Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Dovilei Stoškuvienei, dalyvaujant ieškovės atstovui R. L., atsakovei D. Ž., jos atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-0765-358/2008 pagal ieškovės Z. L. ieškinį atsakovams J. R., D. Ž. dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės D. Ž. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sprendimas nemotyvuotas. Neargumentuota, dėl ko ieškovės siūlomas atidalinimo būdas yra priimtiniausias. Pažeidžiant CPK 178 straipsnį, neteisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Įrodyti, kad siūlomas atidalinimo būdas yra priimtiniausias turi atidalinimo siekiantis bendraturtis. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Dėl to nepagrįstos išvados, kad atsakovė nepaneigė ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl sklypų lygiavertiškumo.

Ignoruojant kitų bendraturčių interesus, nepagrįstai reikšmingomis laikytos aplinkybės, jog ieškovė nuolat gyvena šalia prašomo atidalinti sklypo, atsakovė ginčo sklypais nesinaudoja. Neatsižvelgta į tai, kad daiktinės teisės į ginčo sklypus atsakovei buvo įregistruotos tik 2007 m. pabaigoje paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pagrindu, todėl atsakovė nespėjo įgyvendinti teisės naudotis žemės sklypu. Ieškovė naudoja tik dalį žemės sklypo, žemėtvarkos projekte pažymėto Nr. 57-1. Šios žemės sklypo dalies ribos sutampa su atsakovės pateiktame žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projekte ieškovei siūloma žemės sklypo dalimi pažymėta raide „B“. Šalia žemės sklypo Nr. 57-1 yra atsakovei priklausantys žemės sklypai. Atsakovė įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Kauno r. savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrių dėl projektavimo sąlygų gyvenamojo namo su garažu statybai viename iš šių sklypų gavimo. Žemės sklypas Nr. 57-2 yra ženkliai toliau nuo atsakovės numatomos naudoti namų valdos sklypo. Per sklypą Nr. 57-1 eina elektros linija į atsakovei priklausančius 9 sklypus.

Netinkamai taikytas CK 4.80 straipsnis. Įrodyti aplinkybes, kad daikto negalima padalinti natūra turi besikreipiantis dėl atidalinimo asmuo. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ji siekia tokio atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriuo kiekvienas iš sklypų būtų padalintas pagal kiekvienam iš bendratučių turimas nuosavybės dalis suformuojant atskirus žemės sklypus. Teismas nepasisakė dėl šio padalinimo būdo. Toks sklypų pertvarkymas galimas tik atlikus kadastrinius matavimus, ši procedūra trunka pakankamai ilgą laikotarpį, todėl atsakovė reiškė reikalavimą tik dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Spręstinas klausimas, ar žemės sklypų atidalinimą pagal ieškovės siūlomą atidalinimo variantą galima laikyti daikto padalinimu natūra. Abiems šalims siekiant turėti žemės sklypą Nr. 57-1, ieškovės siūlymas už atsakovei tenkančio sklypo Nr. 57-1 dalį atlyginti dalimi ieškovės sklypo Nr. 57-2 laikytinas kompensavimu kitu turtu. Kompensacijos klausimas sprendžiamas tik tuo atveju, jei nėra realių galimybių padalinti turtą natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Neatsižvelgta į aplinkybę, kad žemės sklypai suformuoti atliekant preliminarius matavimus. Atlikus kadastrinius matavimus gali kisti žemės sklypų plotai ir atitinkamai bendraturčiams tenkantis realus žemės plotas.

Nepagrįsta išvada, jog sklypai lygiaverčiai. Atsakovei ir J. R. nuosavybėn paskirtame žemės sklype yra tretiesiems asmenims nuosavybės teisėmis priklausantys du namai, kurie mažina realiai galimo panaudoti sklypo plotą, apsunkina galimybes naudotis visu žemės sklypu, turi įtakos žemės sklypo vertės nustatymui. 2008 m. lapkričio 14 d. antstolio M. L. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0022/08/0061 įrodo, kad skiriasi ir prie žemės sklypų esanti infrastruktūra. Prie žemės sklypo Nr. 57-1 einantis kelias yra žvyruotas, juo galima prasilenkti dviems lengviesiems automobiliams. Prie žemės sklypo Nr. 57-2 einantis lauko keliukas yra nežvyruotas, duobėtas. Ne vasaros metu privažiavimas prie sklypo yra sudėtingas. Dalis sklypo yra dauboje. Nepatogi sklypo konfigūracija. Remiantis turto vertinimo ataskaitomis Nr. 8/11-4(1) ir 8/11-4(2), žemės sklypo Nr. 57-1 vieno aro vidutinė rinkos vertė yra 784 Lt, o žemės sklypo Nr. 57-2 – 392 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovei tenkančios dalies žemės sklype Nr. 57-1 vertė yra 58800 Lt (75 arai x 784 Lt.), sklype Nr. 57-2 – 29792 Lt (76 arai x 392 Lt).

Neatsižvelgta į aplinkybę, jog atkuriant nuosavybės teises, buvo visos galimybės preliminariais matavimais formuoti ir ženklinti atskirus sklypus. Ieškovė tokia galimybe nepasinaudojo.

Teismas nevykdė pareigos nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių jos turėjo pateikti įrodymus. Atsakovei nebuvo išaiškinta teisė teikti savo pasiūlymus dėl atidalinimo būdo, tik sprendime nurodyta, kad jos siūloma naudojimosi tvarka prieštarauja CK 4.80 straipsnio principams.

Prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys jose asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti ( CPK 4.72 str. 1 d.). Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso du daiktai - žemės sklypai, kurių unikalūs numeriai yra (duomenys neskelbtini) ( kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 1,3400 ha, pažymėtas žemėtvarkos projekte 57-1) ir (duomenys neskelbtini) ( kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 2,6700 ha, pažymėtas žemėtvarkos projekte 57-2 ), esantys (duomenys neskelbtini). Žemės sklype, kurio unikalus nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso 50/134, atsakovei D. Ž. – 75/134, atsakovui J. R. – 9/134 nuosavybės dalys. Žemės sklype, kurio unikalus nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso 86/267, atsakovei D. Ž. – 166/267, atsakovui J. R. – 15/267 nuosavybės dalių.

Bylos nagrinėjimo dalykas – atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ( CK 4.80 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažindamas pagrįstu ieškovės reikalavimą atidalinti bendrąją dalinę nuosavybę, jai paskiriant vieną iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, atsakovams – kitą žemės sklypą, padidinant jų turimas pastarojo sklypo nuosavybės teisės dalis, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuojančią materialinės teisės normą ( CPK 330 str.).

Formuodamas teismų praktiką dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga teisme įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kasacinis teismas nurodė, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta esminė sąlyga, jog daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, saugo daiktą nuo tokių pertvarkymų, dėl kurių jis netektų savo paskirties, kartu saugomi ir bendraturčių interesai. Teismas gali netenkinti ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tuo pagrindu, jog padalyti daikto natūra neįmanoma be neproporcingos žalos jo paskirčiai. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas konstatavo, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) suponuoja, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Sistemiškai aiškindamas CK 4.80 straipsnio 2 dalies, CK 4.93 straipsnio bei 1. 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normas, pripažino, jog pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje atlyginimas bendraturčiui kitu turtu nenumatytas, tačiau, kasacinio teismo nuomone, tuo atveju, kai šalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimos tokio atidalijimo iš bendrosios nuosavybės varianto paieškos, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, vertintina, ar civilinių teisinių santykių subjektai – bendraturčiai – veikia pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kaip to reikalaujama CK 1.5 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. v. L. M.; bylos Nr. 3K-3-485/2005).

Apygardos teismas konstatuoja, kad, priimdamas apeliacine tvarka revizuojamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas šiais CK 4.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo principais nesivadovavo.

Teismas patenkino ieškinį dėl tokių motyvų: ieškovės nurodytas atidalijimo būdas nutrauktų bendrąją dalinę nuosavybę ( CK 4.37 str. 1 d.); pagal teismų praktiką ateityje tai palengvintų savininko teisių įgyvendinimą ( 2007 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos nutartis byloje nr. 3K-3-459/2007); atsakovė nepaneigė sklypų lygiavertiškumo aplinkybės; ieškovė nuolat gyvena šalia prašomo atidalinti sklypo, atsakovė ginčo sklypais nesinaudoja.

Sprendime nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos nutartis priimta civilinėje byloje dėl vieno bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto - gyvenamojo namo ir jo priklausinių - atidalijimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybės netapačios – ieškinio dalykas yra du atskiri žemės sklypai. Nurodomoje kasacinio teismo nutartyje nėra apeliacine tvarka revizuojamame sprendime minimų išvadų dėl taikytino prioritetinio atidalijimo būdo – bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo, palengvinančio savininko teisių įgyvendinimą ( pasisakydamas dėl minimoje byloje nepagrįstai nustatyto servituto, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimo į bendrą daiktą palengvinimui ir supaprastinimui, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, todėl daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį). Priešingai, nei nurodoma apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime, nutartyje teigiama, kad daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant galimybės daiktą padalyti tokiu būdu, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimas į vieną iš žemės sklypų yra būtinas ir kaip jis palengvintų savininko teisių įgyvendinimą.

Pagal plotą ir bendrosios nuosavybės dalis abu žemės sklypai yra dalūs, atstumas tarp jų – apie 0,5 km.

Žemės sklypų lygiavertiškumą ieškovė įrodinėjo VĮ Registrų centras pažymėjime nurodyta panašia vidutine rinkos verte ( 1845 Lt ir 3881 Lt). Šią aplinkybę paneigia apeliantės pateiktos turto vertinimo ataskaitos Nr. 8/11-4(1) ir 8/11-4(2), pagal kurias žemės sklypo Nr. 57-1 vieno aro vidutinė rinkos vertė yra 784 Lt, o žemės sklypo Nr. 57-2 – 392 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovei tenkančios dalies žemės sklype Nr. 57-1 vertė yra 58800 Lt (75 arai x 784 Lt.), sklype Nr. 57-2 – 29792 Lt (76 arai x 392 Lt). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas t. 2 b.l. 43 patvirtina sklypų nelygiavertiškumą ir dėl kitų ypatybių – privažiavimo kelių kokybės, vietovės reljefo, ribų konfigūracijos ( didesniojo žemės sklypo ribos yra laužytos formos, į jį įsiterpusi kitų asmenų valda; t. 1 b.l. 47).

Teisėjų kolegija mano, kad, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, žemės sklypų vertė nagrinėjamu atveju nėra esminė aplinkybė. Abiejų bendraturčių ( ieškovės ir atsakovės D. Ž.) interesų esmingumą ir tolygumą naudotis sklypu, pažymėtu projekte 57-1, pagrindžia toliau išdėstyti argumentai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl sklypų vertės nustatymo ekspertizės paskyrimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė nepagrįstai teigia, jog šalia prašomo atidalinti sklypo nuolat gyvena, o atsakovė D. Ž. juo nesinaudoja. Ieškovė gyvena (duomenys neskelbtini), o šalia 1.36 ha žemės sklypo taške 10, pažymėtame projekte 57-1, yra jai priklausanti buvusioji R. šeimos sodyba ( t. 1 b.l. 116). Ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė nėra ūkininkė, tačiau verčiasi žemės ūkio veikla, 1/3 minimo sklypo dalis suarta, kita – naudojama ganyklai. Analogiškai šalia to paties sklypo tarp taškų 1 - 2 yra du atsakovei D. Ž. ir trys jos šeimai priklausantys žemės sklypai. Iš šalių ir atstovų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų matyti, jog daiktinės teisės į ginčo sklypus atsakovei buvo įregistruotos tik 2007 m. pabaigoje paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pagrindu, todėl atsakovė realiai nespėjo įgyvendinti teisės naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, ieškovės įvardijama ganykla. Ieškovė naudojasi priešas sodybą esančiu apie 60 arų dydžio sklypu. Šios aplinkybės bei atsakovei priklausančių gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypų dislokacija, tai, kad per sklypą Nr. 57-1 eina elektros linija į atsakovei priklausančius sklypus ( t. 1 b.l. 92-95), vienodai pagrindžia tiek Z. L., tiek D. Ž. poreikius naudotis greta esančia nuosavybe, nesudaro pagrindo spręsti apie prioritetinius ieškovės interesus, daryti išvadą apie negalimumą minimą daiktą padalyti natūra, jo paskirties netekimą po atidalijimo, ir, nesutinkant bendraturčiui, už bendrą daiktą kompensuoti kitu turtu.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagal Z. L. pageidaujamą atidalijimo būdą detalus atidalijimo planas nereikalingas, tačiau ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodomu būdu nėra pagrįstas. Tuo vadovaujantis ieškinį tenkinanti sprendimo dalis panaikintina, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys atmestinas ( CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.). Proporcingai atmestų ieškininių reikalavimų daliai atsakovei D. Ž. iš ieškovės priteistina pusė žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ( 63,50 Lt), 600 Lt advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir 377,60 Lt antstoliui sumokėtų išlaidų už faktų konstatavimą. Atsižvelgiant į aukščiau aptartąsias aplinkybes dėl sklypų vertės įrodymų, teisėjų kolegija nepripažįsta būtinomis 2360,00 Lt išlaidų už turto vertinimą ( CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo priešieškininio reikalavimo, nemotyvavo, kodėl „priešieškinyje nurodyta naudojimosi tvarka prieštarauja CK 4.80 str. principams“, nepagrįstai konstatavo apie galimybę nustatyti naudojimosi tvarką tik bendraturčių tarpusavio susitarimu, kurio šalys nepasiekė.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančio CK 4.75 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina galimybę, esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo bendru turtu tvarką nustatyti teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Šios bylos dalies pagal pateiktus įrodymus negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nes, pageidaudama žemės sklypo atidalijimo bendrosios dalinės nuosavybės teisės panaikinimo būdu, ieškovė neteikė savo pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypais nustatymo. Bylos dalies dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo esmė liko neatskleista, todėl, panaikinus dėl priešieškinio priimtą sprendimo dalį, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti 2008 m. spalio 31 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą.

Dėl jo dalies, kuria patenkintas ieškinys, priimti naują sprendimą. Z. L. ieškinį dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo, paskiriant Z. L. asmeninės nuosavybės teise visą 1,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, D. Ž. - 242/267 dalis, J. R. - 25/267 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, atmesti.

Bylos dalį dėl naudojimosi šiais žemės sklypais tvarkos nustatymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Priteisti atsakovei D. Ž. iš ieškovės Z. L. 63,50 Lt ( šešiasdešimt tris litus 50 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 600 Lt ( šešis šimtus) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 377,60 Lt ( tris šimtus septyniasdešimt septynis Lt 60 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.