Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų pareigūnų veiksmų, kuriais 2023 m. rugsėjo 12 d. prieš pareiškėją buvo panaudota fizinė prievarta, jis buvo sumuštas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2023 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas, eidamas iš pasivaikščiojimų kiemelio į savo gyvenamą patalpą Nr. 8, greitu žingsniu nuėjo prie kameros Nr. 14. Pareiškėjas į pareigūno reikalavimus grįžti į savo kamerą nereagavo. Kitas pareigūnas pareiškėjui nurodė eiti nukreipdamas jį link koridoriaus. Nuteistasis buvo agresyvus, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius pareigūno atžvilgiu ir sustojęs koridoriuje atsisakė eiti, todėl buvo įspėtas, kad atsisakius vykdyti teisėtus nurodymus, prieš jį bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės, tačiau į nurodymus toliau nereagavo, todėl buvo panaudota fizinė prievarta. Po fizinės prievartos panaudojimo, pareiškėjas buvo pristatytas į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių, kuriame jį apžiūrėjo bendrosios praktikos slaugytoja. Pareiškėjui buvo nustatyti šie sužalojimai – kaktos kairėje pusėje patinimas ir maža žaizdelė, nubrozdinimas po barzda ir kairėje pusėje kaklo srityje bei kairio žasto nubrozdinimas. Įvertinus surinktą dokumentinę bei vaizdo įrašų medžiagą, konstatuotina, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesnieji specialistai fizinę prievartą prieš nuteistąjį panaudojo veikdami adekvačiai esamoms aplinkybėms bei proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, pažeidimo pobūdį, pažeidimo emocinę būseną, taip pat ir į galimas pasekmes, todėl prieš pareiškėją fizinė prievarta buvo panaudota teisėtai, nepažeidžiant fizinės prievartos panaudojimo tikslų ir pagrindų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų reikalavimus, tarnybinis patikrinimas dėl fizinės prievartos panaudojimo teisėtumo nepradėtas, nenustačius pareigūnų veiksmuose tarnybinio nusižengimo pažymių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 5 d. iki 2024 m. gegužės 14 d.) (toliau – BVK) įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 50 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2289-575/2016, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1036-662/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (toliau – Veiklos įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį, prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Pataisos pareigūnai turi teisę naudoti psichinę ir (ar) fizinę prievartą (Veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prievartą pataisos pareigūnai turi teisę naudoti šiais atvejais – saugodamiesi ar siekdami apsaugoti asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai; kai asmuo nevykdo Probacijos tarnybos, Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos arba tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimų ar nurodymų (siekdami priversti asmenį paklusti), taip pat sulaikydami asmenis (jeigu jie priešinasi); kai reikia atremti kėsinimąsi į šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones, ryšio priemones ir siekdami šiuos objektus susigrąžinti; kai reikia atremti Probacijos tarnybos, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų statinių, transporto priemonių, turto, teritorijų užpuolimą; siekdami patekti į teritorijas, patalpas ar transporto priemones per kratą ar poėmį, taip pat kai jose, turimais duomenimis, gali slėptis asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką; siekdami užkirsti kelią nusikalstamai veikai; kai yra ypatingos situacijos (nuteistųjų ar suimtųjų riaušių, grupinio pasipriešinimo pataisos įstaigos arba tardymo izoliatoriaus administracijai ar neteisėtų grupinių veiksmų, pažeidžiančių pataisos įstaigos arba tardymo izoliatoriaus vidaus tvarką, įkaitų grobimo atvejais).

Veiklos įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad pataisos pareigūnai turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88, 176 punkte numatyta, kad fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pataisos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Specialiųjų priemonių specifikacijos ir specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 12.2 papunktyje nurodyta, kad pareigūnas specialiąsias priemones gali panaudoti prieš agresyvų, linkusį žalotis asmenį, taip pat konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką padariusį arba galbūt padariusį asmenį, atlikdamas šio asmens apžiūrą, taip pat vykdydamas asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar šio asmens grąžinimą į Lietuvos Respubliką – asmens judesių ribojimo priemones. Taip pat pažymėtina, kad Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 6.1–6.2 papunkčiuose numatyta, jog pareigūnai privalo sąžiningai atlikti tarnybines (darbo) pareigas ir funkcijas; neatlikti veiksmų, kurie tarptautinėje teisėje suprantami kaip kankinimas ir kitoks žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis elgesys ar baudimas, neskatinti ir netoleruoti tokių veiksmų. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Instrukcijos 82.6 papunktį, tarnybos metu budinčiosios pamainos pataisos pareigūnams draudžiama neleistinai elgtis su suimtaisiais (nuteistaisiais), žeminti jų garbę ir orumą.

Byloje nėra ginčo, jog 2023 m. rugsėjo 12 d., apie 18.10 val. prieš pareiškėją buvo panaudota fizinė privarta, tačiau būtina nustatyti, ar tai buvo panaudota pagrįstai, buvo proporcinga buvusiai situacijai bei atitiko Etikos kodekso keliamiems reikalavimams. Iš byloje esančių Pravieniškių 1-ojo kalėjimo saugumo valdymo skyriaus jaunesniųjų specialistų M. Ž., R. B. bei D. G. tarnybinių pranešimų matyti, jog pareiškėjas, eidamas iš pasivaikščiojimų kiemelio i savo gyvenamąją patalpą Nr. 8, greitu žingsniu nuėjo prie kameros Nr. 14. Į teisėtus pareigūno reikalavimus grįžti į kamerą nereagavo. Priėjęs kitas pareigūnas nuteistajam nurodė eiti nukreipdamas jį link koridoriaus, tačiau šis buvo agresyvus, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius pareigūno atžvilgiu ir sustojęs koridoriuje atsisakė eiti, todėl buvo pareigūnų įspėtas, kad atsisakius vykdyti teisėtus nurodymus, prieš jį bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės. Peržiūrėjus į bylą pateiktus 2023 m. rugsėjo 12 d. vaizdo registratoriumi fiksuotus vaizdo įrašus, iš jų akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjas buvo agresyvus, nevykdė pareigūnų jam duodamų teisėtų nurodymų, gausiai išplūdo juos keiksmažodžiais, atgrasiais necenzūriniais žodžiais, grasino jiems. Vaizdo įrašuose taip pat matyti, kad pareiškėjas ignoruoja pareigūnų nurodymus nusiraminti, įžūliai elgiasi, isteriškai juokiasi, provokuoja pareigūnus naudoti specialiąsias priemones. Minėtuose vaizdo įrašuose jokie neteisėti pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai, kaip antai – rankų sukimas ir laužimas bei spaudimas prie sienos – nefiksuotas, be to, nematyti, jokių judesių ar ketinimų pareiškėją tokiu būdu tramdyti. Vaizdo įrašuose užfiksuota kaip pareigūnai, siekdami sutramdyti pareiškėją, paėmė jį už rankų bei kojų ir nutempė jį iki kameros Nr. 6. Iš vaizdo įrašų matyti, jog pareiškėjas, žinodamas, kad yra naudojami vaizdo registratoriai, dėl pareigūnų netinkamo elgesio kartoja frazes ne kartą ir itin pabrėžtinai. Tačiau pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad pareiškėjas tam psichologiškai pasirengęs, elgiasi demonstratyviai, bando manipuliuoti situacija, įvykius pakreipti tokia linkme, kad vėliau galėtų siekti naudos arba reikšti nepasitenkinimą pareigūnais ar bausmių vykdymo sistema. Įvertinus surinktus įrodymus, teismas neturi pagrindo netikėti pataisos įstaigos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais nuosekliais parodymais, kurių teisingumą patvirtina ir vaizdo registratoriumi užfiksuoti 2023 m. rugsėjo 12 d. vakaro vaizdo įrašai.

Pažymėtina, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas L. Š. 2023 m. rugsėjo 13 d. rezoliucija pavedė įvertinti ar pareigūnų veiksmai atitinka Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 184 punkto reikalavimus, tarnybinio patikrinimo nepradėti, priešingu atveju atlikti tarnybinį patikrinimą dėl prievartos panaudojimo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, buvo atliktas aplinkybių patikslinimas, kurio metu paaiškėjo, jog po fizinės prievartos panaudojimo, pareiškėjas buvo pristatytas į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių, kur jį apžiūrėjo bendrosios praktikos slaugytoja. Pareiškėjui buvo nustatyti šie sužalojimai – kaktos kairėje pusėje patinimas ir maža žaizdelė, nubrozdinimas po barzda ir kairėje pusėje kaklo srityje bei kairio žasto nubrozdinimas. Minėti sužalojimai būdingi specialiajam kūno sužalojimui, t. y. suimtojo ar nuteistojo patirtas kūno sužalojimas, bausmių vykdymo sistemos pareigūnui teisės aktų nustatyta tvarka panaudojus prievartą. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į įvertinimo metu surinktą medžiagą, konstatuotina, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesnieji specialistai fizinę prievartą prieš nuteistąjį panaudojo veikdami adekvačiai esamoms aplinkybėms. Vaizdo registratorių vaizdo medžiaga patvirtina pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Teismas pagal byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą daro išvadą, jog fizinė prievarta ir specialiosios priemonės prieš pareiškėją buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo pareigūnų neteisėtiems veiksmams konstatuoti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas po įvykio galėjo jausti tam tikrą fizinį poveikį sveikatai, kadangi pataisos įstaigoje prieš jį buvo panaudota fizinė prievarta, tačiau nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos esminių civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei deliktinė atsakomybė nekyla. Skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsirasti (kilti) valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.