Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-07 · Administracinė byla Nr. eI3-1434-983/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-07
Bylos Nr.
eI3-1434-983/2025
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00491-2024-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
Trečiasis asmuo
Lietuvos kalėjimų tarnybos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
A. K., T. K., D. Š., V. J. A., J. N. B., J. K., M. K., viešosios įstaigos „Domeikavos vienybė“
Atsakovas
Kauno rajono savivaldybės
Administracinė byla Nr. eI3-1434-983/2025Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00491-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 7 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjų atstovams D. G.-P., S. D.,atsakovo atstovei G. S.-D.,trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovui R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., T. K., D. Š., V. J. A., J. N. B., J. K., M. K., viešosios įstaigos „Domeikavos vienybė“ skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės merui, tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos kalėjimų tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl potvarkio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Kauno rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2024 m. vasario 21 d. potvarkį „De?l (duomenys neskelbtini), žeme?s sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo bu?do keitimo” Nr. MP-194 (toliau – ir Potvarkis). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir LKT) šalia pareiškėjų gyvenamosios vietos esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) be jokio teisinio pagrindo įsteigė Kauno pusiaukelės namus, t. y. atviro tipo nuteistųjų bausmių atlikimo įstaigą. Nepaisant kilusio didelio visuomenės nepasitenkinimo dėl to, kad tokios įstaigos steigimas buvo vykdomas nesant teisinių pagrindų, nesuderinus su vietos savivaldybe bei esant visuomenės prieštaravimui, 2023 metų gruodžio mėnesį Kauno pusiaukelės namai pradėjo veikti. Pastatas (duomenys neskelbtini) (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas), kuriame LKT be teisinio pagrindo patalpas pritaikė nuteistųjų bausmių vykdymo veiklai, pagal Registrų centre įregistruotus duomenis yra svečių namai, o pagrindinė jo naudojimo paskirtis – yra viešbučių. Tuo tarpu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) naudojimo būdas buvo komercinės paskirties objektų teritorijos. Taigi LKT Pastatą pritaikė nuteistųjų bausmių vykdymo veiklai bei pradėjo naudoti Pastatą ir Žemės sklypą nepakeitus nei Pastato, nei Žemės sklypo statuso.

Kauno rajono savivaldybės taryba 2024 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą „Dėl turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn”, kuriuo išreiškė valią perimti Kauno rajono savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį Pastatą (su priklausiniais – kitais inžineriniais statiniais), kuris yra ginčo Žemės sklype. Šiame sprendime savivaldybės taryba, aiškiai išreikšdama valią nurodytą turtą perimti savivaldybės savarankiškajai funkcijai – vaikų ir suaugusiųjų neformaliajam švietimui organizuoti, vaikų ir jaunimo užimtumui organizuoti, netiesioginiais žodžiais, išreiškė nepritarimą šiuo metu vykdomai Kauno pusiaukelės namų veiklai. Tai, kad LKT pradėjo naudoti Pastatą ir Žemės sklypą nesilaikydama nustatyto žemės ir pastato naudojimo būdo, sukėlė teisinę situaciją, kurioje šie objektai naudojami pažeidžiant jų paskirtį, o pažeidimą padarė valstybės institucija, priklausanti teisingumo sistemai. Skundžiamu Potvarkiu yra pakeistas Žemės sklypo naudojimo būdas siekiant įteisinti iki tol pradėtą vykdyti neteisėtą žemės naudojimą, kuriam suinteresuota visuomenė (taip pat pareiškėjai) bei seniūnaičių sueiga išreiškė nepritarimą. Šiuo atveju siūlomas žemės naudojimo būdo pakeitimas siekiant įteisinti dabartinį Žemės sklypo naudojimą prieštarauja Kauno rajono savivaldybės tarybos 2024 m. sausio 24 d. sprendimu „Dėl turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn” išreikštai suplanuotai socialinei infrastruktūrai, kuria numatyta Pastatą, esantį Žemės sklype, panaudoti vaikų ir suaugusiųjų neformaliajam švietimui organizuoti, vaikų ir jaunimo užimtumui organizuoti.

Tvirtina, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatyta teisės norma galimybė inicijuoti pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir/arba žemės sklypo naudojimo būdą. Šioje teisės normoje nėra nustatyta galimybė pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį bei žemės sklypo naudojimo būdą tokiu atveju, kai pastatyti pastatai bei žemės sklypas jau yra naudojami neteisėtai, t. y. pažeidžiant galiojančias sąlygas. Tokia praktika sudaro sąlygas toleruoti teisės neatitinkančią veiklą tam tikrą laiką ir sukuria korupcines sąlygas. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad Administracija 2023 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. SD-6021 „De?l pastato, esanc?io (duomenys neskelbtini)” konstatavo teisės pažeidimus, susijusius su neteisėtu Pastato bei Žemės sklypo naudojimu ne pagal paskirtį. Taip pat Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. 2D-20789 nurodė, kad šiuo metu esančiame viešbuc?iu? paskirties pastate, kuris yra komercine?s paskirties žeme?s sklype, specialiosios paskirties pastatai negali bu?ti.

Teritorijai, kurioje yra Žemės sklypas, iki šiol nėra parengtas detalusis planas. Pastate vykdoma pagrindinė veikla – atviro tipo nuteistųjų bausmių vykdymo veikla, galėtų būti vykdoma tik specialios paskirties pastatuose – pastatuose, skirtuose specialiems tikslams (tai, kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintame statybos techniniame reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017) 7.16. punktas). Iki šiol ginčo teritorijoje tokia veikla niekada nebuvo planuota ir nebuvo vykdyta, todėl tokiai veiklai nėra pritaikyta vietos teritorijos inžinerinė ir socialinė infrastruktūra. Ginčo teritorijai privalėjo būti parengtas detalusis planas, (ar vietovės lygmens bendrasis planas), kuriame ne tik būtų nustatytas žemės naudojimo reglamentas, bet ir suplanuota inžinerinė ir socialinė infrastruktūra, ir tik tada pagal nustatytą reglamentą galėjo būti sprendžiama dėl galimybės pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą.

Pažymi, jog pareiškėjai siekia apginti savo subjektinę materialiąją teisę į saugią aplinką ir įstatymų saugomą interesą gyventi saugioje socialinėje aplinkoje, kuri nebūtų dirbtinai susieta su nuteistų už nusikaltimus asmenų bausmių vykdymo aplinka, o būtų tinkamai nuo jos izoliuota. Atviro tipo bausmės atlikimo vietos – Kauno pusiaukelės namų – įsteigimas pareiškėjams artimoje gyvenamojoje aplinkoje sukuria savarankišką kriminogeninį rizikos veiksnį, kuris lemia nesaugumo jausmą jiems ir jų šeimos nariams.

Pareiškėjų atstovai teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės meras atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad iš esmės sutinka su Administracijos pateikta byloje pozicija dėl ginčijamo Potvarkio teisėtumo. Pritaria, jog skundžiamu Potvarkiu, buvo pakeistas valstybinės Žemės sklypo, kuriame esančiame pastate šiuo metu veikia atviro tipo kolonija – pusiaukelės namai, naudojimo būdas, bet ne priimtas sprendimas dėl pusiaukelės namų steigimo ar įteisinta pusiaukelės namų veikla. Pareiškėjai neturi procesinės subjektinės teisės (teisės kreiptis į teismą) ginčijant skundžiamą Potvarkį, nes jis nėra susijęs su pusiaukelės namų įsteigimo teisėtumu/neteisėtumu ar veiklos vykdymo įteisinimu ir todėl niekaip nepažeidžia pareiškėjų teisių ar įstatymo saugomų interesų, taip pat nesukuria jokių juridinių pareigų.

Šiuo atveju, Meras, spręsdamas dėl Žemės sklypo paskirties keitimo, atitinkamai turėjo pareigą įvertinti, ar Žemės sklypo paskirties keitimas atitinka visas šias Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies ir TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų apraše, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatytas sąlygas. Nustačius, kad numatomas žemės sklypo paskirties ir (ar) naudojimo būdo keitimas atitinka minėtų aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų (savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano) sprendinius, atitinkamai buvo pakeista Žemės sklypo naudojimo paskirtis ir (ar) būdas. Kaip matyti, atsakinga institucija, spręsdama dėl Žemės sklypo paskirties keitimo, nesprendžia klausimų, kaip šiuo atveju dėl Žemės sklype esančiame pastate vykdomos pusiaukelės namų steigimo ar veiklos teisėtumo.

Be to, pagal galiojančius Kauno rajono bendrojo plano sprendinius Žemės sklypui (suplanuotai teritorijai) nėra numatytas (privalomas) detaliojo plano rengimas. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog esama inžinerinė ir (ar) socialinė infrastruktūra nėra pakankama suplanuotos teritorijos vystymui.

Pažymi, jog pareiškėjai savo subjektines teises sutapatina su pačiu viešuoju interesu bei poreikiu jį ginti, tokiu būdu parodydami, kad jų skundo tikroji esmė yra ne kas kita, kaip siekis apginti jų vertinimų pažeistą viešąjį interesą. Visgi, pagal teisės aktuose įtvirtintas nuostatas jie neturi jokių įgaliojimų reikšti reikalavimų, susijusių su viešojo intereso gynimu dėl priimto Potvarkio. Dėl šios priežasties, net jeigu pareiškėjai itin išsamiai pagrindžia viešojo intereso gynimo svarbą, tačiau nepateikia nuorodos į įstatymą, suteikiantį jiems įgaliojimus reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, toks reikalavimas privalo būti paliktas nenagrinėtu.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo LKT atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog planuojant pusiaukelės namų plėtrą Kauno regione, LKT kreipėsi į Administraciją ir valstybės įmonę „Turto bankas“, pranešdama apie numatomą pusiaukelės namų plėtrą Kauno regione (Kauno miesto arba Kauno rajono savivaldybėse), paaiškindama pusiaukelės namų tikslus ir jų veiklos specifiką. Minėtais raštais trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė pateikti informaciją apie kiekvienos iš minėtų institucijų disponuojamas gyvenamąsias, administracines ir kitas patalpas (nurodant pageidaujamas patalpų charakteristikas), kurias galima būtų perduoti jai valdyti patikėjimo teise atviro tipo bausmės atlikimo vietos įkūrimui. Administracija atsakydama LKT nurodė, kad neturi tinkamo dydžio patalpų, kurias galima būtų perduoti trečiajam suinteresuotajam asmeniui atviro tipo bausmės atlikimo vietų įkūrimui. Turto bankas atsakydamas LKT nurodė, kad patikėjimo teise valdo gyvenamosios paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurias būtų galima perduoti LKT veiklai. Vis dėlto, siūlymas dėl galimybės nurodytas patalpas perduoti LKT veiklai vėliau buvo atsiimtas, kadangi, prasidėjo karas Ukrainoje.

Vertinant nekilnojamojo turto pardavimo rinkoje esančių ir tinkamų pusiaukelės namų veiklai pastatų Kauno regione pasiūlą, rastas vienintelis šiam tikslui tinkamas nekilnojamojo turto objektas (t. y. pastatas, esantis (duomenys neskelbtini)). Nuspręsta inicijuoti šio pastato įsigijimo procedūras. 2023 m. spalio 12 d. pasirašyta pastato pirkimo pradavimo sutartis Nr. ST-457. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad Pastate gyvenamųjų paskirties patalpų skaičius – 8 vnt., kambarių skaičius – 28 vnt. Kauno pusiaukelės namai savo veiklą vykdo Pastato dalyje, kurios naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Nagrinėjamu atveju gyvenamosios paskirties (įvairių socialinių grupių asmenims) pastatai gali būti skirti gyventi įvairių socialinių grupių asmenims (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai ir pan.) (STR 1.01.03:2017 6.4 papunktis). Todėl pareiškėjų skunde nurodytas argumentas, kad Pastate pradėta vykdyti ir vykdoma veikla, neatitinkanti Pastato pagrindinės naudojimo paskirties, yra nepagrįstas.

Teigia, kad Kauno pusiaukelės namų įkūrimo ir su tuo susijusių LKT veiksmų teisėtumo klausimai yra nagrinėjami Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-7675-438/2024 ir negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjai skunde apsiriboja tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, tačiau nenurodo, kokie konkrečiai teisės aktai yra pažeisti priimant Potvarkį.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pagal galiojančių teisės aktų nuostatas priimti sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdo keitimo suteikė teritorijų planavimo dokumentą ar valdos projektą tvirtinančiai institucijai, šiuo atveju – Administracijos direktoriui, nuo 2023 m. balandžio 1 d. – merui. Taigi, šiuo atveju sprendimą (Potvarkį) priėmė kompetentingas administravimo subjektas.

Pareiškėjai apsiriboja vien tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, tokiais kaip: „nėra parengtas detalusis planas“, „iki šiol aktualioje teritorijoje tokia veikla niekada nebuvo planuota ir nebuvo vykdyta, todėl tokiai veiklai nėra pritaikyta vietos teritorijos inžinerinė ir socialinė infrastruktūra“, „Kauno pusiaukelės namų – įsteigimas pareiškėjams artimoje gyvenamojoje aplinkoje sukuria savarankišką kriminogeninį rizikos veiksnį“, tačiau nenurodo, kokie konkrečiai teisės aktai yra pažeisti priimant ginčijamą Potvarkį. Pareiškėjai nenurodo, kokios konkrečiai jų teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo numatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Kauno rajono savivaldybės mero 2024 m. vasario 21 d. potvarkio „De?l (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo būdo keitimo” Nr. MP-194 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Administracijoje buvo gautas NŽT Kauno rajono skyriaus 2023 m. gruodžio 28 d. prašymas Nr. 7SD-8265-(14.7.137 E.), kuriuo prašoma pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą pakeisti kitos pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą į visuomeninės paskirties teritorijos. Prašyme nurodoma, kad pastatus, esančius Žemės sklype patikėjimo teise valdo LKT.

LKT 2024 m. sausio 24 d. kreipėsi į NŽT dėl Žemės sklypo panaudos sutarties sudarymo.

Meras 2024 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. MP-194 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo būdo keitimo“ pagal NŽT Kauno rajono skyriaus prašymą, pakeitė 0,6749 ha kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo būdą į visuomeninės paskirties teritorijos.

NŽT 2024 m. vasario 22 d. raštu Nr. 1SD-3046-(15.3.48 E.) „Dėl valstybinės žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo“ pateikė VĮ Registrų centrui prašymą įregistruoti Žemės sklypo kadastro duomenų (pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdo) pasikeitimą Nekilnojamojo turto registre.

Nustatyta, jog 2024 m. kovo 5 d. priimtas NŽT Kauno apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus įsakymas Nr. 3VĮ-817-(15.3. E.) „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai naudotis Lietuvos kalėjimų tarnybai“ ir 2024 m. kovo 6 d. sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 1SUN-35-(15.3.31 E.).

Pareiškėjai nesutikdama su ginčijamu Potvarkiu, kreipėsi į teismą.

Teismas pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnyje). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi, vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-492/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017). Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia asmens nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017).

Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, vadovaudamasis paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinęs ginčijamą Potvarkį, proceso šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus įrodymus, teisę ir teismų praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjų skunde nurodyti argumentai niekaip neįrodo jų teisių pažeidimo ir ginčijamo Potvarkio neteisėtumo. Teismas pažymi, jog ginčijamu Potvarkiu buvo priimtas sprendimas pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą iš komercinės paskirties teritorijos į visuomeninės paskirties teritoriją. Kas reiškia, jog šis pakeitimas nesukuria pareiškėjams jokių naujų teisių ar pareigų, nepakeičia jų teisinės padėties ir nesukelia jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Vien faktas, kad Žemės sklypas yra šalia pareiškėjų gyvenamosios vietos, nesuteikia jiems teisinio pagrindo ginčyti jo naudojimo būdo pakeitimo, nes nei jų nuosavybės teisės, nei kiti interesai objektyviai nėra paveikiami ir/ar pažeidžiami.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog siekia apginti savo subjektinę materialiąją teisę į saugią aplinką ir įstatymų saugomą interesą gyventi saugioje socialinėje aplinkoje, kuri nebūtų dirbtinai susieta su nuteistų už nusikaltimus asmenų bausmių vykdymo aplinka, o būtų tinkamai nuo jos izoliuota. Tačiau teismo nuomone, visų pirma, paminėti pareiškėjų interesai yra susiję su pusiaukelės namų veikla ir dėl to galimai neigiamu poveikiu pareiškėjams, o ne su Potvarkiu dėl žemės naudojimo būdo keitimo. Visų antra, vien subjektyvus nesaugumo jausmas ar hipotetinės prielaidos apie galimą neigiamą poveikį gyvenamajai aplinkai nesudaro pagrindo pripažinti, kad jų subjektinė teisė į saugią aplinką yra realiai pažeista. Pareiškėjai savo teisių pažeidimą grindžia teisės mokslo darbais, viešai skelbiama informacija, tačiau nenurodo, kokios konkrečiai jų teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad subjektinės teisės pažeidimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, o ne vien asmeniniu situacijos vertinimu ar abstrakčiais samprotavimais.

Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pareiškėjai neturi teisinio subjektiškumo ginčyti Mero Potvarkį, ir tai jau yra pagrindas skundą pareiškėjų atžvilgiu atmesti.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog subjektinių teisių pažeidimas sąlygoja ir jų teisę ginti viešąjį interesą.

Teismas pažymi, jog ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-289-415/2022 ir kt.). Viešojo intereso gynimu galbūt daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia (be kita ko) – baigtiniu sąrašu subjektų galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-65-492/2017 ir kt.).

Pasisakydamas dėl viešojo intereso gynimo, teismas pažymi, kad pareiškėjai nepatenka į subjektų ratą, kuriems įstatymai suteikia teisę ginti viešąjį interesą, taip kaip apibrėžta ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje. Paminėtina, jog viešojo intereso gynimas negali būti grindžiamas vien subjektyviu pareiškėjų vertinimu ar hipotetinėmis prielaidomis apie galimą neigiamą poveikį. Kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turi teisę inicijuoti ginčą viešojo intereso pagrindu, todėl jų argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.

Dėl ginčijamo Potvarkio teisėtumo, teismas pažymi, jog Meras, spręsdamas dėl Žemės sklypo naudojimo būdo keitimo, atitinkamai turėjo pareigą įvertinti, ar Žemės sklypo naudojimo keitimo būdas atitinka Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei Apraše nustatytas sąlygas, t. y. ar atitinka savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendinius. Iš ginčijamo Potvarkio turinio matyti, jog NŽT Kauno rajono skyriaus 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą pakeisti kitos pagrindinės žemės naudojimo paskirties Žemės sklypo naudojimo būdą į visuomeninės paskirties teritorijos, įvertinus šį prašymą buvo nustatyta, jog Žemės sklypui yra taikomi U.2 teritorijos reglamentai – esamo užstatymo tankinimo teritorija, kurioje yra galimybė numatyti žemės sklypo naudojimo būdą – visuomeninės paskirties teritorijos. Taigi, tai reiškia, jog ginčijamas Potvarkis buvo priimtas laikantis teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir galiojančių teisės aktų reikalavimų. Žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas buvo atliktas vadovaujantis savivaldybės bendrojo plano nuostatomis, leidžiančiomis tokį naudojimo būdą šioje teritorijoje. Šiuo atveju, pareiškėjai nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad Potvarkis neatitinka teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ar buvo priimtas pažeidžiant nustatytą procedūrą. Kaip matyti, pareiškėjų skundo argumentai iš esmės yra susiję ne su pačiu žemės naudojimo būdo keitimu, o su pusiaukelės namų veiklos teisėtumu, kurie nėra susiję su Potvarkio teisėtumu ir pagrįstumu.

Nors pareiškėjai skunde nurodo ir kitus argumentus, t. y., jog Pastato ir Žemės sklypo naudojimui šioje vietoje įkuriant atviro tipo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą nepritarė vietos bendruomenė, Potvarkis prieštarauja Kauno rajono savivaldybės tarybos 2024 m. sausio 24 d. priimtam sprendimui „Dėl turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn”, pateikia argumentus susijusius su TPĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymu, dėl prievolės teritorijai parengti detalųjį planą, tačiau teismas pažymi, kad šie argumentai vertinami kaip viešojo intereso gynimas, kuris nėra priskirtas pareiškėjų kompetencijai, o tai reiškia, kad pareiškėjai minėtais argumentais iš esmės peržengia bylos nagrinėjimo ribas.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjai jau anksčiau yra kreipėsi į teismą prašydami pripažinti LKT veiksmus, kuriais įsteigti Kauno pusiaukelės namai neindividualizuojant jų įsteigimo konkrečiu adresu (duomenys neskelbtini), patalpas pritaikant bausmių vykdymo veiklai bei įkeliant į jas gyventi nuteistuosius, neteisėtais, įpareigojant nutraukti Kauno pusiaukelės namų veiklą. Kaip matyti, Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7675-438/2024 pareiškėjų skundą atmetė (teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka). Taigi tai reiškia, kad jau buvo atliktas teisinis vertinimas dėl pusiaukelės namų įsteigimo teisėtumo ir pareiškėjų argumentai šiuo klausimu buvo pripažinti nepagrįstais.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjų skundą atmeta, o ginčijamą Kauno rajono savivaldybės mero 2024 m. vasario 21 d. potvarkį „De?l (duomenys neskelbtini), žeme?s sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žeme?s naudojimo bu?do keitimo” Nr. MP-194 palieka nepakeistą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas atmestas, todėl pareiškėjai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų A. K., T. K., D. Š., V. J. A., J. N. B., J. K., M. K., viešosios įstaigos „Domeikavos vienybė“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis