- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- I-164-644/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- L. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atstovei E. Z.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas L. G. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 13-21).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005-05-17 iki 2015-10-27 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo laikoma po 20-28 asmenis, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m. gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą mažino patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, o dėl patalpų perpildymo nuolat trūko oro, nebuvo užtikrintas vėdinimas (nėra vėdinimo sistemų), patalpose buvo tvanku. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, tačiau pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų, jog kalinių skaičius būtų sumažintas. Pažymėjo, kad dėl patalpų perpildymo jautė nuolatinį stresą, diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nemigą. Rėmėsi Seimo kontrolieriaus 2011-09-28 pažyma, kuri, pareiškėjo teigimu, patvirtina aplinkybę, jog 2009-2011 metais Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje vienam asmeniui teko mažiau nei 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto. Baudos izoliatoriaus kamerose taip pat nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad pareigūnai naktinių patikrinimų metu žibintuvėliais pašviesdavo į veidą, dėl to kilo nemiga, irzlumas, konfliktinės situacijos. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 24-29) bei atstovė teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje. Duomenų apie tai, kiek konkrečiai ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo laikoma asmenų nėra, šie duomenys nekaupiami. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai užtenka. Pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galimybė judėti po visą lokalinį sektorių jam nebuvo ribojama. Nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Miegamieji, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, vėdinami per atveriamus langus. Kamerų tipo patalpa taip pat vėdinama per atveriamus langus. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, jo sveikatos sutrikimai nesusiję su kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Skunde pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2005-05-17 iki 2015-10-27.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-05-17 (b. l. 9), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tokio pobūdžio pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senatis netaikytina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005-05-17 iki 2013-05-16 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-05-17 iki 2015-10-27.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenys patvirtina, taip pat ir pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-05-17 iki 2015-10-27 pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2013-05-17 iki 2014-08-11 – 13 būrio 3 brigadoje, nuo 2014-08-12 iki 2014-12-01 – 13 būrio 2 brigadoje, nuo 2014-12-02 iki 2015-10-27 – 8 būrio 3 brigadoje (b. l. 8, 33, 72, 82).
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas iki patalpų renovacijos, todėl ginčo laikotarpiu 13 būrio 3 brigados plotas buvo 51,83 kv. m., patalpoje buvo įrengta 16 miegamų vietų, o vienam asmeniui teko 3,24 kv. m. (51,83/16); 13 būrio 2 brigados plotas buvo 51,96 kv. m., patalpoje buvo įrengta 16 miegamų vietų, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m. (51,96/16); 8 būrio 3 brigados (renovacija šiame būryje nebuvo atlikta) plotas 51,73 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,23 kv. m. (51,73/16) (b. l. 72, 82). Tačiau iš pareiškėjo į bylą pateiktos Pravieniškių PN-AK 2016-03-02 pažymos Nr. 6-34 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ (b. l. 8) matyti, kad 8 būrio 3 brigadoje buvo įrengta 20 miegamųjų vietų. Byloje esant prieštaravimams tarp atsakovo pateiktų duomenų, teismas remiasi pareiškėjo pateiktais duomenimis, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu 8 būrio 3 brigadoje buvo įrengta ne 16, bet 20 miegamųjų vietų. Daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2015-10-27 (330 parų) pareiškėjui 8 būrio 3 brigadoje teko 2,58 kv. m. (51,73/20) gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad visose gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 20 nuteistųjų, tačiau nurodytoms aplinkybėms jokių įrodymų nepateikia. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtuose miegamuosiuose ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu iš viso 330 parų, pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. nustatyta minimali 3,1 kv. m. ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje teko 2,58 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią ploto normą – 3,1 kv. m – turi būti įskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose trūko oro, buvo tvanku, nebuvo vėdinimo sistemų.
Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-07-13 pažyma Nr. 77-1540 (b. l. 35). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per atveriamus langus. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kliūčių, trukdančių išvėdinti patalpas, pašalinimo. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namų pasivaikščiojimų kieme trūko vietos, tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 8 būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas 2420, 8 kv. m., 13 būrio – 1213,0 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (naktį per patikrinimus šviečia žibintuvėliais, trukdo miegoti), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat akcentuoja, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalį, nuteistųjų nuolatinė priežiūra ir izoliavimas yra vieni iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu iš viso 330 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (pareiškėjui trūko 0,52 kv. m. ploto), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 20000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinėmis kančiomis, stresu, išgyvenimais, nemiga ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą (minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo ženkliai pažeista), pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas - pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, nenustatęs, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017 pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir už pareiškėjo kalinimą bendrabučio tipo patalpose 793 paras neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos apsiribojo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą), daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo L. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.