Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui P. N., nedalyvaujant ieškovei M. N., dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui K. Žičkui,

nedalyvaujant atsakovui A. B. (V. B. teisių perėmėjui), dalyvaujant jo atstovams R. R., advokatui A. Goštautui,

dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM (VAVA teisių perėmėjos) atstovui M. Špūrui,

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų P. N. ir M. N. ieškinį atsakovui A. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl dalies įsakymo, sandorio pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-08-17 įsakymu Nr. 2446-41 įsakyta nustatyti, kad V. B., (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone faktiškai naudojamas namų valdos žemės sklypas yra 1231 m² ploto; įskaityti valstybines vienkartines išmokas, sumokėtas J. B. (2 p.), parduoti 3 namų valdų savininkams namų valdų žemės sklypus pagal priedą (4 p.) bei žemėtvarkos skyriui nustatyta tvarka sudaryti su šiame įsakyme išvardintais namų valdos savininkais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (6.2. p.) (1 t., b.l. 21). Šio įsakymo priede antrame punkte nurodytas valdos savininkas V. B., kuriam parduodamas 1231 m² ploto sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r.; Rajono valdybos potvarkio, kuriuo leista pirkti žemę – 1992-07-30 Nr. 994; (1 t., b.l. 22).

1999-08-27 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P 41/99-0832 Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasi 1999-08-17 įsakymu Nr. 2446-41, už 456,38 Lt pardavė, o V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), nupirko 1231 m² žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (1 t., b.l. 130-131). Šios sutarties pagrindu minėtas žemės sklypas nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistruotas V. B. vardu (1 t., b.l. 18)

Po V. B. mirties jo turtą paveldėjo, ir tuo pačiu tapo jo teisių perėmėju, jo sūnus A. B. (1 t., b.l. 7).

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-12) 9 str. 2 d. nustatyta, kad piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Pagal šio įstatymo 9 str. 4 d., - jeigu gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, piliečiams parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha - kituose miestuose.

Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 (redakcija, galiojusi nuo 1999-03-18 iki 2001-02-24), 7 punkte nustatyta, kad jeigu gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams (bendrasavininkiams), jiems parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir nustatytas detaliajame plane, žemės sklypo ribų specialiajame plane arba techninės apskaitos bylos plane (...). Tvarkos 8 punkte buvo numatyta, kad jeigu individualus gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendrasavininkiams), namų valdos žemės sklypas prieš parduodant jį gyvenamojo namo bendrasavininkiams padalijamas ir suformuojami atskiri žemės sklypai, jeigu taip numatyta detaliajame ar žemės sklypo ribų specialiajame plane. Jeigu pagal šiuos teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypo padalyti (atidalyti jo dalies) natūra negalima arba jeigu namo bendrasavininkiai padalyti namų valdos žemės sklypo nepageidauja, namų valdos žemės sklypas namo bendrasavininkiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendrasavininkiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai namų valdos žemės sklypo daliai. Namų valdos žemės sklypas padalijamas (atidalijama jo dalis) natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu namo bendrasavininkių susitarimu. Namo bendrasavininkiams nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią namo dalį.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Paminėti teisės aktai imperatyviai nustato, kad namų valdos žemės sklypai parduodami gyvenamojo namo savininkams. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)Vilniaus r., nuosavybės teise priklauso ieškovams. Jų teisė įsigyti jiems tenkančią namų valdos žemės sklypo dalį yra neišnykusi, t.y. egzistuoja ir šiuo metu. Tačiau ši teisė yra pažeista, kadangi ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 1999-08-17 įsakymu bei 1999-08-27 pirkimo-pardavimo sutartimi visas minėtam namui priklausantis namų valdos žemės sklypas parduotas kitam asmeniui.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, gavęs ieškovų atstovo prašymą dėl 1999-08-27 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/99-0832 pakeitimo arba nutraukimo toje dalyje, kurioje V. B. buvo parduota ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., ir parduoti šią dalį žemės sklypo M. ir P. N., bei vadovaudamasis aukščiau nurodytais teisės aktais, 2012-02-03 raštu pasiūlė atsakovui V. B. iki 2012-03-01 raštu informuoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl galimybės patikslinti 1999-08-27 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/99-0832, kurią patikslinus V. B. priklausytų ½ dalis aukščiau minėto žemės sklypo. Rašte paaiškinta, jog V. B. nesutikus tikslinti 1999-08-27 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, jos pakeitimo klausimas būtų sprendžiamas teismine tvarka (1 t., b.l. 87-88, 23-25). Atsakovas sutikimo patikslinti sutartį neišreiškė.

Atsakovo argumentus, jog ginčijami aktai yra teisėti, kadangi jų priėmimo metu gyvenamojo namo savininkai buvo V. B. ir M. K., teismas laiko nepagrįstais. Vilniaus apygardos teismas 2010-05-04 sprendimu, atsižvelgdamas į tai, kad neteisėtas įrašas ūkinėse knygose negali sukurti teisėtų pasekmių, t.y. nuosavybės teisių M. K., pripažino negaliojančiais Vilniaus rajono N. seniūno 1995-12-19 pažymėjimą Nr. 851 dalyje dėl ½ dalies namo priklausymo M. K. bei jo pagrindu 1996-01-24 atliktą M. K. nuosavybės teisių registraciją į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-20 nutartyje, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo sprendimas, taipogi nurodyta, kad ieškovai negalėjo prarasti nuosavybės teisės tuo pagrindu, kad ūkinėse knygose buvo padarytas neteisėtas įrašas apie savininką. Taigi teismo sprendimu ieškovų teisės pažeidimas pašalintas, t.y. panaikintas neteisėtas įrašas ūkinėse knygose, jo pagrindu atlikta M. K. nuosavybės teisių registracija nekilnojamojo turto registre ir vėlesnis turto perleidimo sandoris. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas minėtu sprendimu netenkino ieškovų reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jie iki turtą užvaldant V. B. ir ieškinio pateikimo metu turi nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., nurodydamas, jog šis reikalavimas yra perteklinis, o namo dalis ieškovams grąžinta ginant jų, kaip turto savininkų, teises. Tuo tarpu objekto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nėra nuosavybės teisės atsiradimo į tą turtą pagrindas. Atsakovas remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., numatančiu, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, būtent ir buvo nuginčyti nekilnojamojo turto registre buvę duomenys. Pagal bendrąjį teisės principą - „iš neteisės negali atsirasti teisė“ (lot. – ex injuria non oritur jus). Taigi nustačius, jog M. K. nuosavybės teisių į aukščiau minėto namo dalį niekuomet neturėjo, darytina išvada, jog remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260, pastaroji niekuomet ir neturėjo teisės įsigyti nuosavybėn namų valdos žemės sklypo, ir tuo pačiu tartis dėl perkamos sklypo dalies ar jos atsisakymo. Dėl šios priežasties, Vilniaus apskrities viršininko 1999-08-17 įsakymas dalyje, kuriuo įsakyta ½ dalį 1231 kv.m. ploto namų valdos žemės sklypo parduoti V. B. bei ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis, negali būti laikomi priimti (sudaryti) teisėtai. Tuo tarpu M. K. sutikimas V. B. privatizuoti sklypą, kurį galėjo pasirašyti tik gyvenamojo namo bendrasavininkas, šiuo atveju apskritai nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl jo pripažinimo negaliojančiu laikytinas pertekliniu.

Ieškovai paaiškinimuose nurodė, jog įsakymo 4 dalyje ir jo priedo 2 eilutėje įsakyta parduoti V. B. visą 1231 kv. m. ploto žemės sklypą, tačiau ½ dalis šio sklypo jam negalėjo būti parduota. Kadangi ieškovų teises pažeidžia tik dalis ginčijamo įsakymo bei ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties, pastarieji pagrįstai prašo panaikinti tik su jų teisių pažeidimu susijusią dalį įsakymo bei sutarties, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamai suformuluoto reikalavimo nesuprantami ir atmestini.

Teismas sutinka su ieškovų nurodytais argumentais, jog remiantis ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 16 str. 1 d., bei Tvarkos redakcijos 22 p., valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaroma apskrities viršininko administracijos įsakymo pagrindu, todėl ieškovui neginčijant žemės sklypo dydžio, plano ar pan., atsakovo argumentas, jog šioje byloje privaloma nuginčyti Vilniaus rajono valdybos 1992-07-30 potvarkį Nr. 994, atmestinas.

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą tiek ginčijamam įsakymui, tiek pirkimo-pardavimo sutarčiai nuginčyti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Teismas, spręsdamas prašymą taikyti ieškinio senatį, turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, taip pat tai, ar byloje pareikštiems ieškovų reikalavimams taikoma ieškinio senatis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002-05-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002, nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato vieno mėnesio terminą skundui dėl individualaus akto paduoti. Ši nuostata taikytina, kai ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pagal suinteresuotų asmenų pareiškimus dėl individualaus akto teisėtumo. Bendrosios kompetencijos teisme sprendžiant ginčą dėl civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių individualaus administracinio akto pagrindu, reikalavimai dėl individualaus administravimo akto galiojimo kartu su prašymais ginti pažeistas civilines teises nekeičia civilinės teisinės ginčo prigimties ir esmės, ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, inicijuotas ir vyksta civilinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas kreipimosi į teismą terminas tokiu atveju netaikomas.

Tokios pačios pozicijos laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-15 priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-686/2004.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Tokios terminų taikymo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006 ir kt.).

Teismas sutinka su ieškovų nurodytais argumentais, jog jų pareikštų reikalavimų negalima laikyti savarankiškais. Nagrinėjamu atveju, esminis ieškovo reikalavimas – pripažinti iš dalies negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuri sudaryta individualaus administracinio akto pagrindu, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. numatytas kreipimosi į teismą terminas, šiuo atveju, netaikytinas.

Atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010, aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje. Atsakovo minimoje byloje, be kitų reikalavimų, buvo pareikštas ir reikalavimas panaikinti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, kuris laikytinas savarankišku administracinio teisinio pobūdžio reikalavimu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, pareikšti reikalavimai nėra savarankiški.

Taigi šiuo atveju taikytinas civilinės teisės normų nustatytas ieškinio senaties terminas. Kaip minėta, ginčijamas įsakymas priimtas 1999-08-17, o pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1999-08-27. Ieškovas į teismą kreipėsi 2012-04-27. CK 1.125 str. 1 d. numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

Ieškovo atstovas nurodė, jog apie ginčijamą sutartį sužinojo 2006 metais, kuomet kreipėsi į advokatus ir pastarieji gavo duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (2 t., b.l. 25). Iš Vilniaus apygardos teismo 2010-05-04 sprendimo turinio matyti, jog ieškovai ieškinį, susijusį su namo nuosavybe, buvo pateikę 2007-03-07 (1 t., b.l. 15). Atsakovo nurodyti argumentai, kad ieškovai, 2001 metais sužinoję, jog neturi nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, turėjo sužinoti, kad neturi teisės ir į namų valdos žemės sklypą, sprendžiant pateikto ieškinio senaties termino pradžios klausimą, nėra teisingi. Aplinkybė, kad nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį įregistruotos kito asmens vardu, savaime nereiškia, kad tas asmuo iš valstybės yra įsigijęs ir šios namų valdos žemės sklypą. Tai, kad ieškovai iš valstybės yra įsigiję žemės sklypus, ir jiems žinoma žemės sklypų įsigijimo tvarka, taipogi nereiškia, jog ieškovai apie sudarytą ginčijamą įsakymą bei pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo anksčiau nei 2006 m. Taigi darytina išvada, kad ieškovai apie savo pažeistą teisę sužinojo 2006 m., todėl dešimties metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą, nepraleido.

Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, ieškovų ieškinys tenkintinas iš dalies, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-08-17 įsakymas dalyje, kuria įsakyta ½ dalį namų valdos žemės sklypo, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), parduoti V. B., naikintinas bei pripažintina negaliojančia 1999-08-27 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dalyje, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė, o V. B. nupirko ½ dalį 1231 kv.m. ploto žemės sklypo Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) (CK 1.80 str.). Kaip minėta, reikalavimas dėl M. K. sutikimo V. B. privatizuoti visą namų valdos žemės sklypą yra perteklinis, todėl netenkintinas.

Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija, - valstybei grąžintina ½ dalis žemės sklypo, o A. B. (V. B. teisių perėmėjui) – ½ dalis už žemės sklypą sumokėtos kainos, t.y. 228,19 Lt (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija būtų negalima.

Ieškovai už ieškinio reikalavimus dėl dalies įsakymo panaikinimo bei dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, sumokėjo 911 Lt žyminį mokestį, t.y. kaip už turtinį reikalavimą. Įvertinus tai, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, turtas grąžinamas valstybei, o ne ieškovams, laikytina, kad ieškovai pareiškė neturtinį reikalavimą, tačiau atsižvelgus į tai, kad už reikalavimą dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu sumokėjo tik 100 Lt, kuomet turėjo sumokėti 143 Lt (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str., Lietuvos statistikos departamento 2012-07-11 informacinis pranešimas Nr. 18), ieškovams grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 729 Lt (911 Lt – 139 Lt (neturtinis reikalavimas (atsižvelgus į 2012-04-13 Statistikos departamento informacinį pranešimą Nr. 11)) - 43 Lt = 729 Lt).

Taigi ieškovų bylinėjimosi išlaidos – 282 Lt žyminio mokesčio (1 t., b.l. 1, 32, 2 t., b.l. 6), 3530,18 Lt išlaidų už advokato pagalbą (2 t., b.l. 8-18).

Atsakovas patyrė 2904 Lt išlaidų už teisinę pagalbą (2 t., b.l. 19-20).

Ieškovai bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti tik iš atsakovo A. B., nurodydami, jog kitas atsakovas - Nacionalinė žemės tarnyba - su ieškiniu sutiko, ieškinys teismui pareikštas būtent dėl to, jog atsakovas A. B. nesutiko ginčo išspręsti ikiteismine tvarka. CPK 93 str. 4 d. numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2, 3 d. nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, įvertinus ieškovo nurodytus motyvus, byloje esančius įrodymus, jog būtent Nacionalinė žemės tarnyba siūlė A. B. patikslinti ginčijamą 1999-08-27 sutartį, vadovaujantis paminėtomis proceso teisės normomis, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų skaičių, į tai, kad vienas iš ieškovų reikalavimų buvo atmestas pripažinus jį pertekliniu, ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo A. B. iš viso priteistina 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-08-17 įsakymą Nr. 2446-41 dalyje, kuria įsakyta ½ dalį 1231 kv.m. ploto namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. parduoti V. B..

Pripažinti negaliojančia 1999-08-27 Valstybinės žemės (miško) pirkimo -pardavimo sutartį Nr. P41/99-0832 dalyje, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė, o V. B. nupirko ½ dalį 1231 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r.

Taikyti restituciją – iš atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) (V. B. teisių perėmėją) valstybei grąžinti ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, į.k. 188704927, (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėją) grąžinti atsakovui A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) (V. B. teisių perėmėjui) – ½ dalį už žemės sklypą sumokėtos kainos, t.y. 228,19 Lt (du šimtus dvidešimt aštuonis litus 19 ct).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovams M. N., a.k. (duomenys neskelbtini) ir P. N., a.k. (duomenys neskelbtini) 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovams M. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir P. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) dalį, t.y. 729 Lt (septynis šimtus dvidešimt devynis litus) žyminio mokesčio, sumokėto 2012-05-23 mokėjimo nurodymu Nr. 05231123, AB Šiaulių banke (mokėtojas Advokatų profesinė bendrija Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.