Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui L. B. AS Lietuvos skyriui, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 19 – ajam notaro biurui dėl neteisėto būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, sutarties pripažinimo galiojančia, atsakovo įpareigojimo vykdyti būsto kreditavimo sutartį bei notaro išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 19 – ojo notaro biuro notaras M. K. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Tarp ieškovo ir atsakovo (kaip teisių ir pareigų perėmėjo) 2008-10-17 buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK08/10/62S, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 64874,88 Eur dydžio kreditą butui, esančiam Savanorių g. 33-21, Kretingoje, pirkti (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 2.1., 2.7. punktai). Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė bankui nekilnojamąjį turtą: butą, unikalus Nr. 5698-8001-2016:0021, esantį Savanorių g. 33-21, Kretingoje (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 3.1 punktas). Ieškovas, kaip kredito gavėjas, įsipareigojo Kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku ir tinkamai mokėti Bankui kredito ir palūkanų įmokas pagal mokėjimo grafiką (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 2 punktas, 5.2.2. punktas). Kreditavimo sutarties 2.10 punkte įtvirtinta, kad mokėjimai pagal grafiką turi būti daromi kiekvieno mėnesio 15 d. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte numatyta, jog jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Kreditavimo sutarties 13 punktu susitarta, kad vėluojantis kredito (jo dalies) ir/ar priskaičiuotų palūkanų mokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas.

Dėl kreditavimo sutarties kvalifikavimo.

Byloje taikytinas ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228¹, 6.228⁴ straipsniuose. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 4 dalį šio kodekso 6.228¹ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Iš šių nuostatų seka, jog vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

Teismas nustatė, kad atsakovo parengtoje ir šalių pasirašytoje Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte yra nurodyta, kad kredito paskirtis – buto pirkimui. Ginčo sutartis buvo sudaryta, siekiant patenkinti privačius asmens poreikius, t. y. įsigyti gyvenamąjį būstą. Duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad ieškovas veikė kaip privatus vartotojas, kad butas būtų naudotas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, nepateikta. Atsižvelgiant į ginčo sutarties prigimtį bei į nustatytas sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes, teismas sprendžia, kad kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui – butui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl 2008-10-17 Kreditavimo sutartis kvalifikuotina, kaip vartojimo sutartis, ir ginčo dėl to byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus.

Dėl kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

Ieškovas nurodė, kad bankas vienašališkai nutraukdamas Būsto kreditavimo sutartį su ieškovu, pažeidė kredito sutarties bendrųjų sąlygų 19 punktą - ginčus, jei jie nebuvo išspręsti derybų būdu, tik tuomet perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, ir tuo pažeidė ieškovo teises ir interesus bei sutarties nutraukimo tvarką. Teigia, kad būtent šis faktas yra laikytinas kredito sutarties pažeidimu iš atsakovo pusės. Ieškovas teigia, kad atsakovas siuntė raginimus sumokėti skolą, tačiau prieš vienašališkai nutraukdamas kredito sutartį nesudarė jam sąlygų derėtis dėl skolos grąžinimo ir nesiderėjo su juo, todėl sutartis yra nutraukta neteisėtai. Atsakovas nurodė, kad ieškovui pranešimai apie įsiskolinimą ir gręsiantį vienašališką Kreditavimo sutarties nutraukimą buvo siunčiami ir įteikti, jam šios aplinkybės buvo gerai žinomos. Ieškovas sistemingai pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovo vėlavimai pagal Kreditavimo sutartį tęsėsi net 180 dienų. Ieškovas ne kartą buvo raginamas nedelsiant kreiptis arba atvykti į banką aptarti galimus problemos sprendimo variantus. Ieškovui buvo siūloma paskirti konfidencialų susitikimą, kurio metu, įvertinus situaciją, atsakovas galėtų pasiūlyti ieškovui individualų galimų jo finansinių sunkumų sprendimo variantą. Ieškovas į atsakovą nesikreipė, nebendradarbiavo ir neįgijo teisės neva dėl finansinių sunkumų ar kitų priežasčių nevykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių. Mano, kad bankas Kreditavimo sutartį nutraukė teisėtai, egzistuojant sutartiniams ir įstatyminiams sutarties nutraukimo pagrindams.

CK 6.881 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Įstatymas imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos davėjui (CK 6.872-6.874 straipsniai). CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes. To paties straipsnio 3 dalis skelbia, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. CK 6.218 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui nutraukti sutartį, jei prievolė neįvykdoma per papildomą terminą, nustatytą sutartyje, o jei dėl termino nesusitarta, per 30 dienų.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką. Ieškovas kaip kredito gavėjas įsipareigojo Kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku mokėti bankui palūkanas pagal mokėjimo grafiką, laiku ir tinkamai mokėti grąžintinas sumas bei kitus mokėjimus pagal sutartį (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 5.2.2 punktas). Tarp šalių pasirašytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.2.1. punkte numatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau laiko. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktas numato, kad nesumokėjus laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtinos kredito dalies ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų bent vienos įmokos Bankui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį, prieš tai pranešus apie tai kredito gavėjui ir nustačius papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13. punkte yra susitarta, kad vėluojantis mokėjimas yra esminis sutarties pažeidimo atvejis ir sutarties vienašalio nutraukimo pagrindas.

Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. lapkričio mėn. ieškovas visiškai nustojo mokėti kreditą, palūkanas ir delspinigius, 2019-04-09 dienai susidariusi skola buvo 725,23 Eur. 2019-04-10 buvo sumokėtas paskutinis mokėjimas pagal Kreditavimo sutartį, kuriuo sumokėta tik dalis įsiskolinimo 313,95 Eur. Uždelsimo priežasčių ar prašymų ieškovas atsakovui neteikė. Atsakovas, reaguodamas į ieškovo skolas, siuntė ieškovui pranešimus, kuriais būdavo prašoma padengti susidariusią skolą, buvo detaliai nurodytos įsiskolinimo sumos ir paaiškinta, kad ieškovas turėtų atvykti aptarti galimus problemos sprendimo variantus. Ieškovas gavo atsakovo siųstus pranešimus, tačiau į banką nesikreipė ir įsiskolinimo nustatytu terminu nepadengė. Įvertinus atsakovo sudarytą kredito grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo grafiką ir ieškovo atliktų įmokų suvestinę, nustatyta, jog ieškovas kredito grąžinimo grafike nustatytų terminų nesilaikė. Tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Kreditavimo sutartis nutraukta 2019 m. gegužės 13 d. Vilniaus miesto 19 – ojo notarų biuro notaras M. K. 2019 m. liepos 1 d. išdavė vykdomąjį įrašą MK-6344 dėl 52851,46 Eur išieškojimo iš ieškovo hipotekos kreditoriaus – atsakovo (AS L. B.) naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, jog kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.

Ieškovas taip pat nurodo, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti taikos sutartį, tačiau atsakovo netenkina pateikti skolos mokėjimo variantai ir atsakovas atsisako tęsti sutartinius santykius. Ieškovo nuomone, atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus, nebendradarbiavo su ieškovu, nesiderėjo, neįvertino jo realių galimybių padengti skolas, todėl atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą. Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas geranoriškai stengėsi išsaugoti sutartinius santykius, todėl ieškovo paskola pagal Kreditavimo sutartį 2010-07-23 buvo restruktūrizuota, t.y. remiantis 2010-07-23 Papildomu susitarimu prie Kreditavimo sutarties, prie paskolos likučio buvo pridėti susidarę įsiskolinimai ir buvo pritaikytas paskolos mokėjimo atidėjimas net 6 mėnesiams. Ieškovui 2014 m. nevykdant įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, ieškovui 2014-08-29 buvo siųstas raginimas bei 2014-10-22 buvo siųstas pranešimas. Ieškovui nevykdant mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį 2019-01-31 ieškovo kreditavimo byla vėl buvo perduota į atsakovo Paskolų restruktūrizavimo skyrių. Atsakovo iniciatyva su ieškovu buvo nuolat kontaktuojama telefonu, el. paštu, registruotu paštu. Atsakovui ieškovo pasiūlymai dėl Taikos sutarties sudarymo buvo nepriimtini, kadangi, kaip nurodė atsakovas, ieškovas sutartyje numatytus įmokų grąžinimo terminus pažeidinėjo ilgą laiką, jo įsiskolinimas yra įsisenėjęs. Nuo sutarties nutraukimo 2019 m. gegužės 13 d. ieškovas yra sumokėjęs atsakovui tik 682,32 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovas, vykdydamas sutartį, pažeidė šalių bendradarbiavimo principą. Priešingai, surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas siuntė pranešimus ieškovo nurodytu gyvenamosios vietos adresu, su ieškovu bendradarbiavo visapusiškai, ieškojo būdų išsaugoti sutartinius santykius. Kai tuo tarpu ieškovas nepervedinėjo savo visų gaunamų pajamų į savo sąskaitą esančią pas atsakovą, nepasinaudojo galimybe dėl kredito įmokų atidėjimo bei neįvykdė sutarties 14.1.4 punkte numatytos pareigos informuoti banką apie mokėjimų Bankui uždelsimą, savo finansinės padėties pablogėjimą ar apie kitus įvykius, galėjusius turėti neigiamos įtakos jo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui ir pats nesikreipė į atsakovą, neatliko net dalinių mokėjimų, jokių priežasčių nenurodė. Dėl ieškovo neveikimo sutartis ir toliau buvo nevykdoma, kas laikytina, bendradarbiavimo principo pažeidimu, o ieškovo argumentai dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo iš atsakovo pusės laikytini nepagrįstais ir neįrodytais ((duomenys neskelbtini) 185 straipsniai).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek sutarties sudarymo momentu, tiek jos vykdymo metu ieškovas turėjo elgtis kaip apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus. Ieškovas, sudarydama kredito sutartį su atsakovu, jau sutarties sudarymo dieną turėjo žinoti, jog negrąžinant kredito pagal sudarytą kredito grąžinimo grafiką, atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Sutarties sudarymo metu ieškovas pasirašė kiekviename sutarties lape, tuo patvirtindamas, kad su sutarties sąlygomis susipažino ir jos jam yra priimtinos. Nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, ieškovas nepateikė jokio prašymo atsakovui dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar įmokų mokėjimo grafiko pakeitimo. Kadangi ieškovas Kreditavimo sutartį pasirašė, o jo elgesys dėl sutarties sąlygų nesilaikymo niekuo nepateisinamas, todėl ieškovo atstovo argumentai, kad jis neturėjo galimybės susisiekti su atsakovo atstovais dėl derybų, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018). Kartu pažymėtina, kad, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).

Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.

Byloje esantys rašytiniai rodymai patvirtina, kad ieškovas ne kartą raštu buvo įspėtas apie gręsiantį Kreditavimo sutarties nutraukimą tuo atveju, jei jis per papildomai nustatytus terminus prievolei įvykdyti, nepadengs susidariusios skolos, todėl apie pranešimus dėl įsiskolinimo ir gresiantį sutarties nutraukimą ieškovui buvo gerai žinoma. Ieškovas, kaip kredito gavėjas, turėjo suvokti apie pareigą mokėti kredito įmokas, įvertinti pasekmes, kad jai tinkamai nevykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas nutrauks Kreditavimo sutartį. Kreditavimo sutartis nutraukta, ieškovui nepadengus viso įsiskolinimo, kuris nebuvo sumokėtas daugiau kaip 180 dienų. Apibendrinant, galima konstatuoti, kad ieškovo ilgalaikis ir sistemingas uždelsimas vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu atsakovui teisę vienašališkai sutartį nutraukti. Ieškovas elgėsi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, nesikreipė tiesiogiai į atsakovą dėl įmokų mokėjimo banko padalinyje, nesikreipė dėl įmokų atidėjimo, nesikreipė į trečiuosius asmenis dėl sutarties refinansavimo, todėl negali remtis kaip savo argumentų pagrindu aplinkybe, kad bankas su ja nebendradarbiavo ir nesiūlė galimų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tolesnio vykdymo būdų ir priemonių. Vienintelė ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis turėjo finansinių sunkumų, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Teismas konstatuoja, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus bei nustatytą papildomą terminą pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat įspėta, kad nesumokėjus įsiskolinimo, bankas sutartį nutrauks. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovas nustatė protingus terminus ieškovo prievolėms įvykdyti, tačiau pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovo nustatytus papildomus terminus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą Sutartį (CK 6.200 straipsnio 1-2 dalys). Atsakovas teisėtai ir pagrįstai, prieš tai du kartus įspėjęs ieškovą apie gręsiantį sutarties nutraukimą bei nustačiusi papildomus terminus prievolei įvykdyti, vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą Kreditavimo sutartį ir įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos taisykles (CK 6.209 straipsnio 1 dalis, 6.217 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 6.218 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis, 6.881 straipsnis).

Teismas pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Ieškovas nurodė, jog jis yra suinteresuotas atnaujinti nutrauktą Būsto kreditavimo sutartį ir finansiškai bus pajėgus šią sutartį vykdyti toliau ir pateikė duomenis apie savo gaunamas pajamas, tačiau viso įsiskolinimo atsakovui nesumokėjo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas kaip kredito įstaiga tikėjosi, jog prievolės, kylančios iš Kreditavimo sutarties, bus vykdomos laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, tačiau ieškovo elgesys ilgą laiką nemokant bankui įmokų bei nesant byloje duomenų, patvirtinančių, kad jei kredito sutartis bus atnaujinta, ieškovas bus finansiškai pajėgus ją tinkamai ir laiku vykdyti, nesudarė pagrindo atsakovui manyti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Ieškovas turėjo pakankamai laiko įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir išsaugoti sutartinius santykius ar esant dar sutarčiai nenutrauktai, inicijuoti jos pakeitimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats ieškovas neginčija fakto, jog jis pažeidinėjo Kreditavimo sutartį – tinkamai nemokėjo įmokų. Todėl ieškovo padaryti pažeidimai laikytini esminiais, atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškovu, todėl nėra pagrindo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Ieškovas, praleidęs sutarties vykdymo terminą, iš esmės pažeidė sutartį, todėl atsakovas įgijo teisę tokią sutartį vienašališkai nutraukti, o sutartį nutraukus - kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti ((duomenys neskelbtini) 185 straipsniai).

Dėl įpareigojimo vykdyti kreditavimo sutartį ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu.

Atsižvelgiant į tai, kad teismas netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negali būti tenkinamas ir iš jo kylantis ieškovo ieškinyje nurodytas reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti sutartį, nes nėra savarankiškas reikalavimas, o įsipareigojimas vykdyti atnaujintą sutartį (CK 1.138 straipsnis).

Nesant pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, nėra pagrindo naikinti ir Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K. 2019-07-01 vykdomąjį įrašą Nr. MK-6344.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus ieškinio, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos atsakovui. Atsakovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad patyrė 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Ieškinį atmetus, panaikinamos Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo sustabdymas antstolės V. D. vykdomojoje byloje Nr. 0004/19/00798 ir joje atliekamo išieškojimo iš atsakovui L. B. AS Lietuvos skyriui įkeisto ieškovo turto(CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 268, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo L. V. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 726,00 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo „L. B.“ AS Lietuvos skyriaus, į.k. naudai.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - vykdymo sustabdymą antstolės V. D. vykdomojoje byloje Nr. 0004/19/00798.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.