Kauno apygardos teismo sprendimas

Procesinio dokumento kategorija 21.4.1.2; 22.2; 35.5; 35.6.1; 94.1; 99.3; 99.7; 116.1

SPRENDIMAS

2012 m. gruodžio 27 d.

Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei adv. A. Meliukštienei, atsakovo atstovui V. V., trečiajam asmeniui R. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARX Baltica“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgalioto asmens V. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ripol“ ir T. B. su trečiuoju asmeniu R. D. dėl arbitražinės išlygos ir sandorio pripažinimo (actio Pauliana) negaliojančiais bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2011-02-01 arbitražinį susitarimą;pripažinti negaliojančia 2011-02-01 Opciono sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, nuo sudarymo momento;taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Ripol“ ir subsidiariai iš atsakovo T. B. 3 250 000 Lt;priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Sutarties 10 punkte šalys susitarė, kad bet kokie ginčai, kylantys iš šios sutarties, įskaitant bet kokius klausimus dėl jos egzistavimo, galiojimo ar nutraukimo, turi būti nukreipiami ir galutinai sprendžiami Londono tarptautinio arbitražo teisme pagal galiojančias Londono tarptautinio arbitražo teismo taisykles, kurios turi būti laikomos nuorodos būdu įtrauktomis į šią išlygą, t. y. šalys sudarė arbitražinį susitarimą. Tačiau, remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ ) 14 straipsnio 3 dalimi ir Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio 1 dalimi (arbitražui negali būti perduoti ginčai susiję su bankrotu) bei teismų praktika, toks susitarimas prieštarauja viešajai tvarkai ir imperatyvioms teisės normoms, todėl šis arbitražinis susitarimas pripažintinas negaliojančiu ir ginčas spręstinas teisme. Nepagrįstu laikytinas trečiojo asmens argumentas, kad nuo 2012 m. birželio 30 d., įsigaliojus naujai LR Komercinio arbitražo įstatymo redakcijai, turėtų būti vadovaujamasi šia naująja įstatymo redakcija. Ieškinys teisme priimtas 2012 m. kovo 27 d., todėl jis turi būti nagrinėjamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, laikantis principo, kad įstatymai atgal negalioja.

Sutartis pripažintina negaliojančia remiantis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sutarties sudarymo dieną (2011-02-01) ieškovas buvo faktiškai nemokus, nes 2010-12-31 įmonės balansinis turtas buvo 17 884 397 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 15 779 877 Lt (iš kurių 9 221 474 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos), o padarius skolų suvestinę (pateikta 2012 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu) 2011 m. sausio 31 d. matyti, kad šią dieną pradelsti ieškovo įsipareigojimai siekė 11 845 661,59 Lt. Be to, balansinę trumpalaikio turto vertę padidina pagaminta produkcija (6 957 088 Lt), kuri nerealizuotina, nevertinga, todėl faktiškai įmonės turto 2010-12-31 buvo 10 927 309 Lt. Tokiu būdu ieškovas, žinodamas, kad įmonė faktiškai yra nemoki, sudarė sutartį, tuo pažeisdamas tiek įmonės, tiek visų kreditorių interesus. Sutarties prieštaringumą įmonės veiklos tikslams patvirtina ir tai, kad įmonė turėjo įsipareigojimų lizingo bendrovėms už įsigytą įrangą, naudojamą įmonės veikloje (įsipareigojimų suma 2010 m. – 6 408 404 Lt), tačiau nesiimdama priemonių mažinti šiuos įsipareigojimus, ėmė grąžinti įrengimus, kurių pakako įmonės veiklai vykdyti ir sudarė sutartį bei sumokėjo atsakovui 3 250 000 Lt. Pareigos sudaryti sutartį ieškovas neturėjo, priešingai, ieškovas turėjo imtis priemonių mažinti finansinius įsipareigojimus, o ne juos didinti. Ieškovo ir atsakovo nesąžiningumas preziumuotinas remiantis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktu („jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atliktis skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija)“), nes sutartis yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovui sandoris. Tokia išvada darytina, nes parduodamas įrenginys atsakovui nepriklausė, tačiau ieškovas už jį sumokėjo beveik 50 procentų kainos iki sutarties įgyvendinimo, nesant jokių garantijų dėl šių sumų susigrąžinimo, atsakovui pažeidus sutartį. Priešingai, pasirinkta sutarties rūšimi - Opciono sutartis - bei įrenginio kainos mokėjimo tvarka, susitarimu dėl arbitražo siekiama apsunkinti ieškovo sumokėtų pinigų grąžinimą bei sutarties pripažinimą negaliojančia. Vertinant sutarties šalių nesąžiningumą būtina pažymėti, kad sutartis sudaryta prieš bankroto bylos iškėlimą, įmonei jau faktiškai esant nemokiai, įmonė turėjo įrengimų, kuriuos įsigijo iš lizingo bendrovių, įrenginio kaina (8 000 000 Lt) nepagrįstai didelė, įmonė tokių investicijų į įrangą niekuomet nedarė.

Sutartį pripažinus negaliojančia, ieškovo atsakovui sumokėtos piniginės lėšos (3 250 000 Lt) turi būti grąžintos ieškovui. Kadangi atsakovas sutartį su ieškovu sudarė turėdamas individualios įmonės statusą (2011-02-01), o 2011-10-06 atsakovas pertvarkytas į uždarąją akcinę bendrovę, todėl T. B. (įmonės savininkas), kaip juridinio asmens dalyvis, yra subsidiariai atsakingas pagal atsakovo prievoles (CK 2.104 str. 2 d.).

Ieškovas netinkamai aiškina bei taiko CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana). Ieškovas neįrodė, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti actio Paulaina institutą – apsiribojama tik deklaratyviu sąlygų išvardijimu. Pažymėtina, kad jokių įrodymų, patvirtinančių ar galinčių patvirtinti, jog Sutartimi ieškovui buvo suteikta galimybė įsigyti įrenginį už nepagrįstai didelę kainą, ieškovas nepateikė. Priešingai, tai buvo ypač naudingas sandoris (kainos aspektu) ieškovui, kas buvo svarbi priežastis, nulėmusi sandorio sudarymą. Tokio sandorio sudarymas buvo naudingas įmonės kreditoriams, atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesį. Juo buvo siekiama efektyvinti gamybą, atsisakant pasenusių įrenginių, todėl jis atitiko privalomumo sudaryti sandorį sąlygą bei negalėjo pažeisti įmonės kreditorių teisių. Nenustačius, kad Sutartimi buvo pažeisti kreditorių interesai, bei nustačius, kad ieškovas privalėjo sudaryti Sutartį, darytina išvada, kad sudarydamos Sutartį šalys buvo sąžiningos. Nors įrenginys, Sutarties sudarymo metu, atsakovui nepriklausė nuosavybės teise, tačiau atsakovas pagrįstai tikėjosi įrenginį įsigyti iš bendrovės Steaton Holding Limited. Šiuo tikslu atsakovas ir bendrovė Steaton Holding Limited taip pat sudarė Opciono sutartį, kurios nuostatos iš esmės atitinka ginčo Sutarties nuostatas bei pervedė šiai bendrovei iš ieškovo gautus pinigus. Sutartis neprieštarauja Lietuvos teisei, o arbitražinės išlygos įtraukimas į Sutartį nebuvo siekis apsunkinti bylinėjimąsi.

Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio sąlygų buvimo, iš esmės nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir atsakovai. Papildomai nurodo, kad Sutarties sudarymo metu įmonė nebuvo nemoki – tuo metu jos pradelsti įsipareigojimai buvo sąlyginai nedideli, lyginant su viso turto verte (17 884 397 Lt). Be to, įmonė buvo sudariusi su pagrindiniais kreditoriais susitarimus dėl pradelstų skolų dengimo ir juos vykdė. Tai, kad įmonė, dar neišmokėjusi lizingo už anksčiau įsigytą turtą, nusprendė investuoti į modernią įrangą, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalys buvo nesąžiningos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad 2011 m. vasario 1 d. buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo Opciono sutartis, kuria atsakovas už 3 250 000 Lt opciono mokestį suteikė ieškovui išskirtinę teisę įsigyti ROTOMAN spausdinimo įrenginį sutartyje nustatytomis sąlygomis (sutarties 1 p.). Visa įrenginio pirkimo kaina – 8 000 000 Lt, o opciono mokestis įskaitomas į pirkimo kainą (sutarties 4.2 p.) (1 t., b. l. 12-18). Ieškovas per sutarties 2 punkte numatytą 4 mėnesių terminą (nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.) sumokėjo atsakovui 3 250 000 Lt opciono mokestį (1 t., b. l. 19-26), tačiau sutarties neįgyvendino bei neprašė grąžinti sumokėtą mokestį. 2011 m. birželio 16 d. ieškovas kreipėsi su prašymu į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą), o 2011 m. rugpjūčio 23 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Administratoriui 2012 m. vasario 1 d. raštu pareikalavus grąžinti sumokėtą opciono mokestį, atsakovas, remdamasis sutarties 5 punktu („jeigu opcionas nėra pradedamas vykdyti per nustatytą laikotarpį, opcionas laikomas savaime negaliojančiu ir opciono mokestis lieka pardavėjui“), atsisakė jį grąžinti (1 t., b. l. 27).

Dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Sutarties 10 punkte šalys susitarė, kad bet kokie ginčai, kylantys iš šios sutarties, įskaitant bet kokius klausimus dėl jos egzistavimo, galiojimo ar nutraukimo, turi būti nukreipiami ir galutinai sprendžiami Londono tarptautinio arbitražo teisme pagal galiojančias Londono tarptautinio arbitražo teismo taisykles, kurios turi būti laikomos nuorodos būdu įtrauktomis į šią išlygą, t. y. šalys sudarė arbitražinį susitarimą.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą 2012 m. kovo 22 d. (ieškinys priimtas 2012 m. kovo 27 d.), todėl nagrinėjant ginčą vadovaujamasi Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusia iki 2012 m. birželio 30 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-470/2012).

Lietuvos Respublikos KAĮ 11 straipsnyje (red. galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d.) numatyta, kad ginčai, susiję su bankrotu, negali būti perduoti nagrinėti arbitražui. Ši bendrosios taisyklės išimtis yra imperatyvi nuostata.

Pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ skirtas Europos Sąjungos teisės akto, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“, taikymui užtikrinti (ĮBĮ 1 str. 5 d.) ir iš esmės suderintas su reglamento nuostatomis, todėl ir Lietuvos Respublikos ĮBĮ normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatomis. Nagrinėjamu atveju ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto pagrindu imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. Tokie reikalavimai ĮBĮ buvo įtvirtinti ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus bei sudaryti teismui galimybę nustatyti priežastis, kurios galėjo sąlygoti įmonės nemokumą, kai sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šitaip yra užtikrinamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimas, nes visi jie privalo dalyvauti, vykdant visas bankroto procedūras: iškeliant bankroto bylą, kreditoriams pareiškiant reikalavimus ir juos tvirtinant, tenkinant kreditorių reikalavimus ir kt. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad ne tik ieškiniai bankrutuojančiai įmonei, bet ir jos ieškiniai skolininkams yra priskiriami teismų jurisdikcijai, o tai ginčą daro nearbitruotiną (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis Nr. 2-178/2009, 2011 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. 2-1319/2011).

Taigi, teismas sprendžia, kad 2011 m. vasario 1 d. šalių sudarytas arbitražinis susitarimas prieštarauja viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditorių teisių gynimo būdas, kuriuo kreditoriaus reikalavimo teisė gali būti ginama nuo skolininko nesąžiningų veiksmų. Tokio ieškinio tikslas ir paskirtis yra kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų gynimas nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, sumažina savo mokumą, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą ar turtines teises kitiems asmenims, ir tuo sumažina galimybę kreditoriui gauti visišką jo reikalavimo patenkinimą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Teismas sprendžia, kad yra visos sąlygos taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti Sutartį negaliojančia, nes :

1) Sutartis pažeidė kreditorių teises, kadangi sudarant Sutartį (2011-02-01) ieškovas buvo faktiškai nemokus ir turėjo labai didelių įsiskolinimų tiek darbuotojams, tiek valstybei, tiek kitiems juridiniams asmenims (iš esmės dėl to ginčo nėra). Šią aplinkybę patvirtina: a) trečiojo asmens R. D. pasirašytas 2011 m. balansas (2010-12-31 įmonės balansinis turtas buvo 17 884 397 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 15 779 877 Lt (iš kurių 9 221 474 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai pastoviai didėjo ir 2011 rugsėjo 5 d. pasiekė 1 327 399 Lt)) (1 t., b. l. 32-33); b) 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita (per 2010 m. įmonės nuostoliai buvo 2 156 997) (1 t., b. l. 140); c) administratoriaus įgalioto asmens pateikta skolų suvestinė Sutarties sudarymo dienai (2011-02-01), iš kurios matyti, kad pradelsti įsiskolinimai siekė 11 845 661,69 Lt; d) 2011 m. rugpjūčio 1 d. trečiojo asmens įmonės direktoriaus (savininko) R. D. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (nurodo, kad įmonė nemoki); e) teismo posėdžio metu to nepaneigė ir tretysis asmuo R. D.. Kreditoriaus teisių pažeidimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas pagal Sutartį nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. sumokėjo 3 110 800 Lt atsakovui (139 200 Lt sumokėti 2011 m. sausio 3 d.), bet nemokėjo eilinių įmokų kreditoriui AB „SEB lizingas“ (2 t., b. l. 4-7) bei nevykdė 2011 m. balandžio 14 d. susitarimo su UAB „Nemuno panorama“ (nemokėjo kas mėnesį sutartų 10 000 Lt įmokų), t. y. ieškovas nevykdė einamųjų būtinų mokėjimų, nors turėjo tam galimybes. Be to, Sutartis sudaryta aiškiai per didele kaina, nes sumokėta 3 250 000 Lt atsakovui be jokių garantijų tik už tai, kad šis suteikė ieškovui išskirtinę pasirinkimo teisę įsigyti įrenginį, t. y. iš esmės už „nieką“, kas taip pat patvirtina kreditorių teisių pažeidimą. Tokie ieškovo veiksmai akivaizdžiai sumažino galimybę kreditoriams bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Pažymėtina, kad Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Kai actio Pauliana yra nuginčijamas skolininko sudarytas sandoris, tačiau skolininko mokumas lieka neatkurtas dėl per mažos, palyginti su skolininko įsiskolinimų dydžiu, nuginčytu sandoriu skolininko susigrąžinto turto vertės, kreditorių teisės ir interesai yra taip pat apginami, nes kreditoriai pagal savo turimų reikalavimų eiliškumą turi realią galimybę gauti dalinį reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal visų kreditorių turimų reikalavimų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

2) skolininkas (ieškovas) ir atsakovas buvo nesąžiningi (prezumpcija - CK 6.67 str. 4 p. - priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), kadangi skolininkas, turėdamas mokumo problemų (nuo 2008 m. įmonės finansinė padėtis blogėjo, nuostoliai didėjo, įsiskolinimai didėjo) sudarė aiškiai nenaudingą Sutartį, nes skolininko Susitarimo įvykdymo vertė (3 250 000 Lt) žymiai viršijo atsakovo pateiktą įvykdymą (prisiimtą įsipareigojimą – suteikimas išskirtinės pasirinkimo teisės). Įrodymų, paneigiančių šalių nesąžiningumą, atsakovai ir trečiasis asmuo nepateikė (CPK 178 str.). Skolininko nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis nesistengė opciono mokesčio susigrąžinti, o po jo sumokėjimo (2011 m. gegužės 31 d.) iš karto (po pusės mėnesio – 2011 m. birželio 16 d.) pradėjo įmonės restruktūrizavimo procedūrų įgyvendinimą, kurios baigėsi bankroto iškėlimu (2011 m. rugpjūčio 23 d.).

Be to, teismas pažymi, kad ginčijama Opciono sutartis yra neatlygintinis sandoris, nes šiuo atveju tik skolininkas (ieškovas) sumokėjo pinigus, o atsakovas jokių veiksmų skolininko atžvilgiu neatliko (neperdavė turto), todėl atsakovų sąžiningumo klausimas yra neaktualus, neturintis reikšmės actio Pauliana instituto taikymui (CK 6.66 str. 2 d.).

Taigi, teismas sprendžia, kad 2011 m. vasario 1 d. Opciono sutartis pripažintina negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį (actio Paulaina).

Pripažinus Sutartį negaliojančia, taikytina restitucija ir iš atsakovo UAB „Ripol“ priteistina 3 250 000 Lt. Kadangi UAB „Ripol“ Sutarties sudarymo metu buvo registruota kaip IĮ „Ripol“, o vėliau (2011 m. spalio 6 d.) tapo UAB „Ripol“, atsakovas T. B., kaip juridinio asmens dalyvis, yra subsidiariai atsakingas už UAB „Ripol“ skolą (CK 2.50 str., 2.104 str. 2 d.), todėl 3 250 000 Lt subsidiariai priteistina ir iš atsakovo T. B..

Patenkinus ieškinį, iš atsakovų valstybei priteistina 36 500 Lt žyminio mokesčio (nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas) bei 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.), iš viso 36 540 Lt.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad 2011 m. vasario 1 d. Opciono sutartimi tarp ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARX Baltica“, į. k. 134474636, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“, į. k. 302476143, sudarytas arbitražinis susitarimas yra niekinis ir negaliojantis.

Pripažinti negaliojančia 2011 m. vasario 1 d. Opciono sutartį, sudarytą tarp ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARX Baltica“, į. k. 134474636, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“, į. k. 302476143.

Priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „ARX Baltica“, į. k. 134474636, iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“, į. k. 302476143, ir subsidiariai iš atsakovo T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 250 000 Lt (tris milijonus du šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų).

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“, į. k. 302476143, ir subsidiariai iš atsakovo T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 36 540 Lt (trisdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.