Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Laima Dumskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-185-2011-59

Procesinio dokumento kategorija 1.2.23.1; 1.2.23.2;

1.1.8.1.2; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2011 m. birželio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Pranas Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistųjų K. J. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams;

V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams;

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. J. nuteistas už tai, kad 2009 m., gegužės mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, prie prekybos centro „Maxima“, esančio Salininkų g. 131, Vilniaus m., turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už 60 Lt neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,983 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai laikydamas prie savęs kelnių kišenėje, automobiliu „Peugeot 605“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atgabeno ir laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. gegužės 20 d., 11.00 val., kai paėmęs ne mažiau kaip 0,983 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, neteisėtai laikydamas piniginėje prie savęs, automobiliu „Peugeot 605“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atgabeno į tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir laikė iki 2009 m. gegužės 20 d., 15 val., kol Rasos g. 36, Utenos m., namo kieme, parduodamas 0,815 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių V. B. už dalį jos gaudamas 30 Lt, kitą dalį duodamas V. B. skolon, neteisėtai platino narkotines medžiagas.

V. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 20 d., apie 15 val., Astos ir N. J. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo nusipirkdamas už 30 Lt iš K. J., ir dalį paimdamas į skolą 0,815 g. narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai laikė piniginėje, automobilyje „Subaru Legasy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarp priekinės dešinės pusės sėdynės ir rankinio stabdžio svirties bei turėdamas tikslą platinti, gabeno jas iki prekybos centro „Vyturiai“, esančio J.Basanavičiaus g. 93B, Utenos m., kur už 30 Lt pardavė A. M. 0,381 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių ir taip neteisėtai platino narkotines medžiagas, o likusią dalį - 0,434 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, neteisėtai laikydamas, įdėjęs į piniginę, automobilyje „Subaru Legasy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarp priekinės dešinės pusės sėdynės ir rankinio stabdžio svirties, gabeno J.Basanavičiaus g., Utenos m., iki kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir šios narkotinės medžiagos buvo surastos ir iš jo paimtos.

Narkotinių medžiagų kiekis pagal 2003m. balandžio 23d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įsakymu Nr. V-239 patvirtintas „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas" yra nedidelis, todėl, apelianto manymu, jo veika atitinka baudžiamojo nusižengimo požymius, numatytus BK 159 str. 2 d.

V. B. tvirtina, kad nuosprendyje yra prieštaravimai tarp aprašomojoje dalyje nurodytų aplinkybių, įrodymų bei teismo padarytų išvadų. Teigia, kad 2011 m. kovo 1 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio aprašomoji dalis nukopijuota nuo kaltinamojo akto, nors įstatymas įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. nurodyti jų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo konstatuojama, kad jis nupirko iš K. J. už 30 Lt 0,815 g. narkotinės medžiagos ir dalį paėmė skolon. Prie prekybos centro „Vyturiai" už 30 Lt pardavė A. M. 0,381 g. narkotinių medžiagų, o aprašomojoje dalyje, kurioje nurodyti A. M. veiksmai, jau rašoma, kad jis tik neteisėtai įgijo ir jau neminima, kad pirko iš jo kanapes. Vėliau nuosprendyje jau teigiama, kad kaltinamasis A. M. pinigų už kanapes nemokėjo. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodoma svarbi veikos kvalifikavimui aplinkybė - tai, kad visi trys per K. J. buvo sutarę nusipirkti Vilniuje kanapių, pasidalinti ir drauge parūkyti. Tai patvirtina telefoniniai pokalbiai bei veikos chronologija.

2002 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nutarime Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (232-1, 232-2, 232-5, 232-10 str.)" pažymėta, kad dėl nepakankamo baudžiamojo įstatymo supratimo teismai kai kada neišsamiai išsiaiškindavo psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimo šaltinius, neteisėto šių medžiagų gaminimo, įgijimo ir kitų veikų padarymo aplinkybes, asmenų tarpusavio susitarimo sąlygas, nusikaltimo motyvus ir tikslus. Tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime nurodyta, kad veiksmai neturėtų būti laikomi platinimu, kai keli asmenys pagal susitarimą medžiagas patiems vartoti, sudėję tam tikrą sumą pinigų, paveda jas nupirkti ir išdalyti kuriam nors vienam iš jų. Atsižvelgiant į tai, iš nuosprendžio turėtų būti pašalinta nepagrįstai inkriminuojama veiką kvalifikuojanti aplinkybė – platinimas. Taigi, apelianto manymu, nuosprendžio aprašomoji dalis keistina, konstatuojant, kad jis su K. J. ir A. M., iš anksto susitarę, per K. J. Vilniuje įgijo neteisėtai nedidelį kiekį narkotinių medžiagų - kanapių savo poreikiams tenkinti, o K. J. atgabenus jas į Uteną, dalį K. J. sumokėtos sumos - 30 Lt atlygino jis, o likusius 30 Lt K. J. turėjo atiduoti A. M.. Važiuojant iš K. J., pakeliui į automobilį įsėdo A. M., kuriam perdavė vieną pakelį su kanapėmis ir jiems abiems važiuojant parūkyti, buvo sulaikyti policijos darbuotojų. Teismo nustatytos aplinkybės, kad iš A. M. nebuvo gavęs lėšų narkotinėm medžiagom įgyti, o kanapes pirko atskirose pakuotėse, negalėjo būti pakankamas pagrindas išvadai, kad narkotines medžiagas jis platino. Nenurodžius nuosprendyje išsamių narkotinių medžiagų įgijimo, asmenų tarpusavio susitarimo sąlygų bei kitų veikos padarymo aplinkybių ir jų tinkamai neįvertinus, buvo pažeisti BPK 305 str. 1 dalies 1 punkto reikalavimai.

LAT senato nutarimo 6 punkte nurodyta, kad už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti yra nustatyta tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė atsakomybė. Šiuo atveju, apeliantas mano, kad jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes ši veika kvalifikuotina kaip administracinės teisės pažeidimas. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 1 dalies dispozicijoje pažymėta, kad neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas ar laikymas nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti užtraukia administracinę nuobaudą. Taigi, jo veikoje yra būtent šio administracinio nusižengimo sudėtis. Nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ji negalėjo būti vertinama kaip nusikalstama.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo tikslas yra veikos subjektyvusis požymis, lemiantis veikos kvalifikaciją. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti rodo padidintą minėtų veikų visuomeninį pavojingumo laipsnį ir kvalifikuotinas pagal BK 260 straipsnį.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistųjų K. J. bei V. B. apeliacinių skundų argumentus, nustatė, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl apeliantų tyčios kryptingumo ir veikų kvalifikacijos, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo turiniu nuosprendis yra įtikinamas ir nekelia abejonių dėl apeliantų kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 1 d.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, įrodinėjant veikos tikslą – parūkyti kartu K. J. gautas narkotines medžiagas – prieštarauja vieni kitiems ir iš esmės skiriasi. K. J. skunde nurodė, kad jis rūkyti tarėsi su V. B., A. M. neminėjo. V. B. apeliaciniame skunde iškėlė naują, iki šiol nei vieno iš nuteistųjų neminėtą versiją, kad buvo bendras visų trijų, t.y. K. J., V. B. ir A. M. susitarimas per K. J. įsigyti narkotines medžiagas ir drauge parūkyti, nors pirmos instancijos teisme kalbėjo apie susitarimą rūkyti narkotines medžiagas tik su A. M.. Ir tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje abu apeliantai – K. J. ir V. B. – vieningai tvirtino buvus visų trijų nuteistųjų susitarimą kartu parūkyti, tačiau dėl objektyvių aplinkybių to padaryti nepavyko. Šis apeliantų nurodytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis paneigiamas byloje esančiais įrodymais. Tiesa byloje nustatoma lyginant vienus su kitais nuteistųjų parodymus bei gretinant juos su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu.

Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, nuteistųjų parodymai pirmų apklausų metu visiškai sutapo tarpusavyje, neprieštaravo net smulkmenose ir atkartojo ranka rašytus nuoširdžius prisipažinimus (1 t. 89, 95-96, 126, 132-133). Iš šių parodymų visumos susidėlioja logiška įvykių grandinė, pagal kurią V. B. paprašė K. J. parvežti iš Vilniaus du gramus narkotinės medžiagos. K. J. papasakojo narkotikų pirkimo aplinkybes, t.y. 2009 m. gegužės 19 d. Salininkų mikrorajone, Vilniuje prie parduotuvės „Maxima“ iš nepažįstamų asmenų nupirko 2 g. narkotinės medžiagos už 60 Lt. Iš šių abiejų pakelių nusipylė į atskirą pakelį dalį narkotinės medžiagos, kurią ketino surūkyti kada nors ateityje (šį maišelį ir rado policijos pareigūnai). Du pakelius, įsidėjęs į piniginę, A. S. vairuojamu automobiliu PEUGEOT 607, parvežė į namus, esančius (duomenys neskelbtini) . Abu nuteistieji parodė, kad tą pačią dieną po pietų V. B. atvažiavo automobiliu „Subaru Legasy“ pas K. J. į namus ir šis padavė V. B. iš piniginės du pakelius narkotinės medžiagos, o V. B. jam davė 30 Lt. K. J. nurodė kupiūras, kuriomis jam sumokėjo V. B. – tai 20 Lt ir 10 Lt. Likusius 30 Lt V. B. žadėjo atiduoti vėliau, nes tuo metu neturėjo. V. B. parodė, kad K. J. duotus du maišelius narkotinės medžiagos įsidėjo į piniginę, kurią padėjo automobilyje tarp priekinių sėdynių. V. B. papasakojo, kad važiuojant iš K. J., jam paskambino A. M., kuris telefonu 2009 m. gegužės 19 d. buvo prašęs gauti „žolės“. Pagal V. B. ir A. M. apklausos protokoluose užfiksuotus duomenis (1 t., b.l. 132-133, 162-163) apie 16.00 val. jų abiejų sutarimu V. B. nuvažiavo prie parduotuvės „Vyturiai“, kur jo laukęs A. M. įsėdo į automobilį. Išvažiuojant iš aikštelės, V. B. padavė vieną pakelį narkotinės medžiagos iš piniginės A. M., o vieną pasiliko sau. Pinigų A. M. nesumokėjo. Bevažiuojančius iš parduotuvės aikštelės sulaikė policijos pareigūnai. Iš šios įvykių sekos matyti, kad K. J. iš Vilniaus parvežė du pakelius narkotinės medžiagos ir pardavė V. B., o V. B. vieną pakelį perdavė A. M., t.y., kaip ir minėjo K. J., darė vienas kitam paslaugą.

K. J. ir V. B. susitarimą, pagal kurį K. J. turėjo parvežti narkotines medžiagas V. B., o taip pat derybas dėl kainos patvirtina K. J. mobilaus ryšio telefono apžiūros protokole užfiksuotos SMS žinutės (1 t., b.l. 59-67), kurių turinys ir ryšys su nusikalstama veika plačiai išanalizuotas skundžiamame nuosprendyje. K. J. ir V. B. akistatos protokole užfiksuota, kad K. J. parvežė iš Vilniaus narkotinę medžiagą, nes jos prašė V. B. (1 t., b.l. 154-156).

Taigi, šie įrodymai paneigia teisiamojo posėdžio metu, o taip pat apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes dėl narkotinių medžiagų įsigijimo tikslo – išankstinio susitarimo drauge parūkyti tiek tarp K. J. ir V. B., tiek tarp V. B. ir A. M., tiek tarp jų visų trijų. V. B. skunde nurodo, kad sulaikymo metu važiavo kartu su A. M. parūkyti, tačiau susitarimas drauge parūkyti po narkotinių medžiagų perdavimo kvalifikacijai įtakos neturi. Nesant nuteistųjų išankstinio susitarimo gautas narkotines medžiagas drauge parūkyti, tiek K. J. veika įgyjant, laikant, gabenant bei perduodant narkotines medžiagas V. B., tiek V. B. veika įgyjant, laikant, gabenant bei perduodant narkotines medžiagas A. M., laikytinos kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Veikų kvalifikacijai įtakos turi narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) kiekis, kuris pagal 2003 m. balandžio 23d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įsakymu Nr. V-239 patvirtintas „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas" (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) yra nedidelis. Taigi, kaip minėta, apylinkės teismas šioje byloje teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo apeliantų nusikalstamą veiką pagal BK 260 str. 1 d.

Abu apeliantai neigia alternatyvų nusikalstamos veikos požymį - narkotinių medžiagų gabenimą. Gabenimo sąvoka išaiškinta 2002 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 37 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nag­ri­nė­jant psi­chot­ro­pi­nių ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų gro­bi­mo, ne­tei­sė­to šių me­džia­gų ir jų pir­mos ka­te­go­ri­jos pirm­ta­kų (pre­kur­so­rių) ga­mi­ni­mo, įgi­ji­mo, lai­ky­mo, ga­be­ni­mo, siun­ti­mo, par­da­vi­mo ar ki­to­kio pla­ti­ni­mo bau­džia­mą­sias by­las (BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ str.)“ 13 punkte. Ga­be­ni­mas – tai psi­chot­ro­pi­nių ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų, taip pat pir­mos ka­te­go­ri­jos tų me­džia­gų pirm­ta­kų (pre­kur­so­rių) bu­vi­mo, lai­ky­mo vie­tos pa­kei­ti­mas, per­ke­liant juos di­des­niais nuo­to­liais (pa­vyz­džiui, iš mies­to į kai­mą, iš vie­no mies­to į ki­tą mies­tą, iš gat­vės į gat­vę ir pan.). Me­džia­gos ga­li bū­ti ga­be­na­mos ve­žant jas trans­por­to prie­mo­ne, ne­šant la­ga­mi­ne, ki­še­nė­se, krep­šy­je ir pan. Ga­be­ni­mu ne­tu­rė­tų bū­ti lai­ko­mas me­džia­gų per­kė­li­mas iš vie­nos vie­tos į ki­tą to­je pat pa­tal­po­je, iš vie­no pa­sta­to į ki­tą pa­sta­tą, to­je pat na­mų val­do­je, iš na­mo į kie­mą ar lau­ką kal­ti­nin­ko so­dy­bo­je, ne­di­de­lio kie­kio psi­chot­ro­pi­nių ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų ne­šio­ji­mas sau su­var­to­ti ir pan. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad K. J., įsigijęs narkotines medžiagas Vilniuje, Salininkų mikrorajone, prie parduotuvės „Maxima“ ir jas, laikydamas piniginėje A. S. vairuojamu automobiliu PEUGEOT 607, nuvežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., o po to tuo pačiu automobiliu atvežė į tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini) V. B., paėmęs iš K. J. narkotines medžiagas, įsidėjo jas į piniginę ir nuvažiavo iki parduotuvės „Vyturiai“, kur pagal susitarimą jo laukė A. M.. Taigi K. J. narkotines medžiagas gabeno veždamas automobiliu iš vieno miesto į kitą, o K. B. narkotines medžiagas gabeno taip pat veždamas automobiliu iš vienos miesto gatvės į kitą. Tai negali būti prilyginama me­džia­gų perkė­li­mui iš vie­nos vie­tos į ki­tą to­je pat pa­tal­po­je, iš vie­no pa­sta­to į ki­tą pa­sta­tą to­je pat namų val­do­je, iš na­mo į kie­mą ar lau­ką kal­ti­nin­ko so­dy­bo­je, ne­di­de­lio kie­kio psi­chot­ro­pi­nių ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų ne­šio­ji­mu sau su­var­to­ti ir pan. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuosprendyje pagrįstai nuteistiesiems inkriminuotas nusikalstamos veikos alternatyvus požymis – narkotinių medžiagų gabenimas.

V. B. teigia, kad nuosprendyje yra prieštaravimai tarp aprašomojoje dalyje nurodytų aplinkybių, įrodymų bei teismo padarytų išvadų: teismo konstatuojama, kad jis nupirko iš K. J. už 30 Lt 0,815 g. narkotinės medžiagos ir dalį paėmė skolon. Prie prekybos centro „Vyturiai" už 30 Lt pardavė A. M. 0,381 g. narkotinių medžiagų, o aprašomojoje dalyje, kurioje nurodyti A. M. veiksmai, jau rašoma, kad jis tik neteisėtai įgijo ir jau neminima, kad pirko iš jo kanapes. Vėliau nuosprendyje jau teigiama, kad kaltinamasis A. M. pinigų už kanapes nemokėjo. Tačiau minėto senato nutarimo 11 punkte nurodyta, kad įgi­ji­mas – tai veiks­mai, ku­riuos at­li­kęs as­muo gau­na psi­chot­ro­pi­nes ar nar­ko­ti­nes me­džia­gas ir pir­mos ka­te­go­ri­jos jų pirm­ta­kus (pre­kur­so­rius). To­kie veiks­mai yra pir­ki­mas, mai­nai, ra­di­nio pa­si­sa­vi­ni­mas, sko­los at­si­ė­mi­mas ar do­va­nos ga­vi­mas ir kt. Taigi, pirkimas yra vienas iš narkotinių medžiagų įgijimo būdų, todėl teismas aprašomojoje dalyje žodį „pirko“ pakeitęs žodžiu „įgijo“, nusikalstamos veikos esmės neiškraipė.

Apeliantas K. J. teigia, kad pažeistas rungimosi principas baudžiamajame procese bei jo teisė į teisingą teismą, nes pirmos instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu (EŽTT sprendimas byloje Malininas prieš Lietuvą, 36, 37, 38, 39 paragrafai). Teigia, kad byloje nėra duomenų, kad jis anksčiau būtų padaręs nusikalstamų veikų, susijusių su psichotropinėmis medžiagomis, nepateikta jokios objektyvios, teisminiu būdu patikrintos informacijos, rodančios, kad valstybės institucijos turėjo pakankamą pagrindą įtarti jį prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis arba esant linkusį padaryti tokią nusikalstamą veiką. Nors apeliantas skunde nenurodo, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės, tačiau cituojamoje byloje pareiškėjo Malinino teisės buvo pažeistos renkant įrodymus nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio pagalba. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelis naudotas nebuvo, nuteistieji narkotinėmis medžiagomis disponavo savo iniciatyva, niekieno nekurstomi. Policijos pareigūnai sulaikė V. B. ir A. M., o vėliau ir K. J. teisėtai, pagal turėtus duomenis apie neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis (1 t., b.l. 83, 84, 85, 86, 87; 2 t., b.l. 39-40).

Atmestinas K. B. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas, nepagrįstai jį suėmė teismo salėje, nuosprendžiui net neįsiteisėjus. Jo manymu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, yra nebaustas, veiką padarė, būdamas moksleiviu, šiuo metu studijuoja ir dirba, viso ikiteisminio tyrimo metu laikėsi kardomosios priemonės sąlygų ir niekada jų nepažeidė. Tačiau kolegija pažymi, kad įstatymas nereikalauja, kad teismas, paskyręs kaltinamiesiems laisvės atėmimo bausmę, motyvuotų nuosprendžiu nustatytą vykdymo tvarką. Baudžiamojo proceso kodekso XI skyriuje nustatyta kardomųjų priemonių skyrimo tvarka, pagal kurią suimant asmenį būtina atsižvelgti į apelianto nurodytas aplinkybes, šiuo atveju netaikytina.

K. J. skunde nurodo, kad jo elgesys, kuris, nepaisant jo pilnametystės, pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečio asmens elgesiui, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti gynėjos prašymą iškviesti į teismo posėdį psichologą – sociologą, o skirdamas jam psichiatrinę psichologinę ekspertizę, be motyvuotos protokolinės nutarties atmetė jo gynėjos pateiktus raštu klausimus.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai reglamentuoti Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje. BK 81 str. 2 d. pasaky­ta, kad šio skyriaus nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos vei­kos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vie­neri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, moty­vus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus - į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nu­sprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui. Iš šios nor­mos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalsta­mą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su paties teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas by­los aplinkybes ir tik prireikus - į specialisto paaiškinimus ar išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, byloje esančius objektyvius K. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo duotus parodymus teismo posėdžio metu, o taip pat išklausęs į posėdį iškviestų specialistų paaiškinimus, daro išvadą, kad K. J. socialinė branda visiškai atitinka jo biologinį amžių.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas kategoriškai nesutinka su apeliantams paskirtomis bausmėmis. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Byloje nėra įstatymu numatytų sąlygų visumos, kurios leistų skirti bausmes apeliantams, vadovaujantis BK 62 straipsniu, todėl aptartina BK 54 str. 3 d. taikymo galimybė.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Minėtų nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą platinti) pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo būdą, perduotų narkotinių medžiagų kiekį bei asmenų, kuriems šios medžiagos buvo perduotos, skaičių, yra žymiai mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.

Nors K. J. ir V. B. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), tačiau šiuo konkrečiu atveju vertinant padarytos veikos ir kaltininkų pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į padaryto nusikaltimo būdą, perduotų narkotinių medžiagų kiekį, asmenų, kuriems šios medžiagos buvo perduotos, skaičių, o taip pat kaltininkų asmenybės savybių bei nusikalstamos veikos situacinio momento santykis.

K. J. ir V. B. yra jauno amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteisti pirmą kartą. Nusikalstamos veikos motyvas – padaryti vienas kitam paslaugą. Kanapių ir jų dalių kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistieji, yra žymiai mažesnis, nei 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) numatyta nedidelio kiekio viršutinė riba – 5 gramai. Byloje nėra duomenų, kad nusikalstama veika buvo nuteistųjų pragyvenimo ar pasipelnymo šaltinis - ji yra atsitiktinio pobūdžio ir padaryta iš lengvabūdiškumo, pirmą kartą.

K. J. mokosi Vilniaus verslo teisės akademijoje, jos rektoriaus charakterizuojamas kaip mandagus ir paslaugus studentas, yra mėgiamas tiek dėstytojų, tiek grupės draugų (1 t., b.l. 112).

V. B. Utenos „Saulės“ gimnazijos direktoriaus ir klasės auklėtojo charakterizuojamas patenkinamai (1 t., b.l. 148), šiuo metu studijuoja Utenos kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto ištęstinių studijų Turizmo ir viešbučių administravimo studijų programos I kurse (1 t., b.l. 24). Laisvu nuo mokymosi metu V. B. dirba pusę etato J. T. individualioje įmonėje (1 t., b.l. 25).

Minėtos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusius asmenis, vertintinos kaip išimtinės, liudijančios apie nuteistųjų ir jų įvykdytos nusikalstamos veikos žymiai mažesnį pavojingumą visuomenei. Paskirta minimali BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, sukeltų neigiamų pasekmių K. J. ir V. B. studijoms, neigiamai paveiktų jaunų žmonių ateities planus bei jų socialinius ryšius. Dėl paminėtų aplinkybių pirmos instancijos teismo paskirta bausmė neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, o tai reiškia, kad nebūtų veiksminga. Todėl, kolegijos nuomone, bausmės nuteistiesiems skirtinos, taikant BK 54 str. 3 d.

Individualizuojant bausmes už nusikalstamą veiką, be jau paminėtų BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra nustatyta K. J. ir V. B. sunkinančių aplinkybių, psichiatrinio ir priklausomybių kabineto įskaitoje neįrašyti (1 t., 114, 173). Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, laisvės atėmimas, kurio dydis artimas BK 50 str. 2 d. nustatytai šios bausmės rūšies minimaliai ribai, jauniems asmenims turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jie suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Tokia bausmė atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti K. J. ir V. B. už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti juos nuo naujų nusikaltimų darymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

NUSPRENDŽIA :Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendį pakeisti:K. J., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, mažinti laisvės atėmimo bausmę iki keturių mėnesių.V. B., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, mažinti laisvės atėmimo bausmę iki keturių mėnesių.Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.