Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. (toliau – ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 31 d. nutarties (toliau – ir Skundžiama nutartis), kuria netenkintas apelianto skundas ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-352-2022, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bauda, paliktas galioti, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs Skundžiamos nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, A. K. inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktinės aplinkybės įrodytos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas ar įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime ANK 569 straipsnio nuostatų nepažeidžia.

8. Nagrinėjamai bylai aktualioje ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė teisinė atsakomybė darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims už nelegalų darbą. Nurodyta teisės norma yra blanketinė, todėl sprendžiant klausimą, ar asmeniui kyla administracinė atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, privaloma nustatyti, kokio konkretaus teisės akto reikalavimai buvo pažeisti asmens veiksmais.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog už informacijos apie įdarbintus darbuotojus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai nepateikimą turi būti traukiamas atsakomybėn pats darbdavys – juridinis asmuo, todėl pritaikius administracinę atsakomybę darbdaviui, už tą patį pažeidimą negali būti baudžiamas ir fizinis asmuo, t. y. bendrovės direktorius. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK 2 straipsnio nuostatas, yra tik fiziniai asmenys. Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas, ir kt. Taigi, pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį akcinės bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Tokiu atveju šio administracinio nusižengimo objektyviąją pusę sudaro darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą – akcinės bendrovės vadovą (direktorių), kuris yra šio administracinio nusižengimo subjektas, jei darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas neatitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, nustatytas ANK 95 straipsnyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Neveikimas pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiasis teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-14-511/2023).

12. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė dėl nelegalaus darbo yra galima ir keliems asmenims – tiek įmonės vadovui, padariusiam pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikusiam darbuotojui. Tokiu atveju reikia nustatyti kiekvieno asmens pareigybinius įgaliojimus pagal įstatymus bei įmonės dokumentus, raštu ir žodiniais nurodymais įmonėje nustatytą darbo organizavimo pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-63-303/2020).

13. Nagrinėjamu atveju Apeliantas skunde nurodo, jog už pranešimų pateikimą Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai buvo atsakinga I. M., todėl būtent ji turėtų būti traukiama administracinėn pagal ANK 95 straipsnį, kadangi bendrovės direktorius, t. y. A. K. už šių veiksmų atlikimą bendrovėje nebuvo atsakingas. Skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad A. K. apylinkės teismui nepateikė jokių duomenų patvirtinančių tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei I. M. būtų pavedęs atlikti darbo organizavimo funkcijas. Taip pat pastebėta, kad 2019 m. gegužės 13 d. darbo sutartis, kuri buvo sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir I. M. tokio pavedimo irgi nepatvirtina. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo padaryta išvada bei atkreipia dėmesį į tai, kad iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog Apeliantą pirmosios instancijos teisme atstovaujantis advokatas Paulius Bružas buvo pateikęs pranešimą apie įgaliojimo I. M. (buhalterei) panaikinimą (2021 m. rugsėjo 16 d.), tačiau nagrinėjamu atveju iš šio pranešimo turinio negalima nustatyti nei šio įgaliojimo išdavimo laiko, nei I. M. suteiktų įgaliojimų turinio, t. y. nėra aišku, kokiems konkretiems veiksmams atlikti jis buvo išduotas (b. l. 101). Vien tai, jog šiame pranešime yra nurodyta, kad panaikinamas I. M. įgaliojimas atstovauti santykiuose su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, nereiškia, jog šiam asmeniui buvo pavesta pranešti VSDFV apie asmenų įdarbinimą įmonėje. Kita vertus, net ir esant tokiam įgaliojimui I. M., jog būtent ji buvo atsakinga aptariamu laikotarpiu dėl A. I. pranešimo VSDF įdarbinimo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K., sudaręs darbo sutartį su A. I., būtų savalaikiai t. y. prieš A. I. pradedant darbą, apie ją pranešęs I. M. Taigi, Apelianto nurodytas teiginys, jog jis už pranešimų pateikimą Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai nebuvo atsakingas yra nepagrįstas.

14. Bylos duomenimis nustatyta, jog su (duomenys neskelbtini) piliečiu A. I. buvo sudaryta darbo sutartis 2021 m. vasario 18 d., nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis, sulygtas atlyginimas, nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti nuo pirmos Darbuotojo darbo dienos, gavęs nacionalinę vizą, Leidimą laikinai gyventi ir kitą dieną po atvykimo į įmonę (b. l. 16-19). A. I. Lietuvos nacionalinė viza išduota 2021 m. kovo 3 d., ji galiojo nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2022 m. kovo 4 d., asmuo 2021 m. kovo 17 d. atvyko į Įmonę, tą pačią dieną buvo supažindintas su Įmonės taisyklėmis, tą patvirtina jo parašas (b. l. 37). Iš VSDFV duomenų bazės 2022 m. balandžio 6 d. išrašo matyti, kad A. I. dirbo nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2021 m. birželio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau išanalizavus vairuotojo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis bei atsižvelgus į paties A. I. parodymus bei aptartą sudarytą darbo sutartį, nustatyta, jog pastarasis realiai pradėjo dirbti ir dirbo nuo 2021 m. kovo 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Šios aplinkybės rodo, kad sudarius darbo sutartį, darbdavys vengė įteisinti darbo santykius, t. y. apie A. I. įdarbinimą VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Nors Apeliantas nurodo, kad po sudarytos darbo sutarties A. I. nebuvo tikras dėl savo sprendimo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi nežinojo ar tiks jam darbas Europietiškoje įmonėje, todėl jo pageidavimu jam buvo sudaryta galimybė stebėti kito vairuotojo darbą bei matyti, kaip viskas vyksta realioje situacijoje, tačiau apygardos teismo vertinimu, šie argumentai neatitinka byloje nustatytų duomenų. Kaip jau minėta, pats A. I. patvirtino, jog nuo 2021 m. kovo 20 d. jis vairavo transporto priemonę, į ją dėjo savo vairuotojo kortelę iš kurios užfiksuotų duomenų ir buvo nustatyta, jog pastarasis, vykdamas kartu su kitu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju, vairavo krovininį automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ne sėdėjo šalia, t. y. keleivio vietoje ir stebėjo vairuotojo darbą.

15. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K., būdamas pakankamai rūpestingas, privalėjo asmenų priėmimą į darbą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas, kad jis atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau to nepadarė. Jei bendrovės vadovas savo pareigos užtikrinti tokį jo vadovaujamos bendrovės veiklos organizavimą, kad nebūtų pažeidžiami įstatymų nustatyti reikalavimai, nevykdo, jam kyla pareiga atsakyti už įmonės padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-22-976/2019).

16. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama tai, kad pritaikius administracinę atsakomybę darbdaviui – juridiniam asmeniui, už tą patį pažeidimą negali būti baudžiamas ir fizinis asmuo, t. y. bendrovės direktorius. Apygardos teismas pažymi, kad non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau nubaustas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-703/2013). Taip pat sprendžiant, ar konkrečiu atveju minimas principas nebuvo pažeistas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo „baudžiamas“, t. y. ar konkrečia atsakomybės forma pirmiausia buvo siekiama nubausti pažeidimą padariusį asmenį; 2) ar asmuo baudžiamas už tą patį pažeidimą (pažeidimo, arba neteisėtos veikos, tapatumas); 3) ar pakartotinai baudžiamas asmuo yra tas pats (asmens tapatumas). Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog situacija, kai dėl analogiškų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių pagal specialų įstatymą atsakomybėn patraukiamas juridinis asmuo ir pagal ANK jo vadovas – fizinis asmuo, pati savaime non bis in idem principo nepažeidžia, tačiau būtina patikrinti, ar tokiu atveju jų patraukimas atsakomybėn nepažeis šio principo dėl faktinio juridinio ir fizinio asmens tapatumo, kai faktiškai turtinę nuobaudos naštą asmuo turės patirti antrą kartą. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas nenustatė, jog šioje byloje buvo pažeistas minėtas principas, t. y. teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl ji kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes, tačiau jos atsakomybės klausimas šioje administracinio nusižengimo byloje nėra sprendžiamas. Bendrovės, kaip juridinio asmens, atsakomybės klausimas sprendžiamas už Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimus, taikant ekonomines sankcijas, kurios tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021).

17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog A. K. teisingai paskirta bausmė, kadangi Apelianto vertinimu jam paskirta nuobauda yra neadekvati, o administraciniu pažeidimu, t. y. nepranešus apie A. I. sudarytą darbo sutartį nebuvo padaryta jokia žala ir šis pažeidimas iš esmės nesukėlė jokių reikšmingų pasekmių visuomenės interesams. Aukštesnysis teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija bei pažymi, kad įstatymų leidėjo suformuota imperatyvi nuostata, jog prieš pradedant atlikti faktinį darbą turi būti informuota VSDFV, parodo siekį sukurti stabilias socialines garantijas darbuotojui, nes tokio pobūdžio padaryti administraciniai nusižengimai pažeidžia ne tik asmens konstitucines teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, turėti valstybės teikiamas socialines garantijas nuo pat darbo pradžios, bet ir iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai.

18. Taip pat apygardos teismas pažymi, jog A. K. paskirta administracinė nuobauda yra adekvati jo padaryto nusižengimo pavojingumui bei proporcinga, dėl ko nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Bauda skirta tinkamai pritaikius įstatymą, atsižvelgus į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti ir tai, jog A. K. nepripažino savo kaltės, pažeidimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą – 3 savaites. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo Darbo inspekcijos atstovas, nelegalus darbuotojas buvo išsiųstas į užsienį į komandiruotę, tačiau nebuvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. nelaimingo atsitikimo ir (ar) staigios ligos atveju jis negalėtų pretenduoti net į tinkamą medicinos pagalbą (išskyrus būtinąją medicinos pagalbą). Nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad A. K. buvo paskirta nuobaudos vidurkį atitinkanti bauda – 3 000 Eur, kas aukštesniojo teismo vertinimu nėra per griežta bausmė atsižvelgiant į nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Taigi, vertinti padarytą nusižengimą kaip mažareikšmį ar nekėlusį realaus pavojaus valdymo tvarkai, o juo labiau skirti švelnesnę bausmę, t. y. nustatant nuobaudos dydį mažesnį nei už sankcijoje numatytą vidurkį, nėra jokio teisinio pagrindo.

19. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jos naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. K. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.