- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-326-440/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- P. G.
- Ieškovas
- P. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-87-339/2019 pagal ieškovės P. G. įmonės „Vebartas“ ieškinį atsakovui P. G. dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės P. G. įmonės „Vebartas“ bankroto administratorius A. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 2933,62 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas A. V.. 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtinti ieškovės kreditoriai ir jų finansiniai 2933,62 Eur sumos reikalavimai. Atsakovas, būdamas įmonės savininku ir vadovu, nesielgė rūpestingai, atidžiai bei apdairiai ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl atsakovui kyla civilinė atsakomybė, pažeidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - R ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį. Ieškovei iškėlus bankroto bylą, jokie ieškovės apskaitos dokumentai bei turtas administratoriui nebuvo perduoti, o ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai (finansinių ataskaitų rinkiniai ir metiniai pranešimai) Juridinių asmenų registrui per visą veiklos laikotarpį išvis nebuvo teikti. Prievolė ieškovei už jos savininką mokėti valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) nebuvo vykdomos nuo 2002 metų, į raginimus nereaguota, antstoliams piniginių lėšų nepavyko išieškoti, o bankroto byla iškelta tik 2018 metais paties kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo Mažeikių skyriaus (toliau – VSDF Mažeikių skyrius) iniciatyva. Jau nuo 2002 m. sausio 1 d. ieškovė buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir buvo nemoki, o jos vadovas ir savininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė. Nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas padarė žalą kreditoriams. Ieškovė veiklą vykdė būdama nemoki, todėl visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti įsipareigojimai atsirado ieškovei esant nemokiai. Atsakovo neteisėtas neveikimas ir pareigos kreiptis dėl ieškovės bankroto bylos inicijavimo pažeidimas tiesiogiai lėmė ieškovės finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą ir didėjimą, atsakovo kaltė šiuo atveju preziumuojama. Mano, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas iš atsakovo priteisti ieškovės kreditoriams padarytos žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas P. G. su ieškiniu nesutiko nurodydamas, kad įmonę „Vebartas“ (toliau – įmonė) įsteigė 2001 m. kovo 21 d., 2004 m. kovo 24 d. išvyko gyventi į Airiją ir ten tebegyvena iki šiol. Iki jo išvykimo ši įmonė veiklą vykdė, turėjo vieną darbuotoją, manė, kad vykdys veiklą šioje įmonėje, todėl prieš išvykdamas įmonės neuždarė. Socialines įmokas Airijos valstybei moka nuo 2004 metų ir dvigubas apmokestinimas nėra galimas, todėl VSDF Mažeikių skyrius įsiskolinimą skaičiuoja nepagrįstai. Nuo 2007 m. VSDF Mažeikių skyrius žinojo, kad atsakovas gyvena Airijoje, nes ten siuntė laiškus, informaciją apie įsiskolinimą. 2009–2010 metais Airijoje jis gavo bedarbio pašalpą, iš kurios kas savaitę buvo išskaičiuojama po 20 Eur įsiskolinimo VSDF Mažeikių skyriui. Nežino, kodėl VSDF Mažeikių skyrius negavo šių išskaičiuotų sumų. Išvykimą į Airiją oficialiai deklaravo 2010 metais. Apie tai, kad jo įmonei iškelta bankroto byla, sužinojo tik gavęs dokumentus iš teismo šioje byloje. Gyvendamas Airijoje, anksčiau dirbo, šiuo metu yra bedarbis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2019 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Iš P. G. priteisė P. G. įmonei „Vebartas“ 2933,62 Eur žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei iš P. G. priteisė 66 Eur žyminį mokestį.
4. Teismas nustatė, kad VSD įmokų mokėjimo tvarką ieškovė pradėjo pažeidinėti nuo 2002 m. liepos mėn. Nuolatinių debeto mokėjimo nurodymų, raginimų bei antstolių pagalba įmokos buvo išieškomos. Atsakovas tiksliai nenurodė, iki kada ieškovė vykdė veiklą, ir periodiškai mokėjo įstatymų nustatyto dydžio įmokas VSDF Mažeikių skyriui. Atsakovo teigimu, jis 2004 m. kovo 24 d. išvyko gyventi į Airiją, išvykdamas ieškovės veiklos pabaigos neįregistravo, nuo išvykimo daugiau jokių įmokų VSDF Mažeikių skyriui nemokėjo. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti, ieškovės apskaitos dokumentai administratoriui neperduoti, balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, administratoriui taip pat nepateiktas. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad įmonė nuo 2002 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Šiuo atveju atsakovas bankroto bylos iškėlimo ieškovei neinicijavo, realiai beveik 17 metų ieškovės veikla nesidomėjo. Atsakovas 2004 m. kovo 24 d. išvyko gyventi į Airiją, išvykimas deklaruotas 2010-08-26, tačiau teismas vertino, kad įmonės vadovo ir savininko išvykimas į kitą valstybę neatleidžia nuo prievolės įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti įmonės veiklos pabaigą arba, esant įmonės nemokumui ir negalėjimui vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą. Įvertinęs tai, teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas bei nevykdė jam įstatymu nustatytos imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir todėl toks jo elgesys, sprendžiant dėl vadovo civilinės atsakomybės, vertintinas kaip neteisėti veiksmai.
5. Atsakovo pateiktas Darbo ir socialinės apsaugos departamento raštas apie jo socialinio draudimo įrašus, pažymos apie atlyginimą, mokesčius ir socialinio draudimo įmokas už 2004, 2005, 2006 metų laikotarpius neįrodo, kad įsiskolinimo suma VSDF Mažeikių skyriui apskaičiuota nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu VSDF Mažeikių skyrius informavo atsakovą, kokius dokumentus iš Airijos kompetentingos įstaigos apie draustumą jis turi pateikti, kad būtų perskaičiuotos PSD įmokos. Remiantis Airijos kompetentingos įstaigos pateiktais duomenimis PSD įmokos buvo perskaičiuotos ir už šiuos laikotarpius atsakovui jų mokėti nereikia. Taip pat VSDF Mažeikių skyrius informavo atsakovą, kad jokių iš jo bedarbio pašalpos Airijoje išskaičiuojamų sumų negavo. Byloje esantys įrodymai teismui patvirtino, kad ieškovė veiklą vykdė būdama nemoki, VSD ir PSD įmokos VSDF Mažeikių skyriui nebuvo mokamos būtent už patį atsakovą, šio kreditoriaus 2933,62 Eur reikalavimas yra patvirtintas teismo nutartimi ieškovės bankroto byloje, todėl pripažino ieškovei 2933,62 Eur žalą. Atsakovo neteisėtas neveikimas ir pareigos kreiptis dėl ieškovės bankroto bylos inicijavimo pažeidimas turėjo tiesioginės įtakos ieškovės finansinių įsipareigojimų kreditoriui susiformavimui ir didėjimui, todėl teismas pripažino, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovo, kaip įmonės vadovo ir savininko, kaltė yra preziumuojama, šią prezumpciją paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Pats atsakovas nurodė, jog išvykęs gyventi į Airiją, įmonės veiklos nebevykdė, ja nesidomėjo, šioje byloje teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovas P. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių perskaičiuoti nuo 2004 metų žalos dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Apie bankroto bylą, iškeltą Šiaulių apygardos teisme, apeliantas informuotas nebuvo, todėl neturėjo galimybės dalyvauti šiame procese ir pateikti žalos nepagrįstumo įrodymų.
6.2. Apeliantas tvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas deklaravo išvykimą į Airiją, nors nuolat ten gyvena nuo 2004 m. kovo 24 d. Kiekvienų metų pabaigoje Airijos mokesčių mokėtojams išduodamas standartizuotas dokumentas, patvirtinantis apie per metus sumokėtus mokesčius Airijos valstybei. Taip pat šis dokumentas patvirtina ir tai, kad asmuo yra draustas socialiniu draudimu. Taip pat teismui buvo pateikta Airijos Darbo ir socialinės apsaugos departamento išrašas apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas nuo 2004 iki 2017 metų. Pažymoje nurodoma, kiek savaičių per metus šios įmokos buvo sumokamos dirbančio asmens ir kiek savaitinių įmokų kredituojama asmeniui nedirbant. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šie įrodymai yra nepakankami. 2019 m. vasario 7 d. apeliantas gavo raštą, kuriame patvirtinama, kad nuo 2009 m. kovo iki 2010 m. birželio iš bedarbio pašalpos, mokamos Airijos Darbo ir socialinės apsaugos departamento, Lietuvos VSDF naudai buvo nuskaičiuota 1357,16 Eur, teismui jo pateikti negalėjo, nes jį gavo per vėlai.
6.3. Apeliantas įsitikinęs, kad VSDFV Mažeikių skyrius neturi jokio pagrindo reikalauti PSD įmokų, priskaičiuotų po 2010 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po atsakovo deklaravimo apie išvykimą į Airiją.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės P. G. įmonės „Vebartas“ bankroto administratorius A. V. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. VSDFV Mažeikių skyriaus finansinis reikalavimas P. G. įmonės „Vebartas“ bankroto byloje nėra nuginčytas ar ginčijamas, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad VSDFV Mažeikių skyriaus finansinis reikalavimas yra pagrįstas.
7.2. Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovo kaip valdymo organo pareigų nevykdymu. Atsakovo reikalavimas įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių perskaičiuoti įsiskolinimo dydį nuo 2004 metų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto apeliacinis skundas atmestinas.
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau-CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
9. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus: Airijos Darbo ir socialinės apsaugos departamento pažymą apie išskaičiuotą 1357,16 Eur sumą, socialinio draudimo įrašą apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas nuo 2004 iki 2017 metų.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatyme nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir drauge užtikrinti galimybę užkirsti kelią proceso šalims piktnaudžiauti procesu, tai skatina greitesnį bylos išnagrinėjimą. Tačiau pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.
11. Apeliantas tvirtina, kad tik priėmus skundžiamą sprendimą buvo gauti kartu su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį – konstatuoti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsiradusį būtinumą teikti naujus įrodymus. Byla yra elektroninė, kiekviena iš šalių turėjo galimybę bet kuriuo metu susipažinti su bylos medžiaga bei kartu su apeliaciniu skundu naujai pateiktais įrodymais. Šios konkrečios bylos atveju naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), todėl atsakovo kartu su apeliaciniu skundu naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami visų bylos aplinkybių kontekste.
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo ir žalos dydžio
12. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl to, kad įmonės vadovas ir jos savininkas, tapus įmonei nemokia, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi ieškovei P. G. įmonei „Vebartas“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskirtas A. V. (1 t., 9–12 e. b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas įmonės antros eilės kreditoriaus VSDFV Mažeikių skyriaus 2933,62 Eur finansinis reikalavimas, kuris pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėmis ataskaitomis (1 t., 13, 18–20, 32–35 e. b. l.). Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad nuo 2001 m. kovo 21 d. ieškovės savininkas ir vadovas yra atsakovas P. G. (1 t., 36 e. b. l.).
14. Bankrutavusios P. G. įmonės „Vebartas“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2933,62 Eur žalos iš buvusio įmonės vadovo ir savininko priteisimo, ieškinio reikalavimus grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, t. y. įrodinėjo, kad atsakovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), dėl to įmonei padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai.
15. Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija įmonės vadovo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos esant tam tikroms sąlygoms pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas neskundžia ir teismo išvados, kuria teismas nustatė įmonės nemokumo pradžią, konstatuodamas, kad įmonė nuo 2002 m. sausio 1 d. buvo nemoki.
16. Apeliantas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliacinį skundą grindžia esminiu argumentu dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio. Apeliantas prašydamas įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių perskaičiuoti nuo 2004 metų žalos dydį tvirtina, kad jis nebuvo informuotas apie bankroto bylos iškėlimą įmonei, 2010 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas deklaravo išvykimą į Airiją, nors nuolat ten gyvena nuo 2004 m. kovo 24 d., 2019 m. vasario 7 d. apeliantas gavo raštą, kuriame patvirtinama, kad nuo 2009 m. kovo iki 2010 m. birželio iš bedarbio pašalpos, mokamos Airijos Darbo ir Socialinės Apsaugos Departamento, Lietuvos VSDF naudai buvo išskaičiuota 1357,16 Eur. Apeliantas įsitikinęs, kad VSDFV Mažeikių skyrius neturi jokio pagrindo reikalauti PSD įmokų, apskaičiuotų jam deklaravus apie išvykimą į Airiją. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad apeliantas nebuvo informuotas apie bankroto bylos įmonei iškėlimą, todėl neturėjo galimybės dalyvauti šiame procese ir pateikti žalos nepagrįstumo įrodymų. Teisėjų kolegija visų pirma vertina tai, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas negalėjo tiksliai nurodyti iki kada ieškovė vykdė veiklą ir periodiškai mokėjo įstatymų nustatyto dydžio įmokas VSDF Mažeikių skyriui. Apeliantas 2004 m. kovo 24 d. išvyko gyventi į Airiją, išvykdamas ieškovės veiklos pabaigos neįregistravo, nuo išvykimo daugiau jokių įmokų VSDF Mažeikių skyriui nemokėjo. Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami, ieškovės apskaitos dokumentai bankroto administratoriui neperduoti. Šiuo atveju atsakovas bankroto bylos iškėlimo ieškovei neinicijavo, realiai beveik 17 metų ieškovės veikla nesidomėjo. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir savininku, žinojo ar turėjo žinti apie jo vadovaujamos įmonės – ieškovės nemokumą ir privalėjo arba dėti maksimalias pastangas atsiskaityti su kreditoriais, arba, negalėdamas to padaryti, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei. Apelianto išvykimas į kitą valstybę neatleidžia jo nuo prievolės įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti įmonės veiklos pabaigą. Reikšminga tai, kad VSDFV Mažeikių skyriaus finansinio reikalavimo P. G. įmonės „Vebartas“ bankroto byloje apeliantas neginčija. Apie iškeltą įmonei bankroto bylą yra skelbiama viešai specialioje interneto svetainėje ir visiems suinteresuotiems asmenims, tarp jų ir apeliantui, tokia informacija yra viešai prieinama. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto kaip įmonės vadovo specialų statusą ir įstatymo nuostatas, susijusias su įmonės vadovo pareigomis įmonės atžvilgiu, pažymi, jog apelianto deklaruojamas nežinojimas ir nesidomėjimas yra nesuderinamas su jo specialiu statusu, ir nurodytų aplinkybių kontekste vertinamas kaip atsakovo siekis išvengti atsakomybės dėl netinkamų vadovo pareigų vykdymo.
18. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti ( ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tai reiškia, kad, jei vadovas, įmonei tapus nemokiai, pažeidžia pareigą inicijuoti bankroto bylą, nuo to momento atsiradę ar padidėję įmonės įsipareigojimai kreditoriams laikomi žala. Pažymėtina, kad, remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, visi bendrovės nepadengti įsipareigojimai, prisiimti po to, kai bendrovė tapo nemokia, vertinami kaip žala, nes, jei vadovas laiku būtų inicijavęs bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę.
19. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
20. Teisėjų kolegija vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žalos dydžio ir kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus pažymi, kad Lietuvos Respublikos Gyventojų registro duomenimis išvykimą į Airiją apeliantas deklaravo 2010-08-26. 2001-03-21 apeliantas įregistravo P. G. įmonę „Vebartas“, iki bankroto bylos įmonei iškėlimo P. G. įmonei „Vebartas“ nebuvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, nedeklaruota įmonės veiklos pabaiga. Apeliantas, kaip individualios įmonės savininkas, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 4 straipsnio 3 dalį (savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialinio draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims) privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas. VSD įmokos atsakovui priskaičiuotos už laikotarpius nuo 2004-12-13 iki 2004-12-31 – 49,94 Lt, nuo 2005-01-01 iki 2005-12-31 – 1 116,00 Lt, nuo 2006-01-01 iki 2006-12-31 – 1290,00 Lt, nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 – 1 578,00 Lt, nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 –2 006,00 Lt, nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 – 1 368,00 Lt, nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 – 986,28 Eur ir nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 – 852,12 Eur. Iš viso VSD įmokų skola 3 983,14 Eur. Jo įsiskolinimas VSDF biudžetui kiekvieną mėnesį didėjo, kadangi kas mėnesį atsakovui, kaip individualios įmonės savininkui, buvo priskaičiuojama po 99,94 Eur VSD įmokų.
21. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atsakovas privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas. PSD įmokos apskaičiuotos už laikotarpius nuo 2010-01-01 iki 2010-08-31 ir nuo 2013-10-01 iki 2016-03-31. Apeliantas nuo 2010-08-26 deklaravo išvykimą į Airiją, todėl VSDFV Mažeikių skyrius 2016-09-08 kreipėsi į Airijos kompetentingą įstaigą (International Records Section, Inner Relief Road, Buncrana Co. Donegal, Ireland) dėl draustumo šioje šalyje. Airijos kompetentinga įstaiga 2016-09-26 pateikė E 104 formos pažymą Nr. 4-17651, kurioje nurodoma, kad atsakovas Airijoje buvote draustas laikotarpiais nuo 2010-06-28 iki 2010-07-30, nuo 2010-08-02 iki 2012-08-10 ir nuo 2013-07-08 iki 2014-12-31. Remiantis šiuo dokumentu PSD įmokos buvo perskaičiuotos ir už minėtus laikotarpius įmokų apeliantui mokėti nereikia. PSD įmokos apskaičiuotos už laikotarpius: nuo 2010-01-01 iki 2010-06-28 – 424,80 Lt, nuo 2010-07-31 iki 2010-08-02 – 4,64 Lt, viso 429,44 Lt (nuo 2015-01-01 litus konvertavus į eurus, PSD įmokų skola 124,38 Eur), nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 – 336,00 Eur ir nuo 2016-01-01 iki 2016-03-31 – 94,50 Eur. Iš viso PSD įmokų buvo apskaičiuota 554,88 Eur.
22. Siekdamas išieškoti iš apelianto, kaip individualios įmonės savininko, nesumokėtas įmokas, VSDFV Mažeikių skyrius taikė priverstinio poveikio priemones ir 2002-08-06 priėmė sprendimą Nr. 393 dėl 207,00 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka ir kreipėsi į Antstolių kontorą prie Telšių rajono apylinkės teismo. Skola 2002-08-19 buvo padengta. VSDFV Mažeikių skyrius 2004-08-18 priėmė sprendimą Nr. 106 dėl 825,00 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka ir perdavė vykdyti antstolei D. S.. Papildomai antstolės D. S. kontorai dėl įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo perduoti sprendimai: 2005-04-28 Nr. 84 dėl 743,00 Lt, 2005-10-26 Nr. 375 dėl 600,00 Lt, 2006-01-11 Nr. 17 dėl 338,00 Lt, 2006-03-31 Nr. 240 dėl 315,00 Lt, 2006-07-03 Nr. 455 dėl 316,00 Lt, 2006-10-02 Nr. 681 dėl 361,00 Lt, 2006-12-19 Nr. 903 dėl 362,00 Lt, 2007-03-20 Nr. 265 dėl 403,00 Lt ir 2007-09-18 Nr. 678 dėl 425,00 Lt. Iš antstolės D. S. kontoros pajamų nebuvo gauta, o perduoti vykdyti sprendimai buvo grąžinti. VSDFV Mažeikių skyrius 2007-09-27 priėmė sprendimą Nr. 737 dėl 5 111,35 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka ir perdavė vykdyti antstolio V. D. kontorai. Papildomai antstolio V. D. kontorai dėl įmonės skolos priverstine tvarka išieškojimo buvo perduoti sprendimai: 2007-12-19 Nr. 1108 dėl 428,00 Lt, 2008-04-16 Nr. 583 dėl 501,90 Lt, 2008- 07-18 Nr. 1196 dėl 507,68 Lt, 2008-10-21 Nr. 1846 dėl 544,83 Lt, 2009-01-21 Nr. 171 dėl 574,32 Lt ir 2012-09-19 Nr. SPTi-11508 dėl 8 725,35 Lt. Iš antstolio V. D. kontoros 2010-10-20 gauta 270,99 Eur (išieškota skola pagal sprendimus Nr. 1108 ir Nr. 1196). Antstolio V. D. kontora 2010-11-03 sprendimus Nr. 737, Nr. 583, Nr. 1846 ir Nr. 171 grąžino neįvykdytus (nerasta turto) su skolos išieškojimo negalimumo aktu. 2014-07-03 VSDFV Mažeikių skyrius Airijos kompetentingai įstaigai (Central Overpayments and Dept Manangement, Department of Sočiai Protection) pateikė R017 (susigrąžinimo prašymą ir (arba) prašymą imtis atsargumo priemonių) dėl 2 535,82 Eur (iš jų: 2 144,74 Eur VSD įmokų, 162,78 Eur PSD įmokų, 98,47 Eur VSD įmokų už darbuotojus ir 129,83 Eur delspinigių) skolos VSDF biudžetui išieškojimo. Atsakovas yra nurodęs, kad Airijoje jam buvo mokama bedarbio pašalpa, iš jos kas savaitę buvo išskaičiuojama po 20,00 Eur VSDF biudžetui, tačiau VSDFV Mažeikių skyrius iš Airijos kompetentingos įstaigos jokių lėšų nėra gavęs. Taigi, P. G. įmonė „Vebartas“ 2017 m. gruodžio 6 d. VSDF biudžetui skolinga 2 933,62 Eur, iš jų: 98,47 Eur VSD įmokų už darbuotojus ir 5,50 Eur delspinigių, 2 144,74 Eur VSD įmokų už savininką ir 106,75 Eur delspinigių, 554,88 Eur PSD įmokų ir 23,28 Eur delspinigių.
23. Atsakovas pateikė Darbo ir socialinės apsaugos departamento raštą apie jo socialinio draudimo įrašus, pažymas apie atlyginimą, mokesčius ir socialinio draudimo įmokas už 2004, 2005, 2006 metų laikotarpius (2 t., 24–29, 33–47 e. b. l.), tačiau, kaip pagrįstai vertino bylą nagrinėjęs teismas, šie dokumentai neįrodo, kad įsiskolinimo suma VSDF Mažeikių skyriui apskaičiuota nepagrįstai. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu VSDF Mažeikių skyrius informavo atsakovą, kokius dokumentus iš Airijos kompetentingos įstaigos apie draustumą jis turi pateikti, kad būtų perskaičiuotos PSD įmokos. VSDF Mažeikių skyrius 2016 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Airijos kompetentingą įstaigą dėl atsakovo draustumo šioje šalyje ir Airijos kompetentinga įstaiga 2016 m. rugsėjo 26 d. pateikė duomenis, jog atsakovas Airijoje buvo draustas laikotarpiais nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2010 m. liepos 30 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Remiantis šiais duomenimis PSD įmokos buvo perskaičiuotos ir už šiuos laikotarpius atsakovui jų mokėti nereikia. Apelianto pateiktas 2019 m. vasario 4 d. raštas, kad Darbo ir socialinės apsaugos departamentas 2009 m. kovo iki 2010 birželio mėn. atskaitė 1357,16 Eur sumą iš atsakovui kas savaitę mokamos bedarbio pašalpos, nepatvirtina, kad būtent šia suma buvo sumažinta VSDF biudžeto skola (CPK 178 straipsnis). Be to, VSDF Mažeikių skyrius informavo atsakovą, kad jokių iš jo bedarbio pašalpos Airijoje išskaičiuojamų sumų nėra gavęs (1 t., 96–97 e. b. l.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant ir į apelianto papildomai pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantas nepaneigė skundžiamu teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo dydžio. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantui išlieka galimybė dėl minėtų įsiskolinimų kelti klausimą vykdymo procese.
24. Pažymėtina, kad Kasacinis teismas formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus.
25. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo P. G. padarytos žalos dydį nustatė, remdamasis VSDFV Mažeikių skyriaus kreditorių reikalavimų dydžiu, kurie patvirtinti bankroto byloje ir kurių patenkinti bendrovei neturint jokio turto nėra galimybės. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso normų, todėl apeliacinio skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
26. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.