Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-793-462-2014

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-21
Bylos Nr.: 1A-793-462-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-33-1-02118-2013-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
Nukentėjusysis: V. B.
Kaltinamasis: I. B.
Advokatai: Rimantas Tumėnas, Alvydas Kvaščevičius

Kategorijos

1.2.4.8Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-793-462/2014(Proceso Nr. 1-33-1-02118-2013-6)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.; 1.2.5.4.; 2.1.7.4.; 2.1.7.4.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

teisėjų Violetos Miliuvienės ir Daliaus Jocio,sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Irmai Guobytei,nukentėjusiajai V. B. ir jos atstovui advokatui Rimantui Tumėnui,išteisintajam I. B. ir jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (dėl trijų kaltinimų) bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (dėl dviejų kaltinimų), nesant jo veikoje šių nusikaltimų sudėties požymių.

Nukentėjusiosios V. B. pareikštas civilinis ieškinys dėl 5 000 Lt dydžio padarytos neturtinės žalos bei 1 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo atmestas.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas ieškinys dėl 136,08 Lt žalos atlyginimo taip pat atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį:

jis, I. B., 2013-11-12, apie 16 val. namuose adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, konflikto metu necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo savo žmoną V. B., po to kumščiu smogė jai į dešinę galvos pusę, nuo smūgio V. B. nukrito ant grindų, jai atsistojus, I. B. spyrė į kojas ir ji vėl nukrito ant grindų, taip I. B. padarė jai smulkias poodines kraujosruvas abiejų žastų, abiejų dilbių, abiejų blauzdų srityse, t. y. nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, I. B. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti žmogų:

jis, I. B., 2013-11-12, apie 18 val., namuose adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, konflikto metu priekaištavo savo žmonai V. B., kad ji buvo iškvietusi policiją, grasino, kad užmuš ją, po to ne mažiau dviejų kartų smogė jai į dešinę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų ir susitrenkė dešinės rankos nykštį, jai atsistojus, spyrė į kojas ir V. B. vėl nukrito ant grindų, taip I. B. padarė jai smulkias poodines kraujosruvas dešinės plaštakos nykščio srityje, įvairios formos odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės krūties priekiniame paviršiuje, t. y. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Be to, I. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti žmogų:

jis, I. B., 2013-11-13, apie 9.00 val., namuose adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, pradėjo vadinti savo žmoną V. B. necenzūriniais žodžiais, grasino jai, kad nužudys, kumščiu vieną kartą smogė jai į kairę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų, jai atsistojus, spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo I. B. padarė jai smulkias poodines kraujosruvas abiejų žastų, abiejų dilbių, abiejų blauzdų srityse, t. y. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-20 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – I. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. dėl veikos padarytos 2013-11-12 apie 16.00 val. ir paskirti jam 1 m. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu bei neatlygintinai išdirbti 100 val. per 3 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigoje ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais, pagalbos reikalingais žmonėmis; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. dėl veikos padarytos 2013-11-12 apie 18.00 val. ir paskirti jam 1 m. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą 2013-11-12 apie 18.00 val. ir nuteisti jį 10 mėn. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. dėl veikos padarytos 2013-11-13 ir paskirti jam 1 m. 3 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą 2013-11-13 ir paskirti 10 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. bei 145 str. 1 d. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo bei grasinimo 2013-11-12 apie 18.00 val. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – 1 m. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes paskirtas pagal BK 140 str. 2 d. bei 145 str. 1 d. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo bei grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą 2013-11-13, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – 1 m. 3 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d. 4 d. šias subendrintas bausmes ir bausmę paskirtą pagal BK 140 str. 2 d. dėl veikos padarytos 2013-11-12 16 val. subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinė subendrintą bausmę 1 m. 9 mėn. laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu bei neatlygintinai išdirbti 100 val. per tris mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais, pagalbos reikalingais žmonėmis. Tenkinti civilinius ieškinius ir priteisti iš I. B. 136,08 Lt Valstybinei ligonių kasai, bei 5 000 Lt nukentėjusiajai V. B. neturtinės bei turtinės žalos.

Prokurorė pateiktą apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepakankamai objektyviai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o būtent tai, jog policijos pareigūnai pagal V. B. iškvietimą per trumpą laiką vyko tris kartus, t. y. 2013-11-12 17.08 val. ir 18.00 val., bei 2013-11-13 08.58 val. Visais atvejais fiksuojant nukentėjusiajai V. B. padarytus sužalojimus buvo surašyti tarnybiniai pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, o paskutinįjį kartą, t. y. 2013-11-13 dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų buvo iškviesta ir greitoji med. pagalba, o I. B. dėl agresyvaus elgesio, prieš tai pastiprinimui iškvietus antrąjį policijos ekipažą, buvo pristatytas į Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. 2 PK budėtojų dalį. Nors kaltinamasis I. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad V. B. 2013-11-13 jį užpuolė, t. y. pradėjo mušti į veidą delnais, kumščiais, čiupti už genitalijų, draskyti nagais, tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, nei vienas iš pagal iškvietimą atvykusių pareigūnų jokių I. B. sužalojimo žymių nepastebėjo ir pats I. B. apie tai jiems nepranešė. Teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnės R. R. duotus parodymus apie tai, kad 2013-11-13 apie 9.00 val. atvykusi pagal iškvietimą, ji tarnybiniame pranešime užfiksavo nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, kur (6-uoju numeriu) nurodė patinimus galvoje ir kojoje. Taip pat apklausos metu R. R. nurodė, jog iškviestos greitosios med. pagalbos darbuotojai, apžiūrėję nukentėjusiąją V. B., pasiūlė jai iškart važiuoti į ligoninę. Prokuratūros skunde pažymima, jog teismas taip pat neatsižvelgė į Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotus duomenis, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai V. B. nustatyti daugybiniai galvos, kūno sumušimai, įtariamas dešinės plaštakos II piršto lūžis. Nukentėjusioji skundėsi, kad dvi dienas ją mušė vyras. Be to, specialisto išvados Nr. G 2474/13 (03) tiriamojoje dalyje užfiksuoti medicininių dokumentų duomenys, kurių 2.1. punkte nurodyta, kad „Iš VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad 2013-11-13 apie 09.56 val. apžiūrėta V. B. skundėsi, kad skauda galvą, dešinės plaštakos pirštą. Obj. nustatyta: kairio skruostikaulio srityje lengva edema, abiejuose dilbiuose hematomos, dešinės plaštakos dorzaliniame paviršiuje ties pirštų-delnakaulių sąnariais nubrozdinimas, nykštys patinęs. Kraniogramose dešinės plaštakos nykščio rentgenogramose pakitimų nėra. Diagnozuota: galvos, veido, abiejų dilbių sumušimai, dešinės plaštakos nubrozdinimai. Be to, teismas nepakankamai įvertino tą aplinkybę, jog teismo ekspertas išvadoje Nr. G 2474/13 (03) išvardindamas V. B. padarytus sužalojimus nurodė, jog juos V. B. galėjo patirti bukos traumos pasėkoje, paveikus nurodytus kūno vietas kietais bukais daiktais, ir tik smulkesnės poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti nuo stipraus tų vietų suspaudimo pirštais, o smulkūs įvairios formos odos nubrozdinimai – galimai subraižius nagais. Toliau prokuratūros skunde nurodoma, kad teismas nepakankamai įvertino V. B. parodymus, jog visus tris kartus ji buvo mušama, prieš suduodamas smūgius I. B. grasino ją nužudyti, todėl ji labai išsigando, kad jis gali įvykdyti savo grasinimus. Atsižvelgiant į tai, jog I. B. yra profesionalus boksininkas, o iš nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, jog grasinimus nužudyti ji, žinodama jo būdą (agresyvus ir neprognozuojamas), suprato kaip realius, todėl V. B. baimė, kad grasinimai nužudyti gali būti įvykdyti, buvo pagrįsta, o I. B. smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, t. y. suduodamas jai smūgius bei grasindamas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą norėjo tokios V. B. būsenos. Be to, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, jog pirmąjį kartą, t. y. 2013-11-12 apie 17 val. pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, I. B. neišsivežė į komisariatą, tik šiam pažadėjus išeiti iš namų. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, iš namų I. B. pasišalino tik po valandos, kai dėl jo veiksmų V. B. iškvietė policijos pareigūnus antrąjį kartą. Šiuos nukentėjusios parodymus patvirtina garso įrašų, pateiktų iš Bendrojo pagalbos centro, apžiūros protokole užfiksuota informacija. Taigi, remiantis aukščiau nurodytų aplinkybių visuma galima teigti, jog I. B. nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti žmogų, todėl tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir 145 str. 1 d. Be to, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai atmetė ir civilinius ieškinius. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas 136,08 Lt ieškinys dėl V. B. gydymo yra pagrįstas ir priteistinas. Taip pat pagrįstas ir priteistinas yra nukentėjusios V. B. pareikštas 5 000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės bei turtinės žalos atlyginimo. Akivaizdu, jog nukentėjusioji dėl I. B. veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, todėl šis ieškinys priteistinas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad I. B. yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. Skiriant bausmę I. B. atsižvelgtina į tai, kad jis kaltinamas padaręs penkis nesunkius nusikaltimus, neprisipažįsta įvykdęs nusikalstamas veikas ir nesigaili, kritiškai savo elgesio nevertina ir neišgyvena dėl savo nusikalstamų veikų pasekmių. Fizinį smurtą artimoje aplinkoje vartojo ne vieną kartą. Kaltinamasis neatsiprašė nukentėjusiosios, tokiu savo elgesiu nesistengdamas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių. I. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-20 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – I. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (dėl trijų kaltinimų) bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (dėl dviejų kaltinimų). Taip pat tenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį dėl 5 000 Lt dydžio jai padarytos neturtinės bei 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliaciniame skunde išteisintoji V. B. nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis, kuriuo I. B. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimų sudėties požymių, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas neišsamiai bei šališkai išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes bei neteisingai įvertino įrodymus. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą, jog I. B. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad ji būtų tyčia sužalota, ar jai sukeltas fizinis skausmas, todėl I. B. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., požymių. Be to, byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog I. B. grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, todėl yra pagrindas teigti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. dėl dviejų kaltinimų. Toliau nukentėjusioji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas šioje byloje surinktus įrodymus, vertino juos netinkamai, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstas bei nemotyvuotas išvadas apie tai, kad I. B. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., sudėties požymių. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje ji nurodė, kad kaltinamasis I. B. buvo išvykęs į užsienį pusantrų metų, namo grįžo 2013 m. spalio pabaigoje. Jie nutarė skirtis, nes seniai nesugyveno, tarp jų kildavo konfliktai, kurių metu kaltinamasis ją mušdavo, tačiau ji į policiją nesikreipdavo. 2013 m. lapkričio 12 d. apie 16 val. I. B. pradėjo ją varyti iš namų, sakydamas, kad tai jo motinos butas. Ji pasakė, kad išeis tada, kai ras kur išsinuomoti kitą butą, be to, šiame bute yra deklaruota jos ir jų sūnaus I. B. gyvenamoji vieta. Tarp jos ir vyro kilo konfliktas, kurio metu I. B. vieną kartą kumščiu smogė jai į galvą, į dešinę pusę, ji nukrito ant grindų, atsistojo, tarp jų toliau vyko konfliktas, kurio metu jis ją įžeidinėjo, vadino necenzūriniais žodžiais, paskui spyrė vieną kartą jai per kojas ir ji vėl nukrito ant grindų. Tuomet ji iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai surašė pareiškimą ir išvyko. Apie 18 val. I. B. vėl pradėjo konfliktuoti, priekaištavo jai, kad ji iškvietė policiją, grasino, kad ją užmuš, po to smogė jai kumščiu ne mažiau dviejų kartų į dešinę galvos pusę, ji nukrito ant grindų, krisdama susitrenkė dešinės rankos nykštį, taip pat spyrė į kojas, ji nugriuvo, atsistojusi pasiėmė telefoną ir paskambino policijai. I. B. atėmė iš jos telefoną, paskui atidavė jai ir išėjo iš buto. Atvykus policijos pareigūnams, ji viską jiems papasakojo. Ir pirmą, ir antrą kartą viską matė sūnus I. B., jis buvo išsigandęs, verkė. 2013-11-12 ji nesikreipė į medikus, nes buvo vėlu, nebuvo kur palikti vaiko. I. B. namo grįžo apie 01 val. ir nuėjo miegoti. 2013-11-13 apie 9.00 val. kaltinamasis atsikėlęs pamatė į maišus sudėtus jos daiktus, nes ji nutarė kuo greičiau išsikraustyti iš to buto, nes bijojo dėl savo ir vaiko sveikatos, bijojo, kad I. B. gali juos sužaloti ar nužudyti, nes jo elgesys buvo neprognozuojamas. Jis ėmė kraustyti jos maišus, sakė, jog paėmė jo daiktus, pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais, grasinti, kad nužudys, liepė išeiti vienai, teigė, kad vaiko jai neduos. Ji prašė jo neliesti jos daiktų, pasakė, kad jokių jo daiktų neėmė, kad išsikraustys vakare, kai turės kuo išsivežti daiktus, tačiau jis kumščiu smogė jai į kairę galvos pusę, ji nukrito ant grindų, tada jis spyrė jai į kairės kojos blauzdą, po to nuėjo į virtuvę. Visa tai matė jų sūnus, jis vėl išsigando ir verkė. Ji išsigando, I. B. grasinimus ją sužaloti ar nužudyti ji suprato kaip realius, nes jis yra agresyvus ir neprognozuojamas. Tada ji iškvietė policiją, atvykę policijos pareigūnai išvežė I. į komisariatą. Jos nurodytas įvykių aplinkybes patvirtina visi byloje surinkti patikimi duomenys, t. y. liudytojų parodymai, garso įrašai ir medicininių dokumentų išrašai. Pirma, iš 2014-03-05 apžiūros protokolo, kuriame pateikta Bendrojo pagalbos centro garso įrašų apžiūra, matyti, kad ji 2013-11-12 (17-08-58) skambino Bendrojo pagalbos centro telefonu ir pranešė, kad jos vyras smurtauja prieš ją, nori ją išvaryti iš namų, bando ją mušti, kad ji labai bijo, nes jis grįžo iš kalėjimo, ji nežino ką jai daryti. Paklausta pakartotinai, ar vyras ją mušė ar nemušė, atsakė, kad jis mušė ir stumdė. 2013-11-12 (18-01-39) užfiksuotas jos telefonu daryto skambučio įrašas, kuriame girdisi verksmas, vaikiškas riksmas, klyksmas (vaikas šaukia „mama“), vyriškas balsas, kuris kažką sako, tačiau neaišku ką. Įrašas baigiasi. Tokiu būdu iš šių įrašų aiškiai matyti, kad aukščiau nurodytu laiku ji skambino bendruoju pagalbos telefonu prašydama pagalbos jai padėti, nes prieš ją smurtauja jos vyras, kad jis muša ją ir stumdo, varo ją iš namų, kad ji nežino ką daryti. Antrojo skambučio metu jai nepavyko pakalbėti, kadangi namuose buvo kilusi įtempta situacija, nes vyras ją mušė, tuo metu jų vaikas verkė ir klykė, o ji bandė prašyti pagalbos antrą kartą, tačiau vyras jai neleido to padaryti, todėl telefoninis pokalbis nutrūko. Trečiojo įrašo metu (2013-11-13, 08-58-39) užfiksuoti jos žodžiai, kad ją vėl muša vyras, kad jai trenkė per galvą vėl, kad pokalbio metu su kumščiu trenkė per galvą. Išanalizavus garso įrašus matyti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos, prieštarauja garso įrašuose užfiksuotiems žodžiams ir garsams. Pirmojo skambučio metu ji tvirtino, jog ją mušė vyras, jis neleido jai pranešti apie jo smurtinius veiksmus jai skambinant antrąjį karta, o trečiasis skambutis dar kartą patvirtino, kad kaltinamasis I. B. vėl ją mušė ir trenkė per galva netgi pokalbio metu. Antra, liudytojai R. B., V. V., R. R. patvirtino faktą, kad ji kvietė policijos pareigūnus dėl to, jog vyras I. B. smurtavo prieš ją, kad ji buvo labai išsigandusi, skundėsi galvos sumušimu, dešinės rankos plaštakos skausmu, kojų sumušimu. Pirmąjį kartą policijos pareigūnai neišvežė kaltinamojo į policijos komisariatą todėl, kad jis atrodė ramus ir žadėjo pats išeiti iš namų. Atvykus policijos pareigūnams antrąjį kartą, jo nebuvo namuose. Trečiąjį kartą kaltinamasis buvo išvežtas, nes elgėsi agresyviai ir su policijos pareigūnais, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, varė juos iš namų. Nei vienas liudytojas nepatvirtino kaltinamojo versijos, kad ji, nukentėjusioji, puolė ant jo, mušėsi, o jis gindamasis sugriebė jai už rankų ir laikė. Kaltinamasis policijos pareigūnams pasakė tik tiek, kad nemušė jos, kad ji policiją iškvietė todėl, nes nori su juo išsiskirti. Taip kaltinamasis teigė norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jo pozicija – gynybinė, nepagrįsta jokiais įrodymais. Trečia, iš VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad ji 2013-11-13 09.56 val. buvo apžiūrėta gyd. R. O. S.: ligonė sumušta I. B. Muša antrą dieną, daužė kumščiais. Skaudą galvą, dešinės plaštakos pirštą. Obj.: sąmoninga, orientuota, vyzdžiai lygūs, fotoreakcija nesutrikusi. Kairio skruostikaulio srityje lengva edema. Prasižiojimas nesutrikęs. Abiejuose dilbiuose hematomos. Dešinės plaštakos dorzaliniame paviršiuje ties pirštu - delnikaulių sąnariais nubrozdinimas, nykštys patinęs, lenkimas - tiesimas galimas. Kraniogramose dešinės plaštakos nykščio rentgenogramose pakitimų nėra. Dgz.: galvos, veido, abiejų dilbių sumušimai, dešinės plaštakos nubrozdinimai. Be to, 2013-11-14 specialisto išvadoje Nr. G 2474/13(03) nurodyta, jog jai buvo padaryti šie sužalojimai: smulkios poodinės kraujosruvos abiejų žastų, abiejų dilbių, dešinės plaštakos nykščio, abiejų blauzdų srityse, įvairios formos odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės krūties priekiniame paviršiuje. Minimus sužalojimus ji galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais, smulkesnės poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti nuo stipraus tų vietų suspaudimo pirštais, smulkūs įvairios formos odos nubrozdinimai - galimai subraižius nagais. Sužalojimai įgauti maždaug prieš 1-2 paras laiko iki objektyvios apžiūros, t. y. 2013-11-12 - 13 dienomis. Pagal nustatytą sužalojimų išdėstymą jos kūne galima išskirti ne mažiau aštuonių trauminių poveikių vietų (abu žastai, abu dilbiai, dešinė plaštaka, dešinė krūtis, abi blauzdos). Tokiu būdu VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės medicininiuose dokumentuose užfiksuoti 2013-11-12 - 13 jos patirti galvos sumušimai, kairio skruostikaulio srityje - edema (patinimas nuo skysčių kaupimosi organizmo audiniuose), 2013-11-14 specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai abiejų blauzdų srityse. Svarbu tai, kad juose teigiama, jog minimus sužalojimus ji galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais. Darytina išvada, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuoti sužalojimai ne tik rankų srityse, bet ir galvos bei kojų srityse, tai patvirtina jos parodymus, kad jai kumščiu ir koja buvo suduoti smūgiai į galvą bei į kojas. Suprantama, kad kaltinamasis būdamas profesionalus boksininkas galėjo suduoti jai stiprius, netgi mirtinus smūgius, tačiau jo tikslas buvo sukelti jai skausmą ir baimę, jog gali įvykdyti savo grasinimą ją nužudyti todėl, kad ji paklustų jam. Todėl jis nepanaudojo visos savo turimos jėgos dar ir todėl, kad ką tik buvo grįžęs iš kalėjimo Vokietijoje ir nenorėjo turėti vėl rūpesčių su teisėsauga. Be to, teismui kilus abejonių dėl jai diagnozuotų sumušimų lokalizacijos bei kilmės, teisiamojo posėdžio metu turėjo būti apklaustas teismo medicinos ekspertas, tačiau teismas padarė nepagrįstas, abejotinas išvadas, vadovaudamasis byloje pateikta eksperto išvada, kurioje užfiksuoti ir aptarti medicininių dokumentų duomenys neatitinka pirmosios apžiūros metu užfiksuotų gydytojo išvadų apie jos patirtus sumušimus ir jų lokalizaciją.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl išvardytų argumentų darytina išvada, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir byloje surinktos medžiagos. Teismas, išteisindamas I. B. dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2013 m. lapkričio 12 d. ir 13 d., netinkamai įvertino bylos medžiagą bei neteisingai konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog I. B. veiksmai, kurie pasireiškė nukentėjusiosios laikymu už rankų bei jos stūmimu, buvo nukreipti į tai, kad tyčia ją, V. B., sužaloti ar tyčia sukelti jai fizinį skausmą. Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog I. B. grasino nužudyti V. B., esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog tiek iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, tiek iš teisminio bylos nagrinėjimo nustatytų aplinkybių nekyla jokių abejonių, kad kaltinamasis nuosprendyje nurodytu laiku panaudojo prieš ją smurtą, t. y. keturis kartus sudavė jai kumščiu į galvą ir tris kartus spyrė į kojas, siekdamas ją sužaloti ar tyčia sukelti jai fizinį skausmą bei du kartus grasino ją nužudyti, sudarė realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas. Teismas nepagrįstai atmetė jos parodymus, kurie yra nuoseklūs, išsamūs ir pagrįsti byloje surinktais įrodymais bei nepaneigti bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, yra pagrindas tvirtinti, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes neištyrė esminių bylos aplinkybių, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti įrodymų visetą, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino jos, nukentėjusiosios V. B., išsamių ir nuoseklių parodymų patikimumo, o rėmėsi tik melagingais kaltinamojo parodymais, todėl padarė neteisingas išvadas. Toks pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji V. B. ir jos atstovas advokatas R. Tumėnas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis I. B. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl I. B. išteisinimo.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-20 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – I. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (dėl trijų kaltinimų) bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (dėl dviejų kaltinimų). Nukentėjusioji V. B. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-20 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – I. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (dėl trijų kaltinimų) bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (dėl dviejų kaltinimų).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejuose apeliaciniuose skunduose yra suformuluoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma I. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (trys veikos) ir 145 str. 1 d. (dvi veikos), todėl teisėjų kolegija paduotus apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl I. B. pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., konstatavo, jog išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, negalima daryti išvados, jog I. B. veiksmai, kurie pasireiškė nukentėjusiosios laikymu už rankų bei jos stūmimu, buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužaloti V. B. ar tyčia sukelti jai fizinį skausmą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog I. B. grasino nužudyti V. B., esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Todėl I. B. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. taip pat išteisino.

Prokuratūros pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Nukentėjusioji V. B. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su atliktu įrodymu vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstas bei nemotyvuotas išvadas apie tai, kad I. B. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., sudėties požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir 145 str. 1 d., nebuvimo I. B. veiksmuose, padarė ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinime nurodytu metu, t. y. 2013-11-12, apie 16 val., 2013-11-12, apie 18 val., ir 2013-11-13, apie 9.00 val., išteisintasis I. B. kontaktavo fiziškai su nukentėjusiąją V. B., tačiau daryti išvadą, kad išteisintasis šių kontaktų metu tyčia siekė nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui ar nukentėjusiajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija išsamiai išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – liudytojų policijos pareigūnų R. R., V. V., R. B., išteisintojo I. B. parodymus, specialisto išvadas Nr. G 2474/13 (03) bei Nr. pG 589/14(03), taip pat teismo medicinos eksperto Rimanto Petro Pečkaus paaiškinimus, kuriuos jis davė apeliacinės instancijos teisme, taip pat visus kitus byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti, kad I. B. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisintas visiškai pagrįstai.

Tiek prokuratūros, tiek ir nukentėjusiosios pateiktuose skunduose teigiama, kad policijos pareigūnai pagal V. B. iškvietimą dėl I. B. smurto per trumpą laiką vyko net tris kartus, t. y. 2013-11-12 17.08 val. ir 18.00 val., bei 2013-11-13 08.58 val. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš tikrųjų policijos pareigūnai pagal nukentėjusiosios iškvietimus į nukentėjusiosios ir išteisintojo namus vyko tris kartus kaltinime nurodytu metu. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra, to fakto, kad policijos pareigūnai į jų namus buvo atvykę tris kartus neneigia ir išteisintasis.

I. B. buvo kaltinamas konkrečiai tuo, kad jis 2013-11-12, apie 16 val. namuose adresu Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, konflikto metu savo žmonai V. B. smogė kumščiu į dešinę galvos pusę, nuo smūgio V. B. nukrito ant grindų, jai atsistojus, I. B. spyrė į kojas ir ji vėl nukrito ant grindų; be to, kaltinamas tuo, kad jis 2013-11-12, apie 18 val., namuose konflikto metu ne mažiau dviejų kartų smogė jai į dešinę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų ir susitrenkė dešinės rankos nykštį, jai atsistojus, spyrė į kojas ir V. B. vėl nukrito ant grindų; be to, kaltinamas ir tuo, kad jis 2013-11-13, apie 9.00 val., namuose kumščiu vieną kartą smogė V. B. į kairę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų, jai atsistojus, spyrė į kairės kojos blauzdą. Kitaip tariant, V. B. buvo kaltinamas tuo, jog tris kartus smurtavo prieš savo sutuoktinę V. B., o konkrečiai visais trim atvejais kumščiu smogęs jai į galvą dėl ko ji nukrisdavo ant žemės bei po to jis spardydavo jai kojas.

Teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme kaltinamasis I. B. parodė, kad pusantrų metų nebuvo Klaipėdoje. Kai grįžo namo, nukentėjusioji per pirmą susitikimą pasakė, jog nori skirtis. Ji sakė, kad nuėjo pas advokatą ir procesas jau pradėtas. Nukentėjusioji grasindavo jam, sakydavo, kad jis nežino įstatymų ir užteks jos pareiškimo tam, kad su juo susitvarkytų. Jis niekada jos nelietė, o žodiniai barniai pereidavo į jos aktyvius veiksmus prieš jį. Jis yra profesionalus boksininkas, todėl nesąmonė, jog po jo smūgių į galvą, kaip teigia nukentėjusioji, pareigūnai nebūtų matę sužeidimų. Jos parodymai, kad jis ją mušė 4-5 kartus per galvą, yra juokingi. Tą rytą grįžo namo, buvo sukrauti maišai. Jis maišuose pradėjo ieškoti savo kepurės, nes jos nerado, kur ji visada kabėdavo. Paklausė, kur ji yra. Tačiau nukentėjusioji pradėjo šaukti, kad jos ten nėra ir jis nelįstų prie tų maišų, nes ten jos daiktai. Nukentėjusioji tada puolė jį. Pradėjo mušti į veidą delnais, kumščiais, čiupti už genitalijų, draskyti jį nagais. Jis dengėsi kaip galėjo. Jokių smūgių jai nesudavė. Tik čiupo už rankos ir stūmė, siekdamas atstumti nuo savęs. Ji vis tiek puolė ant jo, pradėjo spjaudyti jam į veidą. Kol valė akis, ji pasiėmė vaiką ant rankų ir vėl puolė jį. Jis nebežinojo ką daryti. Bijojo, kad su savo isterija pakenks vaikui, tai pastūmė ją ir išėjo į virtuvę. O ji iškvietė policiją. Atvažiavo policijos ekipažas ir jį išvežė. Vieną dieną jis pasakė nukentėjusiajai, kad nebeduos pinigų. Tada prasidėjo teroras jo atžvilgiu, t. y. nukentėjusioji pradėjo slėpti nuo jo vaiką. Jis pradėjo rašyti pareiškimus dėl to į vaikų teisių apsaugos atstovus, policiją. Nykščių traumos rodo, kad ji pati save traumavo, o ne, kad jis jai neva mušė rankas. Tai ji mušė jį iš visų jėgų, taip ir susižeidė. Tai parodo specialisto išvados. Jis mušė tariamai į veido sritį, į galvą, bet jokių mėlynių galvoje nėra, tačiau riešai, pirštai skauda. Tai aišku, kad nukentėjusioji pati save traumavo mušdama jį. Kai antras tyrimas prasidėjo, nurodyti krūties sumušimai. Visuose trijuose pareiškimuose nėra kalbama apie jokius krūtinės sumušimus. Aišku, nukentėjusioji nori skyrybų metu pagerinti savo finansinę padėtį ir ieško kiekvienos mėlynės. Jis jos nemušė. Dėl kaltinimų jis neprisipažįsta visiškai, nes jis jos nemušė. Jo visi veiksmai buvo tokie, kad jis čiupo nukentėjusiajai už rankos, jog ji nemuštų jo ir galėtų ją atstumti nuo savęs. Jis tik bandė apsiginti nuo įsisiautėjusios moters (b. l. 148-150, t. 1).

Pažymėtina, kad išteisintasis savo kaltę dėl smurto prieš savo sutuoktinę, t. y. nukentėjusiąją V. B., nuosekliai neigė viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose (b. l. 71, 74, 77-78, 81, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išteisintojo duotus parodymus viso proceso metu daro išvadą, kad dėl esminių įvykių aplinkybių jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju byloje siekiant nustatyti objektyvių tiesą itin reikšmingi yra objektyvūs duomenys, kurie nepriklauso nuo proceso šalių, kuriuos yra suinteresuotos bylos baigtimi, t. y. nuo išteisintojo ir nukentėjusiosios.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2013-11-14 specialisto išvados Nr. G 2474/13(03) matyti, kad V. B. buvo padaryti šie sužalojimai: smulkios poodinės kraujosruvos abiejų žastų, abiejų dilbių, dešinės plaštakos nykščio, abiejų blauzdų srityse, įvairios formos odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės krūties priekiniame paviršiuje. Minimus sužalojimus V. B. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytus kūno vietas kietais bukais daiktais, smulkesnės poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti nuo stipraus tų vietų suspaudimo pirštais, smulkūs įvairios formos odos nubrozdinimai – galimai subraižius nagais. Šioje išvadoje taip pat konstatuota, kad pagal nustatytą sužalojimų išsidėstymą V. B. kūne galima išskirti nemažiau aštuonių trauminių poveikių vietų (abu žastai, abu dilbiai, dešinė plaštaka, dešinė krūtis, abi blauzdos) (b. l. 19-20, t. 1).

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014-03-24 papildomos specialisto išvados Nr. pG 589/14(03) matyti, kad 2013-11-14 objektyvios apžiūros metu nustatyti sužalojimai V. B. kūne – poodinės kraujosruvos abiejų žastų, abiejų dilbių, dešinės plaštakos nykščio, abiejų blauzdų srityse, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės krūties priekiniame paviršiuje, tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose pažymėti sužalojimai imant kiekvieną sužalojimą atskirai – nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (b. l. 22-23, t. 1). Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad nei vienoje iš šių specialisto išvadų nėra užfiksuota jokių sužalojimų (sumušimų, nubrozdinimų, patinimų ar pan.) nukentėjusiosios galvoje, t. y. specialistas nenurodė, kad galva būtų trauminio poveikio vieta.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde akcentuoja, kad liudytojai R. B., V. V., R. R. patvirtino faktą, jog ji kvietė policijos pareigūnus dėl to, kad vyras I. B. smurtavo prieš ją, kad ji buvo labai išsigandusi, skundėsi galvos sumušimu, dešinės rankos plaštakos skausmu, kojų sumušimu. Tačiau teisėjų kolegija detaliai įvertinusi minėtų asmenų parodymus, taip pat kitus rašytinius bylos įrodymus, daro išvadą, kad būtent tokie skundo teiginiai nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi. Tokia išvada daryti todėl, kad kaip jau minėta, dėl pačių faktų, jog nukentėjusioji kvietę specialiąsias tarnybas dėl tariamo išteisintojo smurto, ginčo nėra. Teisiškai reikšminga yra tai, kad minėti liudytojai matė bei užfiksavo nuvykę į išteisintojo ir apeliantės namus pagal jos iškvietimus.

Liudytojų parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius bei sugebėjimo perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie liudytojo gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo būsenos įvykio metu ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant liudytojo parodymus. Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama ir į objektyvias aplinkybes – kokiomis sąlygomis tam tikrą įvykį liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu policijos pareigūnė R. R. apklausta kaip liudytoja parodė, kad akivaizdžių nukentėjusiosios sumušimų neatsimena. Neatsimena, ar kaltinamasis buvo blaivus. Buvo pristatytas į komisariatą ir ten buvo patikrintas jo blaivumas. Nukentėjusioji aiškino, kad jai skauda galvą. Nelabai atsimena ar buvo sumušimai. Tarnybinis pranešimas yra užpildytas ir jame viską pildė iš nukentėjusiosios parodymų. Ji neatsimena, ar matė sumušimo žymes pas nukentėjusiąją, nes smurtinių įvykių yra labai daug. Tarnybiniame pranešime reikia nurodyti nubrozdinimus, jeigu jie yra. Vizualiai neatsimena ar buvo. Dabar žiūrint į pranešimą yra 6 numeriu pažymėta, kad buvo patinimai galvoje ir kojoje. Juos pažymėjo iš nukentėjusios žodžių. Iš moters pasakojimo žino, kad iš vakaro policija irgi buvo kviesta. Iš kurio konflikto yra atsiradę patinimai, nežino (b. l. 151-152, t. 1).

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. V. parodė, kad neatsimena, ar nukentėjusioji sakė, kad ją varo iš namų. Jie yra instruktuoti į ką reikia atkreipti dėmesį atvykus į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Pildomos pažymos. Jei matytų sužalojimas pas žmogų, privalėtų juos pažymėti toje pažymoje. Jei mato sužalojimus, tai reikia pristatyti asmenį į komisariatą. Jei moteris būtų buvusi akivaizdžiai sumušta, tai tikrai būtų pristatę į komisariatą. Su nukentėjusiąja daugiau bendravo jo kolega. Jis prižiūrėjo aplinką, taip pat ką kaltinamasis daro. Negali atsakyti, ar moteris sakė, jog ji sumušta, nes neatsimena. Smurto žymių pas nukentėjusiąją nepastebėjo (b. l. 158, t. 1).

Policijos pareigūnas V. V. taip pat buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojo apklausos 2014-01-07 metu jis nurodė, kad 2013-11-12 apie 17.14 val., dirbant AP „Dainava 530“ kartu su vyriausiuoju patruliu K. V., gavo pranešimą, kad bute adresu Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, vyras smurtauja prieš žmoną. Nuvykę nurodytu adresu, bute rado moterį – V. B., kuri paaiškino, kad vyras I. B. varo ją iš namų ir grasina sumušti. Ar minėjo, kad jai kur nors sudavė, dabar nepamena. Moteris atrodė išsigandusi, namuose buvo mažametis vaikas. I. B. atrodė ramus, blaivus, jis pasakė, jog pats išeis iš namų. Kadangi moteris neatrodė sumušta, jokių sumušimo žymių matyti nebuvo, o vyras neatrodė agresyvus ir sakė, kad pats išeis iš namų, jie nevežė jo į komisariatą (b. l. 30, t. 1). Taigi įvertinus policijos pareigūno V. V. parodymus, duotus tiek tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, galima pagrįstai daryti išvadą, jog jo parodymai yra nuoseklūs bei neprieštaringi. Liudytojas aiškiai įvardijo, kad jokių sužalojimų pas nukentėjusiąją nepastebėjo, o išteisintasis buvo ramus problemų nekėlė.

Kartu pažymėtina, kad byloje yra policijos pareigūno K. V. 2013-11-12 Tarnybinis pranešimas Dėl nepasitvirtinusio smurto, kuriame nurodyta, jog 2013-11-12 apie 17.14 val. patruliuojant kartu su patruliu V. V. iš Klaipėdos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo buvo gautas pranešimas, jog Klaipėdoje, Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, vyksta šeimyninis (buitinis) konfliktas su smurto požymiais. Atvykę į įvykio vietą nustatė, kad policiją kvietė V. B. Taip pat nustatė, kad 2013-11-12 17.00 val. Klaipėdoje, Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, vyras norėjo pranešėją išvaryti iš namų. Ji paaiškino, jog vyras prieš ją smurtavo. Jokių smurto požymių neužfiksavo. Šio Tarnybinio pranešimo Dėl nepasitvirtinusio smurto grafoje „Įvykį matė“ nurodyta: sūnus I. B., gim. „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 29, t. 1). Ta aplinkybė, kad policijos pareigūnas surašė net specialų, t. y. nustatytos formos tarnybinį pranešimą apie tai, kad jokių smurto požymių jie nuvykę pagal nukentėjusiosios iškvietimą neužfiksavo, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog nukentėjusioji policijos pareigūnus kvietė nesant ir nebuvus jokio realaus smurto bei pavojaus.

Teisminio nagrinėjimo metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. B. parodė, kad žino, jog prieš jiems atvykstant, tuo pačiu adresu taip pat buvo iškvietimas. Jiems atvykus, akivaizdžių sumušimo pas moterį nematė. Akivaizdūs sumušimai turi matytis. Būna galva, veidas sumuštas. Smurtas šeimoje nepasitvirtina 90 proc. Paskambina, teigdamos, jog grasina nužudyti, muša, o tai nepasitvirtina. Į iškvietimus dėl smurto šeimoje važiuoja dažnai. Pildomi tokie lapai, jei akivaizdūs sumušimai būna. Akivaizdūs, tai jei būna įdrėskimas, mėlynė, kirstinė žaizda. Ši moteris susijaudinusi, verkė ir viskas (b. l. 3, t. 2).

Įvertinus šiuos policijos pareigūno parodymus galima pagrįstai teigti, jog šiam pareigūnui yra tekę nemažai vykti pagal iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Todėl galima pagrįstai manyti, jog šis pareigūnas yra kompetentingas įvertinti aplinkybes, kurios yra svarbios bei reikšmingos užfiksuojant galimus tokius smurto atvejus.

Akcentuotina, kad šiuo atveju minėti apklausti liudytojai yra policijos pareigūnai, t. y. darbingo amžiaus asmenys, kuriems paprastai yra būdingas didesnis pastabumas bei tikslesnis įvairių detalių įsiminimas. Teisėsaugos sistemos pareigūnai dėl savo profesinių ypatumų sugeba labiau įžvelgti esmines įvykio aplinkybes, galimų nusikalstamų veikų nustatymui reikšmingus (ar ne) požymius. Be to, patys policijos pareigūnai pažymėjo, kad jie yra instruktuoti į ką reikia atkreipti dėmesį atvykus į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Taigi, įvertinus anksčiau minėtus policijos pareigūnų parodymus, konstatuotina, jog tiek policijos pareigūnas V. V., tiek ir R. Bielskis teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jokių smurto žymių pas nukentėjusiąją V. B. nepastebėjo. Be to, policijos pareigūno K. V. Tarnybinis pranešimas Dėl nepasitvirtinusio smurto papildomai patvirtina šias faktines aplinkybes.

Tik policijos pareigūnė R. R. teismo posėdyje parodė, kad dabar žiūrint į pranešimą yra 6 numeriu pažymėta, kad buvo patinimai galvoje ir kojoje. Tačiau nežino, iš kurio konflikto patinimai yra atsiradę. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esantį R. R. 2013-11-13 Tarnybinį pranešimą Dėl smurto artimoje aplinkoje fakto pažymi, kad grafoje „Smurtą galintys rodyti požymiai“ pažymėtas patinimas kairėje galvos pusėje ties ausimi bei kairio kelio patinimas. Pareigūnė pastabose nurodė: „Trenkė kumščiu, spyrė kojomis du kartus“ (b. l. 9-11, t. 1).

Tačiau pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati pareigūnė R. R. parodė, kad tarnybinį pranešimą užpildė ir jame viską rašė iš nukentėjusiosios parodymų. Antra, akcentuotina tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas Rimantas Petras Pečkus. Teismo posėdžio metu ekspertas paaiškino, kad 2013-11-14 ir 2014-03-24 išvados buvo dėl sužalojimų. Lapkričio 14 d. ryte apžiūrėjo, 9.05 val. su PK užduotimi ir pateikė KUL išrašą, jog buvo apžiūrėta 13 d. ryte KUL. Pačią V. jis apžiūrėjo, ką rado, tą ir parašė. Daug buvo smulkių sužalojimų, kraujosruvų, nubrozdinimų. Blauzdų srityje stambesnės kraujosruvos, ant rankų, ant krūties iki 2 cm diametro, kvalifikuoja jas kaip nuo pirštų spaudimo, kaip grumtynių metu būna, stipriai suspaudus pirštais, lieka tokios poodinės kraujosruvos. Jos buvo ant rankų ir dilbių. Ant blauzdų buvo stambesnės, 10 X 7 ir 8 X 5 cm, tai jau ne pirštų spaudimas, o spyris koja ar kitu daiktu. Krūties priekiniame paviršiuje buvo nubrozdinimas 9 cm ilgio, panašu, kad brėžta kažkokiu aštriu daiktu. Ką V. B. sakė, ką nurodė, tą ir apžiūrėjo, klausė, ar daugiau sužalojimų yra, atsakė neigiamai į tą klausimą. Aprašė medicininius dokumentus kuriuos pateikė, viską sugretino. Galvoje sužalojimų nebuvo. Kuo V. B. skundėsi, ką nurodė, ten ir apžiūrėjo. Pati V. B. nurodė, kad grumtynių metu krisdama susižalojo rankos nykštį. Tokie sužalojimai šlaunyse galimi ir atsitrenkus į kokį nors kietą daiktą.

Kartu paminėtina, kad specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Nagrinėjamu atveju vertinant Rimanto Petro Pečkaus kaip specialisto duotus paaiškinimus, taip pat reikia atsižvelgti, kad jo paaiškinimai yra duoti asmens, kuris turi specialių žinių. Todėl, jo paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad ką V. B. sakė, ką nurodė, tą ir apžiūrėjo, klausė, ar daugiau sužalojimų yra, atsakė neigiamai į tą klausimą, paneigia išteisintajam pareikštus kaltinimus sudavus nukentėjusiajai kumščiu į galvą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, anksčiau minėti teismo medicinos eksperto Rimanto Petro Pečkaus duoti paaiškinimai apie tai, kad nukentėjusiosios galvoje jokių sužalojimų nebuvo, su visais kitais byloje esančiais įrodymais (policijos pareigūno K. V. 2013-11-12 Tarnybiniu pranešimu Dėl nepasitvirtinusio smurto, policijos pareigūnų V. V. ir R. B., išteisintojo I. B. parodymais, specialisto išvadomis Nr. G 2474/13 (03) bei Nr. pG 589/14(03)) sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų visumą, kurie neabejotinai paneigia I. B. kaltę dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 2 d.

Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadose aiškiai konstatuota, jog pagal nustatytą sužalojimų išsidėstymą V. B. kūne galima išskirti tokias trauminių poveikių vietas: abu žastai, abu dilbiai, dešinė plaštaka, dešinė krūtis, abi blauzdos. Be to, teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas aiškiai įvardijo, kad nukentėjusiosios V. B. galvoje sužalojimų nebuvo. Teisėjų kolegija sugretinusi specialisto išvadose užfiksuotus nukentėjusiosios sužalojimus ir jų lokalizaciją (abu žastai, abu dilbiai), nuoseklius išteisintojo parodymus apie tai, jog jis nukentėjusiąją laikė už rankų, jog kai ji puolė jį draskyti ir mušti, bei kai ji puolė jį ir provokavo konfliktą stengėsi laikyti nukentėjusiąją, darytina išvada, kad minėti sužalojimai atsirado būtent nuo išteisintojo stipraus minėtų vietų suspaudimo pirštais.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad minimus sužalojimus V. B. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytus kūno vietas kietais bukais daiktais. Kaip minėta, teismo posėdyje ekspertas papildomai paaiškino, jog buvo daug smulkių sužalojimų, kraujosruvų, nubrozdinimų. Blauzdų srityje stambesnės kraujosruvos, ant rankų, ant krūties iki 2 cm diametro, kvalifikuoja jas kaip nuo pirštų spaudimo, kaip grumtynių metu būna, stipriai suspaudus pirštais, lieka tokios poodinės kraujosruvos. Jos buvo ant rankų ir dilbių. Ant blauzdų buvo stambesnės, tai jau ne pirštų spaudimas, o spyris koja ar kitu daiktu. Teisėjų kolegija įvertinusi visus byloje esančius įrodymus neabejoja, kad šie nukentėjusiosios sužalojimai atsirado jai aktyviai konfliktuojant su išteisintuoju. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje negalima paneigti išteisintojo nurodytos versijos, kad pati nukentėjusioji jį puolė, visaip daužė ir galimai bandė įspirti, dėl to ant jos blauzdų ir galėjo atsirasti didesnės kraujosruvos. Atsižvelgiant į specialisto išvadoje nustatytą faktą, kad tokio pobūdžio sužalojimas atsiranda paveikus nurodytus kūno vietas kietais bukais daiktais, t. y. neatmestina, kad nukentėjusioji būdama konflikto iniciatorė pati galėjo susižaloti, patirti anksčiau minėtus sužalojimus.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad išteisintasis būtų norėjęs tyčia sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, visus kartus pagal nukentėjusiosios iškvietimus atvykę policijos pareigūnai jokių realių smurto žymių pas nukentėjusiąją V. B. nepastebėjo. Nors policijos pareigūnė R. R. nurodė, kad dabar žiūrint į pranešimą yra 6 numeriu pažymėta, kad buvo patinimai galvoje ir kojoje, tačiau pati liudytoja pažymėjo, jog Tarnybinis pranešimas yra užpildytas būtent iš nukentėjusiosios parodymų, t. y. neišklausius abiejų konflikto pusių. Todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, jog nukentėjusioji nurodydama tokias aplinkybes vykstančio skyrybų proceso metu norėjo pabloginti išteisintojo teisinę padėtį. Galiausiai, kaip jau minėta, specialisto išvadomis ir jo paaiškinimais duotais teisme yra nustatyta, kad nukentėjusiosios galvoje jokių sužalojimų nebuvo, nors visus kartus nukentėjusioji kviesdama policijos pareigūnus akcentuodavo, jog išteisintasis jai smūgiuoja būtent į galvą.

Pateiktuose skunduose taip pat apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė garso įrašais ir medicininių dokumentų išrašais. Tačiau tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Byloje esanti VšI Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties pateikta Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė patvirtina tik, jog nukentėjusioji skundžiasi, jog dvi dienas vyras ją mušė, spardė. Šiuo metu skundžiasi galvos skausmu, viso kūno skausmu (b. l. 35-36). Tačiau šios kvietimo kortelėje užfiksuotos aplinkybės yra nurodytos remiantis vien pačios nukentėjusiosios parodymais, t. y. proceso šalies, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija taip pat įvertinusi byloje esančius garso įrašus, kuriuos pateikė Bendrasis pagalbos centras, daro išvadą, kad juose nėra užfiksuota jokių reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų aptartos. Šių įrašų apžiūros protokolas patvirtina, kad nukentėjusioji skambino į Bendrąjį pagalbos centrą tris kartus ir aiškino, kad jos vyras I. B. ją muša per galvą. Nukentėjusioji taip pat atsisakė kelis kartus jai siūlytos greitosios pagalbos (b. l. 39-43, t. 1). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog motyvuojamoje išteisinamojo nuosprendžio dalyje pagrįstai šiais duomenimis nesirėmė.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, jog visi išteisintojo I. B. veiksmai, kurie pasireiškė nukentėjusiosios laikymu už rankų bei jos stūmimu, nebuvo nukreipti tyčia sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Dėl visų išvardytų motyvų darytina išvada, kad I. B. dėl visų trijų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisintas pagrįstai. Tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės, tiek ir nukentėjusiosios V. B. apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl juose suformuluoti reikalavimai pripažinti I. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. atmestini.

Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

I.B. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti žmogų: jis, 2013-11-12, apie 18 val., namuose konflikto metu priekaištavo savo žmonai V. B., kad ji buvo iškvietusi policiją, grasino, kad užmuš ją, po to ne mažiau dviejų kartų smogė jai į dešinę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų ir susitrenkė dešinės rankos nykštį, jai atsistojus, spyrė į kojas ir V. B. vėl nukrito ant grindų, taip I. B. padarė jai smulkias poodines kraujosruvas dešinės plaštakos nykščio srityje, įvairios formos odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės krūties priekiniame paviršiuje, t. y. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Be to, I. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti žmogų: jis, 2013-11-13, apie 9.00 val., namuose, pradėjo vadinti savo žmoną V. B. necenzūriniais žodžiais, grasino jai, kad nužudys, kumščiu vieną kartą smogė jai į kairę galvos pusę, dėl ko V. B. nukrito ant grindų, jai atsistojus, spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo I. B. padarė jai smulkias poodines kraujosruvas abiejų žastų, abiejų dilbių, abiejų blauzdų srityse, t. y. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Prokuratūra apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog I. B. yra profesionalus boksininkas, o iš nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, jog grasinimus nužudyti ji, žinodama jo būdą (agresyvus ir neprognozuojamas), suprato kaip realius, todėl V. B. baimė, kad grasinimai nužudyti gali būti įvykdyti, buvo pagrįsta, o I. B. smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, t. y. suduodamas jai smūgius bei grasindamas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą norėjo tokios V. B. būsenos. Nukentėjusioji V. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodo daug teiginių apie tai, kad ji išsigando, nes I. B. grasinimus ją sužaloti ar nužudyti ji suprato kaip realius, nes jis yra agresyvus ir neprognozuojamas.

Teisėjų kolegija detaliai įvertinusi visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą apie tai, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog I. B. grasino nužudyti V. B., esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Juolab, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavęs surinktus įrodymus, apskritai nemato pagrindo tikėti, jog išteisintasis būtų grasinęs nukentėjusiajai ją nužudyti ar sunkiai sužaloti.

Pirmosios instancijos teismas išteisintajame nuosprendyje nustatė, kad nukentėjusioji V. B. visais atvejais galėjo laisvai ir netrukdomai naudotis mobiliuoju telefonu, kviesti specialiųjų tarnybų pagalbą ar išeiti iš namų, o policijos pareigūnai vieną kartą atvažiavę net neišsivežė kaltinamojo į komisariatą, todėl nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji turėjo kokį rimtą pagrindą bijoti, kad I. B. grasinimai gali būti įvykdyti.

Klaipėdos apygardos teismas su tokiais apylinkės teismo argumentais visiškai sutinka ir daro išvadą, kad realiai kaltinimai I. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. pareikšti remiantis vien nukentėjusiosios V. B. parodymais, nors byloje esančių jos parodymų apie tariamus grasinimus nužudyti nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad nei vienas iš byloje apklaustų policijos pareigūnų (R. R., R. B., V. V.) duodami parodymus Klaipėdos miesto apylinkės teisme negalėjo patvirtinti, kad išteisintasis būtų nusiteikęs agresyviai nukentėjusiosios atžvilgiu daugiau nei įprasta šeimyninio konflikto metu, ar būtų grasinęs fiziniu ar kitokiu susidorojimu nukentėjusiajai. Be to, išteisintasis fiziškai niekaip nesipriešino policijos pareigūnams, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo atžvilgiu būtų buvusios panaudotos kokios nors specialios sulaikymo priemonės (antrankiai ar kt.), iš ko būtų galima spręsti, jog išteisintasis iš tikrųjų kėlė realią grėsmę nukentėjusiajai, policijos pareigūnams ar kitiems asmenims.

Liudytoja R. R. teisme nurodė, kad juos pasitiko agresyviai nusiteikęs asmuo, kuris gynė juos lauk, taip pat negražiai kalbėjo su jais, todėl ji išsikvietė pagalbą (pastiprinimą). Tačiau teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad išteisintasis buvo priešiškai nusiteikęs atvykusių pareigūnų atžvilgiu laikytina pakankamai suprantama situacija susiklosčiusių aplinkybių kontekste. Dėl anksčiau aptartų motyvų išteisintasis pagrįstai galėjo būti piktas ir priešiškai nusiteikęs atvykusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi kaip nustatyta byloje jie buvo iškviesti nesant tam realaus pagrindo.

Be to, policijos pareigūnė R. R. teismo posėdžio metu taip pat parodė, jog kitame kambaryje paklausus vaiko, kas nutiko, vaikas paaiškino, jog mama susipyko su tėčiu (b. l. 151, t. 1). Tai yra išteisintojo ir nukentėjusiosios sūnus nenurodė, kad tėvas, t. y. išteisintasis būtų grasinęs ar smurtavęs prieš nukentėjusiąją, t. y. jo mamą. Be to, ši liudytoja taip pat pažymėjo, kad jei pasirodė keista, jog vaikas pribėgo prie kaltinamojo I. B., o jis mokino vaiką muštis (b. l. 151, t. 1). Šie policijos pareigūnės parodymai visiškai paneigia išteisintosios apeliaciniame skunde nurodytus teiginius apie tai, kad ji bijojo, jog išteisintasis gali ją kartu su vaiku nužudyti ar sunkiai sužaloti. Tokie teiginiai yra neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, iš liudytojos R. R. parodymų matyti, kad išteisintojo sūnus atvykus policijos pareigūnams visiškai nebijojo savo tėvo, t. y. išteisintojo, o kaip tik bėgo prie jo. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, kad ji realiai bijojo dėl savo gyvybės nes gerai žino savo vyro būdą, t. y., kad jis yra agresyvus ir neprognozuojamas. Tačiau tokie nukentėjusiosios teiginių nepatvirtina, jokie bylos duomenys, todėl teisėjų kolegija juos vertina kaip deklaratyvius teiginius. Taip pat paminėtina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnas R. B. parodė, kad jiems atvykus, jokių grasinimų iš I. B. nebuvo, nes jis buvo pasišalinęs.

Kaip minėta, tuo atveju jeigu byloje būtų tikrai nustatyta, kad I. B. iš tikrųjų grasino nužudyti savo sutuoktinę, turėtų būti sprendžiamas klausimas apie grasinimo realumą, į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.

Nagrinėjamu atveju tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad tarp jų vyksta skyrybų procesas, be to, jie auginą mažametį sūnų. Byloje ištirtais įrodymais yra paneigta, kad I. B. būtų smurtavęs prieš savo sutuoktinę, todėl teismas neturi jokio pagrindo daryti išvadą, kad net tuo atveju jeigu I. B. ir būtų grasinęs savo sutuoktinei tas grasinimas būtų realus, labiausiai tikėtina, jog tai būtų išimtinai šeimyninio konflikto pasekmė, impulsyviai pasireiškus stiprioms emocijoms.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. B. anksčiau neteistas, todėl jo grasinimai nužudyti sutuoktinei šeimyninio konflikto metu, net jeigu būtų nustatyta, kad jis iš tikrųjų grasino, negalėtų būti vertinami kaip realūs. Be to, tarp sutuoktinių vykstant skyrybų procesui, taip pat ginčams dėl teisių bendrauti su vaiku, jo gyvenamosios vietos nustatymo, natūralu, jog tarp jų gali vykti įvairūs konfliktai bei tarpusavio nesutarimai, kurie žodine išraiškia gali ir peržengti civilizuoto bendravimo normas.

Nukentėjusioji pateiktame apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad išteisintasis ją mušdamas nepanaudojo visos savo turimos jėgos dar ir todėl, kad jis ką tik buvo grįžęs iš kalėjimo Vokietijoje ir nenorėjo turėti vėl rūpesčių su teisėsauga. Tačiau byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tokius nukentėjusiosios teiginius. Iš byloje esančio 2013-11-20 Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad I. B. anksčiau teistas nebuvo, taip pat duomenų, jog jis būtų Lietuvos Respublikoje ar kitoje šalyje atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmę nėra (b. l. 62, t. 1).

Byloje esanti Lietuvos profesionalaus bokso lygos prezidento 2014-03-13 Pažyma patvirtina, jog I. B. iš tikrųjų yra aktyvus Lietuvos profesionalaus bokso lygos narys, atstovaujantis Lietuvai tarptautinėse varžybose (b. l. 92, t. 1). Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju niekaip negali patvirtinti, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis du kartus smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį ir grasino nužudyti nukentėjusiąją bei sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas. Šiuo atveju galima daryti pagrįstą prielaidą, kad išteisintasis būdamas profesionalus sportininkas visas konfliktines situacijos gali ir turi įvertinti adekvačiai, t. y. jis būdamas profesionalas negali nesuprasti to, jog grasindamas savo sutuoktinei nužudymu padarytų ne tik nusikalstamą veiką, bet ir sumenkintų savo kaip profesionalo reputaciją.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad pas konfliktuojančius sutuoktinius pagal nukentėjusiosios iškvietimą policijos pareigūnai buvo atvykę tris kartus: 2013-11-12, apie 16 val., po to 2013-11-12, apie 18 val., ir 2013-11-13, apie 9.00 val. Atvykę policijos pareigūnai nenustatė, kad prieš nukentėjusiąją realiai būtų smurtaujama, ji būtų akivaizdžiai sužalota, išteisintasis būtų apribojęs jos judėjimo laisvę bei galimybes susisiekti su kitais asmenimis, taip pat ir specialiosiomis tarnybomis. Darytina išvada, kad nukentėjusioji bet kada galėjo išeiti iš namų, taip pat bet kada telefonu susisiekti su norimais asmenimis ar specialiosiomis tarnybomis.

Dėl visų išvardytų motyvų darytina išvada, kad I. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. dėl abiejų kaltinimų išteisintas visiškai pagrįstai, kadangi jo veikoje nenustatyta šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Remigijus PreikšaitisTeisėjai Violeta MiliuvienėDalius Jocys