Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T.M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2013-04-19.

Atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį (b.l. 20-24). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007m. lapkričio mėn. iki 2013-04-19. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. nuo 2012-12-14, kadangi pareiškėjas 2015-12-14 skundu kreipėsi į teismą (b.l. 11), iki pareiškėjo nurodyto laikotarpio – 2013-04-19. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlieka bausmę pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (nustatyta gyvenamųjų patalpų ploto norma buvo pažeista, atsakovas nesilaikė sanitarinių ir higienos normų reikalavimų: gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai turi būti naudojamos lengvai valomos ir dezinfekuojamos dangos; gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 Ix, dirbtinė naktinė apšvieta ne mažesnė nei 10 Ix ir ne didesnė kaip 20 Ix, tualetų ir kriauklių skaičius neatitiko nustatyto skaičiaus, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos.

Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, antisanitarinės sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012-12-14 iki 2013-04-19 gyveno 22 būrio 2 gyvenamojoje sekcijoje, kurios plotas 144,92 kv. m., joje gyveno 30 nuteistųjų, kiekvienam nuteistajam teko po 4,83 kv. m. ploto, ploto norma pažeista nebuvo (b.l. 25-27). Teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu nuo 2012-12-14 iki 2013-04-19, pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose, ploto norma pažeista nebuvo. Jokių duomenų apie pareiškėjo bausmės atlikimą ginčo laikotarpiu būryje Nr. 11 byloje nėra (b.l. 51). Pareiškėjo skundo motyvas dėl gyvenamojo ploto normų pažeidimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu, o šių Taisyklių 3 punktas sako, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241.

Tokiu būdu, pagal Taisyklių 5 punktą Pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai (pastarajai grupei priskirtas ir pareiškėjas) grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai; stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai; socialinių darbuotojų kabinetai; įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; tualetas personalui; valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui); esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Taisyklių 6 p. numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviems būriams.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau- Įsakymas) laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numato, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt..

Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams bei bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygas reglamentuojantiems minėtiems teisės aktams, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vykdė Taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal Įsakymo ir HN 76-2010 reikalavimus (nagrinėjamu atveju būrio Nr. 22 tualete įrengti 4 klozetai ir 2 pisuarai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje įrengtas dušas, 5 šalto vandens čiaupai (b.l. 26, 34-35)). Pažymėtina, jog pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisės aktai nereglamentuoja.

Kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus dėl gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas skunde tik nurodė, kaip turėtų būti įrengtos gyvenamosios patalpos, t.y. grindų, sienų, lubų vidaus apdailai turi būti naudojamos lengvai valomos ir dezinfekuojamos dangos; gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 Ix, dirbtinė naktinė apšvieta ne mažesnė nei 10 Ix ir ne didesnė kaip 20 Ix, tačiau nenurodė ar minėti reikalavimai buvo pažeisti, o jeigu buvo - kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.