Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-81-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1847-1059/2017 dėl ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos prevencinio ieškinio dėl pažeistų teisių gynimo atsakovei I. V. U., trečiajam asmeniui antstolei I. B., priėmimo klausimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2017 m. rugsėjo 21 d. Rokiškio teismo rūmuose gautas Rokiškio rajono savivaldybės administracijos prevencinis ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti nepagrįsta atsakovės I. V. U. reikalavimo teisę į 5700 Eur sumą iš ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos; uždrausti atsakovei I. V. U. reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti 5700 Eur sumą iš ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo priėmimo dienos.Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties pagrindu 2015 m. gruodžio 29 d. pervedė atsakovei 5716,56 Eur minimaliąją darbo užmokesčio kompensaciją ir 383,40 Eur atstovavimo išlaidų. Tačiau 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas antstolės I. B. 2017 m. rugpjūčio 16 d. raginimas įvykdyti sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 6011,00 Eur išieškojimo. Nurodė, kad per suklydimą I. V. U. pervedė teismo priteistą skolos sumą, susidariusią 2015 m. lapkričio 27 d. Kadangi pavedimas buvo padarytas 2015 m. gruodžio 29 d. už 32 kalendorines dienas (iki teismo sprendimo įvykdymo), per klaidą liko nepervesti 311 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Apie šią klaidą sužinojo tik gavusi antstolės I. B. raginimą įvykdyti sprendimą geruoju, nes atsakovė dėl šios sumos trūkumo anksčiau nepareiškė jokių pretenzijų. Nurodė, kad ieškovė dėl neteisingai paskaičiuotos ir pervestos pinigų sumos tik praėjus 8 mėnesiams kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir tik beveik po metų nuo kreipimosi dėl vykdomojo rašto išdavimo pateikė antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą, todėl skola buvo didinama piktybiškai, kryptingai, kas rodo atsakovės nesąžiningą elgesį ir piktnaudžiavimą savo teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar teismas tinkamai taikė procesinės teisės nuostatas atsisakydamas priimti ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės prevencinį ieškinį, nes jis neatitinka prevencinio ieškinio sąlygų dėl to, kad veiksmai, kuriuos prašoma uždrausti, yra atlikti, jie yra praeities faktai, o atsakovės kreipimasis į antstolį su teismo išduotu vykdomuoju raštu dėl priverstinio skolos išieškojimo negali būti laikomas neteisėtu veiksmu.CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio reikalavimų, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Tuo tarpu teismo pareiga yra imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai (CPK 2 straipsnis). Ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje ieškovas turi nurodyti ieškinio (pareiškimo) pagrindą, bet ne jį įrodyti. Teismas šioje stadijoje turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis).Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė Rokiškio rajono savivaldybės administracija 2017 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prevenciniu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nepagrįsta atsakovės I. V. U. reikalavimo teisę į 5700 Eur sumą iš ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos; uždrausti atsakovei I. V. U. reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti 5700 Eur sumą iš ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nors sprendė nutarties 19 punkte nurodyto ieškinio priėmimo klausimą ir turėjo tik patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis), tačiau pasisakė dėl pačios bylos esmės ir ieškinio nepagrįstumo bei jo neįrodytinumo, nes konstatavo, jog nėra prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygų, numatytų CK 6.255 straipsnyje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad ieškovės reiškiamas ieškinys yra neįrodytas, nes nėra prevenciniam ieškiniui reikalingų sąlygų, yra ankstyvos, padarytos ieškinio priėmimo stadijoje ir jos negalėjo būti faktiniu pagrindu atsisakyti priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio pagrindu, nes jame nėra numatyta, kad ieškinį galima atsisakyti priimti dėl to, kad jis yra aiškiai nepagrįstas. Nežiūrint nutarties 20 punkte padarytų išvadų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamosios nutarties galutinė išvada atsisakyti priimti ieškovės ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo yra pagrįsta, tačiau ji turėjo būti padaryta vadovaujantis ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, bet 5 punkto pagrindu (teismo žinioje buvo byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, turi išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo nuo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties, taip pat ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai). Taip įstatymų leidėjas apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų. Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Vertinant ieškinių tapatumą, svarbu yra ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir pasirinktas gynybos būdas. Byloje nustatyta, kad ieškovės Rokiškio rajono savivaldybės administracijos ieškinys šioje byloje pateiktas teismui 2017 m. rugsėjo 21 d. Jame ieškovė reikalauja pripažinti nepagrįsta atsakovės I. V. U. reikalavimo teisę į ieškovę 5700 Eur sumai, uždrausti atsakovei reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti minėtą sumą iš ieškovės. Taigi ieškovė siekia, jog iš jos nebūtų išieškomos piniginės lėšos pagal įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš esmės tokio paties rezultato (dalyko), tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių ieškovė siekė ir 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikdama teismui skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė nutraukti vykdomąją bylą (išieškojimo veiksmus) Nr. (duomenys neskelbtini) pagal vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 6011,00 Eur skolos išieškojimo. Skundo patenkinimas būtų reiškęs, kad atsakovė neturi reikalavimo teisės į ieškovę nurodytai sumai. Pažymėtina, kad tiek ieškovės prevencinio ieškinio faktiniu pagrindu, tiek skundo dėl antstolio veiksmų faktiniu pagrindu yra nurodytos tos pačios aplinkybes, t. y. tas pats skolos dydis to paties vykdomojo rašto pagrindu, kad skola atsirado dėl išieškotojos I. V. U. neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, kad ji tyčia delsė kreiptis į teismą dėl vykdomo rašto išdavimo, o vėliau – į antstolius dėl išieškojimo vykdymo ir kt. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad ieškovei Rokiškio rajono savivaldybės administracijai 2017 m. rugsėjo 21 d. pirmosios instancijos teismui pateikiant prevencinį ieškinį šioje byloje, nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. Rokiškio teismo rūmų žinioje jau buvo byla pagal Rokiškio rajono savivaldybės administracijos skundą dėl antstolio veiksmų (civilinė byla Nr. 2YT-1791-504/2017), išieškotoja - I. V. U., iškelta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Toks atvejis turėjo būti kvalifikuojamas pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) ir būtent šiuo pagrindu reikėjo atsisakyti priimti ieškovės pareikštą ieškinį šioje byloje. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė kitą ieškinio atsisakymo priimti teisinį pagrindą, tačiau išdėstė ir tinkamą faktinį pagrindą, patvirtinantį ieškovės keliamo reikalavimo tapatumą pagal minėtus tris elementus su kita teismo žinioje jau esančia byla. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes galutinė teismo išvada yra teisinga, teisėta ir pagrįsta. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tik patikslina skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį nurodydamas, kad ieškinį atsisakoma priimti ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o 5 punkto pagrindu.Papildomai pažymėtina, kad nutartyje išdėstytų išvadų bei teisinio vertinimo nekeičia ir atskirojo skundo argumentas, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 2YT-1791-504/2017, teismas išaiškino, jog dėl piniginių lėšų grąžinimo pareiškėja turi teisę pateikti teismui ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė prevencinį ieškinį dėl piniginių lėšų neišieškojimo, o ne ieškinį dėl sumokėtų lėšų grąžinimo.Netenkinus ieškovės atskirojo skundo dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo, klausimas dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nesvarstomas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

palikti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį nepakeistą.