Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01098-2010-4

2012 m. sausio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 09 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 260 str. 1 d. (dėl narkotinės medžiagos išplatinimo) 3 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinės medžiagos išplatinimo) 3 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 259 str. 2 d. 20 parų arešto bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., 65 str., bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 4 metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme (2 dienos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė 0,019 g narkotinės medžiagos – heroino su savimi iki 2010 07 28 d., kai apie 11.11 val. Laisvės pr. 66 namo laiptinėje, Vilniuje minėtą kiekį narkotinės medžiagos išplatino, t. y. už 20 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modeliui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 10.

Taip pat jis 2010 m. gruodžio mėn. nenustatytą dieną, apie 12 val. prie prekybos centro „Iki“, esančio Šeškinės g. 32, Vilniuje, neteisėtai, savo reikmėms bei tikslu išplatinti nusipirkdamas už 5 Lt įgijo psichotropinės medžiagos – diazepamo, kurios dalį suvartojo pats, o likusią dalį – 0,07 g psichotropinės medžiagos – diazepamo 2010 m. gruodžio mėn. pabaigoje bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintinai išplatino T. I.

Skunde nurodoma, kad V. I. visiškai pripažįsta savo kaltę dėl pirmojo kaltinimo epizodo, nuoširdžiai gailisi. Taip nuteistasis pasielgė, nes jam reikėjo pinigų. Dėl antro kaltinimo epizodo jis savo kaltės nepripažįsta. Mano, kad apylinkės teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Nuteistasis skunde pateikia savo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, taip pat liudytojos T. I. teisme duotus parodymus ir nurodo, kad jo parodymai, jog jis neturėjo tyčios išplatinti ir neišplatino psichotropinės medžiagos „Relanium“ savo motinai T. I. nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Jo brolis S. P., nuteistajam nežinant, suvartojo 1 tabletę „Relanium“, o likusias 14 tablečių V. I. laikė savo vartojimui. Visos abejonės ir prielaidos šioje byloje turi būti traktuojamos nuteistojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 1 d., 260 str. 1 d., 259 str. 2 d.

Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, pastarasis kaltu dėl antro kaltinimo epizodo neprisipažįsta ir nurodo, kad jis neturėjo tyčios išplatinti ir neišplatino psichotropinės medžiagos „Relanium“ savo motinai T. I., jo brolis S. P., nuteistajam nežinant, suvartojo 1 tabletę „Relanium“, o likusias 14 tablečių V. I. laikė savo vartojimui.

Ši nuteistojo iškelta versija vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirma, kratos protokolą ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą, matyti, kad 2011 01 13 d. atliktos kratos metu V. I. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rasta dėžutė „Relanium“, kurioje buvo rasta 13 tablečių (t. 1, b. l. 28-29). Atlikus cheminį objektų tyrimą, 2011 01 21 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad minėtos kratos metu rastų tablečių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – diazepamo, kurio masė yra 0,065 g. (t. 1, b. l. 33-34). Iš liudytojų nuteistojo brolio S. P. ir nuteistojo motinos T. I. parodymų matyti, kad V. I. brolis S. P. paprašė brolio, kad jis paimtų iš gydytojo receptą migdomiesiems vaistams, o brolis, eidamas pirkti cigarečių, iš kažkokio girtuoklio nupirko „Relanium“ tablečių už 5 Lt, namuose jas padėjo jų bendrame kambaryje ant lentynos. Vieną „Relanium“ tabletę brolis suvartojo. Nuteistojo motina T. I. apklausos metu teisme parodė, kad tai ji paprašė sūnaus V. I. recepto, o sūnus į namus atnešė visą pakuotę „Relanium“ tablečių, iš kurios jis keletą tablečių pasiėmė sau, likusias paliko kambaryje ant lentynos (t. 1, b. l. 169-177). Šie įrodymai patvirtina, kad V. I. dalį psichotropinės medžiagos išplatino neatlygintinai duodamas savo motinai T. I.

Pabrėžtina ir tai, kad pats nuteistasis neneigė fakto, jog jis nupirko 20 tablečių „Relanium“ ir paliko jas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame pats nuteistasis negyveno, tik lankydavo ten gyvenančią motiną (t. 1, b. l. 181-183), tačiau pastarasis skunde tvirtina, kad nenorėjo minėtos psichotropinės medžiagos išplatinti, tabletes „Relanium“ laikė savo vartojimui. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad V. I. išplatino dalį psichotropinės medžiagos. Skunde nepateikiama objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis minėtos nusikalstamos veikos nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, daryta išvada, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai V. I. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinės medžiagos išplatinimo).

Dėl pirmojo epizodo V. I. visiškai pripažino savo kaltę, skunde nurodė, jog dėl to jis nuoširdžiai gailisi, prašo skirti švelnesnę bausmę. Kolegija konstatuoja, jog tenkinti nuteistojo skundo dėl švelnesnės bausmės skyrimo, pagal pirmąjį epizodą, nėra pagrindo. Pagal šį epizodą bausmė paskirta artima minimumui. Anksčiau V. I. teistas už nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis. Iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, nes nusikalto praėjus vos mėnesiui po bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė ir skirdamas V. I. bausmes pagal atskirus straipsnius ir epizodus, pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog paskirta laivės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis ir artima minimaliai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. I. į priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas, tačiau anksčiau ne kartą yra kreipęsis konsultacijos dėl narkotikų vartojimo, Dienos centre gydėsi 2008 02 14 d. – 2008 02 27 d., du kartus buvo pristatytas į apsvaigimo nustatymo med. apžiūros kabinetą, kur buvo priimtos išvados, kad V. I. vartojo narkotikus (t. 1, b. l. 113). V. I. yra teistas už nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, bausmės vykdymas jam buvo atidėtas (t. 1, b. l. 94, 107-109). Nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam pirmosios instancijos teismas už nusikaltimus paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir pagrįstai nuteistajam už padarytus sunkius nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra artimas minimaliai įstatymo sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies ribai, o už baudžiamąjį nusižengimą paskyrė arešto bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už BK 49 str. 3 d. numatytą vidurkį. Be to, subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes apylinkės teismas subendrino jas bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą, kurio dydis yra mažesnis nei BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Todėl nuteistajam paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo V. I. apeliacinį skundą.