Kauno apygardos teismo nutartis

2021-07-14 · Civilinė byla Nr. e2A-1033-555/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-07-14
Bylos Nr.
e2A-1033-555/2021
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15727-2020-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Pareiškėjas
A. S.
Suinteresuotas asmuo
Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1033-555/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15727-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.5; 3.4.5.2 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 14 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-267-451/2021 pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo mama I. E. S., mirusi (duomenys neskelbtini) išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ¼ turto dalį V. Č. (pareiškėjo promočiutės) turto, buvusio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. gruodžio 11 d. I. E. S. (pareiškėjo motina) Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į ¼ dalį savo motinos – Z. Č.-V., ir į ¼ savo močiutės – V. Č. paveldėtą turtą, t. y. gyvenamąjį namą ir jo priklausinius buvusius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Kauno apskrities archyvas (1997 m. gruodžio 4 d. archyvinės pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1998 m. gegužės 28d. archyvinės pažymos Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad A. Č. nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), sudarė: 2 548,8 kv. m. žemės ir pastatai: 1 medinis 1 aukšto gyvenamasis namas, 1 mūrinis vieno aukšto gyvenamasis namas, 2 mūriniai dviejų aukštų gyvenamieji namai, 1 mūrinis sandėlis – skalbykla ir medinis sandėlis malkoms. 1940 m. balandžio 18 d. mirus A. Č., turtą paveldėjo žmona V. Č. (pareiškėjo promočiutė) bei vaikai V. Č., Z. Č.-V. (pareiškėjo močiutė) ir S. Č.. 1959 m. gruodžio 18 d. duomenimis, (duomenys neskelbtini) esanti valda padalinta į keturias dalis. Du gyvenamieji namai buvęs (4A2/p, ir 3A2/p) inventorizuoti adresais: (duomenys neskelbtini) ir du pagrindiniai pastatai pažymėti šifrais „1B2p“ ir „3B1p“ inventorizuoti adresais: (duomenys neskelbtini), šie duomenys buvo pakeisti jau nacionalizavus turtą buvusį (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo mama negalėjo ir neturėjo nurodyti turto adreso po turto nacionalizacijos. Kauno miesto savivaldybė atkūrė nuosavybės teises I. E. S. į ¼ dalį jos motinos Z. Č.-V. po jos tėvo A. Č. mirties paveldėtų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bei A. Č. žmonos V. Č. ¼ dalį turėtų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracija nesutinka atkurti nuosavybės teisių į V. Č. ¼ dalį pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nes neva I. E. S. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į ¼ dalį (duomenys neskelbtini), esančių pastatų po jos mamos Z. Č.-V. mirties, bet nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ¼ dalį minėtų pastatų po savo senelės V. Č. mirties. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymuose nurodyti turto adresai buvo nuolat tikslinami, pagal naujai paaiškėjusius duomenis, tačiau I. E. S. valia atkurti nuosavybės teises tiek į mamos, tiek į senelės turtą buvo aiški ir aiškiai išreikšta.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašė pareiškimą atmesti bei nurodė, kad I. E. S. teisės aktų nustatyta tvarka pateikė atsakovei šiuos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo: 1991 m. gruodžio 11d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini); 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 1999 m. vasario 4 d. ir 1999 m. lapkričio 10 d. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelei priklausiusią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini); prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo išspręstas priimant Kauno miesto valdybos 1997 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 949; prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelei priklausiusią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo išspręstas priimant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. A-4661; prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastato, esantį (duomenys neskelbtini), buvo išspręstas priimant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. Al-765; prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią dalį pastato, esantį (duomenys neskelbtini), buvo išspręstas priimant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 1d. įsakymą Nr. Al-766. I. E. S. nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelės dalį dėl pastatų (duomenys neskelbtini), todėl toks sprendimas ir nebuvo priimtas. Nesant I. E. S. prašymo atkurti nuosavybės teises į jos senelės dalį dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), suinteresuotas asmuo tokio sprendimo negalėjo priimti, taip pat negali būti ir nustatomas juridinis faktas dėl galimai jos buvusios išreikštos valios, o visi jos pateikti prašymai buvo išnagrinėti ir dėl buvo priimti sprendimai, todėl pareiškėjo prašymas dėl juridinio reikšmę turinčio fakto nesukels jam teisinių pasekmių.

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašė sprendimą priimti savo nuožiūra, visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus bei nurodė, kad pareiškėjas siekia teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo mama I. E. S. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ¼ dalį V. Č. (pareiškėjo prosenelės) turto, buvusio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini)). Tačiau prašomas nustatyti juridinis faktas nenustatinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnyje nustatyta tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini)) esanti valda buvo padalinta į keturias dalis. Du gyvenamieji namai buvo (4A2/p, ir 3A2/p) inventorizuoti adresais: (duomenys neskelbtini), ir du pagrindiniai pastatai pažymėti šifrais „1B2p“ ir „3B1p“ inventorizuoti adresais: (duomenys neskelbtini), šie duomenys buvo pakeisti jau nacionalizavus turtą buvusį (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvas (1997 m. gruodžio 4 d. archyvinės pažymos Nr. Č-72 ir 1998 m. gegužės 28d. archyvinės pažymos Nr. Č-49) nustatė, kad A. Č. nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), sudarė: 2548, 8 kv. m. žemės ir pastatai: 1 medinis 1 aukšto gyvenamasis namas, 1 mūrinis vieno aukšto gyvenamasis namas, 2 mūriniai dviejų aukštų gyvenamieji namai, 1 mūrinis sandėlis – skalbykla ir medinis sandėlis malkoms. 1940 m. balandžio 18 d. A. Č. mirus, turtą paveldėjo žmona V. Č. (pareiškėjo promočiutė) bei vaikai V. Č., Z. Č.-V. (pareiškėjo močiutė) ir S. Č..

6. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teigimu, 1991 m. gruodžio 11d. I. E. S. Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ne tik į savo motinos bet ir į ¼ savo močiutės paveldėtą turtą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius buvusius adresu (duomenys neskelbtini), tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija neteisingai interpretuoja jos išreikštą valią. Nustačius, kad pareiškėja, nepažeisdama įstatymo nustatyto termino, išreiškė valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, pareiškėjas galėtų gauti už šį turtą kompensaciją. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija nesutiko ir nurodė, kad pareiškėjo motina prašydama atkurti nuosavybės teises į turtą nurodė konkrečius turto adresus, t. y. jos valia buvo išreikšta į konkretų turtą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo motinos prašymai buvo išspręsti, tai patvirtina ir byloje pateikti priimti sprendimai bei įsakymai. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Įstatymas), pareiškėjo motina I. E. S. turėjo pateikti prašymą atkurti nuosavybės į jos senelės dalį dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjo motina I. E. S. nėra pateikusi Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės V. Č. turtą. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad 1991 m. gruodžio 11 d. jos pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į jos motinai Z. V. priklausiusio turto dalį, esantį (duomenys neskelbtini), turėtų būti laikomas tinkamu prašymu atkurti nuosavybės teises ir į senelės V. Č. iki nacionalizacijos valdytą turtą, tačiau teismas su šiuo aiškinimu nesutiko. Iš byloje pateiktų pareiškėjo motinos I. E. S. 1991 m. gruodžio 11 d. prašymų adresuotų Kauno miesto valdybai matyti, kad ji buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises tik į jos motinai Z. V. priklausiusio turto dalį, esantį (duomenys neskelbtini). I. E. S. 1998 m. gruodžio 22 d. pateikė prašymą Kauno pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai, kuriame aiškiai išreiškė valią už šiuos pastatus gauti piniginę kompensaciją. Tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo prašoma atkurti nuosavybės teises ir į senelės V. Č. nuosavybės teise valdytą ¼ dalį turto, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl to, teismas konstatavo, kad pareiškėjo motina prašymo atkurti nuosavybės teises į senelės V. Č. nuosavybės teise valdytą ¼ dalį turto, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkūrimo klausimus sprendžiančiai institucijai per Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nepateikė, o nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nagrinėjimas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Atkūrimo procedūra į A. Č. turtą (paveldėtą jo sutuoktinės ir dukros) truko ilgą laiką (apie 30 m.) ir atkūrimas buvo įgyvendinamas dalimis. Atkūrimo procedūra vyko skirtingais laikotarpiais, kuriuos vieną nuo kito skyrė dešimtys metų – 1997 m., 2005 m., 2019 m. Akivaizdu, jog ilga atkūrimo procedūra buvo valstybės institucijos veiksmų pasekmė.

1.2. Prašymų teikimas buvo paini ir sudėtinga procedūra. I. E. S., būnant ne teisininke, buvo painu suprasti, kiek prašymų reikia pateikti ir koks turi būti tikslus jų tekstas. Tokią informaciją / pagalbą turėjo suteikti atkūrimą įgyvendinanti institucija. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neatsižvelgė į institucijos atsainų požiūrį. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą dalimis, I. E. S. iki pat mirties nežinojo ir negalėjo žinoti, kad galiausiai pagal pateiktus prašymus jai nebus atkurta nuosavybės teisė adresu: (duomenys neskelbtini), po močiutės mirties.

1.3. Institucija, atsakinga už atkūrimo proceso įgyvendinimą, niekuomet I. E. S. neinformavo apie prašymų neva netinkamą turinį ir nesidomėjo, nepaklausė, ar ji nori neatkurti nuosavybės teisių į močiutės turtą viename iš pasikeitusių adresų. Institucijai tinkamai išsiaiškinus I. E. S. valią, ji būtų galėjusi pagal institucijos nurodymus patikslinti prašymą, kad jos valia vėliau nebūtų netinkamai suprasta. Institucijai minėtos informacijos nesuteikus, pareiškėjo mama neturėjo pagrindo netikėti, kad jos pateikti prašymai numatytais terminais ir tvarka yra ne dėl visos jai tenkančio turto dalies.

1.4. Pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė, kad nors konkretaus teksto, jog I. E. S. ketina atkurti nuosavybės teises į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), po močiutės mirties (po mamos mirties į šį turtą nuosavybės teisės buvo atkurtos), nebuvo pateikta, iš visų kitų teiktų prašymų daroma išvada, jog pareiškėjo mamos valia atkurti nuosavybės teises į visą mamos ir močiutės turtą po A. Č. mirties, buvo išreikšta.

1.5. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo pateiktų įrodymų, būtent, (duomenys neskelbtini) atkūrimo byloje esančio I. E. S. prašymo 1991 m. liepos 12 d., kuriame ji rašo: „prašau neskirti pardavimui mano senelio, motinos tėvo, A. Č. valdų buvusių (duomenys neskelbtini)“. Šis prašymas parodo jos siekį atkurti nuosavybės teises į visą A. Č. valdytą turtą, neišskiriant, kad būtent (duomenys neskelbtini)adresu esančio turto ji nepageidauja, o (duomenys neskelbtini) – pageidauja.

1.6. Byloje esantys duomenys patvirtina vienodą siekį atkurti nuosavybės teises į turtą, kuris priklausė seneliui A. Č., nepaisant to, kas yra jo įpėdiniai – mama ir / ar močiutė. Deja, tiek atkūrimo procedūrą įgyvendinusi institucija, tiek ir pirmosios instancijos teismas nepaisė akivaizdaus I. E. S. siekio atkurti nuosavybės teises į po A. Č. mirties likusį ir vėliau jo sutuoktinės ir dukros paveldėtą turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), vėliau „skilusį“ į keturis adresus: (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu teismas nesivadovavo protingo žmogaus kriterijumi, t. y, kad apdairus ir protingas asmuo neatsisakys kompensacijos už miesto centre esančius statinius, juos palikdamas valstybei.

1.7. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino ir neanalizavo fakto, kad pagal analogiškus prašymus I. E. S. suinteresuotasis asmuo NŽT Kauno skyrius atkūrė nuosavybės teises į žemę tiek po mamos, tiek po močiutės mirties. Tokie institucijos veiksmai I. E. S. suteikė rimtą pagrindą manyti, jog prašymai yra tinkami atkurti nuosavybės teises ir į statinius. Tuo tarpu nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinanti institucija neteisingai vertino I. E. S. išreikštą valią, jos prašymus vertino pažodžiui, formaliai, nesiekiant nustatyti tikrąją jos valią. Pareiškėjas nėra pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal atkūrimo įstatymą, todėl jis negali kreiptis į teismą dėl termino prašymui pateikti atnaujinimo. Tenkinus pareiškimą, A. S. kils teisinės pasekmės – jis įgis mamai priklausiusią kompensaciją.

1.8. I. E. S. tinkamai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo mamos ir močiutės paveldėtą turtą po A. Č. mirties, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija jos prašymus vertino formaliai, neatsižvelgiant į jų turinį, I. E. S. suklaidino, ko pagrindu atsisakė jai atkurti nuosavybės teises į vienus iš turto objektų ((duomenys neskelbtini)) po močiutės mirties.

Atsiliepimas

9. Suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra, visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Bet kuris juridinę reikšmę turtintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms ir šiuo atveju pareiškėjo prašomas juridinis faktas nenustatinėjamas CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka, nes jo nustatymas nesukels jokių teisinių pasekmių.

2.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi netiksliais ir abstrakčiais argumentais. Tačiau šiuo atveju nėra nustatyta ar bent NŽT nėra žinoma apie jokius sąmoningai klaidinančius Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmus, kurie buvo nustatyti vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Šalies argumentai

2.3. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad institucija, įgyvendinanti atkūrimą, vadovavosi viršenybės prieš turinį principu, priešingai, kaip tik turiniu (neįrašyta atitinkama informacija) Kauno miesto savivaldybės administracija ir vadovavosi. Toks pareiškėjo argumentas yra klaidinantis.

2.4. Pareiškėjas argumentai yra prieštaringi, kadangi visi I. E. S. surašyti prašymai buvo tikslūs ir konkretūs. Kaip tik apdairus ir protingas asmuo, kuris nenori prarasti kompetencijos už miesto centre esančius statinius, manydamas, kad nuosavybės teisių procedūra jam yra per sudėtinga arba reikalinga pagalba, galėjo kreiptis į teisininkus ar atitinkamus specialistus, kurių pagalba būtų lengviau tvarkyti dokumentus, tačiau duomenų, kad tai buvo atlikta, byloje nėra. Pats pareiškėjas nurodo, kad nekilnojamasis turtas, buvęs (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į keturias dalis ir turėjo būti pateikti aštuoni prašymai. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybei buvo pateikti tik penki prašymai. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vyko per ilgą laiką, duomenis buvo galima pildyti, koreguoti, tikslinti ir aiškintis kilusius klausimus.

2.5. Nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir atkūrimo įstatyme bei atitinkamuose teisės aktuose nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Nuosavybės teisių atkūrimas yra imperatyviai reglamentuojamas teisės aktų, o sėkmingam šio proceso užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Atsiliepimas

10. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1. Visi pareiškėjo mamos pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išspręsti atitinkamais administraciniais aktais. Tuo tarpu pareiškėjo mama nėra pateikusi Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės turto dalį, buvusią (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).

3.2. Iš byloje esančių pareiškėjo mamos 1991 m. gruodžio 11 d. prašymų matyti, kad ji buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises tik į jos pačios motinai priklaususio turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Pareiškėjo motina 1998 m. gruodžio 22 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuriame išreiškė valią gauti už natūra negrąžinamą turtą piniginę kompensaciją, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo prašoma atkurti nuosavybes teises ir į senelės nuosavybės teise valdytą ¼ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini).

3.3. Pareiškėjo mamai teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka nepateikus Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymo atkurti nuosavybės teisių į senelės nuosavybės teise valdytą ¼ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini), prašomas nustatyti juridinę reikšmę turtintis faktas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Toks juridinis faktas, kaip suformulavo pareiškėjas, nėra nustatinėjamas teisme ir net jei būtų nustatytas, nesukeltų jam teisinių pasekmių.

3.4. Nuosavybės teisių atkūrime vadovaujamasi specialiaisiais teisės aktais, kuriuose imperatyviai nurodyta visa dokumentų teikimo ir sprendimų priėmimo tvarka bei sąlygos. Kauno miesto savivaldybės administracija negalėjo nieko interpretuoti ar įtikinėti, kokio turinio pareiškimus turi rašyti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo atveju visi pareiškėjo mamos prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išspręsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi ji nebuvo išreiškusi valios, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelei priklausiusią dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl jokie sprendimai ir nebuvo priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo

12. Pažymėtina, kad pareiškėjas (apeliantas) A. S. 2021 m. birželio 29 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (reg. Nr. DOK-15669). Atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Pareiškėjas (apeliantas) A. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo mama I. E. S., mirusi (duomenys neskelbtini) išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ¼ turto dalį V. Č. (pareiškėjo promočiutės) turto, buvusio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)).

15. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008).

16. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

17. CPK 444 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis teismo tvarka nustatinėtinų juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenustato jiems kitokios tvarkos. Taigi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas yra procesinis pagrindas nustatyti visus kitokius, CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nenumatytus, juridinę reikšmę turinčius faktus. Sprendžiant dėl tokių faktų nustatymo, taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir nustatant teisiškai reikšmingus faktus, išvardytus CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pirmiau nurodyta, kad viena būtinųjų sąlygų prašomam faktui teismo tvarka nustatyti – kad toks faktas turėtų juridinę reikšmę, t. y. nuo jo priklausytų asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę.

18. Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“).

19. Aptariamu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir šiuo tikslu prašo nustatyti, jo manymu, juridinę reikšmę turintį faktą. Nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reglamentavo įstatymas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuo 1997 m. liepos 9 d. jį pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu teisės aktai (jų 10 straipsniai) nustatė, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalo pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius jo, kaip pretendento, tinkamumą bei nuosavybės teisę. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikęs pilietybę, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kaip to reikalauja nurodyti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-24/2008; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-7-385/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z., B. P. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-390/2010; kt.).

20. Apeliantas nagrinėjamu atveju siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog dar teikdama pirminį prašymą dėl nuosavybės atkūrimo 1991 m. gruodžio 11 d. ir vėlesniuose prašymuose I. E. S. (apelianto mama) Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises ne tik į savo motinos, bet ir į ¼ savo močiutės paveldėtą turtą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius buvusius, esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)).

21. Pažymėtina, kad pagal CPK 445 straipsnį, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Byloje nėra ginčo, kad I. E. S. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išlikę ir šių prašymų pagrindu priimti institucijų sprendimai atkurti nuosavybės teises į prašymuose įvardintą turtą. Tuo tarpu apeliantas prašo nustatyti ne dokumentų pateikimo faktą, bet, naudodamasis juridinių faktų nustatymo institutu, aiškina (vertina) pateiktų prašymų turinį, iš esmės nesutikdamas su institucijų, įgaliotų spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, sprendimų apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neatitinka minėtame CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų tokiems faktams nustatyti. Taigi darytina išvada, kad bendrosios kompetencijos teismas nenustatinėja faktų, dėl atitinkamo piliečio pateikto dokumentų turinio bei pobūdžio. Kompetencija aiškintis asmens, pretenduojančio į nuosavybės teisių atkūrimą, valią pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priskirta šiuos klausimus spręsti įgaliotai institucijai (Kauno miesto savivaldybės administracijai).

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad apelianto prašomas nustatyti faktas nesukurs apeliantui subjektinės teisės. CPK 444 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-474/2001; 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-373/2007). Nagrinėjamoje byloje apelianto prašomas nustatyti dokumentų turinio nustatymo faktas nesuteiks jam teisės atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko turtą. Minėta, jog piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į namus nagrinėja Kauno miesto savivaldybės administracija, todėl pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę pagal specialųjį įstatymą, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys, 17 straipsnis).

23. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus įgaliojimus, turi teisę priimti administracinius sprendimus. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad savivaldybių institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai teisės aktai gali būti skundžiami teismui. Asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus šio įstatymo nustatyta tvarka tam pačiam viešojo administravimo subjektui arba aukštesniam pagal pavaldumą viešojo administravimo subjektui, arba kitų įstatymų, reglamentuojančių ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą, nustatyta tvarka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, arba administraciniam teismui (VAĮ 14 straipsnis). Šiuo atveju apelianto reikalavimai grindžiami juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo poreikiu, yra pareikšti bendrosios kompetencijos teismui, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis sprendimas skundžiamas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas pagal teisės normas, reglamentuojančias ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą.

24. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 444, 445 straipsniais bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, nors ir pagrįstai vertino pareiškėjo motinos I. E. S. prašymo atkurti nuosavybės teises į senelės V. Č. nuosavybės teise valdytą ¼ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini) prašymo pateikimo aplinkybes ir nustatęs, kad pretendentė pateikė prašymus nuosavybės teisės atkūrimo klausimus sprendžiančiai institucijai per Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, taip pat, kad teise skųsti institucijos priimtus sprendimus nepasinaudojo, apeliacinės instacijos teismo vertinimu, neturėjo pagrindo prašymą dėl juridinio fakto nustatymo spręsti iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo atveju įstatyme yra įtvirtinta neteisminė tvarka nustatyti pareiškėjo prašomą faktą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimas naikinamas ir civilinė byla nutraukiama kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalis 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25. Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Aptariamu atveju pareiškėjas nepagrįstai pateikė pareiškimą teismui (civilinė byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina civilinio proceso tvarka), todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš suinteresuotų asmenų nepriteisiamos. Suinteresuoti asmenys bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginio nesprendžia ir plačiau nepasisako.

26. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas