- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-15
- Bylos Nr.
- 2S-884-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01161-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- G. M. R.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus vandenys“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei G. M. R. dėl įpareigojimo atnaujinti šalto vandens tiekimą, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. R. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę netrukdyti atnaujinti geriamojo vandens tiekimą namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti vandentiekio vamzdį ir šulinį, esančius sklype adresu (duomenys neskelbtini), bešeimininkiais ir perduoti juos Vilniaus miesto savivaldybei; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo ieškinys, išskyrus reikalavimą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, priimtas 2013-01-31.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai atnaujinti geriamojo vandens tiekimą namui, esančiam sklype adresu (duomenys neskelbtini), iki ginčo išsprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Šioje byloje ieškovas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tuo, jog atsakovei galimai neteisėtai atsisakant leisti atnaujinti vandens teikimą į ieškovui priklausantį namą, jis patiria nuostolius. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, aplinkybė, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisako leisti atnaujinti vandens tiekimą iš vandentiekio šulinio, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų patenkintas ieškovo ieškinys. Be to, teismas, įvertinęs ieškovo nurodytus argumentus, nenustatė aplinkybių, keliančių grėsmę būsimo teismo sprendimo (jeigu jis būtų palankus ieškovui) vykdymui.
Šalies argumentai
Ieškovas A. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai atnaujinti geriamojo vandens tiekimą namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Apeliantas pritaria, kad jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės kažkiek sutampa su ieškinio dalyku, tačiau, pasak apelianto, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra gyvybiškai reikalingos tam, kad būtų užtikrinti bent minimalūs fiziologiniai poreikiai gyvenat name. Apelianto teigimu, ginčas gali užsitęsti, todėl nepritaikius prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apribotos ieškovo teisės naudotis savo turtu, turtui ir toliau būtų daroma žala, kurią sunku prognozuoti. Pasak apelianto, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra ne vien tik būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir teisinius santykius laikinai sureguliuojančios priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas teismo sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovė G. M. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė tvirtina, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik tuo atveju, jeigu tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pasak atsakovės, akivaizdu, kad ieškovas neįrodė, jog yra tikimybė, kad ieškovo reikalavimas bus patenkintas, taip pat atsižvelgus į ieškovo suformuluotą reikalavimą akivaizdu, kad atsakovė neatliko ir negali atlikti jokių veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas. Jei teismas patenkintų ieškovo reikalavimą, tai atsakovė neturėtų atlikti jokių veiksmų, prisijungti prie vandentiekio turėtų pats ieškovas. Atsakovės nuomone, jeigu teismas pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones, kurių prašo ieškovas, tai teismas iš esmės išspręstų ginčą, o tai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Be to, atsakovė tvirtina, kad ieškovas galėjo parengti vandentiekio projektą, jį suderinti su UAB „Vilniaus vandenys“ ir nusitiesti nuo savo gyvenamojo namo iki UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančio vandentiekio vamzdynus ir tapti savarankišku vartotoju.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai atnaujinti geriamojo vandens tiekimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę netrukdyti atnaujinti geriamojo vandens tiekimą namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai atnaujinti geriamojo vandens tiekimą namui, esančiam sklype adresu (duomenys neskelbtini), iki ginčo išsprendimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tapačios ieškinio dalykui.
CPK normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygas ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo būtent toje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo realus įvykdymas gali pasunkėti arba tapti visiškai nebeįvykdomas. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.
Pakartotinai atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (CPK 6.255str.), teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais, tačiau net ir tuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).
Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisako leisti atnaujinti vandens tiekimą iš vandentiekio šulinio, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų patenkintas ieškovo ieškinys. Be to, šiuo konkrečiu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų kelti grėsmę galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė negali atlikti jokių veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas.
Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovas pastoviai gyvena būtent name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 178 str.), todėl vandens tiekimo nutraukimas pažeidžia atsakovo minimalius fiziologinius poreikius. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir ieškinyje, ir atskirajame skunde nurodo savo gyvenamosios vietos adresą ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) (b.l. 1; 23). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju užtikrintų minimalius atsakovo fiziologinius poreikius gyvenant name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taikė procesinės teisės normas, todėl pagrįstai atmetė ieškovo A. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį pakeisti ar panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau apelianto A. R. atskirasis skundas pirmosios instancijos teismo teisėjos 2013-02-28 rezoliucija buvo priimtas (b.l. 23). Duomenų apie apelianto atleidimą nuo žyminio mokesčio byloje taip pat nėra, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė termino apeliantui pašalinti atskirojo skundo trūkumus (CPK 316 str.). Atsižvelgdamas į šiuo atveju mokėtino žyminio mokesčio nedidelę sumą bei siekdamas bylos išnagrinėjimo operatyvumo, apeliacinės instancijos teismas netaiko atskirojo skundo trūkumų šalinimo instituto, nes žyminio mokesčio už išnagrinėtą atskirąjį skundą priteisimo klausimas gali būti išspręstas vėlesnėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93 str., 94 str., 96 str.). Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe ir už šio atskirojo skundo nagrinėjimą, paskirstymo klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą šioje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartis c.b. Nr. 2-1465/2012).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
n utaria:
Apelianto A. R. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.