- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-29
- Bylos Nr.
- eI2-12451-1029/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03376-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- P. R. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini)
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas P. R. D skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146239.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu atsakovo 2024 m. birželio 14 d. sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 15 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės, įmonė, kuriuos dalyvis yra asmuo neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog panaikindamas leidimą laikinai gyventi atsakovas rėmėsi tuo, kad pareiškėjo įmonė (duomenys neskelbtini) 2022 m. neatitiko reikalavimo, jog joje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pripažįsta, kad pareiškėjas susidūrė su sunkumais ieškant naujų darbuotojų, kurie galėtų pakeisti jo anksčiau įdarbintus asmenis, versle darbuotojų kaita yra įprasta praktika, tačiau dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo įmonėje 2024 m. balandžio 2 d. buvo įdarbintas D.S.S., kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad darbo santykiai su darbuotojais H.C. ir K.K. jų pačių iniciatyva pasibaigė 2022 m. lapkričio 11 d., o leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas 2022 m. lapkričio 15 d., t. y. jau egzistuojant nurodytai situacijai. Argumentuoja, jog nors Įstatymo 36 straipsnis numato užsieniečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi, pareigą pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, tačiau nenumato pareigos informuoti apie darbuotojų kaitą – tiek darbo santykių nutraukimą, tiek ir atsiradimą. Akcentuoja, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas nesikreipė į pareiškėją, nepaprašė pateikti paaiškinimo. Pripažįsta, jog pareiškėjas, siekdamas užtikrinti įmonės veiklos stabilumą ir sumažinti finansinę įmonės naštą, sau išmokėjo mažesnį darbo užmokestį, tačiau pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina banko sąskaitoje turimą 11547,50 Eur sumą, kas tenkina reikalaujamų pragyvenimo lėšų dydį. Tvirtina, kad atsakovas pareiškėjo situacijos individualiai nevertino, sprendimą priėmė formaliai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimą individualių administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškina, kad P. R. D. 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra dalyvis (duomenys neskelbtini), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nurodo, jog 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760202635, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 15 d. Pažymi, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 13 d. Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie asmens valdomą įmonę bei jos darbuotojus ir nustatyta, kad įmonėje dirba 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, o laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. įmonėje nedirbo nei vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, iki 2022 m. lapkričio 11 d. įmonėje dirbusių darbuotojų darbo užmokestis buvo mažesnis nei 2 BDU dydžiai. Ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 7 punktais. Teigia, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra įmonės dalyvis ir (duomenys neskelbtini) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl darbuotojams H. C. ir K. K. nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, jog nuo 2022 m. spalio iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl įmonės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl mano, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydamas Įstatymo numatytų pareigų. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje numatytą savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Atsižvelgus į duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, t. y., kad asmeniui 2024 m. balandžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, o gegužės mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (465 Eur), atsakovas vertino, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumato Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją. Pabrėžia, jog pareiškėjas 2024 m. birželio 25 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu ir Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S167978 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 24S146239 teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas P. R. D. 2022 m. rugsėjo 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės (duomenys neskelbtini) vadovas ir akcininkas, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pildydamas prašymą pareiškėjas inter alia įsipareigojo informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl pateikto prašymo.
2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760202635, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 15 d.
Migracijos departamentas, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, įmonė, kuriuos dalyvis yra asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamu 2024 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 24S146239 panaikino P. R. D. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760202635. Atsakovas vertino, kad su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi asmuo pateikė 2 Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis: H. C., gim. (duomenys neskelbtini), nustatytas darbo užmokestis – 1700 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę; K. K., gim. (duomenys neskelbtini), nustatytas darbo užmokestis – 1800 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje duomenimis, įmonėje įdarbintų minėtų darbuotojų darbo užmokestis, prašymo pateikimo metu ir po leidimo laikinai gyventi asmeniui išdavimo buvo: H. C., gim. (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo mėn. – 1700 Eur, 2022 m. spalio mėn.– 485,71 Eur, 2022 m. lapkričio 11 d. asmuo atleistas; K. K., gim. (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo mėn. – 1800 Eur, 2022 m. spalio mėn.– 1800 Eur, 2022 . lapkričio 11 d. asmuo atleistas. Nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. įmonėje nedirbo nei 1 darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. nustatytas sąlygas. Nuo 2024-04-02 UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas D. S. S., gim. (duomenys neskelbtini), kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, pareiškėjui 2024 m. balandžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, o gegužės mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (465 Eur).
Ginčijamas atsakovo 2024 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 24S146239 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6, 7 punktais.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 7 punkte – jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti, kurie su laiku keitėsi, bet savo esme išliko panašūs, yra akcentavęs, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020 ir kt.). Priežastys, dėl kurių įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas minėtiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020 ir kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju neginčijamai nustatyta, jog buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus UAB (duomenys neskelbtini) turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra paneigti oficialūs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, kad laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2024 m. balandžio 2 d., įmonėje nedirbo nei vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus. Nors pareiškėjas aiškina, kad darbuotojų kaita versle yra natūrali praktika, tačiau nagrinėjamu atveju įmonė reikalavimo, jog joje visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai neatitiko net pusantrų metų laikotarpiu, todėl tokie pareiškėjo argumentai niekaip nepaaiškina Migracijos departamento nustatytų aplinkybių. Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėtina, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).
Iš nurodyto teisinio reguliavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų faktinių aplinkybių, spręstina, kad atsakovas, nustatęs, jog UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2024 m. balandžio 2 d., nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžių, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentui ginčijamam sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146239, turėjo papildomai apklausti pareiškėją.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog konkreti pareiga informuoti atsakovą apie darbuotojų priėmimą ir atleidimą iš darbo nėra numatyta, tačiau šiuo atveju aplinkybė, kad įmonėje visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, buvo leidimo pareiškėjui išdavimo pagrindas. 2022 m. rugsėjo 9 d., prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu UAB (duomenys neskelbtini) dirbo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą atitinkantys darbuotojai – H. C. ir K. K., su kuriais darbo sutartys nutrauktos 2022 m. lapkričio 11 d. Kadangi leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas 2022 m. lapkričio 16 d., t. y. praėjus vos kelioms dienoms po darbo sutarčių su nurodytais darbuotojais nutraukimo, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas šias aplinkybes žinojo ir jas įvertino (joms pritarė), laikytini nepagrįstais. Pripažintina, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos bei 2022 m. rugsėjo 9 d. prašymo pildymo metu prisiimto įsipareigojimo informuoti atsakovą apie esmines aplinkybes, turinčias įtakos leidimo laikinai gyventi išdavimui. Leidimo laikinai gyventi Nr. 760202635 pareiškėjui išdavimo metu – 2022 m. lapkričio 16 d., duomenys, kuriuos P. R. D. pateikė norėdamas gauti šį leidimą, nebeatitiko tikrovės.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA (924 Eur).
Pareiškėjas pripažįsta, kad siekdamas užtikrinti įmonės veiklos stabilumą, sau išmokėjo mažesnį darbo užmokestį, tokiu būdu sumažindamas finansinę įmonės naštą. Ginčijamame sprendime nurodytais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, 2024 m. balandžio mėn. pareiškėjas išvis negavo darbo užmokesčio, o 2024 gegužės mėn. jam išmokėta 465 Eur suma yra mažesnė nei 1 MMA.
Aplinkybei, kad pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų pagrįsti pareiškėjas pateikė 2024 m. birželio 26 d. sąskaitos likučio išrašą, patvirtinantį, jog išrašo sugeneravimo metu P. R. D. banko sąskaitoje buvo 11547,50 Eur suma. Teismui pareikalavus pateikti išplėstinį sąskaitos išrašą (kuriame būtų matomos visos įplaukos į banko sąskaitą ir išskaitos iš jos), pareiškėjas pateikė tik išrašą su mokėjimas į sąskaitą, iš kurio negalima įvertinti pareiškėjo turėtų išlaidų ir galutinio sąskaitos likučio. Be to matyti, jog su skundu teikto 2024 m. birželio 26 d. sąskaitos likučio išrašo suformavimo dieną, pareiškėjas iš savo įmonės (duomenys neskelbtini) persivedė 11000 Eur, iki ko sąskaitoje buvusi suma buvo 547,50 Eur (t. y. mažesnė nei 1 MMA). Duomenys, ar nurodyta suma nebuvo grąžinta atgal į (duomenys neskelbtini) sąskaitą teismui nepateikti, nors teismas tokių duomenų prašė. Vertintina, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas nurodė, jog pragyvens Lietuvoje ne iš santaupų, o iš darbo užmokesčio, kuris, kaip jau buvo nustatyta, 2024 m. balandžio- gegužės mėn. laikotarpiu buvo mažesnis nei 1 MMA, t. y. akivaizdžiai neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6, 7 punktais, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 24S146239 neteisėtumo pagrindų, prašymas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 70 straipsnio 11 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo P. R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.