jog atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų neturėjo, nurodė žalingus įpročius. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo epizodiškai: 2018 m. balandžio mėn. 10 dienų, 2018 m. gegužės mėn. 7 dienas, 2018 m. birželio mėn. 8 dienas, 2018 m. liepos mėn. 2 dienas, 2018 m. rugpjūčio mėn. 8 dienas, 2018 m. rugsėjo mėn. 5 dienas, 2019 m. sausio mėn.6 dienas, 2019 m. vasario mėn. 6 dienas. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje skundų neturėjo (2 kartus atvyko pasisverti ir pasiteirauti, ar tikrai vyksta etapu 2018-05-23, b. l. 8, b. l. 19-20). Psichiatro daryti įrašai pareiškėjui būnant ne Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2019 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 61/04-911 (b. l. 27) matyti, kad pareiškėjas V. A. dėl skunde nagrinėjamų aplinkybių į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas –sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad iš 52 dienų, 51 dieną pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau 1 dieną pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 81 buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto bei pareiškėjo argumentai dėl blogo kvapo kamerose pripažinti pagrįstais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, nutartis administracinėje byloje Nr. A-1737-43/2018, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2688-575/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui V. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 Eur (penkiasdešimt Eur 00 Euro ct) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė