Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4593-560/2009 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovams I. T. , A. T. ir V. G. (V. G. ), dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus žemės grupė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas privalėjo pareikalauti, kad ieškovas atsakovu į bylą įtrauktų ir BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“, nes buvo areštuotas ne prievolės negalinčio įvykdyti juridinio asmens, o trijų fizinių asmenų, laiduotojų turtas.Laidavimo sutartys bei jų sudarymo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių jų teisine galia.Ieškovas nutylėjo, kad visa jo reikalaujama priteisti suma yra jau užtikrinta BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“ nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovui nėra jokios prasmės reikalaujamą sumą priteisinėti iš laiduotojų. Jokios grėsmės, kad reikalaujamos sumos nesumokės skolininkas, nėra.Ieškovas nutylėjo, kad apeliantas jam atsakė į raginimą grąžinti bankui skolą, šiame atsakyme kuriame nurodyta, kad ieškovas BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“ bankroto byloje yra pareiškęs finansinį reikalavimą ir kad bankas neturi teisės pradėti išieškojimo procedūrų iš apelianto turto iki tol, kol nepaaiškės nepadengtas skolininko skolos, užtikrintos hipoteka, likutis.Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai taikė laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešęs atsakovams, nors tokia galimybė teismui numatyta tik išimtinais atvejais. Motyvų nebuvimas yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.Teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos, nes neatsižvelgė į teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus, be to, neįvertino realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, nenustatė, ar pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

Kadangi ieškovo reikalavimas į pagrindinį skolininką bus patvirtintas BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“ bankroto byloje, nėra tikslo įtraukti šią bendrovę atsakovu nagrinėjamoje byloje. Be to, remdamasis su atsakovais sudarytomis laidavimo sutartimis bei CK 6.81 straipsniu ir CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Taigi, ieškovui yra palikta dispozicija pasirinkti, ką patraukti atsakovu byloje.Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo abejones dėl laidavimo sutarčių teisinės galios.CK 6.80 straipsnyje numatyta, kad laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, tačiau taip pat numatyta, kad laiduotojo teisė negalioja, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys numato solidariąją atsakovų ir trečiojo asmens atsakomybę. Pažymėtina, kad prievolę įvykdęs laiduotojas įgyja kreditoriaus teises pagal šią prievolę (CK 6.83 str.). Be to, nukritus nekilnojamojo turto kainoms, pagrindinio skolininko turto gali neužtekti visai skolai pagal kredito sutartį išieškoti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai niekam neįkeisto nekilnojamojo turto turi tik už 1,2 mln. Lt, kai tuo tarpu ieškinio suma viršija 14 mln. Lt.Pirmosios instancijos teismas teisingai ir aiškiai motyvavo savo sprendimą nepranešti atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.Teismas atsižvelgė į teisingumo ir ekonomiškumo principus bei į šalių lygiateisiškumą pirmiausiai areštuodamas kilnojamąjį ar/ar nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas savo reikalavimo teisę kildina iš 2006 m. gruodžio 1 d. paskolos sutarties Nr. 031-02699, kuri buvo papildyta 2007 m. birželio 11 d. papildomu susitarimu Nr. 1 (toliau – paskolos sutartis), pagal kurią ieškovas skolininkui UAB ,,Vilniaus žemės grupė“ (toliau – skolininkas) suteikė 20 mln. Lt dydžio paskolos limitą ir pagal kurią skolininkas įsipareigojo pilnai grąžinti paimtą kreditą iki 2009 m. lapkričio 30 d. bei mokėti 7,03 proc. metų palūkanų normą. Už prievolių pagal šią kredito sutartį tinkamą įvykdymą laidavimo sutartimis laidavo trys fiziniai asmenys - I. T. , A. T. ir V. G. (atsakovai nagrinėjamoje byloje). Pagal laidavimo sutarčių 2 punktą, laiduotojai solidariai visu savo turtu atsako už skolininko įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymą. 2009 m. kovo 31 d. ieškovas buvo informuotas, kad 2009 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teisme skolininkui iškelta bankroto byla ir kad nuo 2009 m. kovo 24 d. visos sutartys tarp AB banko SNORAS ir skolininko yra laikomos pasibaigusiomis. Ieškovo paskaičiavimu, 2009 m. kovo 24 d. skolininko skola ieškovui sudarė 14 560 434,62 Lt. Dėl AB banko SNORAS įtraukimo į BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“ kreditorių sąrašą su tokios sumos finansiniu reikalavimu ieškovas 2009 m. gegužės 5 d. kreipėsi į įmonės bankroto administratoriaus UAB ,,Avere“ įgaliotą asmenį. Be to, šią sumą bankas paragino sumokėti ir laiduotojus. Laiduotojams šios prievolės neįvykdžius, ieškovas 2009 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl minėtų sumų priteisimo ir atsakovų (laiduotojų).

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad paskolos sutarties sąlygų įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo bei kilnojamojo turto įkeitimais, ką patvirtina 19 hipotekos lakštų bei 1 įkeitimo lakštas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, susiklostė situacija, jog ieškovas savo reikalavimą skolininkui UAB ,,Vilniaus žemės grupė“, kuris yra užtikrintas, tuo pačiu metu nukreipė ir laiduotojams, pareikšdamas jiems ieškinį dėl tos pačios kreditoriaus AB banko SNORAS reikalavimo teisę atitinkančios skolininko prievolės įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Jų taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Todėl atsakovo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo (tame tarpe ir dėl trečiojo asmens BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“ įtraukimu į bylą atsakovu bei ieškovo pareikšto finansinio reikalavimo minėtos bendrovės bankroto byloje) negali būti sprendžiami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Tačiau kartu pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymui garantuoti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tai reikalavimų daliai, kurių įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje NR. 2-174/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2008). Todėl nagrinėjamu atveju reikia vertinti, ar įkeisto nekilnojamojo turto realiai pakaktų tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui.

Kaip nurodoma ieškinyje, skolininko skola ieškovui pagal paskolos sutartį, už kurios tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai, sudaro 14 560 434,62 Lt. Nors iš Hipotekos registro išrašo (b. l. 17-191) dėl sutartinės hipotekos pakeitimų tiksliai nustatyti, kokia yra bendra įkeičiamų daiktų vertė, apeliacinės instancijos teismas galimybių neturi, tačiau akivaizdu, kad ji gerokai viršija reikalaujamą priteisti sumą (b. l. 88, 92, 94, 100, 105, 107 ir kt.). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šalys hipotekos sutarčių (lakštų) pasirašymo metu būtų nesutikę su įkeisto turto vertėmis. Vien tik ta aplinkybė, kad dėl ieškovo paminėtos sudėtingos ekonominės situacijos valstybėje nekilnojamojo turto kainos pastaruoju metu ženkliai sumažėjo, nesudaro pagrindo spręsti, jog įkeisto turto realiai nepakaktų tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, hipotekos registro duomenyse nurodyta įkeisto turto vertė yra žymiai didesnė nei šio turto įkeitimu užtikrinta prievolė.

Pažymėtina, jog pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gautos pardavus tokį turtą (CK 4.192 str. 1 d.). Kadangi, sprendžiant iš byloje esančios medžiagos, hipoteka apsunkinto ir ieškovui įkeisto turto turėtų pakakti ieškovo reikalavimams pagal paskolos sutartį užtikrinti, todėl papildomi suvaržymai atsakovų turtui, kurių prašo ieškovas, būtų neproporcingi procese siekiamiems tikslams, t. y. suvaržytų atsakovų teises labiau, nei tai yra būtina būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus ir būtino pagrindo taikyti papildomus atsakovų kaip laiduotojų turtinių teisių apribojimus, taikant laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tiek prievolės užtikrinimu įkeitimu (hipoteka), tiek laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama tų pačių tikslų – kreditoriaus (ieškovo) reikalavimų, kylančių iš paskolos sutarties, patenkinimo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo principą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad jei teismo sprendimu, kuriuo būtų tenkinti ieškinio reikalavimai, kreditoriaus (ieškovo) reikalavimo teisę skolininkui atitinkanti skolos suma būtų priteista iš laiduotojų (atsakovų), o ta pati skolininko prievolę kreditoriui atitinkanti skolos suma bankroto byloje būtų išieškota iš įkeisto turto, ieškovo reikalavimų užtikrinimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis nagrinėjamoje byloje būtų perteklinis. Ieškovo argumentai, jog jis turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, nesudaro pagrindo taikyti papildomus ribojimus (laikinąsias apsaugos priemones) atsakovams ir taip varžyti jų teises.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, jog iš esmės pasikeitus situacijai ir paaiškėjus, jog įkeisto nekilnojamojo turto realiai nepakanka tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių vėl gali būti reiškiamas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsniu 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti.

Ieškovo AB banko SNORAS prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.