- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-119-870/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18044-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Algimantas Valantinas, Virginija Liudvinavičienė
- Nuteistasis
- G. B.
- Advokatai
- Aldevinas Švedas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės ir Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jai paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas G. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. gegužės 10 d. iki 2020 m. spalio 5 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. G. B. pripažinta kalta dėl to, kad nužudė savo šeimos narį, o būtent: ji 2020 m. gegužės 10 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 18.15 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė vieną kartą peiliu savo šeimos nariui – sugyventiniui A. B. (A. B.) į krūtinę, taip padarydama nukentėjusiajam durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su dešiniojo VI šonkaulio krašto lūžiu, dešiniojo plaučio, diafragmos, kepenų pažeidimais, kurie komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą, nuo ko A. B. mirė vietoje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistoji G. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį – perkvalifikuoti nusikaltimą iš tyčinio į neatsargų, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jai švelnesnę bausmę nei įstatyme numatyta minimali arba minimalią bausmę.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. B. bausmę, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, o jei ir atsižvelgė, tai buvo padaryta šališkai, netinkamai įvertinus kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad apeliantės veiksmai atitinka BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytą kaltės formą, nes ji neturėjo tikslo peiliu sužeisti savo sugyventinio, tai buvo padaryta dėl lengvabūdiškumo ir nerūpestingumo. Dėl girtumo G. B. neįvertino atstumo tarp savęs ir nukentėjusiojo ir nenumatė, kad gali jį sužeisti. Tuo metu ji skuto ir pjaustė obuolį, dėl ko rankoje laikė peilį, ją suerzino provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o dėl girtumo buvo sumažėjęs sąmoningumas, taip pat buvo sutrikusi koordinacija. Tai buvo labiau nelaimingas atsitikimas nei sąmoninga nusikalstama veika. Nuteistoji peilio į rankas neėmė tikslu sužeisti sugyventinį, todėl nebuvo nusikaltimo padarinių suvokimo. Tokia nusikalstama veika, anot apeliantės, turi būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas. BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytas neatsargus gyvybės atėmimas, pažeidus teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles. Nors gyvenamosioms patalpoms tokių teisės aktų nėra, tačiau vis tiek jose yra naudojamasi saugumo taisyklėmis. Nuteistoji pripažįsta, kad mojuodama ranka, kurioje laikė peilį, turėjo numatyti, kad tai pavojinga, tačiau, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nenumanė, kad dėl jos veiksmų gali kilti tokie padariniai, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė. G. B. gailisi dėl pasirinkto gyvenimo būdo, teigia padariusi tinkamas išvadas. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, jos teigimu, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir jis negali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodyti. Pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad smūgis peiliu buvo suduotas tyčia, tai šališko teismo išvada. Taigi, buvo netinkamai pritaikytas įstatymas kaltės formai ir rūšiai nustatyti, kas turėjo įtakos neteisingos bausmės paskyrimui. Bausmė, apeliantės teigimu, turi būti švelninama, nes buvo padarytas iš anksto nesuplanuotas, neatsargus nusikaltimas, neturint jokių savanaudiškų paskatų, tikslų ar motyvų, be to, G. B. yra teisiama pirmą kartą.
4. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. B. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, G. B. su teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, kad ji nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo, jos veiksmus išprovokavo pastarojo elgesys, o dėl neblaivumo ji neįvertino savo veiksmų pavojingumo, todėl nusikaltimas turi būti laikomas padarytu dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais ir nemato teisinio pagrindo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. BK 132 straipsnio 3 dalis inkriminuojama tais atvejais, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad buvo pažeistos oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės taisyklės, žūsta bent vienas žmogus. Nagrinėjamu atveju G. B. nepažeidė jokių oficialiai patvirtintų taisyklių, todėl šios normos taikymas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra aktualus.
6. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog G. B. norėjo A. B. mirties, vis dėlto, pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju ji veikė netiesiogine tyčia. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nepaisant to, kad nuteistoji peilį paėmė ne tam, kad sužalotų nukentėjusįjį, o norėdama supjaustyti obuolį, smūgiuodama šiuo peiliu A. B. į krūtinę, ji neabejotinai numatė, kad gali ne tik sunkiai, bet ir mirtinai sužaloti pastarąjį, tačiau savo elgesio nekeitė, buvo abejinga tokioms pasekmėms ir leido joms atsirasti. Suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą peiliu smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą (šiuo atveju – krūtinę), negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali patirti įvairių sužalojimų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Taigi, nagrinėjamu atveju tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai ir baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant G. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikytas tinkamai.
7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistosios gynybinę versiją dėl pavojingo paties nukentėjusiojo elgesio ir argumentuotai ją paneigė. Baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad įvykio metu A. B. buvo stipriai apsvaigęs – jo lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,82 promilių etilo alkoholio, šlapime – 3,33 promilių etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 59–66). Eksperto teigimu, A. B. girtumas įvykio metu turėjo būti apie 3,974 promilių, o nuo 4,58 promilių yra konstatuojama žmogaus mirtis nuo ūmaus toksinio alkoholio poveikio, mažai tikėtina, kad tiek apsvaigęs žmogus galėtų smūgiuoti kitam ar elgtis agresyviai (t. 2, b. l. 46, 48). Taip pat nukentėjusiajam buvo nustatytas ir kairiojo žastikaulio lūžis su kraujo išsiliejimu į aplinkinius minkštuosius audinius, padarytas keliolikos – keliasdešimties parų laikotarpiu iki mirties (t. 1, b. l. 59–66), kas, eksperto vertinimu, turėjo jam kelti didelius skausmus, nes buvo plėšomi raumenys (t. 2, b. l. 46). Esant tokioms aplinkybėms, jeigu nukentėjusysis ir provokavo nuteistąją, jo elgesys nebuvo tiek pavojingas, kad G. B. kaip atsaką turėtų pagrindą panaudoti peilį – smūgio metu A. B. pusiau gulomis sėdėjo ant čiužinio, jis buvo stipriai apsvaigęs, sunkiai valdė vieną ranką. Nors baudžiamojo proceso metu nebuvo kategoriškai paneigta versija, kad A. B. norėjo žirklėmis durti nuteistajai į koją, tačiau pati nuteistoji pripažino, kad smūgio peiliu metu žirkles ji jau buvo išmušusi nukentėjusiajam iš rankos ir jos gulėjo kampe (t. 2, b. l. 42), taigi, realus pavojus G. B. tuo metu nekilo. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad sugyventiniai tarpusavyje dažnai konfliktuodavo, grasinimai vienas kitam nužudyti buvo įprasti jų pajuokavimai, konfliktų iniciatorė būdavo pati nuteistoji, jai buvo būdingas agresyvus elgesys, peiliu puolė ne pirmą kartą (t. 1, b. l. 82; t. 2, b. l. 42–43, 49). Atsižvelgiant į tai, eilinio kilusio konflikto G. B. neturėjo pagrindo interpretuoti, kaip realaus jai kylančio pavojaus, ir esamomis aplinkybėmis nuo tokio pavojaus gintis, panaudodama peilį.
8. Tai, kad G. B. suduotas smūgis nebuvo neatsargus, smūgiuojama buvo pakankamai stipriai, patvirtina nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdis – durtinis-pjautinis kiauryminis krūtinės ląstos sužalojimas su dešiniojo VI šonkaulio krašto lūžiu, dešiniojo plaučio, diafragmos, kepenų pažeidimais. Apklausų metu nuteistoji nurodė, kad sudavė nukentėjusiajam į kepenis, norėjo jį pagąsdinti (t. 1, b. l. 97–98; t. 2, b. l. 42), kas reiškia, kad ji suvokė smūgio lokalizaciją ir savo veiksmų pobūdį, tai buvo sąmoningas pastarosios elgesys. Po suduoto smūgio G. B. ištraukė peilį, jį nuvalė ir paslėpė maišelyje su tara, policiją ir greitąją medicinos pagalbą iškvietė tik praėjus kuriam laikui (t. 1, b. l. 97–98). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji suvokė savo veiksmų pavojingumą ir kilusias pasekmes, pagalbos kreipėsi tik A. B. mirus, kas neabejotinai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad visa ši situacija turi būti laikoma nelaimingu atsitikimu. Sutiktina, kad nuteistosios apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos aplinkos vertinimui, vis dėlto, ji nebuvo apsvaigusi tiek, kad negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (G. B. po įvykio buvo nustatytas 1,88 promilių girtumas (t. 1, b. l. 84)). BK 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
10. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai G. B. bausmę, tinkamai vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino jos kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Vis dėlto, kaip jau minėta, nuteistosios veikimas netiesiogine tyčia byloje nustatytas tinkamai ir į tai atsižvelgta bausmės skyrimo metu, tuo pačiu įvertinta ir tai, kad G. B. tikslo nužudyti savo sugyventinį neturėjo. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad G. B. yra teisiama pirmą kartą, ji gailisi dėl savo elgesio, tačiau šių aplinkybių pakartotinai vertinti nėra teisinio pagrindo, dėl jų jau yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Parenkant bausmės dydį taip pat įvertintas ir nusikaltimo pavojingumo pobūdis bei laipsnis, jo stadija, kilusios pasekmės, nuteistosios asmenybė, jos sveikatos būklė, atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo šališkas, vertino visumą reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai paskyrė nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą minimaliai BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytai laisvės atėmimo bausmei.
11. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikyti ar ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-209-222/2018 ir kt.). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis. Iš nuteistosios G. B. apeliacinio skundo turinio negalima suprasti, kokias aplinkybes pati nuteistoji laiko išimtinėmis, sąlygojančiomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, tokių aplinkybių neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas, kas reiškia, kad švelnesnės nei įstatymo numatytos bausmės skyrimas nagrinėjamu atveju nėra įmanomas. Nepagrįstai paskyrus švelnią bausmę, kaltininko sąmonėje susiformuoja nebaudžiamumo jausmas, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai.
12. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. G. B. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, nes ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
13. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nutartimi nuteistajai G. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Aldevinas Švedas. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajai G. B. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 148,50 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į nuteistosios turtinę padėtį (G. B. šiuo metu atlieka skundžiamu nuosprendžiu jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, būdama laisvėje nedirbo, neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, iki sulaikymo gyveno garaže) sprendžia, kad pažymoje nurodyta suma iš nuteistosios neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 148,50 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.