Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) penkiasdešimčiai parų arešto areštą, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, BK 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. (dvi paros) išbūtas laikas.

Iš K. Š. priteista nukentėjusiajam D. S. 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.K. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 4 d. apie 04.00 val. šalia baro (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų, kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė D. S. į veidą, pastarasis po patirto smūgio griuvo ant gatvės grindinio (asfalto) ir prarado sąmonę, tuo nukentėjusiajam D. S. dėl kaukolės pamato lūžimo ir galvos smegenų sumušimo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteisto apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. K. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų, kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė D. S. į veidą ir padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą bei tokiu būdu įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis K. Š. apeliaciniame skunde neneigia, jog prie baro (duomenys neskelbtini) tarp jo ir D. S. įvyko konfliktas, kurio metu jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tvirtina, jog konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis D. S., tik D. S. jis sudavė vieną smūgį, jokiems kitiems įvykio vietoje buvusiems asmenims jis negrasino, nieko neužgauliojo, jokių kitų veiksmų, kuriais būtų demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir dėl to sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sumušimo, jis neatliko. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo K. Š., tiek nukentėjusiojo D. S., tiek ir byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. K. Š. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. padarius viešosios tvarkos pažeidimą ir sunkiai sutrikdžius D. S. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės.

8. BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o, būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar pan.

8.1. Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, piktybiškomis patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

9. Byloje neginčytinai nustatyta, kad viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini), tarp nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiojo D. S. kilo žodinis konfliktas, kurio metu K. Š. sudavė kumščiu smūgį D. S. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip jau minėta, nuteistasis K. Š. neneigia atlikęs šiuos jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, taip pat neginčija, jog sužalojo nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, tik tvirtina, jog vienintelio smūgio sudavimas D. S. buvo atsakas į netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį, išskyrus nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, jokių kitų veiksmų, kuriais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, jis neatliko. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų – L. D., A. B., P. P. – parodymai yra prieštaringi, t. y. kartu su nuteistuoju K. Š. įvykio vietoje buvęs P. P. tvirtino, jog konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, kad D. S. pirmas bandė trenkti nuteistajam, tuo tarpu karu su nukentėjusiuoju prie baro buvę L. D. ir A. B. nurodė, jog nukentėjusysis nesikėsino suduoti smūgių nuteistajam, konflikto iniciatorius buvo K. Š.. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog P. P. yra nuteistojo K. Š. draugas, o L. D. ir A. B. yra nukentėjusiojo draugai, todėl apie konkrečias įvykio aplinkybes - konflikto iniciatorių, konflikto eigą bei nuteistojo ir nukentėjusiojo atliktus veiksmus – jie nurodė siekdami sušvelninti savo draugo padėtį, bei liudytojų P. P., L. D., A. B. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Liudytojų A. R., M. T., I. G., S. R. parodymais nustatyta, kad baro viduje D. S. su K. Š. nebendravo, jokio šių dviejų asmenų kontakto nebuvo, konfliktas tarp nukentėjusiojo D. S. ir nuteistojo K. Š. nebuvo kilęs, konfliktas įvyko lauke. Iš byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., 10 – 12 b. l.), taip pat nuteistojo K. Š. (1 t., 91 – 96 b. l.) bei liudytojo P. P. (1 t., 46 – 51) parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotų faktinių duomenų matyti, jog smūgį nukentėjusiajam nuteistasis K. Š. sudavė maždaug už 25 metrų nuo baro ,,Troba“. Ši aplinkybė atitinka liudytojos L. D. parodymus apie tai, kad ji, A. B. ir D. S. ketino iš baro važiuoti namo, visi trys ėjo link automobilio, eidami girdėjo, kaip nuteistasis kažką sakė nukentėjusiajam, šūkavo, staiga atsisukusi, pamatė, jog agresyviai nusiteikęs nuteistasis artinasi prie jų, tada D. S. su K. Š. apsižodžiavo, ir K. Š. trenkė kumščiu D. S.. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės paneigia nuteistojo K. Š. aiškinimus apie tai, jog konflikto ir fizinio smurto panaudojimo iniciatorius buvo nukentėjusysis D. S. ir leidžia daryti išvadą, kad tarp nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiojo D. S. įvykus žodiniam konfliktui lauke, prie baro (duomenys neskelbtini) išėjimo, nuteistasis sekė paskui nukentėjusįjį D. S., kuris su draugais ėjo link automobilio ir ketino važiuoti namo, ir maždaug už 25 metrų nuo baro pasivijęs nukentėjusįjį, sudavė kumščiu šiam į galvos sritį. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad fizinio smurto panaudojimą konflikto metu nulėmė ne kokie nors neteisėti nukentėjusiojo veiksmai nuteistojo atžvilgiu, bet paties nuteistojo K. Š. nusikalstamas elgesys. K. Š. dėl kilusio žodinio konflikto, t. y. nereikšmingo preteksto ir menkavertės dingsties, kumščiu sudavė smūgį į galvą pirmą kartą sutiktam nepažįstamam asmeniui, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiuos veiksmus nuteistasis K. Š. neabejotinai padarė viešoje vietoje – Utenos miesto centre, prie baro (duomenys neskelbtini). Nors konfliktas įvyko nakties metu, tačiau įvykio vietoje buvo žmonių, kurie tiesiogiai matė įžūlius nuteistojo K. Š. veiksmus (P. P., L. D., A. B.). Apie įvykusias muštynes ir sunkiai sužalotą nukentėjusįjį netrukus sužinojo ir bare buvę asmenys, taip pat bare dirbusios barmenės, kurie išėjo į lauką. Įvykio vietoje šalia be sąmonės gulinčio nukentėjusiojo buvusi jo draugė L. D. dėl patirto streso garsiai šaukė, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos medikai, kilo sumaištis. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad K. Š. viešoje vietoje – šalia baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, užpuolė ir pavartojo smurtą prieš link automobilio nueinantį ir ketinantį vykti namo iki tol nepažįstamą asmenį – D. S.. Tokiais veiksmais nuteistasis pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. Š. veiksmuose yra visi būtini viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

10. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą K. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir dėl kurios byloje ginčo nėra, požymiai numato chuliganiškas veikos paskatas, tačiau nenumato viešosios tvarkos sutrikdymo padarinių. Jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio atitinkamą dalį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei teisingai nuteistojo K. Š. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.

11. Nuteistasis K. Š. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtos bausmės dydį, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat prašo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

11. 1. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

11.2. K. Š. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena – numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato, šį nusikaltimą K. Š. padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Byloje nustatytos dvi K. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – K. Š. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuteistasis savo noru atlygino nukentėjusiajam D. S. padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. Š. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, buvusių pedagogų charakterizuojamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam K. Š. už jo padarytas nusikalstamas veikas, į visas nurodytas aplinkybes atsižvelgė, įvertino šių aplinkybių visumą bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, apsprendusios galutinės bausmės dydį, padarymą paskyrė nuteistajam bausmę, gerokai mažesnę už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį.

11.3. Kaip minėta, įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos.

11.4. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

11.5. Nuteistojo K. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – jis turi darbą ir legalų pragyvenimo šaltinį, charakterizuojamas teigiamai, atlygino žalą nukentėjusiajam bei su juo susitaikė, naujų teisės pažeidimų nepadarė, padarė griežtas išvadas dėl savo netinkamo elgesio – nėra išimtinės aplinkybės. Tai, kad K. Š. turi darbą, užsiima visuomenine veikla, charakterizuojamas teigiamai yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų aplinkybės, kurios nėra išimtinės, darančios įtaką K. Š. padarytos nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumui. Be to, į nuteistojo teigiamus asmenybės bruožus, į tai, jog nuteistasis atlygino nukentėjusiajam nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas K. Š. bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir bausmės dydį nustatydamas gerokai mažesnį už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su K. Š. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje už labai sunkaus nusikaltimo padarymą numatytos bausmės paskyrimas K. Š. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistajam K. Š. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. K. Š. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

11.6. Nėra pagrindo nuteistojo K. Š. atžvilgiu taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatyta, jog teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Nors K. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas ketveriems metams – sudaro sąlygas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau tai yra tik vienas iš būtinų kriterijų, leidžiančių taikyti minėto straipsnio nuostatas bei atidėti bausmės vykdymą. Tuo tarpu, antroji būtina sąlyga, apsprendžianti BK 75 straipsnio taikymo galimybę – nusikaltimo sunkumo laipsnis – šiuo atveju neleidžia taikyti minėto straipsnio nuostatų. K. Š. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl pagrindų ir sąlygų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei nuteistajam K. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti šiuo atveju nėra.

12. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.