Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo G. B. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme.

Taip pat šiuo nuosprendžiu T. S. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistasis G. B. neskundžia byloje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei G. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo tinkamai.

5. Tačiau nuteistasis ginčija jam paskirtą bausmę bei prašo ją sušvelninti. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė nuteistajam G. B. tinkamą bausmę.

6. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas atkreipia dėmesį, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

7. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklė, nuteistajam G. B. už nurodytą nusikalstamą veiką skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą bei nustatė jos dydį, švelnesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis.

8. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad G. B. teisiamas trečią kartą, nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nė penkiems mėnesiams po to, kai buvo išbrauktas iš probuojamųjų asmenų sąrašo po lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko bausmę už disponavimą narkotinėmis medžiagomis – amfetaminu. Teismas sprendė, jog nuteistasis iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, jo vykdomos veikos sunkėja (anksčiau G. B. buvo teistas pagal BK 180 straipsnio, 260 straipsnio 1 dalį). Jo padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad G. B. penkerių metų laikotarpiu administracine tvarka baustas du kartus (už narkotinių medžiagų vartojimą bei vairavimą apsvaigus), dėl priklausomybės ir psichikos ligų nesigydė, įskaitoje neregistruotas, veikos padarymo metu buvo dirbantis. Be to, teismas įvertino ir G. B. disponuotų narkotinių medžiagų kiekį (nurodė, kad vien kanapių derva daugiau kaip keturis kartus viršija kiekį, nuo kurio kyla atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, amfetamino kiekis taip pat gana ženkliai šį kiekį viršija).

9. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigaliojo BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi. įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu.

10. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą.

11. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad G. B. anksčiau teistas du kartus: 1) 2020 m. vasario 7 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams; 2) 2021 m. gruodžio 29 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams. Už šią nusikalstamą veiką paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams. Šią nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė 2020 m. gruodžio mėn., taigi, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau nurodytą nusikalstamą veiką. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo laikotarpio pabaiga – 2023 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2024 m. sausio 9 d.) nuteistasis turėjo neišnykusi teistumą už apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

12. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, G. B. praeityje buvo ne kartą teisiamas (taip pat ir už nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis), jam buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau daro nusikalstamas veikas, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja. G. B. ir toliau atsisako rinktis teisėtais būdais ir priemonėmis grįstą gyvenimo kelią, savo elgesio nekeičia. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas nuteistąjį G. B. pripažinti ir laikyti recidyvistu. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nuskalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

13. Nors apeliantas teigia, kad paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo G. B. už labai sunkų nusikaltimą paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Keisti skundžiamu nuosprendžiu G. B. paskirtos bausmės dydį ir švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo, į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes jau buvo atsižvelgta. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė neatitiktų bausmės paskirties. Nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo, jog yra atlikęs ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, jau tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę. Be to, teismas įvertino nuteistojo nurodomą aplinkybę, jog jis nuoširdžiai gailisi bei, kaip minėta, pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

14. Be to, nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam G. B. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje nėra ne tik BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, bet ir nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių G. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o taip pat išimtinių aplinkybių, susijusių su G. B. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas G. B. aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumo vertinimą. Apygardos teismas, skirdamas bausmes G. B., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

15. Atsakydama į nuteistojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis narkotines medžiagas pirko savo reikmėms, teisėjų kolegija pažymi, kad narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimas nuteistajam nebuvo inkriminuotas. Nuteistasis buvo kaltinamas bei nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei dalį jų platino – t. y. perdavė kitam nuteistajam T. S., šių aplinkybių nuteistasis neginčija, dėl jų abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai neatsižvelgė į papildomą alternatyvų nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymį, kurio padarymu nuteistasis nebuvo kaltinamas. Be to, tai, jog nuteistojo teigimu, kitas nuteistasis psichotropinėmis medžiagomis pasivaišino pats (nuteistajam leidžiant tai padaryti, kadangi, kaip minėta, nuteistasis neginčija, jog neatlygintinai perdavė dalį psichotropinių medžiagų T. S.), nepaneigia G. B. padarytos veikos pavojingumo bei nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra savanaudiškas nusikaltimas, susijęs su medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai, ji padaroma savanaudiškais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-966/2016). Teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į tai, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Taikomos teisinės priemonės negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip būtų paneigti baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47-843/2025). Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintos vertybės, į kurias nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-137-693/2017).

16. Taigi, šiuo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą bei pobūdį (nuteistasis tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą, padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis), neteisėtai disponuotų narkotinių bei psichotropinių medžiagų kiekį (nuteistasis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapių derva, kurių kiekis daugiau nei 4 kartus viršija labai didelį kiekį, numatytą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d, įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose bei neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis – amfetaminu, kurių kiekis daugiau nei 1,3 karto viršijo nustatytą labai didelį kiekį), nuteistojo ankstesnius teistumus bei padarytus administracinius nusižengimus, kurių dalis taip pat susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nuteistojo daromų nusikalstamų veikų sunkėjimo tendenciją, sprendžia, jog šiuo atveju dar švelnesnė bausmė, nei nuteistajam paskyrė pirmosios instancijos teismas, neatitiktų teisingumo bei proporcingumo reikalavimų, ja nebūtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.

17. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam G. B. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisėta ir pagrįsta, todėl bausmę keisti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.