Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Dalios Kursevičienės, sekretoriaujant Aušrai Čybienei, Ingai Navickienei, dalyvaujant nuteistajam J. G., prokurorei Dianai Mikelėnienei, nuteistojo gynėjai advokatei Julijai Manako-Galminei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 242 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 2dalimi, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta 2011 m. sausio 7 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir visiškai pridėta paskirta ir neatlikta bausmė – 6 MGL (750 Lt) bauda. Galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 6 MGL (750 Lt) bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2008 m. lapkričio 29 d. ir atlikta laisvės atėmimo bausmė pagal 2011 m. sausio 7 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendį - nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. liepos 8 d. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo J. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo salėje. Laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos - nuo 2013 m. liepos 8 d. Iš J. G. priteista 1641,95 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt vienas litas 95 centai) turtinės žalos atlyginimas ir 3000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimas E. V. naudai. Kita E. V. ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 23 d., apie 01 val. 40 min., Šilalės r., Traksėdžio sen., Kadžygos k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išėmę gyvenamojo namo lango stiklą, įsibrovė į E. V. namą, iš nukentėjusiojo pareikalavo pinigų, o kai jų negavo, sudavė 4 kartus kumščiu į veido sritį ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas E. V., taip padarė odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas nosies audiniuose, dešinės akies vokuose, kairės akies tragelyje, krūtinės ląstoje ties kairiuoju šonkaulių lanku, muštą žaizdą pakaušyje, taip atimdamas galimybę priešintis, pagrobė iš kambaryje buvusios spintelės 1430 litų, 20 vnt. šokolado „Karūna“, kiekvienas po 3 litus vertės, 10 vnt. šokolado, kiekvienas po 2 litus vertės, 10 pakelių traškučių „Estrella“ kiekvienas po 2 litus vertės, 10 pakelių traškučių, kiekvienas po 1 litą 20 centų, penkis butelius po 0,5 litro talpos degtinės „Auksinė“, kiekvienas po 19 litų 99 centų vertės, padarydamas nukentėjusiajam E. V. bendrą 1641 litų 95 centų turtinę žalą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, J. G. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog 2012-07-12 Šilutės rajono apylinkės teismo nutartimi 2011-01-07 Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir jis pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, būdamas nesuimtas, išvyko į Vokietiją, taip vengė atlikti 2012-07-12 Šilutės rajono apylinkės teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje J. G. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad pagal E. V. parodymus jis nieko jam nedarė, tik iš nuotraukos jį prisiminė po 8 metų, teigia, kad nusikaltimo nepadarė.

Teismo posėdyje advokatas gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi vieninteliu įrodymu – nukentėjusiojo E. V. parodymais. Teismo metu apklausti liudytojai patvirtino, kad J. G. rugsėjo pabaigoje buvo išvykęs į Vokietiją. Nebuvo jokių daiktinių įrodymų ar kitų duomenų, patvirtinančių tai, kad J. G. buvo nukentėjusiojo E. V. name, įvykio vietoje nebuvo rasta jokių pėdsakų.

Prokuroras teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą atmesti, nes jis nepagrįstas. Nurodė, kad teismo posėdyje apklaustas liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, kada J. G. buvo Vokietijoje. Nuteistojo, liudytojo S. B. parodymai paneigti bylos medžiaga, liudytojo K. P., nukentėjusiojo parodymais, atpažinimo iš nuotraukų protokolu. Be to, nuteistojo brolis K. G. paaiškino, kad J. G. buvo atvykęs 2012 m. rugsėjo 26 d. su drauge pas kitą brolį V. G.. Dėl šių aplinkybių priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, todėl apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis J. G. apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. G. kaltės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie J. G. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes teismas neapklausė liudytojų, kurie gali patvirtinti aplinkybę, kad nusikaltimo padarymo metu J. G. buvo išvykęs į Vokietiją ir negalėjo padaryti nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė liudytoją S. B. ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie J. G. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės dėl E. V. atžvilgiu įvykdyto plėšimo ir dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliaciniame skunde ir teisiamajame posėdyje nuteistasis J. G. savo kaltę neigė, tvirtino, jog jis negalėjo įvykdyti plėšimo nukentėjusiojo E. V. atžvilgiu, kadangi tuo metu buvo išvykęs į Vokietiją. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. B. parodė, kad kažkada seniai su nuteistuoju buvo Vokietijoje, ten važiavo kartu su nuteistuoju S. B. automobiliu. Į Vokietiją važiavo pernai rudenį, tai buvo 2012 metų rugsėjo galas, tačiau konkrečios datos, kada išvyko iš Lietuvos nurodyti negalėjo, nes tiksliai nepamena. Vokietijoje Joną sulaikė policija ir jis buvo uždarytas į areštinę, o S. B. grįžo į Lietuvą (b.l. 140 – 142, T II). Liudytojo S. B. parodymai, priešingai nei teigia nuteistasis, nepaneigia J. G. kaltės, o tik patvirtina aplinkybę, kad J. G. išvyko į Vokietiją 2012 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki 2012 metų rugsėjo 26 dienos J. G. dar buvo Lietuvoje, kadangi nuteistojo brolis K. G. paaiškinime nurodė, kad jo brolis J. G. 2012 m. rugsėjo 26 d. nakties metu buvo atvykęs pas kitą brolį V. G.. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad J. G. Lietuvoje buvo iki 2012 metų rugsėjo 26 dienos, o tai atitinka S. B. parodymus, kad jis kartu su J. G. išvyko iš Lietuvoje 2012 metų rugsėjo mėnesio gale, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis 2012 m. rugsėjo 23 d. negalėjo padaryti nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, dėl kurio jis buvo nuteistas. Nuteistojo deklaratyvus teiginys, kad jo brolis K. G. suklydo nurodydamas 2012 m. rugsėjo 26 dieną, nors turėjo nurodyti 2012 m. rugsėjo 16 dieną, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetamas.

Ginčydamas savo kaltę J. G. nurodo, kad nukentėjęs galėjo išsigalvoti nusikaltimą, kad nori pasipelnyti iš J. G., abejojama nukentėjusiojo parodymais ir jų objektyvumu. Tokie nuteistojo J. G. skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga. Netikėti ir nesiremti nukentėjusiojo E. V. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Nukentėjusysis E. V. viso proceso metu davė išsamius, nuoseklius parodymus apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes ir detales, nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. naktį į jo namus išėmę langą įsibrovė jam nepažįstami asmenys, kurie reikalaudami atiduoti pinigus sumušė E. V., o po to pagrobė jo turtą, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis E. V. atpažino nuteistąjį J. G. kaip asmenį, kuris prieš jį vartojo smurtą ir iš jo pagrobė turtą (b. l. 41 – 42, T I), nukentėjusiojo parodymai sutapo su jo pirminiame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, be to, juos patvirtina ir kiti įrodymai, bylos medžiaga, todėl netikėti jais nebuvo pagrindo. Apylinkės teismas, pripažindamas J. G. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, rėmėsi ir specialisto išvada, kurioje konstatuoti padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam E. V., taip pat rėmėsi liudytojo K. P. parodymais apie tai, kad J. G. kartu su K. P. 2012 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje buvo atvykęs prie nukentėjusiojo gyvenamojo namo su keturiais nepažįstamais asmenimis. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jie nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip J. G. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, įrodymus.

Nuteistasis pažymi, jog nuosprendis grindžiamas įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta jokių pėdsakų apie jo buvimo vietą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad reikia grąžinti bylą papildomam tyrimui, kad būtų galima atlikti pirštų pėdsakų, DNR, kvapų ekspertizes, kadangi šie tyrimai nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Tokia nuteistojo pozicija yra visiškai nepagrįsta, kadangi byloje, remiantis surinktais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo nurodytu metu jo namuose J. G. su kitais asmenimis prieš E. V. pavartojo smurtą ir pagrobė nukentėjusiojo turtą. Ta aplinkybė, jog įvykio vietos apžiūros metu jo pirštų antspaudai nebuvo surasti, nesudaro pagrindo manyti, kad nukentėjusysis nurodė neteisingą (klaidingą) įvykių seką. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi, tyrimą atliekantis pareigūnas pats priima sprendimą, kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, kokių tyrimui reikšmingų duomenų ieškoti, ar tam tikrų pėdsakų indentifikavimas gali suteikti tyrimui reikšmingos informacijos, ar ne ir pan. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo atlikti kai kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad šių veiksmų atlikimas yra netikslingas, nes J. G. kaltė įrodyta kitais tyrimo metu surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo grąžinti bylą papildomo ikiteisminio tyrimo atlikimui.

Nuteistojo J. G. kaltė dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Apeliaciniame skunde J. G. teigia, kad jis buvo nuteistas nepagrįstai, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo motyvų, kodėl jo manymu teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl BK 242 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis prašė sušvelninti pagal BK 242 straipsnį jam paskirtą bausmę, kadangi jis nesislapstė, grįžo į Lietuvą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad kaltinamojo J. G. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 242 straipsnyje, įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.

Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia kaltininko vengimu atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.

Kaip matyti iš 2013-02-12 Šilutės rajono apylinkės teismo rašto, J. G. dalyvavo teismo posėdyje dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, kuris vyko 2012-07-12 ir tą pačią dieną gavo nutarties kopiją pasirašytinai (b.l. 87, T I), o tai reiškia, kad jis žinojo, jog jam yra priimtas nuosprendis ir paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matosi, kad J. G. buvo ieškoma įvairiose galimose jo buvimo vietose, tačiau niekur jo nepavyko rasti, todėl buvo paskelbta jo paieška (b.l. 89–91, 93, T I). Atliekant paiešką buvo gauta duomenų, kad J. G. nuo 2012-10-01 sulaikytas ir laukia teismo Vokietijoje, Frankfurte prie Oderio, jam pareikšti įtarimai dėl vagystės, jis buvo sulaikytas iki 2012-12-20 (b.l. 102, T I). Taigi, akivaizdu, kad iki tol, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų Vokietijoje, o po to ir grįžęs į Lietuvą, J. G. aiškiai žinojo, jog jam yra priimtas nuosprendis ir paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią privalu atlikti. Be to, įvertinant J. G. kriminalinę patirtį, akivaizdu, kad jam buvo gerai žinoma, jog įsiteisėjus teismo nuosprendžiui pas jį atvyks policijos pareigūnai, su kuriais jis privalės vykti, todėl J. G. sąmoningai keitė savo buvimo vietą, kad apsunkintų galimybę jį surasti ir pristatyti į laisvės atėmimo įstaigą dėl bausmės atlikimo. Be to, žinodamas, kad jo atžvilgiu yra priimtas nuosprendis kuriuo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, sąmoningai išvyko į Vokietiją, nors ir žinojo, kad turi atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Aplinkybės, kad J. G. buvo sulaikytas Vokietijoje, nepaneigia jo tyčios išvengti paskirtos laisvės bausmės atlikimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašė jam sušvelninti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Skirdamas bausmę J. G., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių buvimą. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis J. G. padarė vieną tyčinį sunkų savanaudišką nusikaltimą ir vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, baustas administracine tvarka, teistas, teistumas neišnykęs, neatlikęs paskirtos bausmės pagal 2011 m. sausio 7 d. nuosprendį, teismas nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė atsakomybę sunkinančias aplinkybes - tai, kad nusikalstamą veiką - plėšimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pastaroji aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsižvelgdamas į tai, teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią sankcijoje nustatytam jos vidurkiui, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, todėl nėra pagrindo ją švelninti. Pažymėtina, kad nuteistasis J. G. turėjo galimybę pasitaisyti ir gyventi visuomenei priimtiną gyvenimą, kadangi 2011 m. sausio 7 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl padarė nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis linkęs daryti nusikaltimus, iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo keisti nelinkęs. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes bei J. G. asmenybę apibūdinančius duomenis, tinkamai parinko tiek bausmės rūšis, tiek ir jų dydžius. Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, byloje pateiktą specialisto išvadą ir kitą bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą dėl J. G. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo J. G. kaltė dėl plėšimo E. V. atžvilgiu ir vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.