Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

išteisintojo V. L. gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo privataus kaltintojo B. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo privataus kaltintojo B. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. privataus kaltinimo tvarka kaltintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21 val. (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties užpuolė B. R., priėjęs prie jo, suėmė B. R. už peties, pradėjo tampyti, po ko iš už nugaros išsitraukęs turėtą lazdą, kelis kartu smogė nukentėjusiajam, prakirsdamas jam antakį sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių, nes nenustatyta, kad V. L. tyčia sužalojo B. R.. Nukentėjusysis privatus kaltintojas B. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2016 m. lapkričio 4 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir V. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį atlikus jis tapo įtariamuoju, o ikiteisminis tyrimas pagal jo pareiškimą buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas jį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu. Nutraukus ikiteisminį tyrimą jis į teismą dėl V. L. veiksmų kreipėsi privataus kaltinimo tvarka. Teisme byla buvo nagrinėjama beveik metus laiko.Apelianto nuomone, teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes V. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1,5 dalių bei 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Skunde nurodoma ir tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Tačiau pirmos instancijos teismas, neteisingai konstatavo, kad kaltinamasis V. L. jį sužalojo dėl neatsargumo, nes V. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), t. y. jis suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, jį tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kokių iš jų atsiradimo. V. L. mušė jį policininko lazda per galvą ir kitas kūno vietas, vadinasi norėjo bet kokių pasekmių.Apeliantas pažymi, kad nors kaltinamasis neprisipažino dėl inkriminuojamos veikos, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (išteisintojo ar nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo gali neatskleisti tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, ar bandyti jas nuslėpti. Nepagrįsta teismo išvada ir dėl liudytojų parodymų patikimumo. Teismas su juo buvusius asmenis pavertė bendrininkais, tačiau jų atžvilgių niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pasikliovė kaltinamojo liudytojais, kurie yra jo šeimos nariai, kurie yra tikrai suinteresuoti bylos baigtimi ir kaimynai (liudytojas A. Š. davė tokius parodymus kurie net su įvykiu nesusiję, tačiau teismui labai patiko), kurie gali būti suinteresuoti kaimyno išteisinimu. Kaltinamojo liudytojai nematė nei įvykio užuomazgos nei pačio įvykio, todėl jų pagrindu nepagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.Išteisintojo V. L. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė atsikirtime į nukentėjusiojo privataus kaltintojo B. R. apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybės ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Gynėja pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis, kuriuo buvo išteisintas B. R. yra panaikintas, todėl nepagrįstai cituojamas apeliaciniame skunde. 2016 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu B. R. pripažintas kaltu tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tiek ir dėl nesunkaus V. L. sveikatos sutrikdymo, todėl šis teismo nuosprendis turi prejudicinę galią.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis privatus kaltintojas B. R. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo V. L. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo privataus kaltintojo B. R. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiojo privataus kaltintojo skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu. Nors apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, skunde akcentuoja tai, kad buvo pažeistos Civilinio proceso nuostatos, tačiau iš skundo turinio matyti, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas iš esmės laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde apeliantas daug dėmesio skyrė baudžiamajai bylai, kurioje Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu dėl to paties įvykio buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas Kauno apygardos teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Nors jis ir buvo skundžiamas kasacine tvarka, tačiau 2017 m. sausio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi B. R. ir jo gynėjos kasacinis skundas atmestas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalis) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantas, įsiteisėjusiu 2016 m. birželio 8 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo ne kaltinamasis V. L., bet pats privatus kaltintojas B. R., kad V. L. drausminant B. R. ir jo draugus, B. R. smogė kumščiu V. L. į nosį, o šis ranka, kurioje laikė telefono ragelį sudavė B. R. į veidą, prakirsdamas antakį. Nors apeliantas tvirtina, kad jam V. L. tyčia policininko gumine lazda sudavė smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių apelianto teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Nors nukentėjusysis B. R. ir kartu su juo buvę jo draugai K. S. ir V. B. parodė, kad konfliktą inicijavo V. L., kad jis iš už nugaros išsitraukė lazdą, kuria ir sužalojo B. R., tačiau šie parodymai prieštarauja nuosekliems V. L. parodymams bei liudytojų A. Š., B, T., V. Z., L. L. bei A. L. parodymams. Pastarųjų liudytojų parodymai patvirtina kaltinamojo V. L. parodymus, kad jis jokios guminės lazdos neturėjo, rankoje turėjo nežiojamojo telefono ragelį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamasis V. L. davė nuoseklius parodymus tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek ir byloje, kurioje jis turėjo nukentėjusiojo statusą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų K. S. ir V. B. parodymais, nes jie yra B. R. draugai, todėl gali duoti jam palankius parodymus. Nepagrįstai skunde akcentuojama, kad liudytojai A. Š., B. T. bei V. Z. yra suinteresuoti, todėl nepagrįstai teismas rėmėsi jų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog minėti liudytojai yra kaltinamojo V. L. kaimynai negalima daryti išvados, jog jie yra suinteresuoti duoti kaltinamajam palankius parodymus. Taip pat nėra pagrindo nesivadovauti ir liudytojų L. L. ir A. L. parodymais, nors jos ir yra kaltinamojo V. L. šeimos narės. Vien tai, jog jos davė privačiam kaltintojui nepalankius parodymus neduoda pagrindo daryti išvadą, jog jų parodymai yra nepatikimi. Iš minėtų liudytojų parodymų analizės matyti, kad jos davė iš esmės nuoseklius parodymus, kuriuo patvirtina ir liudytojų A. Š., B. T. bei V. Z. parodymai apie jų matytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad B. R. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina, kad konflikto metu V. L. atliko tyčinius smurtinius veiksmus prieš B. R. ir jų metu tyčia sužalojo B. R.. Kaip minėta anksčiau, B. R. pats buvo konflikto iniciatorius, o V. L. siekdamas jį sudrausminti išėjęs iš kiemo jam paėmė už drabužių, tuo metu B. R. kumščiu sudavė V. L. į nosį, ko pasekoje jam buvo sulaužyta nosis. Po tokio veiksmo V. L. instinktyviai sudavė ranka, kurioje telefono ragelį, B. R. iš veidą, ko pasekoje ir buvo prakirstas antakis. Visa tai rodo, kad V. L. tyčios sužaloti B. R. neturėjo, tai buvo atsakas į paties B. R. neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių B. R. skunde (kaltinime) V. L. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, daroma išvada, jog V. L. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Atsižvelgiant į aptartus argumentus konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo privataus kaltintojo B. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.