- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-13
- Bylos Nr.
- ATP-306-309/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00432-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto R. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria netenkintas R. N. skundas ir paliktas galioti nepakeistas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 17d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini),
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. N. 2013 m. sausio 17 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nubaustas 800 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 125 straipsnyje numatyto pažeidimo įvykdymą, t. y. už tai, kad 2013 m. sausio 10 d., 11 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesustojo prieš „STOP“ ženklą, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 8 ir 175 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. N. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto V. Č. priimtą 2013 m. sausio 17 d. nutarimą, o administracinę bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad negali sutikti su Šiaulių apylinkės teismo nutartimi, ji turi būti panaikinta ir priimta nauja nutartis, kuria būtų patenkintas jo pateiktas skundas ir 2013 m. sausio 17 d. nutarimas administracinėje byloje būtų panaikintas, o administracinė byla nutraukta. Su surašytu administraciniu teisės pažeidimų protokolu nesutiko, nes per šią geležinkelio pervažą kiekvieną dieną tenka važiuoti į darbą ir visada ties įrengtu „Stop“ ženklu sustoja, be to, šioje vietoje dažnai stovi policijos ekipažas. Tačiau šiuo atveju prie geležinkelio pervažos, esančios (duomenys neskelbtini) g. tą dieną, jokio policijos ekipažo nebuvo, ir jį sustabdę policijos pareigūnai negalėjo matyti, ar jis sustojo, ar nesustojo prie geležinkelio pervažos.
Pasak apelianto, tai, kad policijos pareigūnai negalėjo jo matyti, patvirtina jų pačių surašyti tarnybiniai pranešimai, kuriuose pareigūnai nurodo, jog jie važiavo tarnybiniu policijos automobiliu nuo (duomenys neskelbtini) įmonės link (duomenys neskelbtini) g. Tai reiškia, kad jie važiavo (duomenys neskelbtini) g., kurioje yra (duomenys neskelbtini) įmonė ((duomenys neskelbtini)), link (duomenys neskelbtini) g., nuo (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos iki geležinkelio pervažos yra apie 800 metrų. Tą dieną buvo blogas matomumas, snigo ir pustė, todėl policijos patruliai niekaip negalėjo jo matyti. Pareigūnas nagrinėjęs administracinę bylą į šias nurodytas faktines aplinkybes neatsižvelgė, priėmė neteisingą nutarimą.
Apeliantas teigia, kad 2013 m. sausio 10 d. apie 11 val. važiuodamas automobiliu „Mitsubishi Space Wagon“ (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini), pervažiuodamas geležinkelio pervažą, prieš kurią yra pastatytas „Stop“ ženklas, sustojo prieš ženklą apie 5 metrus iki jo, nes prieš jį važiavo kitas automobilis, kuris jau buvo sustojęs už ženklo „Stop“, nes reikėjo laikytis saugaus atstumo, tą dieną snigo ir buvo slidi kelio danga. Be to, galiojančių Kelių eismo taisyklių 175 punktas nenumato, kokiu atstumu reikia sustoti prie „Stop“ ženklo. Kadangi tą dieną nurodytu laiku buvo sustojęs prieš „Stop“ ženklą, mano, kad jokio administracinio teisės pažeidimo nematė ir atsakomybėn yra patrauktas nepagrįstai. Jam sustojus prieš „Stop“ ženklą, o vėliau ir pravažiavus geležinkelio pervažą kelių policijos pareigūnų nematė. Toje vietoje iš kairės pusės auga medžiai, ir dėl to yra ribotas matomumas, policijos pareigūnai objektyviai negalėjo matyti jo transporto priemonės, kai jis buvo sustojęs prieš „Stop“ ženklą, t. y. apie 5 metrus iki jo (pagrindas: faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). Kartu su juo automobilyje ant galinės sėdynės važiavo V. G., kuris matė, kad jis buvo sustojęs prieš „Stop“ ženklą. Tačiau tiek teismas, tiek pareigūnas jo paaiškinime išdėstytų aplinkybių nevertino ir jų netyrė, taip pat nesivadovavo ir kitais jo pateiktais įrodymais, nors ATPK 256 straipsnis numato, kad patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimas yra lygiai toks pat įrodymas, kaip ir policijos pareigūnų parodymai. Jo nurodytas faktinės aplinkybės turėjo būti paneigtos kitais įrodymais, nes tai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šiuo konkrečiu atveju tiek teismas, tiek protokolą ir nutarimą priėmusi institucija, turėjo įrodyti ir paneigti, kad jis nebuvo sustojęs apie 5 metrus prieš „Stop“ ženklą, kad liudytojas V. G. nematė, kad jis buvo sustojęs, kad kairėje kelio pusėje augantys medžiai ir krūmai nekliudė policijos patruliams matyti buvo ar nebuvo jis sustojęs, turėjo būti įrodyta, kurioje konkrečioje vietoje, kai jis buvo sustojęs prie „Stop“ ženklo, buvo policijos pareigūnai, ar iš tos vietos tikrai galėjo matyti jo transporto priemonę, kad jo sustojimas apie 5 metrų atstumu iki „Stop“ ženklo yra neteisėtas, kad tokiu atstumu yra draudžiama sustoti.
Pasak apelianto, nei institucija, surašiusi ir priėmusi nutarimą jį patraukti administracinėn atsakomybėn, nei teismas, nagrinėdamas jo skundą, nepaneigė tos faktinės aplinkybės, kuri yra konstatuota antstolio T. U. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kad, jeigu jo automobilis buvo sustojęs nuo „Stop“ ženklo apie 5 metrų atstumu, kelių policijos patruliui būnant už 100 metrų ir toliau nuo (duomenys neskelbtini) g., jokia transporto priemonė nesimato, nes ją užstoja ten augantys medžiai ir krūmai. Be to, byloje nustatyta, kad policijos automobilis stovėjo pačiame keliuko gale, nuo (duomenys neskelbtini) g. iki keliuko pabaigos yra daugiau kaip 200 metrų. Ir jeigu, kaip teigia policijos pareigūnai, jo automobilį pastebėjo važiuodami, ir, kai buvo pastebėtas jo padarytas pažeidimas, jie iš karto pradėjo didinti greitį, ir įvertinus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulinės rinktinės pateiktą Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos išklotinės duomenis, akivaizdu, kad policijos ekipažas nuo stovėjimo vietos, važiuodamas 12 km per valandą greičiu laikotarpiu nuo 10.59.21 val. iki 10.59.37 val. galėjo nuvažiuoti tik apie 53 metrus, o tai reiškia, kad policijos ekipažas, būdamas už 150 metrų, negalėjo matyti, buvo jis sustojęs ar nebuvo, policijos ekipažas galėjo tik matyti, kaip jis pravažiavo „Stop“ ženklą ir geležinkelio pervažą.
Kaip minėjo anksčiau, jeigu yra nors viena abejonė dėl galbūt padaryto teisės pažeidimo, teismas visas abejones turi vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, nes tik tokiu būdu teismas gali užtikrinti nekaltumo prezumpcijos tinkamą įgyvendinimą, o ne atvirkščiai, kad policijos pareigūnas yra visada teisus ir neklystantis. Teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad abiejų pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys, nors yra visiškai priešingai. Liudytojas A. B. teigia, kad tada, kai užfiksavo pažeidimą, iki geležinkelio pervažos buvo apie 50 metrų, o kitas liudytojas A. Ž. – kad apie 100 metrų, o pagal faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir policijos automobilyje sumontuotos GPS įrangos Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos duomenis, policijos automobilis buvo už ne mažiau kaip 150 metrų. Liudytojas A. B. teigia, kad tą dieną buvo labai geras oras ir nesnigo, liudytojas A. Ž. nurodo, kad snyguriavo, jo pateiktoje 2013 m. kovo 19 d. pažymoje iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos apie hidrometeorologines sąlygas, buvusias 2013 m. sausio 10 d. apie 11 val., nurodyta, kad tuo laikotarpiu nuo 4.45 val. iki vėlaus vakaro snigo. Kadangi tuo metu snigo, ir policijos ekipažas buvo važiuojančiame policijos automobilyje, ant kurio stiklo krito sniegas, jis dėl įšilusio stiklo iš karto tirpo, tai akivaizdu, kad ir dėl šios priežasties matomumas buvo ribotas. Tačiau teismas Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos visiškai nevertino ir dėl jos nepasisakė. Taip pat pastebėtina, kad teismas savo nutartyje nurodė, kad policijos pareigūnai tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai aiškino, kad jie važiuodami nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g. pastebėjo, kaip jo automobilis pervažiavo geležinkelio pervažą nesustojęs prie „Stop“ ženklo. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) g. nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) nėra, o artimiausia tokia gatvė yra (duomenys neskelbtini) mieste (pagrindas: maps.lt duomenys), taigi visiškai neaišku, kokia gatve važiuodami jie jį matė, nes jis nuo pažeidimo vietos buvo sustabdytas už apytiksliai 800 metrų, o pagal patruliavimo maršruto kortelės duomenis, policijos ekipažas negalėjo būti šioje vietoje. Dėl išvardytų argumentų ir pateiktų byloje įrodymų akivaizdu, kad 2013 m. balandžio 26 d. priimta Šiaulių apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, ir turi būti panaikinta.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo netenkinti R. N. skundo ir palikti Šiaulių apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Mano, kad teismas nagrinėdamas R. N. administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visiškai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliaciniame skunde administracine tvarka nubaustas R. N. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, dėl to jį nepagrįstai pripažino padarius ATPK 125 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. N. padarė jam inkriminuotą ATPK 125 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų A. B. ir A. Ž. tarnybiniai pranešimai; apylinkės teismo posėdžių metu kaip liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. B. ir A. Ž. duoti parodymai, Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas ir kiti administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų, apylinkės teismo posėdžio metu įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kaip liudytojais apklaustų A. B. ir A. Ž. duotais parodymais, kuriais jie patvirtino 2013-01-10 tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Apelianto nurodyti liudytojų A. B. ir A. Ž. parodymų prieštaravimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo minėtų liudytojų parodymų laikyti nepagrįstais, kadangi šiuos parodymus patvirtina Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys. Teismas taip pat daro išvadą, kad apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojo V. G. duotus parodymus įvertino kaip R. N. siekį išvengti administracinės atsakomybės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai A. B. ir A. Ž. būtų suinteresuoti siekti nepagrįstai apkalbėti ir nubausti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats R. N..
Iš administracinio teisės pažeidimų bylos duomenų visumos matyti, kad policijos pareigūnai A. B. ir A. Ž. 2013-01-10 patruliuodami tarnybiniu automobiliu ir važiuodami keliuku link (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) mieste, apie 11 val., pastebėjo automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nesustojo prieš „Stop“ ženklą, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, ir, vykdydami tarnybines policijos pareigūnų pareigas, siekdami nustatyti administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, tarnybiniu automobiliu pradėjo persekioti automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, nepamesdami jo iš akiračio, 10.59.56 val. įjungę tarnybinio automobilio specialiuosius šviesos ir 11.00.04 val. garso signalus pradėjo stabdyti automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jį 11.01.06 val. sustabdė. Policijos pareigūnui A. B. priėjus prie sustabdyto automobilio, ir paaiškinus sustabdymo priežastį, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. N. nurodė policijos pareigūnams greičiau pildyti dokumentus ir paaiškino, kad skuba, o vėliau jie susitiks teisme. Visapusiškai įvertinus bylos duomenis, daroma išvada, kad policijos pareigūnai turėjo objektyvią galimybę pastebėti automobilį „Mitsubishi Space Wagon“ nesustojusį prieš „Stop“ ženklą, kuris pastatytas prieš geležinkelio pervažą, kadangi pažeidimas užfiksuotas žiemą (2013-01-10), šviesiu paros metu (apie 11 val.), snyguriuojant, esant geram matomumui, todėl objektyviai daroma išvada, kad esant sniego dangai nuo 5 iki 8 cm, augalija netrukdė policijos pareigūnų matomumui. Apelianto pateikta versija, kad policijos pareigūnų matomumui galėjo trukdyti krintantis ir ant automobilio stiklo tirpstantis sniegas, yra niekuo nepagrįsta ir subjektyvi prielaida. Taip pat iš policijos pareigūnų duotų parodymų, tarnybinių pranešimų bei Vieningosios policijos pajėgų valdymo sistemos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai persekiojo ir specialiaisiais šviesos ir garso signalais stabdė R. N. vairuojamą automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) todėl šis buvo sustabdytas už apytiksliai 800 metrų nuo pažeidimo padarymo vietos.
Teismas nesiremia antstolio T. U. 2013 m. balandžio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kadangi aplinkybių nustatymo metu buvo naudojami skirtingi automobiliai nei byloje nagrinėjamo įvykio metu dalyvavę automobiliai, nebuvo sniego dangos, pateiktos fotonuotraukos nėra pakankamai informatyvios.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2013 m. balandžio 26 d. nutartį R. N. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai paliko nepakeistą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto V. Č. 2013 m. sausio 17 d. nutarimą, todėl skundžiamos nutarties naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
R. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.